|
<< Atgal
Požiūriai
1. Globalizacija, migracija, buvimas pasaulio
piliečiais, laisvoji rinka tokios ir panašios sąvokos tapo įprastos mūsų
tikrovei ir kasdienybei. Kaip Jūs matote, vertinate Lietuvą, lietuvius šiandienos
pasaulio erdvėje? Kokias regite Lietuvos ateities perspektyvas, o gal pavojus?
2. Kūryba ir konkurencija. Atrodo, nesugretinami ar
net negretintini dalykai. O gal vis dėlto? Ar galima teigti, kad visos knygos dabar gali
būti prilygintinos prekėms, o visi kūrėjai jų gamintojams?
3. Jūs esate poetas. Populiariausių knygų
sąrašuose dažniausiai proza. O kur ir kaip, Jūsų akimis, dabar yra poetas ir
poezija apskritai? Ar lengva būti su poezija?
Eugenijus Ališanka
Marcelijus Martinaitis
Į viršų
EUGENIJUS ALIŠANKA
1. Lietuviai jau ne vieną šimtmetį gyvena
įdomų gyvenimą, nuolatos susidurdami su vienokiais ar kitokiais iššūkiais. Ir net
tuomet, kai, regis, nebelieka išeities, ji atsiranda ar yra atrandama. Kokios
perspektyvos švietės Lietuvai, sakykim, 1863-iaisiais, po nuslopinto sukilimo? Arba
1945-aisiais, stojus pasaulinei taikai?
Šiandien mes esame kokie esame. Kokie galėjome
būti, jeigu istorija būtų susiklosčiusi kitaip? Kokie šiandien būtume, jeigu,
pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga prieš keletą dešimtmečių būtų pasukusi Kinijos
ekonominio stebuklo keliu? Ar nebūtume šiandien Rusijos Tibetas? O gal Taivanas ar
Honkongas? Į tokius klausimus galima atsakinėti tik darant rytinę intelektualinę
mankštą. Esame Europoje ir pasaulyje, mokomės gyventi naujomis sąlygomis.
Gal mes kiek per staiga ištrūkome iš narvo
netgi gamtosaugininkai ne iškart paleidžia ilgai narvuose laikytus žvėris į laisvę,
ne kiekvienas žvėris ir sugeba prisitaikyti prie natūralios aplinkos. Koją kiša
nusilpęs savisaugos instinktas. Arba pasikeitus ekologinei pusiausvyrai, iškyla
pavojus ištisoms rūšims, kaip antai Australijoje. Prieš keliolika metų iš vietinių
gyventojų pabėgo kelios katės, jos sulaukėjo, mutavo, ėmė daugintis ir dabar jų
jau keli milijonai. Šiandien tos laukinės katės kelia mirtiną pavojų vietinėms
gyvūnų rūšims, kurios čia saugiai, nesusidurdamos su plėšrūnais, gyveno dešimtis
ar šimtus tūkstančių metų. Mes irgi nesame apsaugoti nuo tokių ekologinių
katostrofų. Patys esame mutantai.
Kita vertus, staigus susidūrimas su nauju
geopolitiniu, ekonominiu ir informaciniu kontekstu privertė lietuvius greičiau mokytis
naujų žaidimo, kitaip sakant išgyvenimo, taisyklių. Neabejoju, kad lietuviai turi
pakankamai stiprų išlikimo instinktą. Jis buvo ugdomas pastaruosius pusantro šimto
metų itin sudėtingomis sąlygomis. Lietuviai išmoko gintis. Išsaugojo kultūrą,
kalbą, netgi ilgai tryptą orumą. Nežinau nė vieno rimtesnio lietuvių rašytojo,
kuris būtų pradėjęs rašyti kokia nors svetima didžiąja kalba kaip daugelio kitų
tautų atstovai. Gal tai tik neišsilavinimo pasekmės, kalbų nemokėjimas? Matysim, ką
darys būsimieji rašytojai, grįžę iš oksfordų ir monmartrų. Bet tai jau vėl
futurologija.
Kol kas lietuviai daugiau ginasi, negu puola. Tai ir
yra vienas iš pavojų. Tą esame ne kartą patyrę krepšinio aikštelėje. Pasaulis yra
kur kas žiauresnis, jis primena actekų žaidimus pralaimėjusiųjų galvomis. Šimtai
tūkstančių galvų, nuriedėjusių į pievagrybių ar apelsinų plantacijas Europoje,
didžiausias savižudžių skaičius, nuo alkoholio mirštantys ar žūstantys talentai
tai tik kalbant apie vaiskų gintaro lašelį. Apie spragas gynyboje. Apie inkliuzus.
Apie labiausiai matomus dalykus.
Iliuzija, kad esame sodinami prie vaišėmis nukloto
stalo, jau išsisklaidė mes susėdome apie karaliaus Artūro apskritą stalą.
Trauktis per vėlu. Tiesą sakant ir kur?
Turime išmokti klausti. Nes atsakinėdami į
klausimus mes tik ginamės.
2. Nemanyčiau, kad kūryba ir konkurencija yra
nesugretinami ar negretintini dalykai. Visa šiame pasaulyje yra susiję, tik kartais mes
linkę kai kuriems reiškiniams suteikti autonomišką statusą, matyti tik vieną pusę,
gal net sušventinti. Kitaip sakant, iš realybės paveikslo išsikirpti artimesnius dūšiai
angeliukus ar paukščiukus. Taip atsitiko ir su kūryba. Dar niekaip neatsigaunam po
epochos, kai kūryba buvo tapusi savotiška kvazireligija, iškilusi tarsi dramblio kaulo
bokštas virš Dievo užmirštų plynių. Bene vienintelis švarus užsiėmimas
šiapus geležinės sienos. Iš tikrųjų ne visai taip buvo ir tada. Juo labiau taip
nėra dabar.
Be to, kas sakė, kad konkurencija yra nešvarus
reikalas? Konkurencija nėra svetima ir religijoms, prisiminkime konkuruojančius dievus
graikiškame Olimpe ar pavydų Jahvę, visą religinių karų panoramą. Visa, kas
žmogiška, man nesvetima, sakė vienas išminčius, bet, regis, ir visa, kas dieviška,
mums irgi nesvetima. Konkurencija slypi pačioje kūrybos šerdyje. Nes kūryba
neatsiranda ex nihil, absoliučiai tuščioje vietoje. Rašytojas susiduria su
kalba, kuri egzistuoja jau iki jo, su dešimtimis ar tūkstančiais kūrinių, kurie jį
yra vienaip ar kitaip paveikę, pagaliau jis nerašo dykumoje, drugiams ir driežams. Jis
priverstas kautis dėl išlikimo, konkuruoti kartais net su nematomais konkurentais ar
demonais, gal ir su savimi pačiu. Nes tik grafomanas gali džiaugtis parašęs
eilėraštį kaip Bložė ar apsakymą kaip Aputis. Prieš kelerius metus Peterburge vieno
pašnekesio metu rusų poetas Viktoras Krivulinas taikliai apibūdino rašytoją
neišsipildęs tironas. Tironas tikras ar ne visad konkuruoja. Ypač su
kitais tironais. Ergo, nebūkime naivūs, rašytojas nėra jau toks božij oduvančik.
Tačiau ši konkurencinė energija yra nukreipta į pačią kūrybą. Kūrybos
katalizatorius, kuris, prasidėjus procesui, iškrinta nuosėdomis.
Vėliau įsijungia kitos konkurencijos formos kai
kūryba išeina į viešumą, atsiduria žurnaluose ar knygose. Patys rašytojai dalyvauja
savo knygų pristatymuose, knygų mugėse, kalba per radiją ar televiziją, kai kurie gal
ir sukandę dantis, kartais rodydami grimasas, tačiau neišdrįsta prisipažinti, kad
kartu dalyvauja konkurencinėje kovoje. Nes, norint būti skaitomam, negana tik parašyti
knygą. Kad tai suprastų net ir naiviausias rašytojas, užtenka apsilankyti knygynuose:
tūkstančiai knygų, iš kurių pirkėjas išsirenka vieną, geriausiu atveju porą
knygų. Tam, kad būtų perkama tavo knyga, turi nukonkuruoti tūkstančius kitų knygų
ir autorių.
