I n  m e m o r i a m

 
SU PLUNKSNA RANKOJ – ANAPUSYBĖN

Martynas Vainilaitis

1933. I. 26–2006. VI. 20

       Per laidotuves virš Mergežerio kapinaičių vainilaitiškam Dunduliui grėsmingai dundant ir pakraščiais tvenkiantis vasaros lietaus debesims, man galvoje nepaliaujamai sukosi velionio žmonos dailininkės Sofijos Vasilenkaitės-Vainilaitienės ką tik pasakyti žodžiai: po sunkios ir rizikingos širdies operacijos prieš vienuolika metų Martynas labiausiai bijojo ir visomis galiomis vengė dienos be posmelio, be eilutės. Ir štai rezultatas: per tą laiką daugiau išleistų knygų nei nugyventų metų, ir dar keturios knygos leidykloje – netrukus sulauksime, pamatysime, atsiskleidę skaitysime. Rašė kasdien atkakliai ir su užsidegimu, nebodamas jokių užgriūvančių negandų, krūtine lipant įtartinam dilgsėjimui, ranka dažniau siekė ne tabletės, o plunksnos. Mirties dieną savo sodyboje Vaitakarčmyje (prie Valkininkų), atsisveikindamas su šiuo pasauliu, dar parašė du ketureilius. O tai buvo spiginamai saulėta, karšta ir tvanki birželio 20-osios pavakarė, kiek atlėgus skausmui, panūdo atsigaivinti pro sodybą tekančio upelio srovėje. Deja, penkiolika minučių septintos įbrido ne į Spenglos, o į Letos vandenis…
       Gal prieš porą metų rudeniop, mudviem susitikus, leptelėjau: tam savo Vaitakarčmy tai turbūt prisigrybauji iki soties? Martynas mįslingai numykė: kad nelabai… Čia dabar, nusistebėjau, žinodamas, koks jis, Dzūkijos girių vaikas, aistringas grybautojas nuo pat vaikystės. Gaila skaudančių kojų, o labiausiai – laiko, – maždaug tokiais žodžiais į mano nusistebėjimą atsikirto, kaip ir visada, mėgęs rimtą dalyką, o ypač padejavimus apie ligas ir senatvę paversti apylinksmiais pašmaikštavimais. Gyvendamas gamtoje ir vaizduotėje sudvasindamas, personifikuodamas tėviškės gamtą, jis itin taupiai eikvojo savo brangų laiką kasdien gamtos teikiamiems buitiniams malonumams, vis populiarėjanti banalioji šiandieninės „meilės“ gamtai samprata jam buvo svetima. Į gamtą – medį, paukštį, girių žvėrelį – ką jau bekalbėti apie kūrybą, net ir kasdienybėje jis žvelgė pro lietuvių mitologijos, tautosakos prizmę. Kitaip ir būti negalėjo, nes jo dienas užėmė ne vien kūryba, bet ir nuolatinės tautosakos ir mitologijos studijos, papildančios, pratęsiančios tai, ką buvo gavęs vaikystėje. O vaikystėje nuo pat mažumės jo dvasią ugdė mūsų senojo, dar nesugadinto kaimo aplinkuma, vakarais pirkioj sekamos pasakos, į girių tolį nuaidinčios dainos, tėvas buvo garsus Dzūkijos dainininkas, ir pats poetas turėjo gražų balsą. Todėl ir jo poezija atrodo ne plunksna parašyta, o dainuote išdainuota, girių volungėlės iščiulbėta. Sukurtas ištisas poetinis eiliuotų pasakų pasaulis, garsioji mitologinė poema „Bruknelė“, kurią labai aukštai vertino N. Vėlius (Martynas niekada nemėgo girtis pelnytai gautais apdovanojimais ir premijomis, kurių jo gyvenime tikrai netrūko, o N. Vėliaus žodžius apie jo kūrybą su malonumu vis prisimindavo), ir pagaliau visos poeto knygos, kurių išėjo per trisdešimt, – dabar prieš akis iškyla ne kaip pabiri leidiniai, bet kaip vienas didingas statinys, kaip kokia Katedra, talentingo architekto suręsta ant tvirtų tautosakos ir mitologijos pamatų. „Ką buvo sumanęs, padarė viską, bent pasakų jau būtų daugiau nerašęs.“ Tai vėl Sofijos žodžiai per šermenis prie velionio karsto.
       Buvo giliai įbridęs į kūrybinio darbo gelmes, ir kasdien brido vis dar gilyn ir gilyn, tol, kol dingo mums iš akių, kol įvyko mitologinė metamorfozė: dingdamas amžinybėje, visą savo gyvybę šiam pasauliui paliko knygose. Ir dabar, kai pasiilgsiu Martyno, jau nesibelsiu į jo buto duris Tilto gatvėje, bet atsiversiu jo Knygą ir, lyg užėjęs į jo būstą, taip kalbėsiuosi su juo aš, kalbėsis kiti, dabartinės ir būsimosios kartos, jauni ir seni, maži ir dideli, nes tikrai poezijai nesvarbu amžiaus skirtumai. Laidotuvių eisenoje ramentais pasiremdamas klibikščiavo šimtametis seneliukas. „Tai didelis Martyno poezijos gerbėjas“, – man paaiškino Sofija.
       Šventa tiesa yra, kad poetas lieka gyvas savo knygose, ir ten jis bus gyvas, kaip šiame pasaulyje kad buvo, ne 74 metus, o 74 kartus po 74 ir dar ilgiau, tol, kol liks bent vienas lietuvis, mokantis skaityti lietuviškai. Bet kiekviena tiesa, nors ir pati švenčiausia, turi kruopelytę melo. Atsivertęs Martyno knygą, aš vis tiek skaudžiai pasigesiu ano Martyno, kurį rasdavau nuėjęs Tilto gatvėje… Mudu nebuvom tokie draugai, kurie per dieną susitinka po kelis kartus, nesimatydavom mėnesiais, metais, bet man užteko žinoti, kad jis yra, užtektų ir dabar, jeigu tik kas pasakytų, kad jis štai gyvas ir sveikas kur nors, tegu ir Mėnulyje ar Marse, ar dar kur toliau…
       Savo knygomis Martynas spėjo įgyvendinti savo ilgametę poetinę svajonę, liko tik neįgyvendinta gal naivoka, bet be galo graži užmačia, kurios jis neužmiršo visą gyvenimą: gal dar mokykloj besimokant vis užsimindavo, esą reikėtų mudviem nusipirkti kokio stipresnio gėrimo butelaitį, nuvažiuoti į jo gimtąjį Mergežerį ir tą butelaitį giliai užkasti, užkasti ir ilgiems dešimtmečiams užmiršti, o kai jau būsim seni žili seneliukai, vėl ten nuvažiuoti, išsikasti, atsikimšti, įsipilti, o įsipylus prisiminti, kas per tuos ilgus dešimtmečius mudviem nutiko… Kas nutiko benutiko, dabar visko neiškalbėsi, bet literatūra besidomintieji ilgųjų dešimtmečių giliai įspaustus pėdsakus randa jo kūrybos posmuose, tiktai gal retas yra girdėjęs tą faktą, kad Martynas yra tremtinio vaikas. Pokario ginkluotos rezistencijos metais, kad Dzūkijos giriose nebūtų kam remti partizanų, daugelis dzūkų buvo ištremti, prievarta išgrūsti, žinoma, ne į Sibirą, o kiek arčiau – kas į Zanavykiją, kas – prie Šiaulių. Vainilaičių šeima buvo apgyvendinta Sibiran išvežto ūkininko sodyboje Sabijonų kaime. Įdomus sutapimas – ten praėjusio amžiaus pradžioje yra piemenavusi mano motina. Griškabūdžio vidurinėje mudu ir susipažinom, susidraugavom visam gyvenimui. Ten iš jo rankų gavau porai vakarų knygą „Per pasaulį keliauja žmogus“ – tai buvo pirmoji mano pažintis su B. Brazdžionio poezija. Iš tų laikų Martynui buvo giliai įstrigusi mudviejų kelionė į Kudirkos Naumiestį, kur turėjo įvykti jaunųjų literatų susirinkimas, bet dėl neaiškių priežasčių neįvyko, ir mudu per daug dėl to nesistebėjom, nes anais metais tokie „neaiškumai“ žmogaus tykodavo vos ne už kiekvieno kampo. Šią kelionę jis dažnai prisimindavo, įvairiom progom yra kalbėjęs ir rašęs su tik jam vienam būdinga pašaipia šypsenėle: „…mudu su Albinu į Kudirkos Naumiestį iš Griškabūdžio išėjom pėsti. Dviračių neturėjome, o kitokio transporto tada nebuvo. Arklių literatūriniams reikalams kolūkis taip pat neduodavo. Mes ir neprašėme“. Ten ir atgal – penkiasdešimt kilometrų, nuo ryto tamsos iki vėlyvo vakaro miglingų sutemų, ankstyvą pavasarį, kai dar ir pašalas ne visur išėjęs, įmurusio vieškelio molinga marmalynė, kažkada V. Kudirkos taip vaizdžiai aprašyta, vis dėlto mudu priveikė, – iki namų belikus gal porai kilometrų, Martynas eidamas užmigo… „Dėl literatūros buvome pasiryžę bet kokiems sunkumams“, – vėl šypteli Martynas taip, kaip tik jis vienas ir temoka, iš to mudviejų, geltonsnapių idealistų, anuometinio naivumo, kuris po tiekos metų abiem toksai gražus. Svarbu kelias, o ne tai, kas kelio gale, – šios Rytų išminties tada nežinojom, ją savo kelionei – ir ne tik į Kudirkos Naumiestį! – pritaikėm daug vėliau.
       Didžių, nemirtingų darbų karūna vainikuotas nelengvas ilgas kelias, o kelio gale – kapas, Mergežerio kapinaičių lengva dzūkiška smiltelė, ji neprislegia, ji motiniškai glaudžia, gal ir glosto. Čia Martyno Vainilaičio gimtinė ir namai, iš kurių jau niekas niekada jo varu neišvarys, neištrems.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt