|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
DONATAS SAUKA
Poezija iš dainos lopšio
Dienoraštis be datų kaip
tautinės tapatybės dokumentas
Ties aštuntojo devintojo dešimtmečių riba
kulminaciją pasiekęs domėjimasis liaudies kūrybos gyvaisiais šaltiniais turėjo savo
analogiją meninėje ir intelektualinėje plotmėje. Su šituo metų slenksčiu galime
sieti kelių iškilių tautosakinės pasaulėjautos poetų kūrybos brandą, taip pat jos
estetinių principų įtikinamą pagrindimą.
Apie Justino Marcinkevičiaus liaudiškos
pasaulėjautos šaknis skaitome jo improvizuojamos formos, nesistemingoje kūrybos
retrospektyvoje Dienoraštyje be datų, užbaigtame 1980 metais (išspausdintame
Pergalės žurnale, po trejų metų Raštų V t.). Dienoraštyje
poetas patikina visą visutėlę gyvenimo patirtį sėmęsis iš kaimiškųjų
universitetų, kuriuos nusako vaizdžiai ir raiškiai, kaip rūkstančios
žibalinės lempos šviesą, piemenavimo džiaugsmus ir rūpesčius, persisunkusį
prakaitu ir saldžiu nuovargiu visų žemės darbų kursą, socialinio teisingumo,
moralės ir etikos pradmenis. Iš šitų universitetų į rankas gavęs ir visų
liaudiškiausią meną: pasakas ir dainas, patarles ir mįsles, raudas ir apeigas,
audinius, medžio drožinius ir keramiką. Galutinės,
apibendrinamos išvados skamba beveik plienine gaida: Liaudies kūryba buvo man
pasaulėjauta <
> Ji buvo mano metraštis ir mano kalendorius1
(p. 128).
Nors Just. Marcinkevičiaus poezijos esminę
tautosakinę liniją paprasta paaiškinti ir pagrįsti liaudies kūrybos išpopuliarėjimo
banga, priešpaskutiniu XX a. dešimtmečiu pasiekiančia kulminaciją, labai svarbu buvo
ir kitas apsisprendimo veiksnys, skatinęs lyg naujomis akimis pažvelgti į tautos
kūrybos lobyną ir į dirvą, jį subrandinusią. Bent jau nuo septintojo dešimtmečio,
o ypač vėliau Lietuvą ėmė pasiekti išeivijos lietuvių kūryba, natūraliai
tęsianti nacionalinės tradicijos vagą ir bandanti susivokti naujoje šiuolaikinės
vakarietiškos civilizacijos realybėje. Pogrindžio sąlygomis Lietuvoje plintanti
poezija buvo absoliučiai nepanaši į čia, Lietuvoje, rašomą. Išeiviškoji atrodė
tartum vidinio švytėjimo nutvieksta. Skaudžią praradimo prasmę suvokusi, ji skleidė
tėvynės meilę kaip šventą jausmą.
Populiariausias buvo Kazys Bradūnas. Dar artimas
visam turtingam lietuvių gamtinės lyrikos klodui ir vis dėlto jau kitoks, iš kitos
aukštumos Lietuvą išvydęs. K. Bradūno eilių rinkiniai Morenų ugnys (1958) ir
ypač, dar plačiau pasklidęs, Sidabrinės kamanos (1964) rengė skaitytojų ir
jaunosios kartos kūrėjų sąmonėje perversmą.
Tokio tikro perversmo neįžvelgiame Just.
Marcinkevičiaus talento plėtroje, nors K. Bradūno formaliu atžvilgiu paprastutė ir
kartu aukštai pakylėta lyrika buvo spindulys į kitą poezijos erdvę. Tačiau, kita
vertus, dėl šito žemės jausmo, slypinčio pačioje talento prigimtyje, Just.
Marcinkevičių per K. Bradūną galime, nepaisydami chronologijos, sieti ne
formaliai, tik idėjine prasme su išeivijos pirmąja ir pačia reikšmingiausia
literatūrine programa. Su Žemės antologijos nubrėžtu kursu.
Žemės antologija, sutelkusi penkis skirtingus
poetus, pasirodė 1951 m. Los Andžele su filosofo Juozo Girniaus įvadu. Žmogaus
prasmės žemėje poezija taip skambėjo šita filosofinė apybraiža.
Autoritetingo filosofo šituo įvadu išeivijos literatūriniam avangardui labai
pasitarnauta. Trečioji lietuvių poezijos karta, po Maironio ir po Jono Aisčio, J.
Girniaus teigimu, išsiskiria atvirumu filosofijai ir atitinkamai turėtų būti
vertinama.
Kažin ar filosofas, ne rašytojas ar kritikas, gali
išduoti literatūrinės kokybės licenziją, bet šiuo atveju atsitiko kaip tik šitaip. Pagrindinė J. Girniaus tezė apibrėžė įtikinėjimų
nebereikalaujančią ypatingą trečiosios poetų kartos vietą literatūroje:
<
> š i s a i
p o s ū k i s
m i n t i e s
g i l u m o n
a t s k l e i d ė
m ū s ų p o e z i j a i
n a u j u s
p l o t u s , k u r i e
s u t e i k ė j a i
y p a t i n g o s
j ė g o s 2.
Pabrėžiama minties giluma turėjo apsaugoti
žemininkus nuo lyginimo su tremtyje ypač daugelį plunksnos mėgėjų apėmusios
nostalgijos, išsiliejančios patriotinės poezijos posmais. Tačiau minties gilumos
požymis savaime atskyrė mintį nuo išraiškos, tarsi ji neturėtų reikšmės
poezijoje.
Penkiems labai skirtingiems poetams buvo pasiūlytas
bendras prasmės raktas. K. Bradūno poezijai priskiriama žemės
šventumo patirtis: istorijos šviesoje ir pats kasdieninis žemės darbas virsta lyg
tėvų perduotosios amžinosios ugnies saugojimu3. Vytauto Mačernio Vizijos tai kupinas šiuolaikinės prasmės
atsisveikinimas su iliuziniais laimės miražais4. O Alfonso Nykos-Niliūno gilusai mums žodis tai ieškojimas
amžinosios Šviesos versmės5. Analogiškai apie
Juozo Kėkšto ir Henriko Nagio poetiką.
Tačiau kai pacituojamas K. Bradūno eilėraštis, jo
šventumo patirčiai lyg ir trūksta kito paties filosofo keliamo privalumo prasmės
rimties.
|
Ko nutilote? Ko klausote? Kam
smilksta
Žemė, tartum aukuras gražus?
Aš, kaip tavo kunigas, jin pilstau
Savo prakaito liepsnojančius lašus6. |
Taip išeivijoje buvo bandyta užčiuopti naujus
minties poezijai taikytinus kriterijus. Vis dėlto praktikoje mintį lengvai nustelbdavo
teatriškas gestas, į kurį aiškų polinkį rodė jau ir neoromantikų karta. Štai ir
H. Nagys, recenzavęs K. Bradūno Devynių baladžių (1955) rinkinį, pabrėždamas
šventos ištikimybės žemei dramatinės išraiškos jėgą (ja K. Bradūnas ir skiriamas
nuo laikraštinės patriotikos), perfrazavo paties poeto eilutes. Taip grįžtama nebe
į svajonių, atminimų, nostalgijos šalį, bet į žemę, r e a l i ą ,
k a i p m ū s ų k r a u j a s ,
k u r i l i k o g y v a p e r
m ū s ų i š p a ž i n i m ą ,
p r i e š i r p o m i r t i e s :
Žemės valgymu prisiekiu šventą neapykantą
Ji galioja prieš ir po mirties.
Žemė vedasi mane kaip įkaitą,
Užrištom akim, velėna prie širdies7. |
Just. Marcinkevičiui, žemės ir Tėvynės
poetui, buvo lemta gludinti, ieškoti sąryšio tarp dviejų nacionalinės poezijos
linijų, brėžiamų išeivijoje ir čia, Lietuvoje. Ne tik jas sumegzti, bet ir toliau
varyti jau gilesne vaga. O jo Dienoraštis be datų, nors tai ne kritika ir ne
traktatas, o ir rašytas prisiminkime ne vienu dešimtmečiu vėliau po
Žemės antologijos, po jos autorių kūrybos didžiojo pelėkio, yra literatūrinis
dokumentas, nemažiau reikšmingas už žemininkų, jų kritikų kuriamą viso sąjūdžio
programą.
Just. Marcinkevičiaus kaimiškųjų
universitetų dorovinė ašis yra pareiga būti žmogum. Lygiai toks pavadinimas duotas
vienam Dienoraštyje aprašytam biografiniam epizodui. Ne sentimentaliai, o tik su
santūriu jautrumu papasakojama graudulio ir gėdos lydėta meilės pamoka, gauta iš
tėvo, vėlyvą rudenį pažliugusiais keliais atnešusio į miestą duonos puskepalį,
sviesto gumulą paspirtį mokslus kremtančiam. Pažeminimo jausmą, patirtą už
stalo maisto pristigus, palyginęs su tėvo žygiu, kurio visas gyvenimas tebuvo
nesibaigiantys žygių žygiai, vaikas ėmė nutuokti slaptas širdžių ryšio pagrindu
sudaromas vienpusiškas sąskaitas, pripažįstančias tik kreditą, neatlyginamą
pagalbą jos stokojančiam.
Dėkingumo ašaros nuplovė vaikui širdį. Jausmas,
skatinęs uolumu tėvui atsiteisti, nebuvo pareigos supratimas, rašo poetas,
ne, tai buvo vienintelis man prieinamas būdas
m y l ė t i , meile atsiliepti į meilę (p. 179).
Just. Marcinkevičius apie kaimo pedagogikos vertę
kalba glaustai ir trumpai, bet su tokiu tvirtu vidiniu įsitikinimu, jog suprantame, kad
kalbama apie tai, kas giliai pajausta ir apmąstyta, apie neišsižadamai,
neištrinamai svarbią, esminę asmenybės patirtį. Ne, ne kažkuo išskirtinai savą.
Poetui miela prisiminti, kad jis augęs, brendęs iš tos pedagogikos gaudamas tai, ką
pasiimdavo bet kuris kaimo vaikas. Jis ėjo nuo darbo prie darbo, nuo mažiau
sudėtingo, dar žaidimus primenančio, prie sudėtingesnio, per darbą pažindamas
pasaulį ir save, bręsdamas kūnu ir kaupdamas dvasinę patirtį, kurią jam galėjo
duoti bendravimas su žmonėmis ir su žeme (p. 177).
Suprantama, nebūtų pakenkę kai kurie paaiškinimai
ir patikslinimai, bent jau palyginimas su bendrojoje mokykloje praleistų metų nauda.
Tačiau turint galvoje karo, pokario dešimtmečių visur panašias sąlygas be
vadovėlių, programų, mokytojai įbauginti ir užskurdę, imame suprasti, kad
bendravimas su žmonėmis ir su žeme bus buvęs svarbesnis, reikalingesnis už
bendravimą su knygomis.
Apie mokslo, neatskiriamo nuo
praktikos, ugdomąją prasmę pasiskaitykime M. Montaigne'į, ką jis kalbėjo apie
senovės išminčius. Kadangi mokslas, net jeigu sekama jo pėdomis, negali mūsų
išmokyti nieko kita, kaip sumanumo, doros ir ryžto, tai ir savo vaikams jie stengėsi
skiepyti šias savybes iš pat pirmųjų žingsnių: mokė juos ne kalbų klausytis, o
veikti, formuodami ir gludindami jų sielas ne nurodymais ar žodžiais, o pavyzdžiais ir
darbais, kad jų sielose šios savybės suvešėtų ne kaip kokio nors mokslo išmintis, o
pasidarytų jų būdo sudedamąja dalimi bei įpročiu, kad jos taptų ne turtu, kuris
kaupiamas namuose, o jų širdies turtu8.
Gausėjant antrarūšių, menkaverčių mokslo
židinių, tradicinė kaimo pedagogika dar ir mūsų laikais nusipelno gero žodžio
taip galėtume leisti sau plėtoti Dienoraščio autoriaus mintis. Koks
tada iš tiesų aktualus atrodytų anas Renesanso mąstytojas, knyginę išmintį laikęs
menka išmintim, tik puošmena, ne pamatu, stebėjęsis gausybe per gyvenimą sutiktų
žmonių, kurie sulaukėjo iš besaikės aistros mokslui9.
Kadangi pagrindinė Dienoraščio autoriaus
mintis yra žmogiškumo pareiga, M. Montaigne'is turėtų būti jam rimtas sąjungininkas.
Bendravimas su žmonėmis mūsų protui teikia nuostabaus aiškumo. Bemat dar patikslinama ir sukonkretinama: Juk mes taip atsiribojame
nuo visko, taip įninkame į save, kad toliau savo nosies nieko nebematome10.
Pareiga! pareiga! pareiga! Dienoraštyje
kartojama be atvangos. Kiek dalijamasi poezijos amato rūpesčiais, tiek pat, ne mažiau,
kada pasisuka kalba apie šito amato paskirtį, primenama ir pareiga. Įsupama ji į
vaiko prisiminimų saldžiai skausmingą jaudulį, kuris jau buvo mano pacituotas. Bet
taip pat ir tartum iš įstangos veržiama gerkle rėkte išrėkiama. Kaip pozicija. Kaip
poeto vėliava, cituojant jo paties žodžius. Kaip ginklai, nukreipti prieš
pagrindinį priešą prieš gyvulišką, vartotojišką ir, deja, galingą principą:
gyvenimas malonumas.
Tai skamba ir kaip manifestas, ir atrodo tartum
stiklas, pro kurį žiūrint suvokiama poeto kūrybos prasmė.
Dvasinę ir fizinę žmogaus veiklą grįsdamas
suprasta pareiga, aš matau aktyvų žmogų, laisvą žmogų, herojišką žmogų. Tebūna
tai mūsų herojiškosios etikos kertinis akmuo. Todėl sakau: yra tikslas ir ryžtas
gyventi, priimant gyvenimą kaip suprastą pareigą. Taip elgiasi mano knygų Kraujas
ir pelenai, Siena, Mindaugas, Katedra, Mažvydas, Heroica
ir kt. veikėjai (p. 163).
Kada kalba apie pareigą ima garsėti, stelbti kitas
temas, turbūt leistina pasamprotauti, kiek berūpi Just. Marcinkevičiui literatūra kaip
menas. Sąvokos pareiga turinį išskleidžiant kai kurie puslapiai ar bent
pastraipos ima panašėti į visuomeninę, politinę publicistiką. Bet kaip tik šitaip
ne vyniojant į vatą, o kalbant kietai, pasakomi dalykai, rūpimi labiausiai. Rūpimi Just. Marcinkevičiui ne tiek poetui, kiek piliečiui, o
ypač, visų pirma savo tautos sūnui11.
Just. Marcinkevičius ne žemininkas,
puoselėjantis idealų tėvynės žemės provaizdį. Jis gyvena ne blėstančiais
prisiminimais maitinamame idėjų pasaulyje. Jis iš tų ūkininkų vaikų,
nelaukiančių manos iš dangaus, o prisiverčiančių įstengti savo rankomis, protu
statyti, kurti medžiaginį būstą galvai priglausti ir dairytis ne tik sau, o visiems,
to paties likimo ištiktiems, laimės žiburio. Just. Marcinkevičius kalba ne
išrinktųjų, vienu ar kitu atžvilgiu privilegijuotųjų balsu. O kada jis didžiuojasi
kaimiškaisiais universitetais, tai tik pabrėžia savo įsitikinimą kad nors
kaimas istorinių pervartų laikais labiausiai engiamas ir terorizuojamas, bet tiktai jis
ir kaip tik todėl, kad kaimas pirmiausia pasmerkiamas tiems išbandymams,
išsaugo sąžiningumo ir teisingumo matą.
Dienoraštis ginčija intelektualinį
diskursą. Kaip protų mankštą atitinkamai pasirengusiai auditorijai. Pasakyta nedaug,
bet labai aiškiai: Teisybės bėda, kad ji per daug paprasta (p. 249).
Dienoraštis skirtas auditorijai, kuriai visų pirma sąžiningumo ir teisingumo
reikalavimai nedviprasmiškai aiškūs.
Gyvenimą kaimo vaiko moraline nuovoka
išsiaiškinęs kaip pareigą Just. Marcinkevičius kūryboje šitą pareigą suprato kaip
pareigą išmokyti poeziją
i s t o r i š k a i
m ą s t y t i (p. 127). Kaip tą pareigą jis
manosi atlikęs, suprantame iš toli gražu ne vieną kartą paminimos jo istorinės
trilogijos, jos komentavimo, užuominų, nuorodų į ją. Ar glausto apibendrinimo:
Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys,
kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos valstybė, raštas,
menas (p. 182). Nesigėdyti, neišsižadėti savo pradžios, kad ir kokia ji niūri:
per vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys tai ir yra tiesiai pažiūrėti
sau į veidą. Į sąžinę.
Kur kliuvus, kur nekliuvus, vis čiuopiami istorijos
akmenys, kuriais mūrytas tautinės kultūros statinys. Taip, be galo svarbi mums M.
Daukšos prakalba apie lygias visų kalbų teises ir todėl neatsitiktinai prisimename,
kaip į ją kreipiamasi Katedroje. O toliau tos pačios minties paryškinimas
kontrastu: turistiniame epizode važiuojantiems kartu į poetinį mitingą prie V. Hugo
namo prisistatoma kaip poeto iš Lietuvos. Ir kokia graudi ironija, kokia skaudi istorijos
grimasa, kad Lietuvos vardą prancūzams geriausiai ištarė tik prancūzų poetas Oskaras
Milašius, o lenkams Adomas Mickevičius. Tačiau ir vėl po įterptos linksmesnės
intermedijos apie XIX a. eiliuotojo, 1863 metų sukilimo ir tremties metraštininko
Juliaus Anusavičiaus spaudai rengiamą tomą. Cituojamos jo eilutės tai lyg tos
pačios M. Daukšos prakalbos perfrazavimas:
geriaus galvą yr duoti nukirsti,
Nekaipo kalbą tėvelių užmiršti. |
Gyva grandinė tokių pasišventėlių
beveik iki pat mūsų dienų. Šiurpas per nugarą pereina, kai pagalvoji, kad visus
tuos vyrus, krauju iškosėjusius mums Yra šalis ar Kliudžiau, kad
beveik visus galėjom dar rasti gyvus
(p. 250).
Taip ateina supratimas, kad menininkas nepasirenka
tėvynės (p. 250). Nepasirenka, bet jos ir neišduoda, net jeigu jai nežadėta
laimės.
Nežinau, ar yra mažos tautos istorijoje
laikotarpis, kurį ji galėtų pavadinti laimingu (p. 249).
Šitų istorinių sąskaitų tema centrinis epizodas
tai pietūs Paryžiuje J. P. Sartre'o kvietimu ir klausimas, užduotas filosofui: kaip
jis žiūrįs į mažų tautų kultūrų likimą. Klausimas, atsakytas paskaita apie J.
Joyce'ą. Štai šiuo realiai vykusiu ir mūsų intelektualinės minties plėtroje, manau,
tam tikrą istorinio reikšmingumo akcentą įgyjančiu pokalbiu pabrėžta pabrėžta
santūriu, ramiu ir tvirtu tonu apsisprendimų takoskyra:
Aišku, atsakymas vertas Sartre'o. Matyt, kad jis
ir filosofas, ir rašytojas gyvena be nacionalinio komplekso. Žmogus
renkasi save, sako jis. Pasirinkdamas jis deklaruoja savo laisvę ir savo esmę.
Aš renkuosi lietuvių kalbą. Aš jau seniai ją
pasirinkau. Nesuprantamas man išėjimas iš tautos likimo (p. 232).
Istoriškai mąstyti reikia ne tik poezijoje.
Istoriškai mąstyti tai ne tik pažinti tautos istoriją. Tai ir deramai oriai
prisiimti atsakomybę už tautos istorinę lemtį. Su šita lemtim Just. Marcinkevičius
susisaistęs nepertraukiamais saitais. Ne deklaruojamais, beje, pasakykite, kas dar,
be jo, juos deklaravo? bet patiriamais.
Svarbiausi iš šitų saitų liaudies kūryba,
liaudies daina.
Už žodžių ilgesingoji dainos erdvė.
Spontaniškai ir karštai Dienoraštyje ne
vieną kartą paminima liaudies daina turėtų lyg ir nubraukti kieto istorinio
apsisprendimo įrėžtas rūpesčio raukšles. Įsidėmėtini du momentai, kada bendrą
poezijos ryšių su gyvenimu apmąstymų tėkmę pertraukia intensyvios kūrybinės
įtampos patyrimas. Apie šią emocinę kulminaciją kalbama kaip apie sąmoningo kūrybos
suvokimo aukščiausią tašką, kada imi save suvokti kaip tam tikros žmonių
bendrijos narį, kada tas kraštas, kuriame gimei ir augai, užpildo tave visą,
ir tada galvojama, kad poezija tai tas būdas, kuriuo (kaip man atrodo) pilniausiai
išreiškiu, realizuoju save.
Štai su tokiu jauduliu ir rūpesčiu
Dienoraščio viduryje kalbama apie rašomą naują lyrikos knygą Gyvenimo
švelnus prisiglaudimas. Gyvenu ką gyvenu? sergu ja, jaudinuosi už ją,
tarytum tai būtų pirmoji mano knyga (p. 192).
Dienoraščio pabaigoje pasikartoja, tik dar
labiau pabrėžiamas prisipažinimas apie maksimalią dvasinę įtampą, išgyventą
rengiant minėtą eilėraščių rinkinį. Tik dabar matau, kaip ilgai ir sunkiai ėjau
į knygą Gyvenimo švelnus prisiglaudimas. O dabar jau pasiektas rezultatas
savęs realizavimo pilnybė. Tai buvo vaisingas laikotarpis. Iš esmės lyg ir nieko
neatsitiko. Tik didelis vienovės su viskuo jausmas užliejo mane. Galėjau patikėti ir
tikėti juo nei protas, nei širdis nesipriešino. Atsivėrė dar neišnaudoti
dvasinės energijos klodai. Ir žodžio galimybės (p. 292).
Savęs realizavimo pilnybė pasiekiama
svaigiausiomis, ekstatinėmis užsimiršimo akimirkomis. Akimirkomis, kada užsiklausoma
liaudies dainų.
Kasdien galiu klausytis plokštelės, kur liaudies
dainas dainuoja kaimo dainininkai. Užsimerkiu ir jaučiu, kaip mane užlieja visa, kas
buvo. Tartum jie dainuotų mane, visą mano praeitį, ką atsimenu ir ko neatsimenu.
Jaučiu žodžiais nenusakomą vienovę su žeme ir dangumi, medžiais ir paukščiais, su
žmonėmis ir jų gyvenimais. Su visu šiuo kraštu (p. 215).
Pridurmui prisiminimas apie vaikystės metus
tėviškėje ant kalnelio, kur augo jovaras, dainuotas rugiapjūtės ir linamynio
patalkių dainas, kurias išdainavę žmonės nusileisdavo žemyn šviesesni, tarytum
už rankų laikydamiesi. Dabar kaskart į tėviškę parvykęs pats lipa ant kalnelio
lyg apeiginio veiksmo atlikti. Jovaro jau nėra, ir seniai jau niekas nedainuoja.
Bet pastovi, paklausai, pasidairai ir nusileidi žemyn lyg jau būtum dainavęs (p.
216).
Dainoje lyg slypi šventumo patirtis, apvalanti nuo
istorinės nuoskaudos.
Liaudies daina, užimanti ypatingą vietą poeto
vertybių skalėje, tiesiog prašosi susiejama su nusiteikimu, realizuotu rinkinyje
Gyvenimo švelnus prisiglaudimas. Tiktai daina, tiktai ji ir bus galėjusi
išvaduoti nuo visą planuojamą gyvenimą aprėpiančio pareigos priesako. Ir tiesiog ar
netiesiog patraukusi prie gerumo etinės programos po išgyventos krizės, stagnacijos,
išsiveržus iš tylos ir nevilties glėbio, įkūnijamos, kaip skaitome
Dienoraštyje, minėtame rinkinyje.
Iš dainos siekiama išgauti jos lyrizmo paslaptį,
pačią jos kvintesenciją, kad ji, atitikdama ypatingą nušvitimo būseną lyg jau
būtum dainavęs, išvaduotų iš alinančios vidinės prievartos sau, kurią užkrauna
pareiga, ir leistų persmelkti viską saldžiai skausmingu palaiminto buvimo, brolybės
ir gerumo spinduliu (p. 292).
Daina, ar ji stilistiškai įbrėžusi savo
pėdsaką, ar ne, visada slypi atsirandančiame buvimo kartu su kitais slaptame, intymiame
ryšyje. Išsakoma tokia forma: Ką sakau apie save, iš tikrųjų sakau apie tave. Ką
sakau apie tave ir save sakau apie gimtinę (p. 292).
Įsiklausymas į dainos sielą atsisakant bet kokių
jos mėgdžiojimo pagundų prasidėjo gerokai anksčiau iki rinkinio Gyvenimo švelnus
prisiglaudimas. Išgirsti dainos sielą tai pripažinti jos nekaltumą, apie kurį,
be abejo, kalba kad ir Milano Kunderos romano Pokštas herojus. O primenu jį
todėl, kad anas herojus tos pačios socialistinės tikrovės politinių, moralinių
kolizijų nukamuotas.
Daina atsiveria tada, kai joje lyg pirmą kartą
pamatai bet juk tik tai ir yra žmonių, jas dainavusių, gyvenimas! Galėtų daina
tikti išmėgintu kaimo buities pradžiamoksliu.
Sena abėcėlė (Liepsnojantis krūmas,
1968) buvo to pradžiamokslio pavyzdys. Pareigų, darbų nesustabdoma karuselė kartoja
nesikeičiantį įstangos ir atvangos ritmą, nuo pirmųjų eilučių paklūstame ramiai
ir įsakmiai monotonijai.
Taip supa lopšį.
Taip duoną minko. |
Pastovumas, posmas po posmo patvirtinamas,
tampa tikrumo sinonimu. Baigmė, redukavusi poezijos žiedą karo dainų negalimumo
metaforą, kompensuoja pertekliaus praradimą rimuojamų porų eufoniniu turtingumu. O
buities rato karuselė atsiremia į laiko tėkmę amžinybės link, nes pasikartojimų
monotonija jau kaupia savyje būtiesžūties priešybių prasmę.
Šitaip iš karo
grįžta negrįžta.
Šitaip prie kapo
epušė girgžda. |
Tačiau yra ir kita dimensija begalinis
atstumas nuo senos abėcėlės iki dabarties sąmonės. Iki sąmoningo žinojimo, kad
galima dainuoti visa gamta, visu balsu, /visais dangaus ir žemės toliais, kartu
apgiedant ir kūrėjo mirtį kūriny (Kūryba).
Tada fotoobjektyvas atkreipiamas į save. Į save,
žinantį, jog dar nesu dainavęs / taip gerai lig šiolei. Atsiranda įtampa tarp
gerumo užsimerkus dainuoti ir minties, užbėgančios į priekį. Tai dabarties
būsenos įvardijimas, substantyvi statika. Bet tokia ji ištirpdoma išpažintine kalba,
įrėminta dainiškais deminutyviniais kreipiniais. Štai eilėraščio, kuris įvesdina
rinkinio pavadinimą, pirmosios dvi strofos:
Saulele mano, vakarop eini.
Laukų atsidusimas šešėliuotas.
Gyvenimo švelnus prisiglaudimas. Iš meilės šitas
graudulys, iš meilės.
Vis negaliu atplėšt tavęs nuo lūpų,
rugių kalneli vidury dangaus! |
|
(Saulele mano, vakarop eini) |
Minties plano ir emocinio atsivėrimo
įtampa visada iškyla. Bet randamas ir būdas jai įveikti.
Just. Marcinkevičiaus pasaulėžiūrinei ir
kūrybinei evoliucijai, kaip įsitikiname iš Dienoraščio, būdinga: kuo įsakmiau
suvokiama būtinybė apmąstyti gyvenimą, tuo stipriau jaučiamas ir poreikis atsiduoti
gamtai, ištirpti joje. Ji atsiveria mūsų žvilgsniui tyli, rami, apgyventa ir
protinga, tartum jau iškentėjusi ir dabar tik apmąstanti tas kančias, kurias dar
kenčia žmogus jos kūdikis, gražiausias jos kūrinys. <
>
Ir štai mes dedame galvą ant jos krūtinės ir
tarsi girdime, kaip ji raminančiai kužda: iš čia išėjote, čia sugrįšite.
Atrodo, kad gamta žino daugiau negu žmogus
(p. 166).
Šita natūrfilosofija alsuoja visa Just.
Marcinkevičiaus lyrika. Taip randasi žmogaus ir žemės, sielos ir kūno, kalbos ir
gamtos veiksmo simetrija ir adekvatumas. Taip vienos pusės elementai, požymiai,
funkcijos atstoja kitos pusės atributiką. O kadangi poetas jau pirmąja savo poema
Dvidešimtas pavasaris įrodė, koks jam svarbus klasikos reikalavimas kalbai, kad
žodžiams būtų ankšta, o mintims erdvu, įrodė gausia aforistika, tai dabar, brandos
amžiuje, jam nesunku tiesiog mūsų akyse iš grūdo, iš lašo išauginti
žodžio galią, kad jis, atitikdamas ūkinio padargo reikalingumą, kartu apšviestų ir
mūsų dvasią iš vidaus. Kada poreikį mąstyti atitinka toks pat stiprus gamtos
jausmas, tada žodžiai grimzta į tylą, o žmogus auga, auga iš gelmės, iš
prožodžių. Tokio talpumo įgyja Just. Marcinkevičiaus kuklūs ketureiliai. Metaforinė
žodžių energija semiama iš gyvosios kalbos, iš dainų kalbos, įtemptai tvinksi iki
paskutinės eilutės, fizinis eilėraščio kūnas atrodo lyg peršviečiamas.
Žodis kaip lašas kaupiasi,
tikėdamas į tekėjimą.
Klaupiasi žodis, klaupiasi
ir gieda savo tikėjimą: į mintį, į kalbą, į žmogų,
į tą jo gyvenimą margą.
Matau jį tavy lyg po stogu
padėtą padargą.
Regiu, kaip jis dvasią liečia,
kaip semia iš jos ir semia.
Lyg sėjamas grūdas apšviečia
ir veidą tavo, ir žemę.
Tylėsi, kada kalbėsi.
Kalbėsi, kada nutilsi.
Ant pilkapy, mūsų pavėsy,
Šnekučiuodamies |
|
prožodžiai ilsis. |
Cituojamas eilėraštis imtas jau iš pora
metų vėliau paskelbto rinkinio Būk ir palaimink (1980). 19761979 metai, kaip
matome iš abiejuose rinkiniuose po eilėraščiais nurodomų datų, buvo itin vaisingi.
Kalbėdamas apie gerumo lyrikos etapą, į kurį eita
ilgai ir sunkiai, poetas droviai prasitaria esąs laimingas. Lyg ir keista turėtų
atrodyti jam pačiam, nesyk teigusiam, kad eilėraštis gimsta tik iš skausmo. O dabar
eilėraštis gimsta iš sukauptos visumos kaip iš atlikto darbo, iki galo prieitos
minties, ko gero, užbaigtos visos gyvenimo istorijos suvokimo. Taip radosi
eilėraštis apie ištartą ir, žiūrėk, jau kūnu virtusį gyvenimą.
Vilkdamas šešėlį, tartum sparną,
ištariau gyvenimą. Dvasia
palietė žvaigždėtą žemės dugną. |
Griaudamas visą idėjų sampyną,
pacituosiu tik pabaigą:
Bet spalvotas juokas gėlėje,
žalias medžio sakymas, dulkelės
nebylus giedojimas! Didžiulė
ištiesta ranka, pasaulio delnas,
kuriame, pilna gausmo, šoka
einanti į pradžią pabaiga. |
|
(Ištariau gyvenimą) |
Sėkmingai užbaigto minties plano,
aprėpiančio visą gyvenimą, svarbiu, esminiu ingredientu visada lieka etnografinė,
tautiškoji būtis, liaudies daina. Tautos istoriją galima suvokti kaip tautosakinių
banalybių trupiniais, muziejiniais eksponatais kraunamą sąvartyną, bet taip skubinai
lūpomis išberiamą, jog metaforiškai mąstant klausiame: o kas lieka ant
lūpų?
Kalbėjai
iš pasakų motinos žodžiais:
buvo senų senovėj mano balsu iš dainų:
oi lylia lylia
pienu iš molio puodynių
iš staltiesių trupiniu duonos
iš verpsčių ir kryžių saulutėm
iš marškinių širdimi
iš akių ašarom
iš pykčio dalgiais
kalbėjai kalbėjai kalbėjai
kiek amžių praėjo
pakol išgirdau tave
|
Liaudies daina jokiomis aplinkybėmis
nebegali prilipti prie eilėraščio tik kaip ano praėjusio laiko iliustracija. Ir
atvirkščiai: tiktai visas poeto slaptąsias sąsajas su liaudies daina žinodami
įtarinėjame juos kaip pirmojo impulso svarbą, kada eilėraštis prasideda
oksimoronišku krešuliu iš paprastų, nuogą, bene našlaitišką kasdienybę
reiškiančių žodžių. Kodėl Onos Bluznienės dainuojama Augo kieme dagilėlis
apie nebesuglaudžiamas be mirusios motinos pagalbos dagilio šakeles negalėtų kaip
šešėlis nusidriekti už pirmosios Dedikacijos strofos (visiškai atitrauktos nuo
kitų posmų)?
Ar tau neskauda būti?
Ar tau žiūrėt nešalta?
Ar netamsu kalbėti? Pasemsiu širdį žodžių
iš meilės, iš kantrybės,
iš amžino sunkumo. |
Programiškai būtų įsimintinos eilutės
iš eilėraščio Liaudies daina:
Iš dainos akių aš išriedėjau,
ašara prie kelio nukritau. |
Jos būtinai prisišlietų prie Just.
Marcinkevičiaus topo, užstojusio aistiškąjį. Laukas, kelias, pieva, kryžius.
Prie topo
ašara Dievo aky
Lietuva ką tu veiki. |
Poezijoje, nuolatos maitinamoje
kolektyvinės vaizduotės tautosakos šaltinių, visiškai įmanoma laisva asmenybės
saviraiška. Į tą mintį mus kreipia Just. Marcinkevičiaus Dienoraščio be datų
poetinės išpažinties povandeninė tėkmė, retkarčiais prasimušanti pro pilietinei
atsakomybei įpareigojantį herojinės etikos kodeksą. Ir iš tiesų rinkinių
Gyvenimo švelnus prisiglaudimas, Būk ir palaimink lyrika yra tos minties
patvirtinimas.
Tiktai istorinė tematika liko poetui pilietinio
sąmoningumo teritorija. Tačiau stambieji žanrai poema, drama, grindžiamos
istoriniais siužetais, tiek pat yra brandinę poeto talentą ir plėtę dvasinį
akiratį. Tai ypač paliudija poema Pažinimo medis, dainiškosios tonacijos
baladžių poema Devyni broliai, kurios kartu su Just. Marcinkevičiaus lyrika
priskirtinos iškiliausioms lietuvių literatūros viršukalnėms.
Poeto biografija, praėjusi kaimiškuosius
universitetus su esminiu tautosakos pamatu, ypatingomis istorinėmis priklausomybės
sąlygomis turėjo išskirtinį pranašumą derinti ir jungti individualųjį ir
bendruomeninį pradą. Tautosaka didžia dalimi ir buvo šitos jungties medžiaga. Just.
Marcinkevičiui ji niekada ne kažkoks ypatingas, beveik egzotinis elementas, kokiu
tapdavo išeivijos literatūroje, ir pačioje moderniojoje tiek poezijoje (A.
Mackaus), tiek prozoje (A. Škėmos).
Matyt, neatsitiktinai paties Just. Marcinkevičiaus
nuosprendis apskritai modernizmui griežtas, kategoriškas ne! Iššaukiantis,
rėksmingas, pagyrūniškas modernizmas ir antižmogiškas, ir antimeniškas (p.
251). O vis dėlto Just. Marcinkevičiaus idėjinė pozicija, nors ir nemoderni,
nelaikytina nei konservatyvia, nei ribota kaip tik dėl tautosakos versmių,
kurios ir dabarties savimonei ir jausenai teikia harmonizuojančią pusiausvyrą. Kita
vertus, įaugantys į individualią poetinę sistemą tautosakiniai elementai nebetenka
savarankiškos reikšmės, o jų įsodrintas eilėraštis nebūtinai perregimai skaidrus,
lengvas ir dainingas. Jis ne bernsiškas, o veikiau giminingas Roberto Frosto
eilėraščiui, kurį pats Frostas apibūdino kaip tiesos ir harmonijos akimirką chaoso
fone.
1 Toliau Dienoraštis be
datų cituojamas skliausteliuose nurodant tik puslapį pagal: M a r c i n k e v i č i u s J u s t . Raštai. T. V. Proza. Vilnius: Vaga, 1983. (Atgal>>>)
2 G i r n i u s J .
Žmogaus prasmės žemėje poezija // Žemė. Naujosios lietuvių poezijos
antologija / Red. K. Bradūnas. II leid. Vilnius: Vyturys, 1991. P. 30. (Atgal>>>)
3 Ten pat. P. 46.
(Atgal>>>)
4 Ten pat. P. 42.
(Atgal>>>)
5 Ten pat. P. 51.
(Atgal>>>)
6 Ten pat. P. 46.
(Atgal>>>)
7 N a g y s H .
Nuo žmogaus žemės iki žemės žmogaus (K. Bradūnas). Kn.: Egzodo
literatūros atšvaitai. Vilnius: Vaga, 1989. P. 186. (Atgal>>>)
8 M o n t e n i s M .
Esė. Vilnius: Mintis, 1983. P. 39. (Atgal>>>)
9 Ten pat. P. 55.
(Atgal>>>)
10 Ten pat. P. 49.
(Atgal>>>)
11 Vytautas Kavolis
studijos Sąmoningumo trajektorijos (1986) pabaigoje kelia klausimą, ar gali
nelaisvoje visuomenėje egzistuoti nepriklausomas žmogus. Klausimas taip suformuluotas,
jog atsakymą žinome iš anksto. Todėl iš iliustracijai paimto Just. Marcinkevičiaus
Dienoraščio be datų išgirstume ne apie aktyvų, laisvą, herojišką žmogų, o
tik apie, sakytume, lyrišką meilės apaštalą: Pagrindinė Dienoraščio be
datų (1981) tema meilė žmonėms ir noras būti jų mylimam. Marcinkevičius
džiaugiasi, kad jo eilėraštis pavirsta liaudies daina, ir jis, žmonėms užmiršus jo
individualybę, ištirpsta spontaniškajame gyvosios kalbos sraute. Jo dalyvavimo
istorijoje būdas kentėjimas kartu su kitais lietuviais dėl jų išgyventų
skriaudų ir nepriteklių. Jam tiek svarbu būti savo žmonių mylimam, kad jis nedarys
nieko, kas atimtų jam galimybę su jais kalbėti ir jų meile džiaugtis. K a v o
l i s V . Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994. P. 324. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|