|
<< Atgal
TOMAS REKYS
Mažutėlių rojus
Gerbkime mažutėlius!
Gyventi krikščioniškai
Avelių ganymas
Meilė gyvūnams
Gyvenkime gražiai...
Bilietas į dangų
Į viršų
Gerbkime mažutėlius!
Apie ką kalba įgėrę vyrai? Apie politiką,
moteris... Taip jau atsitiko, kad kartą pakalbėjom apie mažumas. Ne, mes nebuvom
labai įgėrę čia juk Amerika. Bet taip jau pokalbis pasisuko, tiesa, trumpam,
epizodiškai. Mano pašnekovas amerikonas nukrypo į gyvūnų temą... Kad jei dabar
homoseksualams oficialiai leidžiama tuoktis, tai nėra jokio pagrindo vėliau jiems
drausti tuoktis ir su gyvūnais. Paprieštaravau jam, kad gyvūnus užstos įvairios
gyvūnų apsaugos ir jų teisių draugijos. Gyvūno sutikimo tuoktis juk negausi! (Nors
pats sau tada pagalvojau: kai šuo trinasi įsikibęs tavo kojos tai ir bus jo
sutikimas. O šunų advokatų visada atsiras būtų tik poreikis. Juk gyvename
kapitalizme...)
Mūsų kritišką nuomonę apie seksualines mažumas
nugirdo šeimininko duktė, paauglė. Ji sureagavo keistai: išpūtė akis, prunkštelėjo
ir ėmė nuoširdžiai stebėtis dėl tokio mūsų tamsumo bei atsilikimo. Net
pasibaisėjo mes vis dar laikomės tokių primityvių pažiūrų?! Kaip galime XXI
amžiuje neigti laisvę, demokratiją ir žmogaus teises? Mažumas juk reikia
gerbti, tai juk tas pats, kas tarsi kita tautybė... Ir iš viso, apibendrino ji, gerbti
mažumas dabar yra madinga!
Taip, atsakiau, tai iš tikrųjų madinga, ir aš
pats gal toks esu prijaučiantis madoms, bet dabar mėginame išsiaiškinti
mažumų santuokos įteisinimą. Kam ji reikalinga? Tai pagarbos žmogui pripažinimas,
tokia buvo naujosios kartos atstovės nuomonė. Taip jau mokoma ir mokyklose.
Iš dalies turėjau sutikti: tokia santuoka
pirmiausia yra juridinis tolerancijos užsitikrinimas. Mažumoms reikia palankaus
socialinio klimato. Bet santuoka (kaip juridinis formalumas) paprastai grindžiama
ekonominiu faktoriumi. Asmenims reikia suderinti turtinius santykius, kurie vienaip ar
kitaip darosi svarbūs jiems gyvenant kartu, kad ir galimų skyrybų atveju. Toliau
turto palikimo juridinis įforminimas. Taigi tuoktis verčia pats gyvenimas (jei
būsim kiek skrupulingesni kapitalistinis biurokratiškumas). Juk ne gyvuliai esame,
kad gyventume ignoruodami civilizaciją ir jos įtvirtintus atitinkamus juridinius
ekonominius asmenų santykius.
Tai galima suprasti, tačiau viskas tuo nesibaigia.
Santuokai reikalingas dar ir bažnytinis patvirtinimas. Viena tokio patvirtinimo
priežasčių moralinis dviejų asmenų gyvenimo kartu įteisinimas. Iš lytinių
paskatų kylantis poreikis gyventi kartu nei liga, nei yda, nei blogis. Tai netgi ne
žmogaus kryžius, jei kas norėtų taip vertinti. Tai norma! O jeigu ta norma reta
(kaip seksualinių mažumų atveju), tai dar labiau vertintina! Retą augalą juk reikia
globoti...
Taigi mažumos... Kaip tik šis kiekybinis aspektas
ir nulemia mūsų pagarbą! Kaip gaila, kad jų tiek nedaug, jie verti užuojautos!
Būtų daug nekiltų jokių problemų. Bet pasaulis moka spręsti problemas!
Viena priežasčių, dėl kurių mažumos siekia
bažnytinės santuokos, moralinis įvaikinimo pateisinimas. Nes juridiškai tokią
teisę jos jau turi. Tik kai kuriems senų pažiūrų puritonams vis dar užkliūva, kad
ta teisė labai paranki homoseksualams pedofilams. Bažnytinė santuoka kaip tik ir
užčiauptų tokius obskurantiškus fanatikus. Daugelyje krikščioniškų šalių tokia
santuoka, tiesa, iš lėto, bet jau yra teikiama.
Lieka dar viena keistenybė mažumų teisė į
altorių. T. y. jų pretenzijos į dvasininko statusą. Kai kuriose šalyse tai jau irgi
nebe naujiena. Patys dvasininkai atvirai gyvena homoseksualinį gyvenimą, tuokia kitus
tokius pačius, šventina juos, laimina. Pagrindinis jų argumentas, be sudėtingų
teologinių išvedžiojimų, paprastai yra toks: svarbu, kad žmonės sugyvena. Ramiai ir
taikiai... Ramybė jums! juk ir Kristus kadaise taip linkėdavo, dar
pridurdamas, kad mažutėlius reikia gerbti ir mylėti...
Į viršų
Gyventi krikščioniškai
Homoseksualumo įteisinimo ir pateisinimo
priežasčių yra daug, čia jas svarstyti nebūtų vietos tai jau mokslinės studijos
reikalaujantis objektas. Apsiriboti vos vienu kitu sakiniu vertinant tokį reiškinį taip
pat negalima tai būtų tik tendencingas teigimas ar neigimas. Vis dėlto bandau temą
pailiustruoti pačių krikščionių teologija, nes ji ir yra tas dvasinis ideologinis
pamatas, iš kurio dygsta šis mažumų medis.
Kas remiasi Senuoju Įstatymu tas nusideda
puikybės nuodėme! tokia išvada laisvai plaukia iš pauliškosios ir
augustiniškosios teologijos, nes jos neigia Įstatymo prioritetą tikėjimo atžvilgiu ir
netgi laiko, kad toks prioritetas pražudo sielą! (Pauliaus pozicija). Yra aiškiai
pasakyta, kad savo jėgomis teisuoliu netapsi. Teisumą pelnysi nuolankiai pripažindamas
savo egzistencijos ydingumą: sugadintą prigimtį, visišką negalėjimą išsigelbėti
gerais darbais ir pan. O išsigelbėsi karštai teigdamas Dievo meilę tokią meilę,
kuri naikina pragaro liepsnas ir uždengdama žmogaus nuodėmes palaimina ir jo
prigimtį.
O prigimtis sugadinta visų tiek heteroseksualų,
tiek homoseksualų. Čia svarbiausia tai, kad mes visi esame seksualai, taigi visi
vienodai puolę, visi nuodėmingi. Tad neteisus čia tik tas, kuris tenkinasi savo
teisumu! Nusilenk, išdidusis! Nes tik nuolankiuosius Dievas priima!
Tokia būtų protestantų teologijos kvintesencija,
kuria remiasi šiuolaikinio pasaulio etika. Visa kita dorybės, tobulumas, padorumas
pavojingas puikybės kelias! Juo reikia keliauti neįsijaučiant, pasitenkinant
paviršutiniško mandagumo formomis. Tikro padorumo esmė šiuo atveju būtų tokia:
neprimesk savo požiūrio kitiems! Gerbk ir mylėk kitą, kaip pats save. Taigi gerbk
ir seksualą, kad ir kokios orientacijos jis būtų. Šis reikalavimas tai maždaug
jau visos Pasaulinės žmogaus teisių deklaracijos kvintesencija (prireikus ją sutraukti
į vieną sakinį, nurodytas teiginys labiausiai ir tiktų). Žmogų reikia gerbti,
mylėti, toleruoti, bet ne primesti jam savo požiūrio!
Tiesa, iš didelės pagarbos mažumoms jiems taikomos
subtilios, kartais kiek kurioziškos išimtys. Antai civilizuotuose miestuose galima
išvysti policininką, draudžiantį bučiuotis įsimylėjėlių porelei, bet visiškai
neliečiančio mūsų mielų mažutėlių. Tie gali viešai trintis, kiek tik nori:
pabandyk jiems ką nors pasakyti diskriminacija!!! Dar gausi už tai baudos arba
viešųjų darbų. Arba bent sulauksi niekinančio žvilgsnio iš naujosios kartos
atstovų.
Mažumų požiūriu katalikų teologija nėra tokia
įmantri ji paprastesnė, bet taip pat laviruojanti, prisitaikanti, nes ir katalikybė
nori kalbėti su žmonija modernaus pasaulio kalba. Kataliko pozicija galėtų būti
išreikšta maždaug taip: aš valgau sakramentus kas sekmadienį kartu su atgailos
malda tai ko dar iš manęs norite?
Neteisus šiuo atveju gali būti ne dėl katalikams
nepriimtinos (kol kas) seksualinės orientacijos, bet jei būsi nesakramentuotas! O
atgaila... Atgailauti privalo visi vienodai tiek hetero-, tiek homoseksualai.
Atgailauti reikia visada, kitaip nė vienas negaus išrišimo. O gyvenimas teka sau, ir
žmonės gyvena įvairiai. Ir didžiausios pagarbos žmogus sulaukia ne dėl savo
teisingos seksualinės orientacijos, bet dėl teisingos apeiginės praktikos
tiesiog priimdamas sakramentus.
Į viršų
Avelių ganymas
Taigi protestantų religijoje mažumų klausimas
nors ir ne tiesiogiai, bet yra išreikštas konkrečia teologine nuostata, o katalikų
pusėje šis procesas vyksta apeinant ar nutylint galimus teologinius interpretavimus,
tačiau de facto vyksta! Tam procesui palanki aplinkybė celibatas, privaloma
viengungystė. Žmogus su mažutėlio orientacija tūno už altoriaus kaip katinas
už pečiaus arba, dar sakoma, kaip Dievo ausy. Jokie artimieji neįgris jam
priekaištais, kad lenkiasi moterų, kad neveda, nekuria šeimos...
Tokiu, sakyčiau, pritvinkusio pūlinio pavyzdžiu
galėtų būti 2004 m. Austrijos Sankt Pölteno miesto katalikų kunigų seminarijos
skandalas. Apie jį buvo skelbiama žiniasklaidoje, išsamiai rašyta Austrijos
savaitraštyje Profil (2004 m. liepos 1217).
Policija, užuodusi kažką negero, patikrino
seminariją ir aptiko homoseksualų ir pederastų lizdą, disponuojantį įvairiausiais
atitinkamo turinio videoįrašais, dešimtimis tūkstančių fotografijų, kurios liudijo
seminarijoje vykusias dažnas homoseksualines orgijas. Pažymima, kad vaizdinės
medžiagos turinį sudarė ir zoofilijos bei sadomazochistinės scenos, taip pat intymios
scenos su mažais vaikais.
Pirma klerikalų reakcija buvo įprasta: visa tai
esą žiniasklaidos skleidžiamas melas! Seminariją ėmęsis tikrinti Sankt Pölteno
vyskupas Kurtas Krennas po reikšmingų pareiškimų apie reikalo ištyrimo svarbą
kad niekas nebūtų nekaltai apšmeižtas ir t. t. pateikė išvadą: tai tebuvęs
nekaltas jaunuolių išdykavimas kalėdiniame vakarėlyje, ir čia nesą nieko
smerktino...
Tiesa ta, kad Bažnyčią rūpima rodyti pasauliui
kaip Dievo dvasios ypatingai globojamą, neklystančią, šventą ir t. t. Tačiau šiais
laikais faktus paneigti sunkoka. Vyskupo disputas su žurnalistais ir net su politikais
nebuvo itin sėkmingas. Tad reikalui dar kartą ištirti popiežius buvo priverstas skirti
specialų inspektorių, Austrijos vyskupą Klausą Kuengą. Apaštalinio vizitatoriaus
skyrimas, tos pačios žiniasklaidos nuomone, jau buvo neeilinis įvykis, reiškiantis
bent jau galimą kaltės pripažinimą.
Šis vyskupas buvo griežtesnis ir rado nors vieną
atpirkimo ožį! Vieną seminaristą iš tos seminarijos išvilko, t. y. pašalino. Ir net
teismui atidavė! Tačiau kaltinimą pateikti nebuvo taip paprasta, kaip gali atrodyti.
Iš visų juodų pornografijos džiaugsmų (seksas su gyvūnais, su žmonių kankinimais
ir pan.) nusikalstamu rado tik seksą su vaikais. Šį atvejį ir pritaikė, kadangi
tokios medžiagos, laimei, taip pat rado. Nes visa kita Austrijos įstatymai leidžia! O
jeigu jau leidžia, kodėl diskriminuoti kunigus? Dėl panašių linksmybių jie būtų
sulaukę nebent tokio teisinio kazuso skandalo, už kurį nebaudžiama...
Atleistasis seminaristas buvo nuteistas šešiems
mėnesiams. Lygtinai ir be pavardės paskelbimo. Visai gražu!.. Vadinasi, net atpirkimo
ožiu vadinti jį nėra tikslu. Tai tik paklydusi avelė, kuri, tikėkimės, greitai
grįš į savo šiltą vietelę.
Bet kadangi policininkai su žurnalistais vis vien
nerimo, šniukštinėjo aplinkui kaip kokie skalikai, seminariją dėl šventos ramybės
uždarė...
Seminarija iki tol buvo garsi avelių ganytojų
kalvė, įkurta daugiau nei prieš 200 metų, vos už 50 km nuo Vienos. Ir dabar toks
praradimas! Tiesa, uždarė tik laikinai kol aprims aistros, kol įvykį užgoš kiti
skandalai, kurių tik spėk dairytis. Tačiau visgi, atrodo, pats laikas peržiūrėti kai
kuriuos katalikų teologijos postulatus. Kad visokie bloga linkintys Bažnyčios priešai
kitą sykį nerastų progos kabinėtis. Tad galima tikėtis, kad juridinis neordinarinių
avelių ganymo atvejų įteisinimas ne už kalnų.
Šiuo požiūriu geru pavyzdžiu ir Bažnyčios
gelbėtoju iš keblių padėčių galėtų būti australų protestantų pastorius nudistas
Robertas Wrightas. Anot kai kurių interneto tinklų ir Australijos laikraščio Daily
Telegraph informacijos, kurortiniame miestelyje Brisbane jis celebruoja mišias nuogas.
Na kaip motina pagimdė. Tik jis jau solidesnis nei anas seminaristas jam
penkiasdešimt vieni metai. Savo keistą tarnystės būdą teisina kaip tik teologiniu
argumentu. Tokiomis savo mišiomis aš ne propaguoju krikščionis tapti nudistais, bet
patarnauju krikščionims nudistams, aiškina pastorius smalsuoliams žurnalistams.
Išties, nieko neprikiši. Juk reikia gelbėti paklydusias Dievo aveles, vesti jas iš
tamsos į šviesą. Taigi malonėk, kaip tai darė Kristus, pirma pats nusileisti į
nuodėmingą gyvenimo dugną.
Deja, nuodėmingas gyvenimo dugnas tai tik mano
asmeninė interpretacija. Iš tikrųjų yra kiek kitaip: dabar nuodėmingu jo niekas
nebelaiko. Arba, dalyką pasukus kitaip, visi mes esame dugne (tokia protestantų
teologijos nuostata, ir čia taip pat nieko neprikiši). Misteris R. Wrightas jau buvo
viešas nudistas, tik paskui pašventintas pastorium. Ir jis savo aveles ne atkalbinėja
nuo nudizmo, bet priešingai veda jas pas Dievulį sau pačiam priimtiniausiu keliu...
Po sėkmingų ir gausių pamaldų pastorius savo
avelėms planavo surengti didžiulį nudistų muzikos festivalį, kur net apsauga turėjo
būti be drabužių. Nežinau, kaip jam sekėsi, tai jau beveik istorija. Spėju, kad
neblogai. Juk Dievo karalystės plitimas žemėje apskritai vyksta gana pergalingai;
įvairių religinių grupuočių lyderiai nespėja registruotis ir girtis savo narių
skaičiumi. Griebk visus, gelbėk iš pražūties ką ir kaip tik gali: ką už skverno,
ką už rankovės, ką už rankos, o ką už...
Į viršų
Meilė gyvūnams
Belieka apsvarstyti ir įvertinti gyvūnų
klausimą. Sodomijos ir zoofilijos reiškinių gausu, bet juos irgi kažkaip reikia
įrėminti pagal civilizuotos visuomenės kontekstą. Pirmiausia ir svarbiausia
remiantis nuosavybės principu! Jei susigundęs lipi ant kaimyno karvės pažeidi jau
visus įstatymus: tiek pasaulietinius (nuosavybės), tiek dieviškuosius (kurie iš esmės
taip pat grįsti nuosavybe: negeisk artimo turto ar jo žmonos).
Štai Izraelio vedamasis laikraštis Yedioth
Ahronoth (2005 m. gruodžio 29 d.) praneša, kad panelė Sharon Tendler
keturiasdešimt vienų metų Anglijos milijonierė tuokiasi su trisdešimt penkerių
metų delfinu Cindy. Prieš tai ji viename iš Izraelio delfinariumų visiškai oficialiai
ir teisėtai paprašė sutuoktinio rankos per jo trenerį... Delfino sutikimas taip pat
buvo gautas, nors ir nekomentuojama kaip. Yra žinoma delfinų ypatybė atvirai reikšti
savo seksualumą vandeny moterų atžvilgiu... Apie šitą Cindy rašoma, kad jis yra
labai mielas ir švelnus delfinas.
Oficiali ceremonija, suprantama, buvo neeilinė. Be
kviestinių svečių, dalyvavo žurnalistai, šiaip smalsuoliai. Jaunoji buvo
apsirėdžiusi kaip ir priklauso balta suknele, su palyda. Delfiną lydėjo du
pajauniai delfinai. Pažymima, kad jaunoji pabučiavo delfiną į nosį. Po ceremonijos
jaunąją jos draugai įstūmė į vandenį pasidžiaugti savo jaunikiu.
Tačiau užduoti lemiamo klausimo apie tokios
santuokos esmę, regis, toje aukštuomenės aplinkoje niekas neišdrįso. Žurnalistai
fiksuoja tik vieno vaiko klausimą savo tėvui: kokių jie tikisi sulaukti vaikų? Kaip
suprantu, atsakymu į tai buvo nebent pečių gūžtelėjimas: vaikui galima atleisti už
tokius netaktiškus, nekultūringus klausimus.
Vis dėlto jaunoji pareiškė, kad ji nėra
iškrypėlė, ji tiesiog pati laimingiausia moteris pasaulyje! Gal todėl, kad tokiu
pasirinkimu įkūnija kokią nors savo romantišką vaikiškų pasakų fantaziją, kur
tuokiamasi su varlėmis, meškomis, elniais. Ir gražiai gyvenama...
Bet jos intencijų nekaltumas čia nesvarbus. Svarbu
tai, kad pasaulyje, kaip jau atrodo, padaugės laimingųjų skaičius. Kurie mylisi
atleiskite, jau ir nepatogu lįsti į svetimą patalą savaip, ir pašaliniams
užduoti netinkamus klausimus nederėtų. Labai nepadoru ir netaktiška žmogaus
klausinėti: su kuo jis ten knisasi su nekaltu žmogaus draugu šunimi ar savo
intymiems poreikiams randa ką nors kito. Juk toks dėmesys iš šalies įžeistų
žmogaus orumą, o tai jau būtų nusikaltimas Dievui ir Valstybei, Biblijai ir Pasaulinei
žmogaus teisių deklaracijai. Juk esame civilizuoti žmonės, ne kokie laukiniai.
Manau, kad ateityje, jei koks nors vienišius savo
namuose turės šunį ar kalę ir jei pasaulis vis dar bus toks pat religingas ir
civilizuotas, toks vienišius sulauks smerkiančių kaimynų žvilgsnių: begėdis!
gyvena su savo kale nesusituokęs...
Dievo ir Valstybės įstatymus reikia gerbti!
Į viršų
Gyvenkime gražiai...
Fiureris anuomet irgi pradėjo tarytum
nekaltas akcijas. Pirmieji jo eksterminuotieji buvo keli nepagydomi bepročiai iš
ligoninės. Kam išties tokie reikalingi? Neverta jų sureikšminti. Kaip ir fakto, kad
moteris ištekėjo už jūrų gyvūno. Didelio čia daikto, kad ledi pabučiavo delfinui
į nosį! Kuris iš mūsų nebučiuojame tokių mielų savo gyvūnėlių... Santuoka?!
Kaip tai žavinga ir net pasakiškai romantiška! Milijonierė teikėsi pajuokauti...
Bet fiureris nejuokavo. Gal nejuokavo ir ta
milijonierė. Nes bučkio jai buvo maža, jai reikėjo santuokos! Fiureriui irgi reikėjo
visko! Mes bijome fiurerio, nes žinome, kad tokiam reikia daug daugiau, nei parodo jo
pradžios užmojai. Ir darome viską, kad tik to fiurerio nebūtų, kad nepasikartotų tas
jo kumštis!
Todėl daug ką leidžiame kad ir kuklias
gyvūnėlių santuokas. Ir mažutėlių laisvę. Dar yra ir toks lavonų klausimas
nekrofilija! Gaila, fiureris pasitraukė per anksti rinkos pasiūla sumažėjo. Bet
svarbu būtų paklausa... Kol kas matome tik naujų akcijų pradžią lavonų meną!
Viename meno muziejuje eksponuojamas tikras lavonas, su nulupta oda! Mačiau sėdi,
šachmatais žaidžia. Kitas gyvesnis rakete užsimojęs. Tokie sportiški lavonai!
Anatominis nuodugnumas ir kartu tikroviškas menas! Fiureris irgi mėgo ir meną, ir
sportą! Ir anatomiją taip pat! Buvo šioks toks dailininkas. Sportą, tiesa, tik
stebėdavo, anatomiją gamindavo...
Ko mokomės iš praeities? Totalitariniai režimai
atnešė kiekybinius kūniškumo nuostolius. Šiandien žmonės saugosi daroma viskas,
kad tai nepasikartotų. Užtai ir turime taip visų globojamą demokratiją. Paremtą
Teise ir Įstatymu. Vien Bažnyčios šventa išmintim pasikliauti nepavyksta. Kažkaip
prisimena jos rūpestinga Inkvizicijos ranka... Tad gal ir gerai, kad Bažnyčia dabar tik
velkasi pasauliui iš paskos sutramdyta demokratiniu pavadėliu...
Istorija nepasikartos, tuo esam įsitikinę. Mūsų
laikas nėra panašus į apskritimą. Jis juda spirale t. y. pasikartojimas įvyksta
tobulesniu, aukštesniu lygmeniu. Tai kokybiniai žmonijos šuoliai. Didelio čia daikto
nužudyti kūną! Fašistinis siaubas! Bet gal tai ir buvo mums pamoka! Pažvelkime
atidžiau gal tai mūsų veidrodis?! Bet ne, tai ne mūsų veidas. Mes nestovime
vietoje, žmonijos kūnas vystosi, auga. Dabar jis jau kitas. O dvasiai įžvelgti
veidrodžio dar niekas nesukūrė...
Pasauliui gana tų kūno aukų. Dabar dvasios
metas! Ateina demokratijos, laisvės ir pagarbos žmogui laikai! Evoliucija tai nelyg
akių atmerkimas. Žmonija bunda! Per inkvizicijas, per fašizmus, per demokratiją! Mes
atmerkiame akis savo pačių manifestacijai! Savo dvasiai atskleisti. Žmonija be
būties problemų! Kai blogio nebevadinsime blogiu ir nuodėmės nuodėme. Kai kūnui
puotaujant, dvasia laimins... Kai, anot J. W. Goethe's, galėsime tarti sustok,
akimirka žavinga! Arba, jei ne taip poetiškai, proziškiau, užtat šventais evangelijos
žodžiais gyvensime ramiai ir saugiai!..
Tiesa, abiem čia paminėtais atvejais J. W.
Goethe's ir Evangelijos po visų tokio gyvenimo malonumų mus žada nusinešti
velnias... Bet tai netiesa, moko mus Bažnyčia ir Valstybė. Bažnyčia iš vis nieko
blogo nemoko, Valstybė bent jau nelinki. Jie tik kala mums rojų žemėje, įtvirtina jį
savo nuostatomis. Mums belieka būti paklusnučiais. Nepurkštauti, neprieštarauti,
nesipriešinti. Tiesiog džiaugtis gyvenimu, kuris yra toks kūniškas...
Į viršų
Bilietas į dangų
Taigi mes visi mažutėliai ir šiaip žmonės
turime užtarėjus. Bažnyčią ir Valstybę šiuos du mūsų žemiškajai
egzistencijai būtinus subjektus, kuriuos patys ir sukūrėme.
Bažnyčia, kaip žinoma, kiauri vartai dangun, bet
neatsilieka ir Valstybė. Štai JAV korporacija Ticket to Heaven jau teikia tokius
sertifikatus bilietus į dangų. Kaina 10 arba 20 JAV dolerių, pagal bilieto
apipavidalinimą, jo dailumą, bet ar tai garantuoja ir geresnę vietą danguje
neaišku. Amerikiečiams tokia investicija nėra brangi. Rizikuoti verta, o kas ten
žino, gal ir padės! Bilietai tikrai gražūs spalvingi, meniški, solidaus formato,
ir užrašas rimtas: Ticket to Heaven. Bilieto apačioje firmos įgaliotinio
parašas taigi viskas tikra, ne kokia apgaulė. Tokį bilietą įsigijęs pilietis
gali jaustis apsiforminęs pagal visus reikalavimus, standartus ir įstatymus. Juk vieta
danguje nupirkta teisėtai, pinigai sumokėti! Kaip suprantu, toks bilietas jo savininkui
mirus įdedamas jam į kišenę! Ir kas tokiam galės sukliudyti keliauti tiesiai į
dangų?
Korporacija savo veiklą pradėjo XXI a. pačioje
pradžioje, kaip jai einasi šiuo metu nežinau, bet jų idėją jau pasigriebia ir
kiti. Pagal civilizacijos žingsnius ir bilietai jau kitokie elektroninių kortelių
pavidalo. Jų galima įsigyti tiesiog vienoje interneto svetainėje, kurioje skelbiama,
kad Jėzus siūlo šią neįtikimą amžinojo gyvenimo dovaną. Jis išpildys mūsų
troškimus, poreikius ir viltis. Jis suteiks mums tą amžinybės bilietą į dangų.
Tereikia pasirašyti, patvirtinti savo autorystę, ir teisė į dangų garantuota.
Pasirodo, žemiškieji įstatymai ir komercijos mechanizmai yra visagaliai, jie įveikia
net mirtį ir valdo antgamtinę sritį, gina į ją persikėlusių, sistemai ištikimų
vartotojų interesus. Panašiai kaip Amerikos valstybė gina savo piliečius užsienio
šalyse.
