|
<< Atgal
Kazio Bradūno eilėraščio
kelionė
Vasario 12 d. Rašytojų klubo renginys buvo
iškilmingas: gausi poeziją skaitančių žmonių auditorija susirinko paminėti Lietuvos
nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato poeto Kazio Bradūno jubiliejinį 90-ies
metų gimtadienį ir kartu susitikti su Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista
nauja jo knyga, eilėraščių šimtine, Paberti grūdai. Dvasinę vakaro
atmosferą kūrė M. K. Čiurlionio styginių kvartetas ir poeto eiles skaitę aktoriai
Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas. Abu aktoriai ypatingi talentu įtikinti
auditoriją, jog yra tiesiog gimę skaityti vieno ar kito, tuo metu pagerbiamo poeto
eilėraščius. Svarbiausi kalbėtojai buvo profesorė Vanda Zaborskaitė ir RS leidyklos
vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas.
Poetinių atminimų vakare, lyriškoje duonos ir
druskos vakarienėje ištikima poeto gyvenimo palydovė Kazimiera Bradūnienė išdavė
šiokią tokią paslaptį apie mūsų etnokultūrinio dainiaus įkvėpimo šaltinį,
tai esąs eilėraštis Vasaros naktys. O dukra Elena Bradūnaitė atskleidė poeto
laimės paslaptį: didžiausias poeto gyvenimo džiaugsmas buvo grįžimas į Lietuvą, į
Vilnių.
Ir grįžo poetas į Lietuvą, tyliai, paprastai:
garsus savo eilėraščiais, bet kaip ta Donelaičio lakštingala nematomas tarp
žmonių. Anot poeto Algimanto Baltakio, K. Bradūnas niekada su Lietuvoje gyvenančiais
tautiečiais nėra kalbėjęs mentoriškai, nėra pamokslavęs, mokęs. Nors daugeliui,
grįžusiųjų iš ten, yra įprasta nemokamai dalyti savo amerikietišką išmintį bei
kapitalistinio pasaulio patirtį. A. Baltakį jaudino kai kurios profesinės paralelės.
Man, daug metų dirbusiam redaktoriumi, kalbėjo jis, yra gražu ir svarbu, kad
K. Bradūnas daug daugiau laiko skyrė kitiems kūrėjams, o ne savo eilėraščiams. Jis
irgi redaguodavo kitų tekstus ir buvo neprastas redaktorius. Poetinį ir redaktorinį
solidarumą A. Baltakis pademonstravo paskaitydamas savo parafrazę, parašytą pagal K.
Bradūno eilėraštį Švilpynė.
V. Sventickas klausė, ką ryškina poeto
eilėraščių šimtinė. Svarbiausi šio rinkinio motyvai išreiškia žemininko
ideologiją. Žodžiai turi šaknis, ir tos šaknys yra gilesnės nei kalbos gramatika.
Anot V. Sventicko, poetas, kaip taupus Suvalkijos gaspadorius, kuo toliau, tuo
labiau siekia paprastumo, vengia poetinių efektų. Jis mažina atstumus tarp žydėjimo
ir derliaus, tarp dangaus ir žemės, tarp mirksnio ir amžinybės. Ir jis nenori
pranašauti nuo kalno. K. Bradūno eilėraščio esminis dalykas jo saikas,
glaustumas, taupumas. Eilėraštis mažakalbis, bet labai švarus.
Išsamiausia buvo V. Zaborskaitės kalba, gerai
apmąstytas pranešimas.
Švenčiant gražią ir garbingą Poeto sukaktį,
kalbėjo profesorė, magėtų mintimis peržvelgti jo darbus ir dienas, tačiau, kita
vertus, nesinori tos šventės suvokti vien kaip retrospektyvos: sukaktuvių proga
išėjusi eilėraščių šimtinė Paberti grūdai yra tokia gaivi ir savita, taip
gražiai paženklinta kūrybinio polėkio šviežumu, kad kaip tik ja ir norėtųsi
labiausiai pasidžiaugti, į ją įdėmiau pasižiūrėti.
Žinoma, svarbus yra jos literatūrinis kontekstas,
K. Bradūno kūrybos visuma. Jis yra viena didžiųjų antrosios XX a. pusės lietuvių
literatūroje figūrų. Jo poezijos pasaulėjautą ir vaizdiniją jungia labai gilios
prabaltiškos kultūros šaknys, senieji pralietuviškieji archetipai, senosios agrarinės
kultūros tradicija. Ji itin savitai ir originaliai atsiskleidė egzodo metais, bet ir
Lietuvos poezijoje pažadino giliųjų kultūros klodų nuojautą, iki tol neregėtą
savosios proistorės pajautimą. Iš jos ėjo impulsai J. Degutytei ir Just.
Marcinkevičiui, M. Martinaičiui ir J. Vaičiūnaitei. Sidabrinės kamanos ir
Morenų ugnys buvo gal svarbiausios iš anapus mus pasiekusios knygos.
Lietuvių prosenovės vaizdai priklausomybės laikais tapo viena pagrindinių atramų
stiprėjančiam ir atsinaujinančiam tautiniam sąmoningumui. Kitas to paties proceso
sandas naujausios istorijos patirtis, laisvės karas pokario dešimtmetį, apie kurį
čia nebuvo įmanoma viešai kalbėti, bet kuriam įvardyti prasprūsdavo iš skausmingos
įtampos besiskleidžiančios metaforos. K. Bradūnas tada sukūrė įkvėptą ir
tragišką poetinį paminklą miško broliams ginkluotai pokario rezistencijai. Jis
padarė tai, ko negalėjo padaryti lietuvių poezija, gyvenusi priklausomybės sąlygomis.
Poeto naujausias rinkinys Paberti grūdai
nėra, kaip galima būtų pagalvoti, jo kūrybos branduolio reprezentacija. Nerasime čia
jo didžiųjų ciklų ir šiaip daugeliui jo poezijos gerbėjų svarbiausių
eilėraščių. Rinkinio pobūdis ir prasmė yra kita. Tiesa, jame brėžiama lyg ir viso
poetinio kelio punktyrinė linija nuo ankstyviausių eilėraščių iki visai neseniai
parašytųjų. Nuostabi yra knygos užsklanda: Gyvenimas lyg paukštis, / Tik palingavo
ant šakos / Ir nulėkė... // O liko tik / Eilėraščių čiulbėjimas.
K. Bradūnas daugiau negu dešimtmetį buvo lyg ir
pasitraukęs iš lietuvių poezijos magistralinio tako. Per tą laiką poezijos laukas
labai pasikeitė, kitokia jos pasaulėjauta ir poetika. Poezija tapo ironiška,
sarkastiška, šiurkšti ir drastiška.
Paėmus į rankas naują K. Bradūno knygą, atsiduri
visai kitokiame pasaulyje. Suvoki, kad esi akis į akį su poezijos klasika. Kad šitai
pajustum, būtina yra distancija, kuri dabar ir atsirado. Ieškai žodžių, kuriais
galėtum ją apibūdinti, ir tie žodžiai ateina tarsi savaime: paprastumas ir
nuoširdumas, ir dar didžiulė poetinė kultūra, kuri specialiai neeksponuojama, tad
nekrinta į akis. Kaip viename iš vėlyvųjų eilėraščių Vakaras tėviškės
laukuos (1994): Prie smėlio kalnelio / Laukai dar žaizdoti, / Klaupiuosi ant
kelių / Tau kojų mazgoti. Tokius eilėraščius sunku apibūdinti, tarsi nieko
ypatinga juose nėra, ir tik geriau įsigilinus imi gėrėtis jo melodingumu, garsyno
nepaprasta darna, nuostabiu paskutiniu lyrinio vyksmo akordu, atveriančiu begalybės ir
amžinatvės nuojautą.
Eilėraščių šimtinė, kaip poetas ją pavadino,
yra trumpų eilėraščių knyga. Joje sudėti mažieji šedevrai: Tėviškės
medžiai, Sapnas apie šiaurę, Ištroškus, Emaus, Pakrikštyti
krauju ir dar daugelis kitų, kurie sudaro mūsų poezijos aukso fondą. Bet šitame
įvairume ryškėja rinkinio centras tai žodžio tema, su daugeliu joje glūdinčių
prasmių. Raktas į rinkinį pirmasis knygos eilėraštis Žodžio
užkalbėjimas. Poezijos žodis šventas, jis tarsi kryželis, bet drauge ir amuletas
burtaženklis. Tokioje dvilypėje jo prigimtyje jungiasi prabaltiškoji pasaulėjauta
su krikščioniškuoju tikėjimu. Poetinis žodis saugo nuo aklo likimo nuo
pražūties, ne tik asmens, bet ir tautos. Poezija suteikia žodžiui gyvybę, prikelia
jį gyvenimui iš mirties. Bet kartu tariamas ir įspėjimas poetinis žodis savo
grožiu, spindėjimu tegul neapakina, nes žodis yra daugiau negu poezija. O kas jis yra?
Kitas tekstas (Dievukai) toliau plėtoja žodžio filosofiją. Dievukai gali gyvent
pavirsdami į žodį pavirsdami poezija. Taip brėžiama riba tarp tikrojo Dievo ir
dievukų, tarp tiesos ir pasakos. Yra dvi pagrindinės, bet ne tapačios žodžio formos:
malda ir poezija, bet jos gali ir susilydyti, gali pereiti viena į kitą. Eilėraštis
yra humoristinis pačia giliąja humoro prasme, kai humoras yra egzistencijos trapumo,
pažeidžiamumo, netobulumo pajauta. Pagoniškas tikėjimas svarbus ir savas, o vis
dėlto jau dabar nebe tikras, besiskiriąs nuo tikrojo, kaip tiesa nuo pasakos, kaip malda
nuo poezijos.
Poetinis žodis K. Bradūnui yra šventas ir tyras.
Tokios jo charakteristikos nevengiama pakartoti. Ji skleidžiasi ir eilėraštyje
Krikšto antifona (Mėnulis ir saulė tebūna / Krikšto tėvai mano
žodžiams).
K. Bradūno žodžio estetika yra priešprieša
prozaizmų, šiurkščių, obsceniškų žodžių, bjaurumo estetikai. Kartu ji yra
svetima beprasmybės, egzistencinės tuštumos ir beviltiškumo būsenoms. K. Bradūno
poezija teigia žmogiškos būties ir jo kūrybos prasmingumą. Bet ji neturi ir perdėto
savęs, savo vaidmens sureikšminimo, kuris savitas priklausomybės metų lietuvių
poezijai. Galbūt tai susiję su ypač vargana jos būkle ir apskritai su žmogiškojo
reiškimosi žiauriu apribojimu, kai poetinis žodis buvo beveik vienintelė žmogaus
laisvės sfera. Tuo požiūriu K. Bradūno poezija skleidėsi ten, kur žmogus turėjo dar
ir kitų galimybių save laisvai realizuoti, taip pat ir praktiniu, dargi politiniu
lygmeniu. Tad ir poezijos vaidmens suvokimas yra realistiškesnis, neegzaltuotas ir
blaivus. Apie poezijos galias ir vaidmenį K. Bradūnas kalba kukliomis metaforomis, bet
įtaigiomis ir labai talpiomis. Duona, žemė ir vanduo jam yra pagrindiniai poezijos
simboliai. Poezija yra duona, kuria gyvas žmogus ir visa tauta. Duona, kuri randasi iš
Dievo valios ir malonės. Ji randasi ugnyje, kuri nėra prometėjiška, iš maišto
atsiradusi, o iš Dievo gilios ir neįžvelgiamos minties. Bet poezija yra ir žemė.
Žemėje įsišaknijusi, kaip kalba, kuri visus mus užaugino ant mirties ir gyvybės
ribos, kaip žemės sapnas: Ir žemė giliai užsimerkia, / Sapnuodama džiaugias ir
verkia (Ant ribos). Ir pagaliau ji yra vanduo, kaip gyvybę teikiantis, judrus,
tekantis elementas. Su vandens simbolika siejasi poetinio žodžio tyrumas ir šventumas,
taip pat ir tęstinumas. K. Bradūnui visados svarbi yra poetinio žodžio tradicija
kylanti iš liaudies dainos ir Donelaičio, gyvybingiausių mūsų poezijos versmių.
K. Bradūno poezijoje nėra kartėlio. Nors yra
kančios, ilgesio, tragizmo, bet dominuoja pasaulio darnos, vidinės taikos ir
harmoningumo pajauta. Jo kūryba iki pat šios dienos yra nušviesta skaidrios vakaro
šviesos. Tegul dar ilgai tęsiasi tas šviesus ir giedras vakaras ir gyvenimo, ir
poezijos tiek jam, paguodžiančios, sutaikančios ir viltingos poezijos kūrėjui, tiek
ir jo ištikimajai viso gyvenimo draugei, baigė pranešimą profesorė.
Kažkada šio teksto autorius matydavo poetą su jo
gyvenimo drauge Čikagoje: rytais važiuodavome tuo pačiu autobusu bevarde, numeriu
paženklinta gatve, atsisėdę tarp egzotiškų afroamerikiečių. Aš važiuodavau
atlikti savo rytinio lažo Stanley Balzeko lietuviškame muziejuje, jie į
Draugo redakciją. Gan slogi pietinė Čikagos dalis, slopstanti, getu virstanti
lietuvių kultūrinė terpė. Dabar juos abu Kazį ir Kazimierą dažnai matau
kultūriniame Vilniaus peizaže. Čia jie atrodo daug natūraliau, jaukiau lietuviško
poetinio žodžio namuose. Ilga eilėraščio kelionė namo.
FELIKSAS PETROŠIUS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|