Tad ar gali knyga būti ne prekė? Deja, samizdato
laikai, kai knyga neturėjo ISBN ir lipduko su knygos kaina, taip pat toli, kaip ir
komunizmas. Tai, kad aš knygą skolinuos ar imu iš bibliotekos, reikalo nekeičia.
Pagaliau prie šventos konkurencinės kovos prisideda ir leidėjai, kurie galbūt ją
labiausiai ir apnuogina. Parodo jos materialiąją išraišką. Grimasą.
Kaip jau minėjau, pasaulis žiaurus. Arba
tiesiog natūralus. Atrankos principai padeda rūšims išlikti. Rašytojams taip pat.
Kaip rūšiai. Kaip individas norėčiau galvoti, kad esu kūrėjas, o ne gamintojas. O sancta
simplicitas!
3. Poezija gimė anksčiau negu daugelis kitų
literatūros žanrų, kuriuos ji ir išugdė. Ji tokia sena, kad, regis, nelabai bežino,
ką daranti, kur esanti ir ką apie ją galvoja aplinkiniai. Laukia Oscaro už viso
gyvenimo nuopelnus. Kartais atrodo, kad ją tik tai ir palaiko. Net pats klausimas
sufleruoja, kad šiandien su poezija nekokie popieriai. Maži tiražai, ji nepatenka į
populiariausių knygų sąrašus, greičiausiai nelengva su ja ir būti, ar ne? Tikra
tiesa, nelengva.
Tačiau ne todėl, kad jos nėra topų sąrašuose ar
kad ji nesugeba išmaitinti. Tie, kuriems tai tampa pagrindiniu rūpesčiu, susiranda
kitų globėjų. Nelengva, nes poezija kaip kažkokia perversiška meilė ji traukia
ir atstumia vienu metu. Tarsi apimtų nuobodis ir kartu jausmas, kad be jos gyvenimas
netektų prasmės. Nes gyvenu su ja ilgai, galima sakyti visą gyvenimą. Nes aš
numirsiu anksčiau negu ji, daug anksčiau.
Klausėte, kur yra poezija? Ji sugrįžta ten, iš
kur kilo į kalbą, į kūną, į judesį, į daiktus, į mūsų sapnus. Todėl vis
mažiau jos matome plika akimi. Ir todėl svarbu ją paliudyti. Paliudyti savo gyvenimą.
Į viršų
MARCELIJUS MARTINAITIS
1. Šie anketoje kursyvu išrašyti žodžiai
šiandien bene dažniausiai vartojami įvairiose konferencijose, publicistikoje, politikų
kalbose, šiaip rašiniuose, nenueina nuo liežuvio tiems, kurie laiko save jau
gyvenančius toje neapibrėžtoje globalinėje erdvėje. Kiti ja gąsdinami, ji jiems
pilna mistinių baimių, postmodernių mitų apie virtualias baidykles, modernius
pinigingus kenkėjus bei pagalbininkus, kurie, panašiai kaip mitologijoje, yra nematomi,
tik stebimi jų veiksmų padariniai ar kenkimo ženklai. Kaip ir senosios tradicinės
kultūros žmogų, taip ir dabartinį kankina klausimas: kas valdo šiuolaikinį
pasaulį? Dievas? Velnias? Lietuviškos raganos? Net atrodo, kad ir mūsų valdžią
kažkas valdo. Kas?
Štai jau pusantro dešimtmečio tose erdvėse
ieškome kenkėjo ir jo niekaip negalime pagauti. Mitinių sakmių būtybės kadaise
slapstydavosi miškuose, raistuose, o dabar tai KGB archyvuose, tai Maskvoje, tai
Amerikoje ar net Briuselyje. Ta erdvė, iš kurios kyla tariamas kenkimas, mums tapo
globalinė, siurbianti į save žmones, pinigus, kultūras, o ir mus tokius sau
patiems gražius lietuvius. Mitinės naujos erdvės interpretacijos lietuviams labai
tinka, nes dar tebesame pakankamai mitinė tauta, vis dar tikime, kad kažkas mumis nuolat
manipuliuoja.
Sakykime, mums žymiai geriau, kad toks Uspaskichas
liko nepagautas ir tik kai kuriems ypatingiems politikos žyniams retkarčiais
matomas ar net girdimas iš kokios mistinės erdvės. Kas būtų, jeigu jis čia,
Lietuvoje, būtų apklaustas ir viskas išaiškinta? O juk tai yra sumanus ir talentingas
manipuliatorius, savotiškas Ilfo ir Petrovo Ostapo Benderio antrininkas, kuris, jei kas
prisimena filmą, Vasiukuose surengęs masinį šachmatų mačą ir gėdingai jį
prakišęs, neria pro langą, o Lietuvoje prakišęs savo partiją Uspaskichas per
valstybės sieną į tamsias buvusios sovietinės imperijos erdves. Taigi neliktų
mitinės kenkėjo istorijos. Kiek mitinių pasakojimų apie esantį kažkur virtualioj
erdvėj dabar gali pateikti žiniasklaida, seimūnai, specialiosios tarnybos, kas tik nori
aiškinti nepaaiškinamus dalykus!
Iš tos globalinės erdvės mums apsireiškia ir
įvairūs gelbėtojai. Dabar nežinia, iš kur, ypač prieš naujus rinkimus, pasirodys
naujas mitinis herojus? Kas jį mums pasiųs? Gal dabar iš Briuselio?
Kita vertus, atkūrėme Nepriklausomybę beveik
neturėdami kokios nors aiškios valstybės ideologijos, tik keletą labai galingų mitų
bei įtaigių istorinių pasakojimų apie praeitį, kurią norėjome pakartoti. Bet tai
atkurti buvo neįmanoma visai kitame pasaulyje. Tie mitai vienaip ar kitaip žlugo, bet
jų vietoje ėmė reikštis nauji, siekiant suvokti ir interpretuoti prieš mus
atsivėrusią visai naują pasaulio erdvę, kurią reikia pajausti, dažnai pasitelkus
naują postmodernią mitologiją. Juk gerai žinojome, kaip reikia elgtis raistuose,
patamsiuose, nuošaliuose statiniuose vidurnaktį, okupuotiems svetimųjų. O kaip dabar
Europoje, Briuselyje?
Ar ne per daug kuriama įvairių mitų, baimių,
užsimirštant savo pačių namuose? Štai šnekama, jei iš TEN negausime pinigų, tai
neturėsime to ir to, nepadarysime ir pan. Kodėl mes mąstome, kad esame labiausiai
pažeidžiami, priklausomi nuo to, kas ne mūsų, kas už mūsų namų kiemo, kad ten yra
jėgų, kurios mus perdirbs, pakeis mūsų veidus, vardus, mūsų žodžius, padarys pasaulio
piliečiais? Kita vertus, baiminamasi tos globalinės erdvės, bet tuo metu iš jos
laukiama pagalbos, gelbėtojo! Juk mes daug ką patys, be jokių briuselių galime, turime
ir privalome pasidaryti.
Tą virtualią globalinę erdvę sukūrė
elektroninės komunikacijos priemonės, nafta, pinigai, terorizmas, ne tik mūsų gražios
lietuviškos dainos, seniausia indo-europiečių kalba. Terorizmas visai naujas
globalinis veiksnys, juo sumanūs veikėjai gali manipuliuoti ne vien žmonių gyvybėmis,
bet ir valstybių saugumu. Anksčiau tą globalinį vaidmenį atlikdavo totalitarinės
ideologijos, jų amžius šiandien, atrodo, baigėsi ir jas akivaizdžiai keičia kiti
sunkiai valdomi veiksniai.
Kai Lietuvoje kur nors bus susprogdinta teroristų
bomba, suprasime, kad jau tikrai gyvename globaliniame pasaulyje. O apie pasaulio
pilietį galiu pasakyti tik tiek, kad visur, kur tik nukeliauju, geriausiai jaučiuosi
esąs lietuvis.
2. Knyga, atsidūrusi ant prekystalio,
neišvengiamai tampa preke, kuri gali būti menkai susijusi su kūrinio menine, kultūrine
ar istorine verte, net ir turiniu, o daugiau su savo spalvingais viršeliais, reklama.
Kūrinys nėra tas pat, kas knyga, kuri parduodama, perkama, mainoma, išmetama,
sudeginama. Kūrinys, kurį rašau, jokių piniginių ar komercinių išraiškų neturi,
išskyrus tik tai, kiek man kainavo popierius, kiek, spaudant kompiuterio klavišus,
sunaudota elektros, kiek kaštavo autobuso bilietas, su rankraščiu keliaujant iki
leidyklos. Už tai man niekas neatlygins, jeigu kūrinys netaps knyga.
Praeityje literatūrinė kūryba, ypač poezija,
reiškėsi savo grynu vertybiniu pavidalu, panašiai kaip šventos giesmės, liaudies
dainos. Juk ir K. Donelaičiui nė į galvą nešaudavo mintis, kad jo Metai turi
būti įvertinti dar ir pinigais ir kad po šimto metų vadinamojoje knygų rinkoje poema
taps vertinga preke.
Kaip žinoma, daugelis garsių klasikos kūrinių
buvo parašyta ne iš gero gyvenimo arba jo nesitikint. Ar tuo metu nebuvo parašyti
geriausi, ilgaamžiai kūriniai? Ar ta gausi šiandieninė literatūrinė produkcija
nebus mūsų pačių visiškai suvartota? Štai išlieka kūriniai, kurie dar taip
neseniai buvo rašomi ir į stalčių, gerai nežinant, kokiu būdu paplis, ar iš
viso paplis tie tekstai, eidami per rankas kaip rankraščiai, kaip pogrindžio spauda,
režimo persekiojami tekstai ir pan.? Honoraras galėdavo būti kalėjimas, tremtis,
politinis persekiojimas.
Knygos samprata, susieta su leidyba, pelnu, yra gana
naujas dalykas, ypač ryškų pavidalą įgijusi XIX a. Atsirado literatūros paklausa,
kai skaitymas tapo masiniu reiškiniu. Tam talkino naujos spausdinimo technologijos,
įgalinančios masiškai tiražuoti leidinius. Iškilo reikalas leidėjams išlaikyti
kuriančiuosius literatūrą, todėl pradėta dalytis pelnu su autoriais, laukiant iš jų
pelningų kūrinių, atsirado honorarai. Lietuvių literatūra, nori to ar nenori,
gerokai pavėlavusi taip pat įžengė į komercinę epochą.
Kūrinys tampa preke, kai autorius savo kūrinį
parduoda ar parsiduoda, kitaip tariant, ima dalyvauti knygų rinkoje, savo autorystę
perleidžia komercijai, kur veikia kiti, jau nekūrybiniai, veiksniai.
Mūsų literatūra, išsivadavusi iš ideologinių
varžtų, daugmaž tampa priklausoma nuo komercijos, kuri neką mažiau deformuoja jos
vertybines nuostatas. Žinoma, tai priklauso ir nuo autoriaus laikysenos. Jeigu nori, ir
šiandien gali rašyti į stalčių, o tokiu stalčiumi tampa, sakykime, internetas,
galimybė pačiam dauginti tekstus, nelaukiant už tai jokio atlygio. Mums naujas dalykas:
autoriai patys apmoka leidybos kaštus ir visą tiražą karučiais parsiveža į namus.
Šiandien jau ir Lietuvoje rašomi kūriniai,
taikantis prie tam tikrų reklaminių bei komercinių standartų, tikintis patekti į
perkamiausių knygų sąrašus bei garsias tarptautines knygų muges, sulaukti savo
kūrinių vertimų į kitas kalbas. Reikia tik pasigriebti paklausią ir tuo metu
skaitytojus intriguojančią temą, su ta knyga kiek galima greičiau patekti į
vadinamąją rinką, jei ne pats, tai kas nors pasirūpins reklama.
Koks galingas daiktas reklama, parodo vis gaivinama
Da Vinčio istorija. Ši gana vidutinė knyga, atitinkamai įpakuota, aprūpinta
intriguojančiais komentarais, kurie, beje, būna įdomesni už šio kūrinio turinį,
apkeliavo daugybę šalių, vis dar nenustojant pumpuoti jos populiarumo, kol vėl kas
nors bus išmesta į tą globalinę knygų rinką.
Paties kūrinio teksto šiandien jau lyg ir
neužtenka. Reikia kokios nors reklaminės istorijos, įvykio, triuko, tikro ar suvaidinto
skandalo. Panašiai yra daromos žvaigždės. Žiniasklaidos kriminalizuotai
sąmonei ypač tinka kokiu nors nusikaltimu, dviprasmišku elgesiu pagarsėjusios
istorijos, autoriaus atvaizdas pirmuosiuose populiarių laikraščių puslapiuose šalia
susikompromitavusio politiko ar pagauto sukčiaus.
Šiandien jau net ir poezijai neužtenka teksto, jo
skaitymo, publikos akivaizdoje reikia kaip nors išsidirbinėti, pasakyti
nešvankybę, be kurių neapsieina TV šou laidos, teatrų spektakliai, net ir
eiliuojančios panelės gana drąsiai tekstuose reklamuoja savo fiziologinius pojūčius.
Ką padarysi, tokia dabar paklausa.
3. Pamatyti poezijos knygą tarp skaitomiausių
šiandien beveik neįmanoma. Tarp tokių reitingų sąraše kažkada švystelėjo bene
vienintelis Just. Marcinkevičiaus poezijos rinkinys. Čia vėl reikia turėti mintyse
tai, kad tuose sąrašuose paminėtas ne poetas, o konkreti knyga kaip perkamiausia.
Jeigu būtų klausiama, kokie žinomiausi poetai, be jokios abejonės, pavardžių
sąrašas būtų kitoks ir ilgesnis. Tuomet aiškiai matytume, kaip paklausa, galime ją
pavadinti komercine, masinėje kultūroje atsiskiria nuo vertybinių išraiškų.
Nemanau, kad jeigu masiškai neperkamos poezijos
knygos, jau yra pažeista vertybinė visuomenės sąmonė ir kad anksčiau būta geriau,
kai išpirkdavo ir idėjinių grafomanų knygas. Tikrų poezijos skaitytojų niekada
nebuvo ir nebus daug. Svarbiausi suvokimai žmonėse yra giliau nei tokie išoriniai
dalykai kaip autorių populiarumas, kiekybinis literatūros paplitimas, komercinė sėkmė
parduodant knygas ir pan.
Ar man lengva būti su poezija? Lengva, kaip ir
anksčiau, kai ji man buvo, o ir dabar tebėra, laisvės sritis. Jau kažkur rašiau, kad
poezijoje buvau labiausiai laisvas. Galiu sakyti, kad šiandien esu absoliučiai
nepriklausomas menininkas, nepriklausomas nuo kokių nors įsipareigojimų vertinti,
spausdinti, pragyventi iš kūrybos, pagaliau kasdien rašyti, kad visur ir visada
būčiau poetas. Su niekuo nelenktyniauju. Tik kartais apima toks negerumas, kad
štai atgautosios laisvės lyg ir nebereikia. Ir ne man vienam. Ar ne labiau esi laisvas,
bent kūryboje, kai sieki laisvės, o ne dabar, kai esi nepriklausomas nuo kažkokio
nematomo, negirdimo, o gal ir niekur nesančio nieko? Keista nesvarumo būklė,
prie kurios stengiuosi priprasti.
2006. X. 12
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|