SIGITAS PARULSKIS

 
       Loterija, kurioje visi laimi

 
       Tėvas dalyvauja loterijoje. Gavo iš didelės leidyklos voką su laiškais, kuriuose tvirtinama, kad jis – išskirtinė asmenybė. Kad ne kiekvienam tenka tokia garbė – žaisti vienos didžiausių leidyklų loterijoje. Tėvas vyras, o jie turi šiek tiek puikybės. Tai privaloma. Puikuojasi, kad yra stiprūs. Už ką nors greitesni. Gražesni. Jeigu bjaurūs, silpni ir lėti, puikuojasi tuo, ką turi – kad silpnesni, kad šlykštesni ar net šlykščiausi. Jam patinka provokuojama savimeilė, ir, ko gero, vien tik dėl to kartais aiškina, kad yra kilmingos giminės atšakos pabaiga. Be abejo, jam patinka būti išskirtine asmenybe.
       Tėvai, sakau jam, kam tau, po galais, loterija, jie juk akis mulkina, miglą pučia, šūdą mala – visiems tą patį rašo. Reklaminiai triukai.
       Tėvas užsispyręs. Jis žemaitis, nunarina galvą, tyli, bet žinau, kad į mano pastabas nereaguos. Nemėgsta pralaimėti, nenori būti neteisus, juo labiau apgautas. Apsivelka senamadišką kostiumą, dar senesnį paltą, kadaise kainavusį krūvą pinigų, siūtą iš medžiagos Baltika, vienas metras – penki šimtai pokario rublių, – ir eina iki pašto. Įmes laišką į dėžutę, dalyvaus loterijoje.
       Skurdas žemina žmogų, verčiamą gėdą vadinti dorybe. Godumas suteikia pasitikėjimo, bet paverčia žmogų karikatūra.
       Vėliau iš leidyklos ateina laiškas su pasiūlymu pirkti brangią knygą – jei nepirksi, šansai laimėti loterijoje taps baisiai menki. Tėvai, sakau, nebūk kvailas, nepirk. Kam tau ta enciklopedija.
       Knygos yra gerai, nepasiduoda tėvas.
       Turiu aš tų prakeiktų knygų, jau per akis man jų, visos geros knygos pasakoja apie sunkią žmogaus būtį, o blogos – tos būties parodija. Tėvas manęs neklauso. Jamesas Joyce'as tvirtina, jog tėvo ir sūnaus niekas nesieja. Jie neturi nieko bendra. Tėvą galima tik išmokyti mylėti sūnų. Įtikinti, kad gaus iš sūnaus naudos, kad jis išsaugos pavardę, jo dėka žmonės prisimins tėvą, sūnus eis jo pėdomis.
       Pakeliu akis: kokios siaubingos Jo pėdos, mūsų išganytojo Jėzaus Kristaus, – sužalotos. Ir kruvini pėdsakai istorijos smėlyje ligi pat mano slenksčio.
       Senas įkaušęs rašytojas kartą man sakė: grįžk namo ir numazgok tėvui kojas. Aš ne iš karto įsikirtau. Mazgoti kojas? Atrodytų velniškai nenatūraliai. Ir kokia patetika, tiesiog A. Dürerio „Sūnus palaidūnas“, nusidėjau dangui ir tau... Porą kartų esu matęs tas kojas: baisios. Su nuospaudom, kai kur žaizdotos, išsiklaipiusiais pirštais. Beveik kaip Išganytojo. Neviltį keliantys pėdsakai ligi pat mano slenksčio.
       Tarp tėvo ir sūnaus nėra jokio prigimtinio ryšio. O tarp sūnaus ir tėvo? Tėvai, sakau, jei numazgosiu tau kojas, ar atsiras tas ryšys? Juk jeigu Spinoza aiškino tulpėms, kad Dievas tarp jų gyvena, tai gal Jis gyvena ir tėvo kojose?
       Iracionali pagarba vyresniesiems, paklusnumas, vadinamoji tradicija, baimė, skriaudos, neteisybės šešėlis, neaiškus kaltės jausmas, vadinamas meile, – ar visa tai ir yra Tėvas? O jeigu Dievas – ar ne per gražu, ar ne per daug katalikiškai saldu Jam gyventi žaizdotose tėvo kojose? Jeigu Jis ir yra, tai turėtų lindėti olose, su lapėm ir laukiniais paukščiais, olose, kurios yra giliausiose mūsų pačių slaptavietėse, mūsų pačių viduje, nėra visame pasaulyje geresnės vietos stebėti, kas su žmogum vyksta, geresnės pozicijos nesurasi. Ir leistis į tas olas retas kuris mūsų išdrįstų, kad lankstytųsi fetišams ir gipsiniams stabams, barstytųsi skruostus gražiomis lakrimomis.
       Tuščiom abstrakcijom stengiamės dangstyti savo skolas prigimčiai, įmantriom piktažodystėm. Paburnojam, paburnojam, paskui puolam tėvui – Tėvui – į kojas. Kaip įprasta – per vėlai.
       Tiesa, loterija taip pat pavėlavo: jeigu tėvas laimėtų pagrindinį prizą, neatvyktų jo pasiimti. Ir ne dėl to, kad jo paltas senamadis. Jis jau pasiėmė didįjį savo gyvenimo prizą – mirė prieš penkerius metus. Nėrė į žemę ir nebeiškilo. Laukėm sustoję prie duobės, kai kurie šaukė net balsu. Neatsiliepė. Ir nėra jokių žinių, kad būtų kur išplaukęs į paviršių. Nei iš Argentinos, nei iš Japonijos. Ir nebuvo jokių liudytojų, jokių prisiekusiųjų, jokių mėgėjų pačiupinėti žaizdų tikrumą, kurie tvirtintų, jog tikrai matė jį, vaikščiojantį palei savo ganyklą su pilnais vandens ar pieno kibirais, rišantį karvę ar skerdžiantį kiaulę prisikėlimo varpų akivaizdoj, nieko, visiškai nieko. Tik dar vienas paminklo burbulas, iškilęs ant žemės plutos.
       Kai esu silpnas, piktžodžiauju ir priekaištauju, nes noriu priešininko, didesnio, nei esu.
       Kai esu stiprus, šlovinu ir dėkoju, nes noriu gailestingumo, didesnio, nei žmogus gali.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt