|
<< Atgal
JUOZAS APUTIS
Pasikalbėjimas su savim
Eugenijus Ignatavičius. KIPARISŲ TAMSA. Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2006. 238 p.
Eugenijus Ignatavičius jo amžininkams seniai
pažįstamas ne tik kaip aukštaūgis aktorinio balso žemaitis, jau ir patys pirmieji
šio autoriaus apsakymai ne vienam yra atmintin įstrigę. Lyg kokio pavasarinio potvynio
nešama jo beletristikos kalba sunkiai suvaldomu srautu tekėjo iš puslapio į puslapį.
Bene tik iš motinos paveldėjęs išskirtinį pastabumą, savo gausioje kūryboje jis
lengvai tapė peizažą, žmogaus kūno ir dvasios apybraižas, žodžiais ryškiai
nupiešdavo ne tik kokio nors atsitikimo vietą pastabi autoriaus akis iš ganėtinai
painių psichologinių užtvarų gebėdavo ištraukti tai, ką kokie nors jo herojai dėl
vienokių ar kitokių priežasčių norėdavo paslėpti. Taigi psichologinė
motyvacija jo kūryboje pabrėžta ir pamatuota. Kas bent apytikriai perskaitė prieš
metus Vagos išleistą E. Ignatavičiaus apsakymų rinktinę Obelis Katedros
aikštėje, tas turėjo smagumo iš naujo prisiminti tai, ką buvo jau seniai skaitęs,
ir palyginti, kas pasikeitė neseniai rašytuose šio autoriaus kūriniuose. Niekur jis
nuo savęs nepabėgo (reta kam tai pavyksta padaryti), gal tiktai laiko vėjai pūstelėjo
kokio nors skepticizmo, pasijuokimo, pasišaipymo, bet liko tas pats pagarbus
kalbėjimasis ir su vaizduojamais žmonėmis, ir su skaitytoju. O putojantis žodžių
srautas ir naujuosiuose apsakymuose toks pats, niekas čia ypatingai nepakito. Beje,
skaitytojas, kaip ir kadaise, kartais norėtų tą srautą pristabdyti, atsipūsti, gauti
daugiau laiko pagalvoti.
Tai taip yra su E. Ignatavičiaus apsakymais. Tačiau
per naujosios Nepriklausomybės metus jis yra visokiais raštais sklidęs ir į kitas
puses leido romanus, rinko ir spausdino medžiagą pokario partizanų žygiams ir
pralaimėjimams tirti, kūrė scenarijus dokumentiniams kino filmams.
Šiemet Rašytojų sąjungos leidyklos išleistas
romanas Kiparisų tamsa visoje E. Ignatavičiaus kūryboje yra išskirtinis, savaip
netikėtas ir intriguojantis. Taip, daugybė klausimų, vyro ir moters santykių
sandūrų, visokių žmogiškų psichologinių peripetijų narpliojimų jau seniai sudėta
į jo kūrybą, bet Kiparisų tamsoje užsimota papasakoti ar išsipasakoti apie
tai, kaip vyras, herojus, jaučiasi tarp moterų, kaip jis tas moteris vaizduojasi, kokius
jų paveikslus savo vizijose yra susikūręs, kokius mato tikrovėje, o matydamas kaip
juos supranta ir vertina. Idealios ar idealizuotos meilės vizijų vejamas, nepriimdamas
vien tik kūniškos vyro ir moters meilės, vyro ir moters santykiuose siekdamas kaži
kokio aukščiausio palaimos taško, tobuliausios harmonijos, tos harmonijos nepagaudamas
ir nesulaukdamas, herojus vis lieka ir lieka neišsipildžiusių lūkesčių kryžkelėje.
Ne vieną kartą, įsipainiojęs ar įpainiotas į meilės pinkles, supratęs, kad šitose
pinklėse išsvajotos ar išgalvotos harmonijos nepatirs, herojus tiesiog paniškai,
siaubingai baiminasi be tos harmonijos pradėtos naujos gyvybės. Ne tik gyvybės, bet ir
galimybės jai atsirasti. Su tokiomis nuostatomis artėdamas ar aplinkybių artinamas prie
moters, jos traukiamas, romano herojus iš moterų ir patiria nuoskaudą po nuoskaudos,
smūgį po smūgio. Praradimą seka praradimas. Įstabiai pasakojama apie psichiatrijos
ligoninės aplinką, kur herojui (aišku, dėl moters pinklių) tenka atsidurti.
Skaitytojui, kaip ir romano herojui, dažnai (įtartinai dažnai?) prieš akis
šmėkščioja moters kūno apvalumai (beje, visokios baltos kūno apvalumų pusnys
dažnai šmėkščiojo ir ankstesnėje E. Ignatavičiaus kūryboje), ir tas kūniškas
grožis, jo trauka vis kertasi ir kertasi su kaži kokiomis nepasiekiamomis idealios
meilės viršūnėmis. Ne vienoje romano vietoje skaitytojas (šiuo atveju šios
knygos aptarinėtojas), susidūręs su ypatingai tiksliai, gražiai, psichologiškai
pamatuotai, iškiliai ir dar kaip nors puikiai romano puslapiuose rodomais moterų
paveikslais, jau nori nuo autoriaus pozicijų kiek nusigręžti, jau tas moteris ima
matyti savo akimis! Tada skaityti romaną pasidaro dar lengviau ir smagiau: labiau
pasineri ne į herojaus būsenas, o į aplinką, kuri tas būsenas sukelia, į tvirtą ir
spalvingą pasakojimą, apie herojaus kaimiškumą, apie savo gyvenimo principus
tvirtai išlaikančią motiną, apie Maskvos (romano herojus ten nuvyksta studijuoti)
kultūrinį ir bulvarinį siautulį, apie
Apie ką gi? Vėl apie moteris, gražias
iki pasiutimo, bet paprastas ir lengvai prieinamas, tolimas nuo herojaus meilės idealų.
Ir štai: tame brutaliame Maskvos pasaulyje nušvinta palaimingoji gražuolės gruzinės
Vegos žvaigždė, kuriai autorius atiduoda jau tikrai viską žodžius, spalvas ir
drįskime prasitarti! ar tiktai kartais ne pats pasirengęs pulti jai po kojom.
Bėga laikas, ir, rodos, taip arti tas herojaus (tegu būna herojaus!) išsvajotas
idealios meilės taškas, bet
Kol kas palikime tą bet ir pasiduokime romano
pasakojimo bangai. Tikrai gruzinai galėtų pavydėti Lietuvos rašytojui, šitaip
pastabiai, jautriai įsiskverbusiam į to krašto vaizdus, į jo žmones ir jų buitį,
esybę nepaprastai kitokią nei lietuvio! E. Ignatavičiaus stiprybė
dideliausiais žingsniais eiti per Lietuvos laukus ar nuo grožio ir išgyvenimų įtampos
pašiurpus gūžčioti po Gruzijos kiparisais.
Tbilisio gražuolę Vegą romano herojus beveik
slapčia parsigabena į Lietuvą, supažindina su motina ir su keliais draugais, aprodo
Nidą, iškilioji kunigaikštytė iš Lietuvos ir išvažiuoja įsimylėjusi tiktai Nidą,
romano herojus ją išlydėdamas jau aiškiai jaučia ir mato, kad idealizuotasis meilės
siūlas čia, Lietuvoje, atgrasioje ir Vegai svetimoje, kasdien ima trūkinėti, todėl
ryžtasi palikti tėvynę ir keliauti pas ją, numylėtąją, į saulėtąją Gruziją.
Kokia ta Gruzija romane, sakėme anksčiau. Bet
Atgyja tai, kas niekada nebuvo
galutinai pradingę. Tarytum ieškodamas priekabių, lyg ir džiaugdamasis, kad gali joms
rasti vis daugiau priežasčių, romano herojus vis dažniau pradeda gražuolei Vegai
priekaištauti dėl jos pernelyg praktiško žvilgsnio į aplinką Lietuvoje, tiksliau
vis dažniau panašiai priekaištauja Vega savo mylimajam ir jo kraštui. Skaitytojas čia
nejučiomis yra žadinamas ir kitokiai pagavai: tą gražuolę, tą kalnų ir tarpeklių
paukštį Lietuvos lygumose reikėjo griebti erelio nagais
O romano herojus vis labiau
gniūžta po savigraužos, prigimties ir socialinio nevisavertiškumo našta.
Štai dabar knygoje įsijungia naujas svertas,
skaudus ir tikras, bet savotiškai padedantis romano herojui: tėvynės, Lietuvos, ilgesys
jam gelbsti galutinai nutraukti ryšį, jau net santuokinį, su moterim. Sakome gelbsti,
nes to idealaus santykio pasaulyje nėra ir niekada nebuvo, buvo ar galėjo būti tiktai
vienos ar kitos pusės vyro ar moters kokia nors vaizduotės ar priverstinės
savigynos būklė! Ši mintelė tegu būna atsakymas į ankstesnėje pastraipoje
neišplėtotą bet
Lietuvių autorių kūryboje, o juo labiau
tautosakoje, turime daugybę pavyzdžių, kaip jaučiasi ir ką išgyvena iš namų svetur
išėjusios dukros. Šiame sunkių dvasinių išgyvenimų prisodrintame romane jas
pakeičia motinos sūnus.
Tu niekada negyvensi tarp brolių
ir seserų, nepajusi gyvenimo pilnatvės, net po mirties tavo kūnas neatsiguls šalia
artimųjų į tą patį smėlį.
Tavo lemties laukas tėvynėj. Jei
negrįši, tas laukas pavirs dirvonu, prasmegs į nebūtį, toj vietoj žiojės tuštuma.
Svetimoj žemėj ir oras nebe tas, mėnulis ir saulė
skleidžia liūdesio šviesą, net gėlės ir medžiai čia nekvepia
Šitaip nešiuolaikiškai emigracijoje jaučiasi
romano herojus, gimtinės ilgesys persmelkia kiaurai.
O čia pat, šalia, išsvajotoji mylimoji, jos
žodžiai.
Aš negaliu būti rami, kai tu toks
liūdnas. Tavo abejingumas skaudina mane. Šitaip gyventi neįmanoma. Juk tu žinai mano
didžiausią norą
Aš jau nupirkau pirmuosius batelius
mūsų mažyliui. Dieve, kaip aš laukiu ryto, kai mudu pažadins mažylio riksmas. Aš meldžiuosi. Tačiau kartais man baugu, sakoma kai žmogus ko nors labai
tikisi, tai niekada neįvyksta
Tai ir neįvyksta. Ir ne vien paliktosios
tėvynės ilgesys veja romano herojų iš Gruzijos, galbūt ir tai, kas neįvyksta. Šitam
dviejų įsimylėjusių žmonių santykių mazgui romane skirta daug puslapių
aiškesnių ir uždengtų miglos skraiste.
Vienokiais ar kitokiais komentarais palydėjęs
baigiu trumpą romano siužeto atpasakojimą, tik pridursiu, kad romano herojus pagaliau
sugrįžta iš dvasios sukrėtimų viešnagės Gruzijoje ir eina savo gimtinės laukais,
prisiminimais taikydamas į praeities pėdsakus.
Naujausias E. Ignatavičiaus romanas įkrautas
nelengvų išgyvenimų, sukrėtimų, skaitytojas įtraukiamas į juos, skaudžius ir
sunkius, sukeltus objektyvių aplinkybių, bet labiausiai pačios prigimties.
Kiekvienas, kas tą romaną skaitys, tai galės pajausti. Galbūt pajaus ir tai, ką teko
ir čia rašančiajam patirti: ne vienoj vietoj atrodo svarbiau gilintis ne į
išgyvenimų priežastis, o į padarinius. Minėtieji išgyvenimai čia nusakomi
įspūdingais gero beletristo žodžiais. Šiame romane E. Ignatavičius pasirodo ne tik
kaip ypač gabus vaizduotojas, čia randame įdomių svarstymų, samprotavimų,
apmąstymų apie žmogaus paskirtį, lemtį ir norą tą lemtį prisijaukinti, palenkti ir
palaužti. Ir lenkiant pajusti, kaip imi lūžti pats. Stipriai išrašytos įvairiausios
buities, kasdieninio gyvenimo scenos (Maskvoj ir kitur). Dėmesin krito vienas
psichologinis dalykas: man pasirodė, kad herojus romano pabaigoje, kai palikęs Gruziją
ir taip skausmingai mylėtą Vegą eina mistiška skraiste apgaubtais gimtinės laukais,
kažin ar ne dirbtinokai prisimena ne kokias nors vaikystės meilės vizijas, bet
partizanus, pokario kovas. Šioje vietoje tokio pobūdžio prisiminimai rodosi mažumėlę
prilipdyti.
Beje, romano pabaigoje (kaip ir daugelyje kitų
vietų) labai pritinka stipri herojaus savikritika, tiesiog saviplaka, kartais
reiškiama motinos žodžiais.
Knygos viršelis (dail. Linas Spurga) su
tamsuojančiais kiparisais ir nedrąsiai prasimušančiais raudonais rožių žiedais
atskleidžia romano dvasią. Kūrinio esmę nusako ir rašytojo žodis, išspausdintas
paskutiniame knygos viršelyje.
Ar ši knyga autobiografinis autoriaus kūrinys?
Kodėl gi ne! Kiekvienoje savo knygoje kiekvienas autorius daugiau ar mažiau rašo
autobiografiją. Ir visada lieka vietų, kurias kada nors užpildo kiti.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|