Suprantama, prieš tai reikia sumokėti, bet kaina
neskelbiama, nurodomas tik telefono numeris vartotojas gali pasiteirauti. Išimties
iš bendro kapitalistinės komercijos fono čia greičiausiai nebus. T. y. vietų danguje
kaina turėtų būti sąlygiška priklausys, kiek vienetų pirksi. Jei daugiau
gausi nuolaidų! Bet svarbu pati galimybė amžinojo gyvenimo viltis, kurią iš
Bažnyčios perėmė ir komercine verte pavertė išradingas postindustrinis kapitalizmas,
įgudęs prekiauti jau ne vien realiais daiktais, bet ir ženklais, simboliais, idėjomis,
vertybėmis. Pirkimas paverčiamas džiaugsmingu veiksmu, skatinančiu vartotojo
optimizmą, pasitikėjimą savimi, paremto pirmiausia pinigo perkamąja, tiesiog
išganančiąja galia. Pinigas šioje sistemoje ir yra pats švenčiausias sakramentas.
Minėtoje svetainėje vartotojas nuteikiamas itin viltingai: Jūs galite tai įsigyti.
Jūs galite tai nusipirkti. Visa, ką Jūs galite, priimti tai ir pasakyti: ačiū tau,
Jėzau, už išgelbėjimą, už palaimos suteikimą, nes šiandien aš išalkęs ir
ištroškęs teisumo.
Ir nelabai kur tas Jėzus galės dingti. Juk ant
kortelės aiškiai užrašytas jo paties pažadas, kad jis neatstums nė vieno, pas jį
atėjusiojo. Tad vartotojui pateikus tokią kortelę juridiškai jis jau ir neatsispirs.
Tad malonėk, pone Jėzau...
Iš pirmo žvilgsnio tokia prekyba gali pasirodyti
kaip sektantiška kvailystė, šventvagystė, pasityčiojimas iš bet kokio tikėjimo.
Tačiau ar tikrai toks žmogaus išgelbėjimo traktavimas mums yra svetimas ir
nepaprastas? Ar jis neišreiškia mūsų tikėjimo esmės, mūsų tikro požiūrio į
Dievą? Ir ką mes jam galėtume daugiau pateikti jei ne tai, kuo esame gyvi čia, kuo
labiausiai tikime, dėl ko labiausiai stengiamės, triūsiame? Ir kaip kitaip įrodysime
savo tinkamumą dangui bei savo sielos vertę, jei ne ištikimybe sistemai, jei ne
teisingu savo gyvenimo apiforminimu. O kuo daugiau galėtume pasikliauti negi
savo doru gyvenimu, savo morale, kokiu nors abstrakčiu tikėjimu? Juk žmogaus prigimtis
tokia sugadinta, kad apie mūsų dorumą ar nuodėmingumą neverta net sukti galvos! Mes
galime išsigelbėti tik prisitaikydami prie mums siūlomų išganymo formų.
Taigi pateiksime dangui bažnytinius sertifikatus
sakramentus, formą! Mes neverti apeliuoti į jokias žmogiškumo apraiškas mes esame
puolę, mes nepataisomai sugadinti, ir pasikliauti savo asmeniškais privalumais būtų
išdidu ir net be galo įžūlu Dievo atžvilgiu! Šiuo klausimu iš esmės visos
bažnyčios yra vieningos, nes kitaip jos neturėtų ką veikti.
Gyvi esame tik iš malonės, kurią mums garantuoja
vienokio ar kitokio pobūdžio bilietas! Jei laikaisi visų taisyklių, nemokamą bilietą
į dangų gali gauti Bažnyčioje, bet jei turi ir patriotinių paskatų, tokį patį,
pasirodo, jau gali pirktis ir Valstybėje. Manai, tas pasaulietiškas negalios? O nuo kada
šie du bendrai susipykę? Juk Bažnyčia visuomet šventina Valstybę, tai iš esmės
vienintelis abiejų institucijų skirtumas, šioks toks simbolinės-ritualinės veiklos
pasidalijimas...
Prie dangaus vartų lojalaus vartotojo paklaus: o
bilietas kur?! Suglamžytas? Nieko, svarbu, kad jį turėtum. Dangaus tarnai dėl
išvaizdos nepriekabiaus, jiems rūpi pats dokumentas. Manykim, kad bilietas kaip ir
pinigas galios net ir sudriskęs, įplėštas kad ir nuo dūrio į užpakalį.
Žmogiška visa tai...
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|