|
<< Atgal
Paukščių gripas
Paukščių gripas įpareigoja. Jo siautėjimas
tiesiog įpareigoja valgyti vištas; pajusti vištos valgymo džiaugsmą, nemeluotą ir
aštrų. Višta yra kažkiek mirtis. Kažkiek mirties yra kiekvienoje vištoje; koks
nesusipratimas ir koks džiaugsmas. Jeigu vištos valgymas anksčiau buvo buitis ir
nuobodis, tai dabar jis reikalauja drąsos; žmogus, vištą valgantis, kelia sau pačiam
deramą pagarbą. Ir siaubą aplinkiniams. Net kietų nervų žmonėms, kurie nevalgo
vištų, nes bijo numirti. Anksčiau buvo baisu valgyti jautieną, nes jaučiai sirgo
gripu, o dabar ta jaučių liga užmiršta; nebepamenu pavadinimo, ar tai buvo karvių
maras? Bet jeigu karvių, kuo čia dėti jaučiai. Bet dabar ateina kita baimės mada,
visai kitas reikalas.
Kempinligė. Atsimenu dabar, kiekvienas, kuris
suvalgydavo jautį, pavirsdavo kempine. Tada buvo tokia mada. Bene trys žmonės Anglijoje
taip pasielgė, o per visą Žemės rutulį keliavusi epidemija pareikalavo gal
penkiolikos gyvybių per dvidešimt metų. Liga buvo rimta, jaučiai krito nuo elektros
iškrovų ir kaip kokia branduolinė atlieka būdavo kasami į žemę.
Pamenu, mada bijotis jaučių tvyrojo šaltojo karo
pabaigoje. Bet tada žmonės bent jaučių bijodavo, o dabar koks epochos nuosmukis
vištos.
Anądien įlipau į troleibusą ir pamačiau žmogų
su višta pažastyje. Jis elgėsi ramiai, niekam nesiskundė, prie nieko nelindo. Bet
pakeleivingi asmenys ėmė priekaištauti žmogui, kad jis gal vežasi užkrėstą
paukštį, tokiais laikais!
Tas žmogus romiai atitarė, kad taip, jam ta višta
įtartina, ir jis dabar ją veža ištirti pažįstamam veterinarui į Kuktiškes.
Keleiviai išlipo visi kaip vienas paltais užsiėmę šnerves, ir mes patogiai
nuvažiavome, o aš paklausiau to žmogaus, kas yra Kuktiškės, bet jis sakėsi
nežinąs, bet manosi rasiąs tą vietovę intuityviai. Blogiausiu atveju
atpažinsiąs ją iš paslaptingų nesuprantamų ženklų danguje. Višta žiūrėjo į
mus paklaikusiu žvilgsniu. Aš paklausiau žmogaus, ar jiedu su višta jau buvo AIDS
centre, gal ten būtų tą vištą ištyrę; jis pasisakė buvęs, tik juodu iš ten
išmetė apsauginis su marle ant veido. Jiems mat višta irgi pasirodžiusi įtartina.
Šiais laikais žmonės silpnų nervų,
sutarėme, kai vairuotojas išlaipino mus kažkur prie girios. Jie bijo vištų. Tokia jau
laiko mada. Anksčiau žmonės bijodavo dar ir šokolado, ir kavos, pasakiau aš.
Mokslininkai mat sakė, kad jie nuodingi ir kenkia širdžiai. Dabar gi eina kalbos, kad
mokslininkai kitaip ištyrę ir jau šokoladas lieknina ir teikia valgančiajam
išminties, o kava padeda širdžiai ir nuo infarkto. Tik, žinoma, nereikia viršyti tam
tikro kiekio šešiasdešimties puodelių per dieną. Mes nutarėme, kad net neverta
priminti, nes per dvidešimt keturias valandas ir taip nesuspėsi tiek kavos išgerti. O
aš pažinojau žmonių, kurie, išsigandę ankstyvesnių gydytojų rekomendacijų, buvo
perėję į kavą be kofeino, nors labai mėgo kavą su kofeinu, ir taip gėrė tą
brangų ir šleikštų erzacą dvylika ilgų metų, ir dar brangiau mokėjo, nes kavą
nukavinti kainuoja brangiau, nei pateikti natūralią. Tai dabar jie labai keikiasi, nes
suprato, kad buvo apgauti ir prarado dvylika metų ryto skaistumo, nes be kavos gėrimo
niekaip negalėjo ryte atsipeikėti. Kaip jie niršo, sunku apsakyti, prisimindamas
tuos žmones ir jų veidus, kalbėjau aš.
Tikriausiai jų veidai buvo iškreipti, galima
pasakyti, netgi rūgštūs, pamanė tas žmogus, ir man beliko sutikti. Ir dar
pridūriau, kad paskui tie žmonės spjovė į mokslą, net į mokslo populiarinimo
straipsnius, perėjo į ufologus ir pradėjo matyti lėkštes, o du net lankėsi Kvilio
planetoje.
Didelė jėga yra mokslas, nutarėme mudu su
žmogumi ir aš pasiteiravau, ar tie ufologai padėkojo mokslininkams už suteiktas
galimybes, o mano pašnekovas pamąstęs atsakė nežinąs, bet turbūt kad ne, nes niekas
negali iškęsti dvylikos metų kavos be kofeino pragaro. O Kvilio planeta pasirodė
esanti dirbtinė, ufonautai to net neslėpė nuo apsilankiusiųjų.
Mums ėmė rodytis ženklai danguje, ir mano
pakeleivis pasakė, kad jau turbūt Kuktiškės, ir tai išties buvo Kuktiškės. Jų
grožio nė neįmanoma apsakyti, bet ne apie tai kalba. Nerūpėjo mums nei dvarai, nei
amfiteatrai, nei gražios kapinės, mes tik susiradome veterinaro sodybą Kuktiškių
pakraštyje. Kelią jos link rodė daug baltų vištų plunksnų po kojomis.
Veterinaras priėmė mus palinkęs prie mikroskopo.
Jis sakėsi laisvalaikiu tyrinėjantis kvarkus, kai netiria, ar višta, ar žmogus
nepakirsti epidemijos pjūklo šį žodį jis ir pavartojo, nors man geriau būtų
patikę kalavijo ar dalgio. Veterinaras iš mūsų rankų paėmė vištą,
įdėmiai sužiuro į jos akis ir pasakė, kad, spėtina, ji serga paukščių gripu, mes
galime ją palikti, jis padarys skrodimą ir ištirs. Tačiau mano palydovas nesutiko ir
sakė, kad tegu padaro jis tos vištos testus iš audinio pavyzdžio ar iš vištos kako,
neleisiąs jis bet kaip tos vištos tirti. O jeigu ji pasirodys sveika ar tiesiog iš
dalies apsirgusi, ne gripu, o kokia sloga, kas tada? Grynas nuostolis.
Veterinaras nusiminė ir, apimtas keisto atvirumo
priepuolio, prisipažino, kad patikimas vištų gripo testas kainuoja dešimt kartų
daugiau nei visa višta. Tad tirti jis netiriąs, o kai žmonės jam privelka tų vištų,
jis pasako, kad jos įtartinos, kad reikia ištirti, nukerta joms galvas, padaro skrodimą
ir išsikepa ar išsiverda. Ir kol kas dar nieko, pasakė jis. Šitaip jis bent jau
užsitikrinąs pragyvenimo minimumą. Taip jis atviravo, tas veterinaras, ir mano
pakeleivis atsiėmė vištą, plėšte išplėšė iš kibių godaus veterinaro pirštų.
Višta tuo metu nepritariamai lingavo galvą,
markstė akis ir rėkė nežmonišku balsu. Paskui ėmė ir padvėsė. Ir paliko mus tris
nežinioje. Ar ji atidavė savo vištos sielą Viešpačiui, ištikta paukščių gripo, o
gal nuo tampymo atsitiko šitaip? Gal neatlaikė nervai? Tokiu atveju ji valgoma.
Taip mes ir stovėjome nežinodami. Aš pasiklausiau,
ar turi veterinaras tablečių nuo paukščių gripo, o jis sakėsi turįs tik tų
latviškų, kurios neveikia. Bet mums nebrangiai parduosiąs visą saują. Žmogus pinigų
neturėjo, tai atidavė veterinarui nutampytą vištą.
Mudu išsiskyrėme troleibuso stotelėje. Man
reikėjo į vieną pusę, jam į kitą. Tylomis atsisveikinome. Danguje siautėte
siautėjo ženklai. Bet ar mums tai begalėjo rūpėti?
Nuėjau į prekybos centrą, nes supratau, kad turiu
suvalgyti vištą. Ten valgyti man neleido. Liepė namo parsinešti tą vištą, nes jos
bijojo ir pardavėja, ir kasininkė. Kad atrodyčiau drąsesnis, nusipirkau dar dvidešimt
kiaušinių. Tiesa, višta kainavo labai pigiai, pigiau, nei turėjau kišenėje pinigų.
Paukščių danguje nėra, pastebėjau eidamas
namo ir supratau, kad tai ir yra vienas iš ženklų, nes paukščiai turi būti ne
laukuose, o uždaryti ir užrakinti paukštynuose.
Tie, kurie bijo numirti nuo paukščių gripo, tegu
pagalvoja, kodėl niekas nesako, kiek tūkstančių žmonių šiaip ima ir miršta nuo
žmonių gripo, kasdien miršta šimtai, o nuo paukščių gripo gal kas trečią
dieną Kinijoje ir Indonezijoje po vieną nelaimingąjį.
Ir ką, dabar galvoju, negi anksčiau nebūdavo
paukščių gripo? Per tūkstantmečius? Bet kuo aš dėtas? Mada tokia. Panikuoti dėl
kavos, tabako, šokolado, dabar dėl vištų?
Paukščių gripas įpareigoja kalbėti, prognozuoti,
nerimauti, bėgioti iš kampo į kampą. Skambinti televizijos laidoms. Rašyti laiškus.
Nevalgyti vištų. Baimintis, kad nesuvalgytum vištos. Perspėti kitą. Artimą. Budėti
prie parduotuvės ir perspėti kiekvieną įeinantįjį, kad paliktų viltį ties kojų
valikliu, tokiu žaliu. Skaityti laikraščius, kurie praneša apie dar vieną įtariamą
Paukščių Gripo Atvejį. Sakyti, kad jau svieto galas, baisi epidemija, civilizacijos
griūtis. Skatinti pensininkus partrenkti savo naminę vištą balkone. Rūpintis, ar
užteks vakcinos. Skiepytis. O kai jau paskelbs pavojų, prisipirkti ir prisileisti į
visokias vietas tiek vakcinų, kad farmacijos kompanijos neištvėrusios pasakys gana ir
tu galėsi pagaliau atsikvėpti.
Iki kito rūpestingo mokslingų būdrautojų
perspėjimo. Juk taip svarbu solidariai sirgti eiline pasaulio piliečiui derama fobija.
Jų nepritrūks, bet dabar Vištos metas.
Man tai metas vištai.
GINTARAS BERESNEVIČIUS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|