Kiekviename laikraštyje pirmiausia perskaitydavau užuojautas. Nekrologai manęs nedomino, žinojau, kad apie Martyną niekas jo neparašys. Bėgant metams, kai vis labiau blėso viltis užtikti ir kelis žodžius juoduose rėmeliuose, kai jau beveik patikėjau, jog galbūt tikrai Martynas nenusipelnė laikraščio apgailėjimo, viename dienraštyje pamačiau Martyno pavardę. Užuojautų buvo daug, bet nė vienoj nebuvo Martyno vardo. Draugai, bendradarbiai, kaimynai užjautė žinomą gydytoją, kuris neteko tėvo. Prisiminiau, kad Martynas kartais prasitardavo apie vienintelį savo sūnų – taip, gydytoją! – keistoku vardu. Sykį aš net pasišaipiau, jog mano bičiulis, būdamas visai normalus žmogus, o ne apgailėtinas mulkis, savo sūnui davė tokį kvailai pretenzingą vardą. Bet tai smulkmena. Martynas mirė. Ne prieš trejus, ne prieš metus, o – vakar. Ir jo sūnui Fortūnatui, taip, be abejonės, jo sūnui, žinomam gydytojui, laikraščiuose pasipylė užuojautos.
       Atsiverčiau literatūrinį laikraštį, kurio tiražas buvo menkutis, bet jo pareiga buvo rašytojams pranešti, kad vienas iš jų tarpo vakar pasitraukė toliau nuo literatūrinės erzelynės, iš kur jau niekada negrįžtama arba neįtikėtinai sugrįžtama klasiko pavidalu. Ten užuojauta buvo viena, įdėta laikraščio kamputyje. Net pagalvojau, kad ji – lyg drovi mergaitė – pati stengėsi likti nepastebima. Tai buvo dar vienas įrodymas, kad Martynas niekada nesugrįš klasiko pavidalu, nors kažkada gal juokaudamas žadėjo taip padaryti.
       Laikraščiuose skaitydamas užuojautas jaučiau palengvėjimą, o kartu ir gėdą ar nuodėmę, kad jaučiu tą palengvėjimą. Mirė žmogus, tavo kolega, gal net tavo draugas, o tu, niekšeli, jauti palengvėjimą. Bet aš nė kiek neabejojau, kad palengvėjimą jaučia ir Martyno sūnus, ir Martyno žmona, jeigu ji dar gyva.
       Martynas jau buvo perkopęs aštuoniasdešimties metų slenkstį. Žodis „perkopęs“ man pasirodė netinkamas, nes gulėdamas lovoje jis to slenksčio perkopti negalėjo. Jo laikas ėjo už storų sienų ir lango į gatvę. Aš dažnai pravažiuodavau pro tą langą ir, pasižiūrėjęs į jį, pagalvodavau: kokia – ar niūri jo senatvė?..
       Žinodamas Martyno gimimo metus, suskaičiavau, kad jis mirė aštuoniasdešimt penkerių. Dešimt metų gulėjo lovoje, pats negalėjo atsisėsti, pavalgyti, atlikti gamtinių reikalų, kentėjo skausmus. Sūnui, nors jis ir gyveno atskirai, be abejonės, papildomų rūpesčių buvo su kaupu. O žmonai dieną ir naktį prižiūrėti irzlų, nepakantų vyrą buvo vien tik kančia. Todėl jiems tikrai turėjo palengvėti.
       Tuojau pajutau nuodėmės „poveikį“. Kaip aš galiu šitaip lengvabūdiškai samprotauti apie žmonių santykius? Net ir lovoje leidžiamo gyvenimo negalima susiaurinti iki buitinių reikalų, pavalgymo, pamasažavimų ar dar ko nors. Gyvenimo dvelksmas, atskriejęs iš patirties, kiekvienai ligonio dienai suteikia vis kitokią prasmę. Supratau: jeigu jau į širdį įsibrovė „palengvėjimas ir nuodėmė“, vadinasi, mano esamam ir būsimam gyvenimui tai svarbu.
       Pabandžiau apmąstyti dešimt Martyno metų, praleistų gulint lovoje. Tokį gyvenimą gerai pažinau – pats vos ne tiek pat bespalvių, bekvapių, begarsių metų, tyliai plaukiančio žemiško laiko praleidau lovoje. Bandydamas įsivaizduoti Martyno gyvenimą, turėjau įsivaizduoti ir jo kambarį, vienintelį langą į gatvę, televizorių. Bet mano sąmonei Martyno daiktai netiko, man lengviau buvo matyti ne vieną, o tūkstančius jo kambario langų, kurių skaičius kasdien keičiasi, tai priklauso nuo individo poreikių, prisiminimų, fantazijos. Ir nevaikščiodamas tu gali prieiti prie tų langų, žiūrėti pro juos į keistas tolumas, kurios, beje, tik iš praeities, tik iš praeities.
       Apie gyvenimą, kai žmogus „įlovintas“ iki gyvos galvos, galima parašyti daug graudžių dalykų. Net smulkiausia detalė arba išgirsto garso nenusakoma reikšmė sveikajam gali išspausti ne vieną ašarą. Aš apie taip keistai, o gal ir beprasmiškai bėgantį laiką buvau prirašęs gausybę įvairiausių traktatų, sukūręs nemažai aforizmų, įvardijęs neapčiuopiamų, neapibrėžtų būsenų, kol vieną kartą užsirašiau Tomo Mano pamąstymus ir nusprendžiau, kad daugiau popieriaus tuo klausimu negadinsiu, nes nieko protingesnio neparašysiu.
       Beje, kuriame mano sąsiuvinyje užrašyti Tomo Mano pamąstymai? Įsiknisau į savo „archyvų lentynas“, kuičiausi gana ilgai ir suradau, ko ieškojau. Labai apsidžiaugiau, nes įtikėjau, kad Tomu Manu „uždengsiu“ Martyno dešimties metų gyvenimą ir aiškinantis „palengvėjimą ir nuodėmę“ apie tą dešimtmetį nieko nereikės spėlioti. Todėl gal sau, gal visiems, o gal ir velioniui Martynui garsiai skaičiau:
       Kas yra laikas? Paslaptis, nes laikas nerealus, nors ir visagalis. Jis yra reiškinių pasaulio sąlyga, judėjimas, susiliejęs ir susimaišęs su kūnų egzistavimu erdvėje ir jų judėjimu. Laikas yra aktyvus, jo savybes galima apibūdinti veiksmažodžiu „brandinti“. Ką gi jis brandina? Permainas! Kas yra „dabar“, nebuvo „tada“, kas yra „čia“, nėra „ten“, nes juos skiria judėjimas. O kadangi judėjimas, kuriuo matuojamas laikas, eina ratu, yra uždaras pačiame savyje, tai ir judėjimą, ir kiekvieną permainą beveik taip pat sėkmingai būtų galima pavadinti ramybe ir nejudamumu. Šioje vietoje buvau įterpęs ir savo pamąstymus apie tai, ką reiškia laikas, jeigu nėra judėjimo. Ar tada jis iš viso – laikas? Bet jeigu jis uždaras pačiame savyje gali būti vadinamas ramybe ir nejudamumu, tai ir lovoje gulint ranka pasiekiamo kalendoriaus lapelių plėšymas gali būti laikas. Kitu tušinuku ir, matyt, kitu metų laiku buvau pridėjęs, kad laikas, leidžiamas lovoje, visais požiūriais būtų tobulas, jei kiekvieną dieną galėtum parašyti po vieną eilėraštį, kurio nenorėtum sudraskyti. Matyt, šie naivoki išvedžiojimai manęs dar netenkino, todėl tęsiau garsaus rašytojo mintis: Kadangi nors ir kaip stengiantis neįmanoma įsivaizduoti baigtinio laiko ir apibrėžtos erdvės, tai įprasta apie laiką „mąstyti“ kaip apie amžinus ir begalinius dalykus. Bet ar, pripažindami amžinybę ir begalybę, nesunaikiname logiškai ir matematiškai visko, kas yra ribota ir turi galą, ar, iš esmės kalbant, nepaverčiame viso to nuliu? Kaip, norom nenorom, priimdami amžinybę ir begalybę, galima suderinti su tuo tokias sąvokas kaip nuotolis, judėjimas, permaina arba bent ribotų kūnų buvimas visatoje? Tai klausimai, kurių vis tiek neįmanoma išvengti!
       Netikėdamas, kad galiu aprėpti tokius dydžius kaip amžinybė ir begalybė, bandžiau kaip nors įprasminti tai, kas ribota ir turi galą, kad savo ir aplink matomų žmonių gyvenimų nepaversčiau nuliu. Mane domino ribotų kūnų, prie kurių priskyriau ir save, gyvenimo prasmė. Esu bandęs vertinti net kilnią pagalbą, kuri Europoje dar viduramžiais prancūziškai buvo vadinama coup de grace – malonės smūgiu, kuriuo pribaigiami mirtinai sužeistieji, kad jie nesikankintų.
       Beje, Tomo Mano išmintingi žodžiai, kuriuos prasmingais gali laikyti įlovintas (kvailokas terminas, bet neką geresnis ir žurnalistų vartojamas prikaustytas prie lovos) pilietis, kitiems gali pasirodyti visai nereikšmingi. Juk nemažai žmogelyčių valgo, geria, atlieka gamtinius reikalus, dauginasi visai nepagalvodami apie baigtinį laiką ir apibrėžtas erdves. Bet Martynas domėjosi filosofija, gilinosi į gyvenimo įvairiausias prasmes, todėl tos literatūros klasiko mintys, mano galva, jo įvaizdžiui nekenkė.

       Nusprendęs, kad apie ribotą kūną daugiau nieko nesapaliosiu, tarsi žinočiau, kokios mintys Martyną kamavo dešimt metų, kai niekas neprasideda, o viskas tik pamažu baigiasi, vis dėlto atėjus vakarui, šiek tiek su baime žiūrėdamas į besileidžiančią saulę, dar kartą sau pasitvirtinau, kad kūnas, kaip laikinas individas, miršta, o jo vietą užima kiti kūnai. Saulė įkrito į mišką, ir aš šiek tiek pašiurpau nuo įvairiausių tikrų ir išsigalvotų daugiaprasmybių, lyg artėtų neišvengiamas mano paties žlugimas.
       Kūnas, vertas vienos užuojautos, mirė. Ciniška išvada. Beje, Martynas irgi buvo cinikas. O pagėręs – juodas cinikas. Aš jam sakydavau, kad per daug geria ir neturi stabdžių, o jis atrėždavo, tarsi gimęs degtinei maukti, tai jam vos ne privalu, o Evangelijoje tokie žmonės vadinami palaimintaisiais. Aš jam patardavau gerti vyną, o jis atsikirsdavo, kad vyną gerti sveika, o sveikata reikalinga tam, kad galėtum maukti degtinę. Man neretai būdavo gėda su tuo nevidonu kartu būti, bet, matyt, cinizmas nenusverdavo jo gerųjų savybių ir netrukdė mums bendrauti, nors buvome skirtingo amžiaus ir kitokio sudėjimo. Pasikalbėdavome ir apie Salvadorą Dali, kuris tapydavo košmariškus sapnus, ir apie mergas. Be to, ką čia slėpti, ir aš – cinikas.
       Martynas daug skaitė – ypač laikraščių. Nusipirkęs pirmiausia atsiversdavo paskutinį puslapį, kur spausdinamos užuojautos. Suskaičiuodavo jas ir garsiai pareikšdavo:
       – Šiandien mažoka užuojautų, tėvai. Galėtų būti ir daugiau.
       – Liaukis, cinike.
       – Nesuprantu, ko tu trydalioji, – pašiepdavo Martynas, – gal manai esąs nemirtingas? Visi pakratysime kojas. Beje, kuo greičiau, tuo geriau. Mirtis – visų pavojų visuma ir visai neblogai atsikratyti pavojų. Man nesuprantamas žmogelyčių įsikibimas į gyvenimą, susitapatinimas su daiktais ir veiksmais, neatspindinčiais jų esmės. Vargsta masės nelaisvėje, murkdosi purve, stena, bet vis tiek meldžia Dievulį, kad pridėtų dar kelias dieneles. Elgetiška, ir tiek.
       – Išmintingai pakalbėti moki, bet, seni, ko pats murkdaisi tame purve? Jei nerandi virvės, galiu suieškoti. Pasikabintum ant Lenino ištiestos rankos, būtų įspūdinga, aš į laikraštį įdėčiau užuojautą, parašyčiau, koks tu buvai talentingas.
       Tie pasišpilkavimai dažniausiai vykdavo miesto centre, kur tuomet stovėjo metalinis Leninas aukštai iškelta ranka. Mudu gyvenome gretimais ir pasėdėti prie skulptūrytės, kaip mėgdavo sakyti Martynas, pasidairyti į mergaitytes gan dažnai ateidavome.
       Vis stengdavomės atsisėsti ant to paties suolelio, nežinau, kodėl jį išsirinkome, beje, to suolelio, kaip ir Lenino, šiandien jau nebėra ir, ko gero, jis man nieko nereikštų, jei ten prieš daugelį metų nebūtų vartyti laikraščiai ir kalbėta apie užuojautas bei nekrologus. Aš nesurišu ta pačia virvele ciniškai žaismingų pamąstymų apie gyvenimo beprasmiškumą ir vienintelės trafaretinės užuojautos, kurios taip ilgai laukiau save ir smerkdamas, ir ramindamas. Bet tai, kad tada prie Lenino paminklo Martynas visiems, nors ir nelabai rimtai, bet vis dėlto nusižengdamas padorumui linkėdavo greičiau pakratyti kojas, o vėliau, kai dar paskambindavau, jau nesikeliančiam iš lovos, jis nuolat kartodavo, jog greitai pasveiks ir mes dar pavandravosime, šiandien mane privertė suabejoti savo geležiniu įsitikinimu, kad nėra jokio likimo, o yra tik atsitiktinumai. Anksčiau ištarti žodį „likimas“ nelabai drįsau, nes suvokiau, kad tas žodis jau artina mintis prie Dievo arba prie kitų už mus galingesnių jėgų. Gerai žinojau: likimas – mitologinė, archajinė ir todėl labai gili sąvoka, kuri apauga įvairiais prietarais, burtais, paramokslais. Galbūt KAŽKAS Martynui už ciniškus išvedžiojimus šiek tiek ir pakenkė, tačiau nė akimirkai negalėjau patikėti, kad dešimt metų kančių jam buvo paskirta už paiką liežuvį. Tarsi Stalino laikais už nekaltą papolitikavimą. Mano draugo gyvybingumas ar gaivalingumas buvo fantastiškas: Martynas, kuris šaipėsi iš žmogelyčių įsikibimą į gyvenimą, kuo labiau silpo, kuo daugiau skausmų kentėjo, tuo labiau tikėjo, kad dar pavandravos. Paskutiniais mūsų bendravimo mėnesiais, kai man jau sunku būdavo suprasti jo žodžius, Martynas nuolankiu balsu dėkodavo, kad aš paskambinu, ir atkakliai stengdavosi mane iškvosti, ar aš tikiu, kad mes dar pavandravosime, prie skulptūrytės dairysimės į mergaitytes.
       Visada jausdavau, kad mano bičiulis, sunkiai stenėdamas apie mergaitytes, kalba visai ne apie tai, apie ką iš tiesų norėtų kalbėti. Tikriausiai jis norėjo kalbėti apie Akaciją, bet aš tuo abejodavau ir stengdavausi patylėti, juk pakaruoklio namuose apie virvę nekalbama.
       Gal tik vieną kartą Martynas, papasakojęs apie jį kamuojančius skausmus, prisipažino:
       – Žinai, aš jau greitai mirsiu.
       O kadangi veikiai ir jo žmona pasakė, jog aš tikriausiai su juo jau nesusišnekėsiu, ir jam ragelio neperdavė, daugiau Martynui nebeskambinau. Pradėjau laukti žinios apie jo mirtį.

       Lyg ir išeitų taip, kad aš laukiau žmogaus mirties. Varčiau laikraščius. Tikėjausi, kad kas nors pašnibždės, – girdi, ar žinai... O kai per ilgai nesulaukiau nei žinios, nei užuojautos, pradėjau savimi nusivilti. Juk taip lengva pakelti telefono ragelį, surinkti numerį... Bet buvo praėję daug laiko, todėl paskambinimas kėlė nejaukių moralinių problemų. O jeigu išgirsiu, kad Martyno jau keli mėnesiai nebėra gyvo? Ką tada jo žmonai sakyti? Guosti? Pliurpti, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, kad žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą? Antai, girdi, ir baltų tikėjimuose nebuvo nebūties. Tai būtų buvus kvailysčių kvailystė – ką Martyno žmonai, rusei, reiškia baltų tikėjimas?
       Lyg norėdamas save nuraminti ėmiau skaitinėti sąmones ir nesąmones apie mirtį. Radau straipsnelį apie tai, kur vėlės gyvena, kai po žmogaus mirties išeina iš jo kūno. Buvo pateikti du aiškinimai: 1. Įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; 2. Keliauja į pragarą arba skaistyklą, kitaip vadinamą vėlių kalneliu. Abu aiškinimai man buvo per silpni. Labai patiko vieno tyrinėtojo įžvalga, jog mirusiųjų baimė ir garbinimas, rūpinimasis pomirtine gerove ir stengimasis, kad jie negrįžtų pas gyvuosius, – du prieštaringi motyvai, būdingi beveik visų tautų nekrokultams.
       Viešpatie, kaip aš nemoku guosti žmonių, ypač beviltiškai sergančių. Apskritai aš nemoku guosti. Nemokėjau, nemoku ir niekada nemokėsiu. Daug kartų laidotuvėse velionio artimiesiems sakiau užuojautos žodžius ir kiekvieną kartą apmaudžiai keikiau save, kad sakau ne tai, ką turėčiau pasakyti, ir kad veikiausiai niekas nežino, ką reikėtų kalbėti Mirties akivaizdoje. Sakome netikrus žodžius, liejame netikras ašaras... Aš tiesiog netekdavau žado, kai koks nors giminaitis ar pažįstamas paskambindavo arba uždusęs atlėkdavo ir pradėdavo prašyti, kad sukurčiau jam kokius nors įspūdingus žodžius, kuriuos jis galėtų pasakyti prie kapo duobės. Viešpatie, kokie gali būti įspūdingi žodžiai, jei jie ne tavo širdgėla parašyti? Nejaugi taip lengva suvokti, kas yra mirtis, amžinybės šauksmas ir kas – gyvenimas? Kiekvienas mūsų širdyse nešioja tarsi mažytes kapinėles, kuriose ilsisi tie, kuriuos mylėjome. Bet šiose kapinėlėse dažniausiai tylime.
       Mus visada supa didingesni dalykai.
       Taip pat sunku paguosti ir beviltiškai kenčiančiuosius. Ne vienam nelaimėliui esu pasakęs, kad jis gyvena vos ne kaip popiežius. Tada dar nežinojau, kad pasauly gyvens popiežius, kuris sirgs ir mirs sunkiai kentėdamas.

       Koks aš buvau jaunystėje? Apie tai pagalvojau, kai Tu nulipai nuo manęs ir nuėjai apsiplauti, nes tiek daug, be galo daug mano syvų į Tave sutekėjo. Kol Tu dar sėdėjai ant šlaunų, giliai ir tankiai alsavai, aš jaučiau, kaip dalis manęs išteka iš tavęs, bėga ne tik per Tavo, bet ir per mano šlaunis. Paskui Tu atsistojai ir pasakei, kad eini apsiplauti, aš pasakiau, jog čia nėra šilto vandens. Sumurmėjai, kad vis tiek reikia apsiplauti, nes tokia į autobusą nelipsi.
       Koks aš buvau jaunystėje? Apie tai galvojau, kol Tu prauseisi. Kažkodėl įkyriai į galvą lindo mintis: ar aš jaunystėje žiūrėdavau į dangų? Dabar juokinga. Kodėl žmogus turėtų žiūrėti į dangų, ką jis ten turėtų pamatyti?
       Kai Tu išėjai iš vonios, jeigu tą tupinyčią galima pavadinti vonia, buvai ne tik apsipraususi, bet ir apsirengusi. Nuo kabyklėlės nusikabinai paltuką, atsisveikindama pakrutinai piršteliais man, vis dar nuogam ir prakaituotam išsidrėbusiam lovoje, ir dingai už durų. Aš dar norėjau paklausti, ar Tu nepasišlykštėjai manim. Klausimas būtų buvęs kvailas, nes Tu gana meiliai krutinai dviem piršteliais, man net dingtelėjo, kad Tau, ko gero, tokia meilė – ne naujiena. Jeigu ne taip – labai prašau neįsižeisti, vis dėlto aš esu gyvenimo sugadintas. Net nežinau, koks aš buvau jaunystėje, ar esu žiūrėjęs į dangų. Kad ir ko Tu paklaustum, ir Lino, kuris mėgsta visokias lyrikas, visi tau pasakytų, jog aš esu cinikas, ko gero, tikrai toks ir esu...
       – Ar dar ilgai skaitysi? Aš labai skubu, – pasakė Danguolė.
       – Palik man tą laišką, – paprašiau.
       – Negaliu. Ilona įsižeis.
       – Gal nelabai?
       – Nežinau. Šiaip ji pasitiki manimi. Duoda perskaityti visus Martyno laiškus.
       – Jis jai rašo laiškus?
       – Kasdien.
       – Bet juk beveik kasdien jie susitinka.
       – Susitinka, o paskui rašo. Ilgus ilgus laiškus. Poemos – ne laiškai. Nors tavo – gražesni.
       – Žinau, kad geriausias būdas užkariauti moterų širdis – rašyti laiškus ant šimto dolerių banknotų. Palauk, baigsiu skaityti šitą, ant lapelio parašytą.
       Mano gyvenimas bedvasėje erdvėje sunkus ir nepaaiškinamas. Nors pastaruoju metu gana ilgai gyvenau ramiai, nesijaudindamas dėl menkniekių. O iš tikrųjų aš apie savo jausmus nieko ir nežinojau. Gyvenau buitiškai. Kartu su žmona valgėme, tvarkėme kambarius, kartu ėjome į svečius, bet jau gal penkiolika metų kartu negulėjome. Miegojome atskiruose kambariuose, nes aš siaubingai knarkiu. Ji buvo apskritai šalta moteris, sekso jai reikėjo tiek, kiek man reikėjo. Tikriausiai ji apsidžiaugė, kai man jau nebereikėjo. Su Linu prie skulptūrytės paspoksodavome į mergaitytes ir man to užtekdavo...
       – Ilgiau laukti negaliu, – nekantravo Danguolė.
       – Suprask, gyvenu smalsioje visuomenėje, kitoks negaliu būti, – bandžiau vilkinti laiką.
       – O gal smalsumas – tavo tikroji prigimtis? – ji čiupo iš rankų laišką ir dingo už durų.

       Prisimenu, mane sujaudino Danguolės pakištas ir mano nebaigtas skaityti laiškas. Labai atviras ir stiprus. Tik mylint galima šitaip atsiverti. Bet apmaudu, kai stiprybė susilygina su banalybe. Ar Ilona Martyno laiškus duoda skaityti tik Danguolei? Dažnai ją galima pamatyti ir su kitomis studijų draugėmis. Kiek jų kikeno iš Martyno noro sužinoti, koks jis buvo jaunystėje ir ar tuomet žiūrėjo į dangų? Ar bent vienai iš jų buvo įdomus Martyno sunkus ir nepaaiškinamas gyvenimas?
       Bala nematė tų mergaityčių. Tūkstančiai, o gal ir milijonai jų, protingų ir neprotingų, gražių ir nelabai, meta iššūkį savo likimui, maištauja net prieš savo prigimtį, kad tik suspėtų paragauti žalčio siūlomų vaisių. Martynas man niekada neprisipažino, kad rašo laiškus Ilonai. Kad jiedu susitikinėja – žinojau. Kartais susitikdavome keturiese – aš, Martynas, Danguolė ir Ilona. Mergaitytės mus tempdavo į „Neringą“, Martynui ši vieta labai nepatiko. Žmona, eidama pro šalį, galėjo pamatyti. Be to, mergaitytės visada nesidrovėdamos užsisakydavo po Kijevo kotletą ir taurę šampano. Martynas rūpinosi namais, finansus buvo pavedęs tvarkyti žmonai ir iš jos gaudavo tik tiek, kiek reikėdavo maistui nupirkti. Netikėtai atėjusi keista meilė neturėjo nieko pakeisti. Bent aš taip supratau. Jam, be abejonės, sunku buvo derinti pražydusius jausmus su gyvenimo rutina. Ko gero, jis kuriame nors savo laiške Ilonai atvirai išdėstė, kad niekada nedarys staigių judesių ir kad ji iš jo nesitikėtų holivudiškų veiksmų, kurie nustebintų visuomenę. Manau, jog ji nieko ypatinga ir nesitikėjo. Iš jos neišraiškingų akių galėjai suprasti, kad Martynas jai nėra nei meilė, nei gyvenimo tikslas. Tiesiog pavyko susipažinti su įdomiu, apsiskaičiusiu, šiek tiek netradiciniu, turinčiu šarmo, be to, šiek tiek žinomu žmogumi, ir visai nesvarbu, kad jis bent keturiasdešimčia metų vyresnis. Studentei, atvažiavusiai iš tolimo rajono, vyresnių gerbėjų – ir dar išmintingų, turinčių pažinčių ir pinigingų draugų – bendrija tikrai reikalinga. Kol studijuoja – pakvailios, o paskui – papūsk. Juolab, kad Ilonos santykiams su bendraamžiais Martynas nebuvo kliūtis. Draugams galėjo pasakyti, jog gatvėmis klajoja su dėde arba su šiek tiek plaukiojančiu profesoriumi iš kito fakulteto. Solidžia išvaizda Martynas tikrai atitiko profesoriaus stereotipą.
       Aš Martynui ne kartą norėjau pasakyti, kad jo mergaitytė tiesiog įžūliai vedžioja jį už nosies, bet tuoj pat susigriebdavau, kad ir mane už nosies vedžioja Danguolė, nors aš už Martyną dvidešimčia metų jaunesnis. Tegu, sakiau sau, tegu žydi tie Martyno jausmai, jam reikia meilės, tikėjimo, kad ir jį myli. Bent jau reikia, kad kas nors atsisėstų ant šlaunų. Neteisybės formų labai daug. Yra problemų, kurias įmanoma įveikti. Bet yra ir tokių, iš kurių gniaužtų neįmanoma išsivaduoti.
       Taip mintimis sakiau Martynui.
       Taip sakiau sau.
       Vaikščiokim, kol mus dar vedžioja. Juk nusibosta vienam vaikščioti ir pačiam save vedžioti.
       „Neringoje“ visada užmokėdavau už Martyną, bet nemanau, kad su manimi jis tik dėl to bičiuliavosi. Retai jis eidavo į kavinę. Ir Iloną stengėsi kuo toliau nuvilioti nuo tos nelemtos kavinės. Reikėdavo nemažai pastangų ir net gudrumo, kad studentės išsvajotus Kijevo kotletus pakeistų pasivaikščiojimai po nežinomą Vilnių ar tiesiog Neries pakrantėmis.
       Prisimenu, kartą jis ironiškai pareiškė, kad mirtis baisi tik todėl, jog miršta ir tie žmonės, kurie tau brangūs arba kuriuos tu myli.
       – O dėl Ilonos, – nusijuokė jis, – tau galiu pasakyti: ji man yra Porcija.
       – Porcija? Mergienos?
       – Esi provincialas. Porcija tau asocijuojasi tik su ėdesiu. O ar esi ką nors girdėjęs apie Šekspyro Porciją, apie protingos ir arogantiškos merginos tipą? Be abejonės, tau geriau pažįstamos veronikos, katrės, na ir danguolės.
       – Galbūt, – sutikau aš. – Bet štai ką, seni, aš tau pasakysiu. Jeigu tikrai sutikai svajonių moterį, su kitomis svajonėmis gali atsisveikinti.
       – O, koks žiaurus mano likimas! – sušuko jis.

       Mirė.
       Visi keliai veda į Romą. Visos mintys apie mirtį ar pomirtinį gyvenimą veda prie įkyrių minčių apie gyvenimą.
       Į ką buvo panaši Martyno mirtis? Į Iloną – jam likimo ar atsitiktinumo pamėtėtą Porciją? Ar ji buvo tokia pati kaip ir jo gyvenimas – paties per daug sureikšmintas, kitų per daug sumenkintas?
       Daug klausimų. Geriausiai nusiraminti bibline tiesa apie mirtį, kuri sustiprina ramybės jausmą... Juk iš tikrųjų sustiprina... Arba reikia suvokti, kad homo sapiens sukūrė biologinė evoliucija. Ribotas individo gyvenimo laikas yra privaloma sąlyga, kuri galiausiai sukūrė žmogų. Štai kaip paprasta, tik, brolyti, nesidžiauk prisikasęs prie tiesos, geriau pagalvok, kaip iš tos duobės išsikapstysi.
       Prisikankino. Skausmas ir kančia – skirtingi dalykai. Įtariu, kad jam užteko ir skausmo, ir kančios. Į ką ši buvo panaši? Į Iloną – jau ne Šekspyro, o jo Porciją? Į neparašytą knygą? Į nerealizuotas idėjas?
       Kodėl aš dabar prisimenu Iloną? Jeigu būtų mano valia, ją tarsi dulkelę nušluostyčiau nuo Martyno gyvenimo. Mano mintys sukosi apie kažką tikresnį ir tauresnį negu Ilonos dėmesys Martynui. Deja, tik dėmesys. Martyną suprantu: geram katinui ir gruodį morčius. O kaip suprasti Iloną?
       Martynas prie skulptūrytės ir kitur tiesiog negalėjo su manimi nekalbėti apie ją, nors savo santykius su išdykėlė studente nuo visų kitų slėpė. Kai keletą kartų prie kitų kažką leptelėjau apie apkvaišusį seneliuką ir mergaitytę trumpu sijonuku, paskui jis mane auklėjo:
       – Supranti, tėvai, mums reikalinga konspiracija, kitiems nebūtina žinoti mūsų istorijų.
       – Nebūtina. Tylėsiu kaip kapas. Tik žinok, seni, kuo tu giliau kiši galvą į smėlį, tuo viešesnis bus tavo užpakalis.
       – Nesirūpink mano užpakaliu. O tau tylėti nereikia, – Martynas pasislinko arčiau manęs. – Apie ją galvoti, kalbėti man labai malonu. Net svarbu. Toks jausmas, lyg ja užsigardinčiau savo gyvenimą. Lyg ant košės užsipilčiau spirgučių ir taukų. Na palyginimas supaprastintas.
       – Išprotėjo seneliukas. Žmonės užsinori visko iš karto, bet nieko negauna ir daug metų. O šviesą užgesinus visos moterys nuostabios.
       – Bet kai šalia mūsų yra kitų žmonių, kalbą turim koduoti. Sugalvokim tokias žaidimo taisykles, kad mums viskas būtų aišku, o kiti nieko nesuprastų.
       – Atsikvošėk, seneli. Žinok: kuo mažiau mylime, tuo daugiau miegame. O miegas – sveikata.
       – Juk ir karo metais kiekviena svarbi operacija turėdavo koduotus pavadinimus. Uraganai – ir tie moteriškais vardais pavadinti. Gyvenimą arba ką nors kitką apibūdinti tiesmukai – neįdomu.
       – Tas kas nors kitkas – meilė?
       – Nežinau. Bet nenorėčiau, kad kiti gromuliuotų mano istorijas. Todėl ir siūlau šnekas apie Iloną – užkoduoti.
       – Koduok.
       – Man labai patinka Henriko Radausko posmelis:

       Gerai nežinau – stoviu ar sėdžiu po akacijos šakom, bet šiuo atveju tai nesvarbu. Vyriškai sutariam: pavadinkim tą mano nesąmonę Akacija. Tu paklausi manęs: „Kaip tavo Akacija?“ Visi pamano, kad aš kokiame nors kolektyviniame sode auginu akaciją. Aš atsakau: „Žydi“. Vadinasi, viskas gerai. Jeigu aš sakau, kad buvau trumpam išvykęs į žydinčią akaciją pažiūrėti, vadinasi, buvau susitikęs su Ilona. Manau, tu greitai susigaudysi ir suprasi, apie ką kalbu, o kitiems atrodys, kad svaičioju.
       Pagalvojau, kad nusivažiavimas iki akacijos krūmo – akivaizdus suvaikėjimo požymis. Jeigu iš žmogaus atimamas humoro jausmas, vadinasi, yra už ką.
       – Ak, vargše meilės kankiny, – tik tiek pasakiau, lyg atspėdamas, kad jam reikės daug kentėti.
       Už kokias nuodėmes?
       Ar negalėjo kitaip būti?
       Tokie banalūs klausimai ne vieną mūsų užplūsta analizuojant kitų gyvenimus ir mirtis. Tokios „analizės“ gali nuvesti iki absurdo.
       Gerai, kad prisiminiau Martyno laišką Ilonai, kurio viso taip ir neperskaičiau. Koks Martynas buvo jaunystėje ir ar tuomet žiūrėjo į dangų?
       Žiūrėjo.
       Martynas, niekada nieko nepasakojęs apie savo gyvenimą, kartą (tuštinome, rodos, jau antrą degtinės butelį) atsivėrė:
       – Žinai, vyruti, aš kariavau.
       – Žinau. Šešioliktojoje lietuviškoje divizijoje. Mūsų biografijos kai kam įdomios ir jos spausdinamos.
       – Apmyžt ir padegt tas išspausdintas biografijas. Iš tiesų aš kariavau tik vieną sykį. Surinko mus, lietuviukus, išsiblaškiusius po visą sojūzą, davė po šautuvą, po dešimt šovinių ir kažkieno gimtadienio proga liepė užimti Aukštumą. Za rodinu, za Stalina.
       Išgėrėme.
       – Taigi, vyruti, vos tik pasileidome tos Aukštumos link, prasidėjo toks pragaras, jog kritome net nenusikabinę nuo pečių šautuvų. Į priekį skuisti buvo didžiausia nesąmonė, bėgti atgal – tas pats. Paskui mus slinko specialus būrys, kuriam buvo įsakyta šaudyti visus, kurie pabandytų pasukti atgal. Nemylėjo Josifas lietuviukų. Manau, prie tos Aukštumos gyvi išliko tik sužeistieji.
       – Tai ar užėmėte tą Aukštumą?
       – Nežinau. Apmyžt ir padegt tą Aukštumą. Za rodinu, za Stalina.
       Išgėrėme.
       – Prie manęs kažkas bumbtelėjo, tikriausiai nelabai didelė bombikė. Trenksmas nutilo, apėmė tokia palaima, kad baigėsi ta beprotybė, ta nesąmonė. Kai atmerkiau akis, pamačiau aukštą aukštą dangų. Žinai, vyruti, pirmą kartą supratau, kad yra dangus. Jis buvo toks keistas. Ir aš kažkoks keistas buvau.
       – Kiek tau buvo metų?
       – Gal jau per dvidešimt.
       – O toliau?
       – Toliau. Net nežinau, kiek praėjo laiko, para ar daugiau, bet pajutau, kad kažkas mane tempia, o su manim slenka ir tas aukštas, keistas dangus. Vienas jo gabalas, kuris būtų skirtas tik man.
       – Tai kas tave tempė?
       – Kas? Žinoma, jauna, graži rusikė.
       – Ir sekasi žmonėms.
       – Pasisekė. Ji ir išlaižė žaizdas, kurių ant mano nuodėmingo kūno buvo net septynios. Viena, sakė, beveik mirtina.
       – O ką tu paskui su ta rusike darei?
       – Vedžiau.
       – Išmintingas poelgis, nors ir nelabai originalus.
       – Ne tavo reikalas.

       Aš niekada nebuvau matęs Martyno žmonos. Jis lankydavo nemokamas parodas, nemokamus koncertus, kaip karo dalyvis gaudavo kvietimus net į elitinius renginius, bet visur sukinėdavosi vienas. Neretai Martyną pasikviesdavau į savo šventes, nors namiškiai prieštaraudavo, nes tas grubijonas prisigėręs visada iškrėsdavo kokią nesąmonę – ką nors sudaužydavo, išmušdavo durų stiklą, pakišdavo ranką po šalia sėdinčios padorios moters sijonu. Visoms moterims jis buvo atgrasus, jos visada leisdavo man suprasti, kad būtų daug geriau, jei jis negadintų padorios kompanijos arba bent ateitų su žmona, kuri, be abejonės, laiku išvestų tą kuilį.
       Bet Martynas visada ateidavo vienas. Pamatęs miesčioniją, elgdavosi įžūliai.
       Priekaištauti jam nenorėjau. Visada maniau ir manysiu, kad žmogus elgiasi taip, kaip jam geriau. Kai man pasakydavo, kad galbūt reikėtų kaip nors pakoreguoti Martyną, atsakydavau:
       – Aš ne dresiruotojas.
       Taigi Martyno žmonos nebuvau matęs ir, manau, mažai kas ją yra matę. Buvo galima pagalvoti, kad jos nėra ir niekada nebuvo. Bet ji buvo, neretai Martynas palikdavo mane prie skulptūrytės ir bėgdavo atlikti žmonos užduočių – ką nors nupirkti ar sutvarkyti kokį nors buitinį reikaliuką. Žmonos užduotis jis paklusniai vykdė, turbūt nė karto jos nebuvo pavedęs, kartais man net būdavo keista, kad toks plevėsa yra labai pareigingas šeimos žmogus.
       Kai jis jau paralyžiuotas gulėjo lovoje ir kai aš jam dar paskambindavau, atsiliepdavo ji, visada vienodai, be jokių emocijų, iš kurių būčiau galėjęs nuspręsti, ar ji patenkinta, ar nepatenkinta, kad skambinu vyrui, pasakydavo, jog jis šiuo metu nemiega, ir Martynui perduodavo ragelį. Kartais pasakydavo, kad miega arba tupi ant basono. Sykį net pamaniau: kalba į telefono atmintį įrašytas balsas su rusišku akcentu.
       Kai Tomo Mano išvedžiojimais „uždariau“ dešimties Martyno gulėjimo metų ir bėgančio laiko derybų su savimi skirsnį, taip ruošiausi pasielgti ir su Martyno žmona. Nieko daugiau apie ją nežinojau, net jos vardo neprisiminiau. Bet vis dėlto man dabar buvo ne visai bereikšmiai jų santykiai. Juose slypėjo kažkas, ko aš nebuvau pajutęs kitų šeimų santykiuose. Juk jeigu kaimynų, giminių ar draugų šeimyniniai gyvenimai perregimi, be jokių paslapčių, jie labai nepatrauklūs. Tik įžvelgiama ar nujaučiama paslaptis mus sudomina.
       Dabar prieš tą moterį – gyva ji ar jau mirusi, – aš jaučiausi šiek tiek kaltas ir šiek tiek niekingas. Argi galima taip greitai pamiršti draugą, per anksti jį palaidoti? Tarsi gyvą užkasti...
       Įdomu, ar ji žinojo apie Martyno meilę Ilonai? Gal tik girdėjo, kaip jis telefonu man kažką pliurpia apie Akaciją?
       O gal nujautė, kad aš juos supažindinau?
       Supratau: jeigu turiu bent kiek padorumo, turiu jai paskambinti, bent jau įsitikinti, ar ji dar gyva.
       Ir štai tuomet prisiminiau vieną labai svarbų dalyką. Mes abu buvome rašytojai. Kai jis grįžo iš karo, išleido knygą. Nemačiau jos, neskaičiau, manau, kad nė vienas iš gyvųjų genijų tos knygos nėra skaitęs. Martynas grįžo kaip nugalėtojas, gavo gerą tarnybą, išleido knygą, buvo priimtas į Rašytojų sąjungą. Greit prarado tarnybą – šiek tiek per dažnai į ją ateidavo su kvapeliu. Nesakyčiau, kad Martynas buvo girtuoklis, jį būtų galima pavadinti nemokančiu gerti, deja, „nugalėtojo“ tarnybai ir toks gėrimo būdas netiko. Bet Martynas tos tarnybėlės per daug ir nesigailėjo, nes kaip karo invalidui jam buvo paskirta nemaža pensija, geras butas, ir neišlaidaudamas jis ramiai galėjo gyventi.
       O Martyno rašytojavimas man, kaip ir kitiems, panėšėjo į anekdotą. Tarnybą gavo trumpam laikui, o nariu tapo visam gyvenimui. Kiekvienais metais važiuodavo į kūrybos namus, kurių buvo ir Pietuose, ir Šiaurėje, gaudavo net kūrybines komandiruotes, galėjo gydytis valdžios vyrams skirtoje poliklinikoje, naudotis išrinktiesiems skirtomis sanatorijomis, vasarą gaudavo kambarį Valakupių miške. Kiti šių gėrybių jam pavydėdavo, o aš jiems atkirsdavau, kad jis visai teisingai leidžia laiką. Mat pats Martynas, beje, visai kitame kontekste, man buvo sakęs, kad gyvenimas – tai laiko leidimas: vieni jį leidžia smagiai, kiti – nuobodžiai.
       Visokio gėrio Martynui nepavydėjau, nuoširdžiai maniau, kad septynios žaizdos ant jo kūno – viena jų galėjo būti mirtina, – lyg medaliai, už kuriuos gaudavo privilegijų. Bet kai kiti, Martynui grįžus iš kūrybos namų ar kūrybinės komandiruotės, vis dažniau pašiepdavo reikalaudami kūrybos rezultatų, aš būdavau jų pusėje. Neretai paklausdavau:
       – Tai kada parodysi savo šedevrus?
       – Parodysiu, – ramiai atsakydavo Martynas. – Bus laikas, gims ir vaikas.
       Kadangi knygą galima rašyti visą gyvenimą ir jeigu tas laikas yra geros meninės kokybės garantas, kitokių ataskaitų iš Martyno niekas nereikalavo. Be to, knygą galima visą gyvenimą rašyti ir neparašyti. Neatspėjama rašytojo dalia.
       Martyno pažadas, jog vis dėlto gims vaikas, man buvo reikšmingas, aš jam net pavydėjau, kad jis, ko gero, tikrai kantriai siekia tobulybės, juvelyriškai šlifuoja kiekvieną žodį, kai aš beveik kasmet išleidžiu po knygelę ir neretai kritikai pakritikuoja už skubotumą.
       Martynas iš tikrųjų buvo pasitikėjimą kelianti asmenybė. Kritiškai mąstė, domėjosi visais menais, skaitė knygas. Na o savikritiškumas bylojo jo asmenybės brandą, – rašliavyčių jis negamino, glūdino savo grynuolį, nors, tiesą sakant, kartais pagalvodavau, kad tik leidžia laiką. Kartais smagiai, kartais nuobodžiai.
       Esame ir rimčiau pasikalbėję apie kūrybą. Tada, kiek prisimenu, jis pirmiausia paklausė:
       – Tėvai, ar tu man gali atsakyti, kas yra tavo rašymai?
       – Galiu. Kūryba.
       – Puiku. O ar gali atsakyti, kas yra kūryba?
       – Atsakymų gali būti daug, – kiek pagalvojęs atitariau. – Vienas jų: kūryba – tai laisvė.
       – Nenugrybavai. Tiesiog – dešimt balų. Einame toliau į mišką. Kūryba – laisvė. Tu gali rašyti apie ką tik nori. Tiesa, tiek vidinis, tiek išoriniai cenzoriai kai ką apkarpo, bet iš principo tu gali rašyti apie viską: apie meilę, mergas, apie medžius, paukščius ir netgi apie sapnus. Sutinki?
       – Sutinku.
       – O dabar pasakyk man, kas tave verčia rašyti? Kodėl tu ne malkas skaldai, ne traktorius remontuoji, o rašai?
       – Nežinau. Įtikinamo atsakymo neturiu.
       – O aš turiu. Tave verčia rašyti tai, apie ką tu rašai: meilė, mergos, medžiai, paukščiai, sapnai.
       – Tikriausiai, seni, tu teisus.
       – Varom toliau. Ar tau neateina į galvą tokia mintis: jeigu yra laisvė rašyti, tai yra ir lygiai tokia pati laisvė nerašyti. Rašyti galima apie viską ir apie viską galima nerašyti. Tai, kas verčia rašyti, verčia ir nerašyti. Todėl tarp rašymo ir nerašymo galima padėti lygybės ženklą.
       – Tai kodėl tu neini skaldyti malkų ar remontuoti traktorių, o trainiojiesi po Rašytojų sąjungą?
       – Matau, manęs nesupratai. Beje, ko iš tavęs tikėtis? Ariogala, ir tiek. Bet pabandysiu iki galo išaiškinti. Jeigu rašymas ir nerašymas – tapati kūrėjo būsena, vadinasi, kūriniai nieko neįrodo, nieko nepaneigia. Svarbu vidinė būsena. Ir todėl aš esu ne malkų skaldytojas, o rašytojas. Tik tai, kas tave verčia rašyti, mane verčia nerašyti. Šiek tiek skirtingos kūrybinės nuostatos. Žinoma, gali būti, kad aš persistengiau. Bet, šiaip ar taip, aš negaliu prisidėti prie plagiatorių, kurių daug rašytnamyje. Beveik kiekvienoje knygoje kas nors yra nuplagijuota nuo Dostojevskio, Tolstojevskio ir dar velniai žino nuo ko.
       – Kopijuojant kitus pasiekiama didžiausio savitumo, – smagiai leptelėjau.
       Tuo diskusija pasibaigė.

       Po to, kai Danguolė pasakė, kad Martynas kasdien Ilonai rašo laiškus ir kai aš, perskaitęs vieno jų pastraipėlę, pajutau, jog tie laiškai tikrai nėra praleisto laiko atpasakojimai, priverčiau Martyną pasikalbėti apie kūrybą. Paklausiau:
       – Seneli, privalai neišsisukinėdamas man pasakyti: ar tu šiuo metu ką nors rašai, ar ne?
       – O kodėl, tėvai, aš tau privalau pasakyti?
       Vienas kitą „seneliu“ ir „tėvu“, pašiepdami save, pradėjome vadinti po to, kai įsipainiojome į meilės studentėms Danguolei ir Ilonai raizgalynes. Jis už savąją buvo vyresnis keturiasdešimčia metų, aš – dvidešimčia. Taigi galėjome joms būti seneliu ir tėvu. Lyg nujausdami, kad kiti kaip tik dėl to gali mus traukti per dantį, paskubėjome užbėgti pašaipūnams už akių ir pradėjome patys iš savęs juoktis.
       – Bent todėl, kad kalbėjimai vien apie mergaitytes ar politiką susina mūsų bendravimą. Jeigu tave tenkina niekuo neįpareigojantys, paviršutiniški pasišnekėjimai, gali neatsakyti. Taip bendrauja gausybė žmonių, jiems to užtenka ir dangus dėl to negriūva. Bet man banaliukų jau neužtenka, bijau, kad atsiras dingstis tavęs vengti.
       Mano žodžiai, o gal tai, kaip jie buvo ištarti, Martyną paveikė. Jis kurį laiką tylėjo, paskui įdėmiai pasižiūrėjo į mane ir tarė:
       – Ką konkrečiai, tėvai, nori sužinoti? Juk aš galiu atsakyti, kad rašau skundus. Tai irgi rašymas.
       – Seneli, kai tu rašytojų susirinkimuose sėdi pirmoje eilėje ir konspektuoji visų kalbas, daugelis mano, kad paskui užrašus perduodi saugumui ir už tai gal net pinigų gauni.
       – O ką tu jiems atsakai? – susidomėjo Martynas.
       – Jeigu labai atvirai – ir man yra kilę tokių minčių. Bet kitiems atsakau: žmogus tikriausiai rašo dienoraštį, kurs memuarus, galbūt kiekvieną įdomesnę kolegų mintį perduos ateinančioms kartoms.
       Dabar Martynas dar ilgiau tylėjo. Jau buvau pagalvojęs, kad jis, kaip įprasta, pasakys, jog žmona prisakė nupirkti sviesto ir varškės ir paliks mane vieną prie skulptūrytės. Bet taip neatsitiko.
       – Susitarkim, tėvai: saugumo temos negvildenkime, ji per daug nuvalkiota, kiekvienas kiekvieną įtaria, o iš tiesų niekas nieko nežino. Bent jau mudu vienas kito neįtarinėkime. Dėl rašymų galiu pasakyti tik tiek: rašau, bet ne šiems laikams, o ateičiai. Šių laikų aš negerbiu, nejaučiu prasmės, noro ir, svarbiausia, vidinės būtinybės šiandienos visuomenei rašyti.
       – Tyliau, – parodžiau į Leniną, – šitas diedas visada ir visur yra su liaudimi, tai yra su mumis. Įsivaizduoji, – norėjau šiek tiek pakreipti kalbą į kitą pusę, – kartą su vienu estrados dainininku, pavardės nesakysiu, pakaušę atėjome diedo apmyžti, ir mums tai pavyko, nors, kaip matai ir žinai, diedą dieną naktį saugo du milicininkai.
       – Gerai, kad priminei estradą, – pašoko Martynas, – mes šiandien esame pakviesti pas Antaną Šabaniauską.
       – Gal ne mes, o tu? – sutrikau.
       – Mes. Aš jam esu pasakojęs apie tave.
       – Įdomu – ką?
       – Na kad vienas poetas iki ausų įsimylėjęs jauną panelę. O Antanui tokiom temom patinka šnekėti.
       – Įtariu, kad tu norėjai jam papasakoti, kad pats esi įsimylėjęs jauną panelę iki ausų.
       – Galbūt, – sutiko Martynas. – Meilė nėra kasdienė žmonių patirtis, ji paslaptinga ir tuo įdomi. Be to, meilė yra liga, kuri mus daro blogus arba gerus. Beje, Antaną irgi yra įsimylėjusi jauna mergina. Jaunoms panelėms patinka bjaurūs seniai.
       – Ar tu čia apie save?
       – Tai eisime pas Antaną?
       – Palauk: rašai ar ne?
       – Tėvai, rašytojas rašo ir nerašydamas. Galiu atsakyti dar ir kitaip: juk pats žinai, kokie svarbūs kūrinyje gali būti nutylėjimai, neretai jais daugiau pasakoma negu žodžiais. Tai gal aš rašau vien nutylėjimais? Be to, jeigu tau taip labai smalsu, galiu pacituoti vieno išmintingo žmogaus sentenciją: „Didžiosioms knygoms būdinga tai, jog kiekvienas skaitytojas yra jų autorius“. Aš nematau dabar tokio skaitytojo, kuriam mano knygos bylotų tai, ko jis nori. Visa tai išdėstęs, tėvai, jaučiuosi atsakęs į visus klausimus. Galiu dar pridurti, kad stalčiuose turiu popiergalių. Jeigu jų susiūti į krūvą nespėsiu, tą darbą paliksiu tau, – pasakė Martynas ir atsistojo. – Einame nusipirkti buteliuką ir – pas Antaną.
       Atrodo, tai buvo vienintelis mūsų rimtas pokalbis. Visi kiti – pašmaikštavimai, pakvailiojimai, banalybės. Tiesiog lengvas, niekuo neįpareigojantis bendravimas, laiko leidimas. Nors mūsų prigimtyse ir charakteriuose tikriausiai buvo ir panašumų, kurie traukė vieną prie kito. Tačiau bendravimą imame analizuoti tik tuomet, kai šis dėl vienokių ar kitokių priežasčių jau yra nutrūkęs. Netektys priverčia krutėti smegenis.
       Nors daugelis Martyną vadino ciniku, net ir pašlemėku, vis dėlto jo bravūrose visada buvo gilumos. Jei pasakodavo anekdotą, šis nebūdavo tik nuvalkiotas pliurpalas. Jei girtas ir užbliaudavo, tai pasigirsdavo ne kokia nors nešvankybė, o dainuška iš Karlo Orfo oratorijos:

       Šią dainušką jis ir su Antanu Šabaniausku užtraukė. Žinoma, tuomet, kai jau buvome gerokai apšilę.
       Kartą prie skulptūrytės atėjo girtas, į kišenes prisikišęs poezijos knygelių. Kai paklausiau, kam jas nupirko, atsakė:
       – Ko tik girtas nepridarai, net poezijos knygelių nusiperki.
       Kitą kartą jį sutikau meninės fotografijos parodoje ir juokais paklausiau:
       – Ką tu čia veiki?
       Jis atsakė:
       – Žmogus nebeturi kitų išteklių, tik savo paties asmenį. Tie ištekliai, tėvai, senka, juos reikia papildyti, – ir pridūrė: – Man nuobodu tikriausiai todėl, kad neturiu nė menkiausios moralytės.
       Esu jo klausęs, kodėl visur vaikšto be žmonos. Atsakymas buvo vokiškai taiklus:
       – Tegu moterys būna savo vietoje.
       Nutraukęs šių prisiminimų grandinę ir suvokęs, kad ilgai sąžinę kankins graužatis, jog, ko gero, ir aš neturiu moralės, per porą dienų save įtikinau – vis dėlto privalau paskambinti Martyno žmonai. Ką galėjau žinoti – galbūt tikrai tik man lemta susiūti į krūvą bičiulio paliktus kūrinius. Buvo apmaudu, kad net nežinojau, kuri jo pusė buvo paralyžiuota – dešinė ar kairė. Jei kairė, dešine ranka dar galėjo rašyti iki pat mirties. Įsivaizdavau stalčiuose gulint daug įdomių dalykų.
       Kai jau rengiausi surinkti Martyno telefono numerį, laikrašty perskaičiau kelias užuojautas žinomam gydytojui, netekusiam mylimos motinos…

       Neprisimenu, kada atkreipiau dėmesį į Martyną. Įvairiuose renginiuose, susirinkimuose sėdėdavo žmogeliukas pirmoje eilėje ir krebždėdavo tušinuku užrašinėdamas kitų mintis. Rašytojų sąjungoje niekada netrūko grafomanų, kurie nesuprantamais būdais įsiskverbdavo į kūrėjų bendriją ir joje sėkmingai parazituodavo. Apie tokius žmones nerašoma kūrybinių sėkmių ir nesėkmių apžvalgose, jų pavardės neminimos kritikų ir mokslininkų darbuose. Jie, niekam nemaišydami, nuoširdžiai bendrauja, kantriai pakelia ironiškus žvilgsnius, „nenugirsta“ užgaulių užuominų, nesvajoja tapti genijais.
       Neabejojau, kad ir Martynas rašytojo bilietą gavo tik už kažkokius nuopelnus kare. Bet jo buvimas šalia man nekliudė, aš visiškai nekreipiau dėmesio į gerokai vyresnį žmogų.
       Vieną šeštadienį užlipau į Profsąjungų rūmų ant Tauro kalno trečią aukštą, kur jau daug metų renkasi kolekcionieriai, numizmatai ir kiti keistuoliai, ieškantys senienų, retų leidinių. Ten buvo galima sutikti žmonių iš Rygos, Talino, Maskvos...
       Ieškodamas retų ženklelių, kurių jau turėjau nemažai sukaupęs, pamačiau Martyną, atidžiai studijuojantį pašto ženklus. Kiek nustebau, kad toks standartinis, kaip maniau, popierių krapštukas turi nestandartinių polinkių. Ilgai stebėjau azartu degančias jo akis, pagaliau neiškentęs priėjau prie jo.
       – Kas tave čia atvijo? – paklausė Martynas.
       – O tave?
       – Matai, brolyti, jau daug metų aš čia ateinu kiekvieną šeštadienį, o tave čia matau pirmą kartą.
       – Ieškau geležukų, turiu šiokią tokią kolekciją, – prisipažinau.
       – O aš, laipiodamas į Tauro kalną, bandau išvengti fizinio irimo, – nusijuokė Martynas.
       Tą dieną iš Profsąjungų rūmų išėjome kartu ir, susistabdę taksi, nuvažiavome į „Neringos“ kavinę. Šiokie tokie bendri pomėgiai suteikė galimybę atviriau pabendrauti. Iš Martyno išgirdau keistą istoriją apie pašto ženklų kolekciją, kurią kaupti pradėjo žmonos tėvas, vadinasi, uošvis, pamažu kolekcionavimo virusu užsikrėtė, į sunkiai apibūdinamą žaidimą įsitraukė ir jis.
       Vėliau šia tema kalbėjome daug kartų, bet niekada Martynas nesutiko parodyti kolekcijos. Net tada, kai jį supažindinau su Ilona ir abu pradėjome lakstyti paskui studentes, tai tarsi turėjo liudyti mūsų sielų giminingumą, jis manęs prie kolekcijos neprileido nė per patrankos šūvį.
       Kai mano smalsumas tapo per daug įkyrus, beveik grasinamai pasakė:
       – Tėvai, įsikalk į galvą visiems laikams: tikros kolekcijos nemėgsta svetimos akies. Svetimos akys pražudo kolekcijas. Kaip tu manai, kodėl mano uošvis per dvidešimto amžiaus kataklizmus išsaugojo kolekciją? Todėl, kad jos niekam nerodė, niekas nežinojo, kur ji padėta. Yra tokių šventovių, kurios pastatytos tik vienam žmogui. Aš tau galiu parekomenduoti šimtus knygų apie keistą, gal net mistinį kolekcionierių pasaulį, paslaptingus, nepaaiškinamus nutikimus. Kolekcionieriai tarsi genais iš kartos į kartą perduoda savo likimus, ir niekur nuo to nepaspruksi. Galbūt tai galima pavadinti prakeikimu.
       – Fantastika, – nustebau.
       – Normalu. Kiekviena kolekcija yra tarsi užkeikta, supriešina net brolį su broliu, o ką jau kalbėti apie tolimesnius giminaičius ar draugus. Kolekcija ir yra didelis turtas.
       – Bet jai gausinti reikia didelių pinigų?
       – Nepasakyčiau. Iš pradžių – taip. O paskui – vieną ženklą iškeiti į du, antrą parduodi, trečią perki... Veiki tarsi biržoje. Reikia daug žinių, nuojautos ir, be abejonės, kolekcionieriaus talento. Pasilenkęs prie pašto ženklų aš išgyvenu geriausia, kas man skirta išgyventi. Daugiau apie tai nekalbėkime.
       – Galėtum dar papasakoti apie savo paslaptingąjį uošvį, kuris, man dabar atrodo, gyvenęs užburtame pasaulyje.
       – Pasakiau – daugiau nekalbame.
       Ir nekalbėjome. Manoji kolekcionieriaus aistra greitai išgaravo, savo ženklelius perleidau giminaičiui moksleiviui. Tačiau tos kelios valandos, kai su Martynu šnekėjomės apie kolekciją, mus gerokai suartino, tarsi tie seni pašto ženklai tikrai turėtų paslaptingos galios. Ir man jau neatrodė juokinga, kad rašytnamio salės pirmoje eilėje Martynas kažką užsirašinėja į bloknotą. Pakėlęs akis nuo pašto ženklų, išėjęs iš savo šventovės jis dar norėjo bent kiek naudingai leisti laiką – tikriausiai nemanydamas, jog nieko neveikimas yra pats naudingiausias dalykas pasaulyje. Jo kūryba buvo kolekcija.
       Bent man taip atrodė.

       Aš jau rašiau, kad Martynas buvo kritiškas žmogus. Sukritikuodavo beveik visus romanus. Tačiau jo kritiškos pastabos, niekur nespausdinamos ir neviešinamos, nieko nejaudino. Buvo galima spėti, kad kiekvienas mąstė taip: netalentingas žmogelis, pats negalėdamas nieko sukurti, kritikuoja kitus. Klasikinis atvejis.
       Kai jo kritika pasipildavo ant mano galvos, panašiai manydavau ir aš. Tiesiog išdidžiai ir atlaidžiai numodavau ranka. Nors retkarčiais susimąstydavau suvokdamas, kad nepakanka tik pačiam žinoti, kas esu. Maža vien pačiam žinoti, kad esi jei ne genijus, tai bent normalus rašytojas, reikia dar, kad ir kas nors kitas tai žinotų. Literatams taikomi saviti bendravimo ir vertinimo principai.
       Kai Martyną pirmas insultas ištiko, aš jam po intensyvaus gydymo ligoninėje pasiūliau atsitokėti ir sustiprėti vakarietiško stiliaus reabilitaciniame centre, prie kurio įsteigimo buvau daug prisidėjęs. Vėliau jis tą centrą išdėjo į šuns dienas, sakydamas, kad jis įkurtas ekskursijoms vedžioti, o ne pacientams stiprinti. Būriams smalsuolių ten rodomas komandinės reabilitacijos procesas, o žmogui trūksta dėmesio. Praėjus porai savaičių, pasinaudojęs lengvatas teikiančiais dokumentėliais ir pažintimis, Martynas išvažiavo į seną sanatoriją, kur gerai maitina ir prižiūri, tarsi norėdamas pasakyti, kad mūsų pastangos sukurti gerą medicininės reabilitacijos sistemą yra tiesiog triedalai (šį žodį jis dažnai vartodavo, kai kalbėdavo apie kokybę).
       Toje sanatorijoje, besipliuškenant šiltoje vonioje, jį antras insultas ištiko.
       Dar bent porą kartų gulėjo ligoninėse, bet iš lovos daugiau nesikėlė.
       Bendravome telefonu. Neapsakomai graudu, nes nuolatos jutau jo asmenybės irimą. Sunkiai suprantama kalba jis man nuolankiai dėkodavo už tai, kad nepamirštu, paskambinu, įrodinėdavo, jog dar pasveiks ir mes vėl vaikščiosime prie skulptūrytės (jos jau nebuvo) ir paspoksosime į mergaitytes (kurių jau nebereikėjo).
       Su manim kalbėdavo visai kitas ir svetimas žmogus, kuriam niekuo negalėjau padėti, nemokėjau jo nė paguosti.
       Bet po jo mirties analizuodamas savo palengvėjimą ir nuodėmes kūriau tarsi naują Martyno paveikslą, tai kūrybai reikėjo nemažai prisiminimų.
       ...Buvo šilta diena, mudu su Martynu maloniai leidome laiką prie skulptūrytės.
       – Pasiutusiai mėgstu pavasario saulę, – postringavo Martynas, – ji priverčia mergaites nusimesti žieminius drabužius, jos apsinuogina tiek, kad daugiau jau ir nereikia. Pažiūrėk, kiek pro mus praeina gražuolių.
       – Sensti, Martynai, – pašiepiau jo erotines mintis.
       – Ar žinai, kad grožis yra pažadas? Gerai, kad mergaitės moka jį tesėti. Žiūrėk, kokios jos skaisčios.
       – Jaučiu – pradėsi rašyti eilėraščius. Beje, ar žinai, kad mergaitytės, saugančios skaistybę iki vestuvių, dažniausiai ją išsaugo iki pensijos?
       – Žinau. Žinau ir tai, kad eilėraščių daugiausia prirašai tu. Ir visai neblogų. Danguolė turbūt ir miega tavo knygeles apsikabinusi... Ir miega ne su tavimi.
       Martynas, kaip, beje, ir daugelis kitų, žinojo, kad esu įklimpęs iki ausų, girgždindamas ramentus lakstau paskui dvidešimčia metų jaunesnę studentę, rašau, dedikuoju jai eilėraščius, vaikštau su ja į restoranus, juokinu vilniečius. Manęs tai neglumino, atsikirsdavau, kad leisti laiką su jauna, gražia mergaityte visai malonu.
       – Bet tie tavo jausmai labiau primena ligą su aukšta temperatūra, – šaipydavosi Martynas.
       – Matau, kad ir tau, kaip ir daugumai žmonių, meilė tėra tik menka gyvenimo dalis – kaip pasivaikščiojimas ar atostogos. Jeigu tu esi šalininkas praktiškos meilės, kurią vykusiai derini su pasirinktu gyvenimo būdu, tai dar nereiškia, kad negali kitaip būti. Man meilė turi ir išlaisvinančią, ir išganančią galią...
       – Ką dar?
       – Eik šikt.
       – Stebiuosi žmonėmis, kurie moka būti laimingi.
       Danguolė ir Ilona, eidamos pro šalį, pamatė mus. Atsisėdo prie mūsų. Nuėjom į „Neringą“, pavaišinom Kijevo kotletu bei šampanu.
       Taip aš supažindinau Martyną su Ilona.
       ...Dabar būtų galima pasakyti: ir kas galėjo pagalvoti, kad beveik septyniasdešimties metų pirdyla įsimylės dvidešimt dvejų metų studentę? Dar įdomiau – ta studentė neatstūmė senio.
       Ši porelė vengė miesto centro. Bet Vilniuje yra ir Belmontas, ir Valakupiai, ir Kalnų parkas.
       Jie susitikdavo ir, atrodo, turėdavo apie ką pasišnekėti.
       Tokius santykius galėjo suprasti tik tas, kuris irgi nepaaiškinamai buvo įsimylėjęs.
       Toks žmogus buvau aš. Martynas su didžiuliu malonumu pasakodavo man apie Iloną, jo akys spinduliuodavo, jis net nepykdavo, kai aš jį traukdavau per dantį, svarbu, kad tik būtų minima Ilona.
       Po kurio laiko ir Danguolė pradėjo išdavinėti kai kurias savo draugės paslaptis.
       Man buvo įdomu Danguolę patardyti:
       – Kas Iloną traukia prie Martyno?
       – Paklausk jos.
       – Man įdomi tavo nuomonė.
       – Na ji dabar neturi jokio berno... Be to, Martynas apsiskaitęs, originalus, vyras su šarmu... Daug ką pažįsta... Bet – ne tavo kiškis, ne tu ir kiškis.
       – Aš ir nesikišu. Smalsumas – suprantamiausias iš visų jausmų.
       Mudu su Danguole jų santykių daugiau nebegvildenome. Ko gero, abu pagalvojome, kad ir mūsų santykiai nėra standartiniai.
       Kai pavasaris pradėjo tirpdyti sniegą ir kaitinti kraują, kartą Martynas man pasakė:
       – Nors aš tavo knygų nė karto, atrodo, nepagyriau, šiandien noriu pasakyti, kad tu gerai rašai.
       – Negali būti.
       – Keista, tėvai, tu gerai rašai neturėdamas jokių sąlygų kūrybai.
       – Geri poetai, seneli, ir ant kelmo eilėraščius gali rašyti.
       – Aš sakau: tavim turėtų kas nors pasirūpinti.
       – Tai gal tu?
       – Atspėjai. Klausyk ir mąstyk. Turniškių ir Valakupių miškuose yra pristatyta šiokių tokių vasarnamių. Juose vasaroja visokie nusipelniusieji.
       – Taip jiems ir reikia.
       – Valdžios kritika šiandien neužsiimkime. Paanalizuokime tokią situaciją. Valdžia, nenorėdama, kad kas nors pagalvotų, jog ji rūpinasi tik savimi, vieno vasarnamio kambarėlius paskirsto ir ne jos klano žmonėms. Kartais ten įkišamas rašytojas ar kompozitorius, kartais pamaloninamas koks nors karo veteranas... Ar supranti, kur aš suku?
       – Į mišką.
       – Būtent. Turiu ten šiokių tokių pažinčių, – Martynas parodė į pastatą, ant kurio plevėsavo vėliava. – Šiemet atėjo eilė pakvėpuoti grynu pušų oru ir man, nes iš plaučių ne visi karo dūmai dar išsivėdino.
       – Sveikinu.
       – Aš ten užsiminiau ir apie tave. Papasakojau, kad talentingas vaikinas, nors ir neturėdamas jokių sąlygų kūrybai, leidžia knygą po knygos, auklėja jaunimą, rūpinasi luošiais. Ir nustebau: ten puikiausiai tave žino, net geriau už mane vertina tavo kūrybą. Pasiūlė, kad tu parašytum prašymą, jų svarstymas jau po trijų dienų. Štai aš turiu mašinėle parašęs, tu tik pasirašyk ir po penkiolikos minučių tavo prašymas jau bus ten.
       Tik dabar pamačiau, kad Martynas prie skulptūrytės atėjęs nešinas „diplomatu“ – iš jo ištraukė prirašytą lapą.
       – Ar įsivaizduoji, kaip ten gerai vasarą? Aš jau ketvirtą kartą sulaukiau savo eilės. Sėdi balkone, iš Neries kyla rūkas, esi lyg ant didelio kalno, džiaugiesi atitrūkęs nuo pasaulio. Tame balkone aš supratau vieną išmintingą kiną, kuris yra pasakęs, kad nieko neveikti – naudingiausia. Jei visi žmonės atsisakytų veiklos, žemėje įsiviešpatautų ramybė ir laimė. Dievas darbuojasi, ir to užtenka. Taigi – rašyk autografą.
       – Pritrėškei mane, turiu pagalvoti.
       – Negalvok. Ten darbo diena jau eina į pabaigą. Už simbolinį mokestį puikiai praleisi vasarą. Yra bendra virtuvė, šaldytuvas, netoli – parduotuvė. Aš nė karto nesinaudojau nei virykle, nei šaldytuvu. Tik įsivaizduok – išsiverdi porą kiaušinių, pasidarai sumuštinį, užsigeri kava, matai kylantį rūką. Niekas tau netrukdo. Danguolę galėsi ir vidury baltos dienos tratinti.
       – Matau, apie viską pagalvojai. Tik nesuprantu, kodėl manimi taip rūpiniesi?
       – Kodėl, kodėl… Esame draugai. Ilonai ir Danguolei bus drąsiau kartu į mišką atvažiuoti... Danguolė patyrusi, Ilona be jos į mišką nevažiuotų. Bailiukė.
       Pasirašiau.
       Martynas mosuodamas „diplomatu“ lėkte nulėkė ten...
       Po penkiolikos minučių grįžo švytinčiu veidu.

       Vasara buvo šilta ir graži. Rytais nuo Neries kilo rūkas, visokie paukščiai čiulbėjo. Martyno planas įtraukti mane į išrinktųjų sąrašą, kad galėtų dažniau matyti Iloną, buvo solidus, tačiau tą vasarą šimtu procentų pasitvirtino taisyklė, jog meilė – akla. Martynas, viską apskaičiavęs, pamiršo vieną smulkmenėlę: kad vasara – atostogų metas. Sesijai pasibaigus, Danguolė ir Ilona į mišką atvažiavo tik vieną kartą.
       O paskui Ilona dingo.
       Danguolė su jaunais alpinistais ėmė ruoštis kelionei į kalnus. Tačiau ji ieškoti išganymo ramybėje dar gal porą kartų pas mane atvažiavo. Martynas nusiminė, kad su ja neatvažiavo Ilona. Jis pradėjo mane tardyti:
       – Klausyk, tėvai, išklok viską, ką tau Danguolė yra pasakojusi apie mano ir Ilonos santykius?
       – Labai nedaug, – atvirai prisipažinau. – Danguolė moka liežuvį laikyti už dantų.
       – Gera savybė, – tarė Martynas. – Bet man įdomu, ką ji žino apie Ilonos vasarą. Paklausinėk Danguolės.
       – Nejaugi pati Ilona tau nepapasakojo apie savo vasarą? – nusistebėjau.
       – Papasakojo, bet... Man tiesiog smalsu...
       – Užduotį įvykdysiu. Tačiau pirma tu man išguldyk, ką pati Ilona pasakojo apie savo vasarą.
       Martynas kurį laiką svarstė, ar turėtų atskleisti savo paslaptis. Pasiryžo.
       – Išlenkim po stikliuką ir papasakosiu.
       Išlenkėme ne po vieną. Kai liežuvis atsipalaidavo, Martynas ėmė guostis:
       – Supranti, tėvai, įklimpau iki ausų. Akacija nesilaiko gamtos dėsnių – pražydusi nenustoja žydėti. Nors pasiusk – nenustoja. Kiti krūmai seniai nužydėjo, vaisius užmezgė, o mano Akacija žydi, ir tiek. Dangaus ženklai, nuojauta man sufleravo, kad ši vasara bus pati nuostabiausia mano gyvenime. Buvau įsitikinęs, jog ši vasara apvainikuos nelabai pavykusį mano gyvenimą. Kartą taip ir pagalvojau: jeigu atsitiks taip, kaip svajoju, tada nebemanysiu, kad visai be reikalo maišiausi kitiems po kojomis.
       – Seneli...
       – Nesikišk. Klausyk. Man ši vasara – kaip žydams Išsvajotoji Žemė. Aš į ją ėjau ilgiau nei keturiasdešimt metų. Kartą su Ilona vaikštinėjom paneriais, Valakupių pušyne bučiavomės ir ji pasakė: man čia patinka, bet būtų smagiau, jei ir Danguolė...
       – Tai štai kodėl tu susirūpinai mano sąlygomis kūrybai!
       – Pagalvojau ir apie tai. Juk ne nuolatos krušitės, liks laiko ir rašyti. Ar ne taip? Kantriai laukiau, kol Ilonai baigsis sesija. Baigėsi. Ilona staiga pranešė, kad ją siunčia į ekspediciją, į tolimą Žemaitijos užkampį užrašinėti tarmių, vietovių, upelių pavadinimų...
       – Tokia studentų dalia. Reikia prisidėti prie lietuvybės išsaugojimo.
       – Reikia. Bet... Tu atsargiai paklausinėk Danguolės. Tik jokiu būdu ji neturi įtarti, kad tai darai mano prašymu.
       – Bus padaryta, – tvirtai pažadėjau.
       Pažadą ištesėjau. Kai Danguolė, prieš išvažiuodama į kalnus, atėjo atsisveikinti, naktį tiesiog meistriškai išnaudojau atokvėpio minutes. Ir išaiškėjo bjauri tiesa: Ilonai kažkoks dėstytojas, nuo kurio parašyto pažymio priklausė jos stipendija, pasiūlė jachta gerą mėnesį paplaukioti po Kuršių marias...
       – Ir Ilona sutiko? – nepatikėjau.
       – O kodėl turėjo nesutikt? – nustebo Danguolė. – Plaukios jachta, tyrinės kopas, Nidoje aplankys Tomo Mano trobelę... Gerai pailsės...
       – Romantika.
       – Tu neširsk.
       – Taip atsilyginama už gerą pažymį?
       – Koks tavo reikalas? – supyko Danguolė. – Manai, kad jai būtų geriau visą vasarą kiurksoti su seneliu.
       Supratau: Martynui to pasakyti negalėsiu.
       Tikriausiai ir Danguolė su kokiu nors dėstytoju karsis į kalnus, kad tik nereikėtų visą vasarą kiurksoti su tėveliu.
       Naktis buvo sugadinta.
       Vasara – subjaurota.
       Dabar po Martyno mirties man tą vasarą reikėjo išanalizuoti. Tuomet buvau išsigandęs, kad Martynas, praradęs Iloną, tupės pas mane ir abu nuo vakaro iki ryto mauksime degtinę. Bet atsitiko priešingai: Martyną su knyga rankose tik retkarčiais pamatydavau kur nors tarp pušelių. Jis mėgo jaunų pušelių pavėsį, kur pasislėpdavo nuo visų, tik ne nuo savęs.
       Sielos maudulį gydė skaitydamas knygas.
       Aš savo maudulį gydžiau rašydamas knygą.
       Tik vieną kartą jis, pasikišęs kažkokį romaną po pažastimi, užsuko į mano kambarį. Atsidrėbė į išklerusią valdišką kėdę, atvertė knygą ir garsiai perskaitė:
       – Mocartas blogai jautėsi: jam skaudėjo galvą, jį kamavo nemiga. Tą vasarą jis kūrė mažai. Tai buvo pats nelaimingiausias laikotarpis jo gyvenime. Tada jis rašė laišką savo draugui Michaeliui Puchbergui: „Brangus drauge ir broli, esu visiškas vargšas. Iš skausmo visą naktį negalėjau užmigti. Įsivaizduok mano padėtį – ligotas ir graužiamas rūpesčių bei nerimo. Po savaitės ar dviejų aš tikrai turėsiu pinigų, bet dabar jų man labai reikia...“
       – Tau reikia pinigų?
       – Per daug tiesmukai viską supranti, tėvai. Pirmiausia turėjai pagalvoti apie genijų. Aš Mocartui tolygus gal tik tuo, kad ir man per naktis gelia kaulus, negaliu užmigti. Keista, ar ne? Aš – netalentingas diletantas, o jis genijų genijus, bet turime ir šį bei tą bendra – nemigą, kūno skausmus.
       – Tokių bendrumų ir daugiau rastum. Tau reikia pinigų?
       – Blogiausiu atveju paimčiau ir pinigais. Geriausiu – su tavimi pasigerčiau, bet...
       – Jokių problemų. Mano atsargos dar neišseko.
       Kai jau buvome daug išgėrę, Martynas pradėjo kalbėti apie tai, dėl ko pas mane ir užsuko.
       – Ar tau neatrodo, kad meilė yra kaip mirtis?
       – Keistas palyginimas.
       – Nieko keisto. Gyvename visokių kankynių pasaulyje. Būna ir meilių, su kuriomis negali nei gyventi, nei mirti.
       – Kalbi kaip penkiolikmetis pirmą kartą įsimylėjęs.
       – Meilė ir yra – viskas pirmą kartą. Kai Ilona išvažiavo į tą ekspediciją, aš buvau pradėjęs rimti ir po truputį ją užmiršti. Deja, per anksti apsidžiaugiau. Dabar užeina tokia keista neviltis, jog stačiai neišmanau nei kur dėtis, nei ką daryti.
       – Pasigersime ir paaiškės.
       – Supranti, tėvai, aš noriu labai nedaug, – dar taurelę išgėręs kalbėjo Martynas, – noriu ją glamonėti, glostyti jos papukus, bučiuoti tarpukojį... Juk ji mano Porcija, galiu tą žodį ir iš mažosios raidės ištarti: ji mano meilės porcija, aš noriu tos konkrečios porcijos.
       – Nemažai nori. Tik nesuprantu, ar tau svarbesnis jos tarpukojis, ar dvasia?
       – Koks tavo reikalas, durniau? Argi neįsitikinai, kad gyvenimas – tai geismas? Tą geismą reikia patenkinti. Kūnas geidžia kito kūno ir galbūt tik todėl, kad tas kūnas priklauso kitai sielai...
       – Sielai?
       – Manau, kad sielai. Juk aš geidžiu ne vien tik jos kūno. Tikriausiai aš myliu jos sielą ir myliu visa savo siela. Ar supratai ką nors?
       – Supratau. Šią vasarą per daug knygų prisiskaitei, seneli. Be to, gadinti nekaltas mergaitytes lengviau, negu taisyti ištvirkusias.
       – Eik tu šikt, – Martynas supyko, padėjo galvą prie lėkštės ir užmigo.

       Lietuva, iškėlusi trispalves vėliavas, dainuodama patriotines dainas, atkūrė šalies Nepriklausomybę. Man teko laimė išvažiuoti į Ameriką mokytis neįgaliųjų reabilitacijos paslapčių. Bendravimas su Martynu nutrūko. Net ir grįžęs iš užsienio negreit susidūriau su bičiuliu. Mano dienas ir naktis užpildė visai nauji darbai neįgaliųjų labui. Dažnai važinėjau po rajonus, vaikščiojau po įvairias įstaigas.
       Martyną sutikau Gedimino prospekte. Nešinas šimto punktų programa, kaip pagerinti neįgaliųjų gyvenimus, šlubčiojau iš vienos ministerijos į kitą.
       – Būk pasveikintas, tėveli, – išgirdau pažįstamą balsą.
       Šiek tiek pasibaksnoję žodžiais, užėjome į „Neringą“. Martynas netikėtai paklausė:
       – Kokie dabar tavo santykiai su Danguole?
       – Apdulkėję.
       – Jei apdulkėję, vadinasi, dar dulkinatės.
       – Danguolė man dabar nėra pati svarbiausioji.
       – Tarkim. Bet užsidaryti vienuolyne nesiruoši?
       – Kol kas – ne. O kaip Ilonai sekasi?
       – Akacija žydi, – Martyno veidas nušvito, jis vėl turėjo su kuo pasišnekėti apie tai, kas malonu širdžiai. – Žinai, aš turiu idėją.
       – Vėl vasarai persikraustyti į miškus?
       – Idėja įdomesnė. Ji galėtų būti mudviejų paslaptis. Viso gyvenimo paslaptis.
       – Sudominai.
       – Manau, mums reikėtų nusipirkti nedidelį butē^~lį.
       – Bùtelį?
       – Butą – ne bùtelį.
       – Seneliuk, tau pasimaišė.
       – Tikriausiai. Bet idėja tokia: ir tu, ir aš namie – kaliniai. O jeigu turėtume atskirą butą, į jį bet kuriuo paros metu galėtume su panelėmis nuvažiuoti. Laisvai, nesivaržant, nieko nebijant...
       – Tavo fantazija – beribė.
       – Ten būtų galima ne tik kruštis, bet ir rašyti.
       – Viskas?
       – Beveik.
       – Ar tu, seneli, žinai, kiek kainuoja butai? Dabar jokių lengvatų karo veteranams nebėra. Personalinės pensijos, atrodo, irgi jau nemokės. Atsisveikink su praeitimi.
       – Atsisveikinau. Ir kiek kainuoja butai, aš nežinau. Bet žinau tokių butų, apie kuriuos nežino nė miesto meras, – atkirto Martynas. – Svarbiausia – juos galima nupirkti už simbolinę kainą.
       – Gal tu kalbi apie Lukiškes? Kalėjimo kameros gal ir nieko nekainuoja.
       Martynas patylėjo. Iš jo povyzos supratau: jis nejuokauja, nekliedi.
       – Tėvai, mano pasiūlymas labai rimtas. Naujieną, kurią išgirsi, aš tau patikiu kaip didelę paslaptį. Apie ją – niekam, niekur, niekada... O naujiena tokia: yra butų, kurie anksčiau buvo saugumo konspiraciniai butai. Jie ir dabar priklauso saugumui, bet kad naujai Lietuvos valdžiai nebūtų ko prikišti, dalis jų parduodama. Už simbolinę kainą. Delsti negalima. Po kelių dienų šis mūsų pokalbis bus praradęs prasmę.
       Martyno kalba mane pritrenkė. Ir anksčiau maniau, kad seneliukas, po dešimtmečių pertraukos su jaunute studente patyręs sekso malonumų, pakvaišo, dabar neabejojau, – beprotystė jį nuvedė į kažkokią fantasmagoriją.
       – Klausyk, Martynai, – nusiteikiau atviram pokalbiui, – tai vis dėlto kalbos, kad tu esi stukačius, turėjo pagrindą?
       – Argi tai tau labai svarbu? – lyg ir nustebo Martynas. – Aš tau siūlau už grašius įsigyti butą, štai ir viskas. Aš grašių neturiu, bet aš žinau, kur gauti prekę. Tavo grašiai, mano – žinios, štai ir turime slaptą butelį. O visos tos kalbos apie slaptuosius agentus tegu lieka istorijai ir detektyvų rašytojams, nors, manau, kad nei istorija, nei simenonai teisybės nesužinos.
       – Aš turiu pagalvoti.
       – Galvojimui nėra laiko. Čia reikia nerti kaip nuo dešimties metrų bokšto į ledinį vandenį. Kuo ilgiau stovėsi ant bokšto ir žiūrėsi į vandenį, tuo labiau bijosi nerti. Aš tau siūlau šiek tiek daugiau laisvės. Daugiau vienatvės ir daugiau laisvės. Nors, antra vertus, mudu jau esame pakankamai vieniši. Bet tai yra mūsų privalumas.
       – Kažko nesuprantu.
       – Šiek tiek filosofijos: nepaisant to, kad jausmingi prisiskaitėliai dergia materialumą ir daiktiškumą, iš tiesų mirtingasis, atsidūręs tarp daiktų, nebėra vienišas. Tavo kampas, tavo daiktai, tavo langas, pro kurį žvelgi į medžių viršūnes ir žvaigždžių pasaulį, tau padeda įveikti didžiąją žmogaus vienatvę. Patikėk, to reikia rašytojui.
       – Ačiū už paskaitą, – tarsi kažkas kitas už mane padėkojo Martynui. – Kad ir koks vienišas būtų visatoje žmogus, aš tavo pasiūlymo atsisakau.
       Atsistojau ir išėjau iš kavinės.
       Bendravimas su Martynu atvėso. Pasisveikindavome. Atsisveikindavome. Geranoriškai pakalbėdavome apie orus ir kitokius niekaliukus.
       Apie akacijas jau nešnekėjome ir prie skulptūrytės jau nesusitikdavome.
       Per daug buvau įsigilinęs į reabilitacijos mokslus, važinėjau į stažuotes užsienyje. Bandėme sukurti civilizuotą sistemą, koreguoti įstatymus. Rašytnamyje beveik nepasirodydavau.
       Tuo metu ir išgirdau, kad Martyną insultas ištiko. Nedelsdamas pasiūliau jam pabūti ką tik įkurtame ir naujoviškai dirbančiame reabilitacijos centre, kurį jis, kaip jam įprasta, gerokai sukritikavo. O sukritikavęs išvažiavo į pagerintą sanatoriją, kur ir anksčiau važiuodavo.
       Ten jį antras insultas ištiko.
       Per savaitę kartą jam paskambindavau, papasakodavau naujienas, kol vieną kartą jo žmona pasakė, kad mes, ko gero, jau nesusišnekėsime.
       Paskui liko tik spėlionės – dar gyvas ar jau ne?
       Kartais ir kitų bičiulių paklausdavau, ar dar gyvas?
       Bičiuliai irgi tik patraukydavo pečiais.
       Niekam Martynas nebuvo įdomus, niekas nieko apie jį nežinojo.
       Liko ar neliko jo rankraščių?
       Ilona.
       Kodėl nepabandžius su ja pasikalbėti? Gal ji iki pat pabaigos bendravo su Martynu ir žino, kur yra jo rankraščiai. Padaryčiau tikrai gerą darbą, jeigu išleisčiau jo knygą.
       Danguolė?
       Prieš kelerius metus vieną vakarą ji įsiprašė į lovą, buvo labai meili, lyg būtų norėjusi iš manęs iščiulpti viską, kas dar buvo likę. Ir savęs ji negailėjo, leido daryti viską, ko tik aš geidžiau. Tą naktį pasišnekėjome ir apie Martyną. Danguolė netikėtai pasakė, kad Martynas su Ilona keistai mylisi.
       – Kaip – keistai? – susidomėjau aš.
       – Nesakysiu.
       – Kodėl?
       – Pažadėjau. Be to, neišdrįsiu.
       – Še tau...
       – Na gerai, – Danguolė pasiryžo atskleisti paslaptį. – Jis ją myli liežuviu.
       – Tai bent paslaptis, – nusivyliau.
       – Bet jis ją myli vien tik liežuviu.
       – O laiške, kurį man davei paskaityti...
       – Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Daugiau jam neišėjo. Ir tada jie pabandė keistai.
       – Ir Ilonai tai patiko?
       – Ji sako, kad nė su vienu vyru jai nebūdavo taip gerai, kaip su Martynu, kai jis ją keistai mylėdavo.
       – Tai ji – lesbietė?
       – Nemanyčiau.
       Nereikėjo turėti Saliamono galvos, kad susigaudytum, jog ir ji, pradėjusi tokią kalbą, nori keistai pasimylėti. Iš tikrųjų nepastosi, venerinėmis ligomis nesusirgsi, kuo blogai?
       Auštant Danguolė pasakė, kad nori mane supažindinti su vienu žmogumi, kuris trokšta ją vesti, aš neturėčiau dėl to išgyventi, ji vis tiek mane mylės, visada mylės, ji tik norinti mane supažindinti su jaunikiu, jis – geras, paprastas žmogus, tik nesiseka su žmona, moka iškepti skanius lietuviškus vėdarus, supranti, mums geriau, mes vienas kitą mylime neįsipareigodami, nes meilė ir yra laisvė...
       – Teisingai nusprendei, – nebegalėjau klausytis banalybių, – anksčiau ar vėliau...
       – Aš turėjau tau pasakyti. O mes vis tiek...
       – Bet vėdarų aš nemėgstu.
       Tuo pokalbis ir baigėsi – dalykiškai, be skausmingų aimanų.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt