|
<< Atgal
EUGENIJUS ALIŠANKA
Ar sunku būti europiečiu?
Pamenu, paauglystėje vykdavo gatvių ir rajonų
karai, todėl grėsdavo pavojus nukentėti vien dėl gyvenamosios vietos, netgi
nedalyvaujant pačiuose karuose. Tapatybės klausimas buvo neišvengiamas, ypač kumščio
akivaizdoje. Tai, kas atrodė savaiminė duotybė, kritiniais atvejais tapdavo klausimu.
Neretai atsakyti į jį tekdavo kojomis. Ne visada pavykdavo pabėgti, bet kaip tik tais
nepavykusiais atvejais buvo ugdomas sąmoningumas. Savo vietos ir tapatybės suvokimas.
Buvau dzeržinskietis, buvau žaibietis, universitete jau ir visas
vilnietis. Aišku, buvau ir lietuvis, tačiau ši priklausomybė kiemo gyvenime nebuvo
svarbi, ji ryškėjo vėliau, rusų okupacijos kontekste. Ar, sakykim, tais atvejais, kai
tarnaujant sovietų armijoje tiesioginis viršininkas vadindavo mane miško broliu.
Sunkiausiai sekėsi būti graždaninom CCCP tai buvo primesta tapatybė, tarsi
žvangančios grandinės, velkamos iki pat Sausio 13-osios. Gal iki Kovo 11-osios. Gal iki
Baltijos kelio. Dabar konkreti data nebesvarbi, nes daugelis tų įvykių yra suaugę į
vieną. Nepriklausomybės atkūrimas iš tiesų privertė peržiūrėti tapatybių
arsenalą. Kažkokia neapibrėžta europietiškumo nuojauta, slypėjusi latentiniu
pavidalu, išsiveržė į paviršių, šluodama pakeliui visas kitas tapatybes.
Išdidžiai tvirtinome, kad esame europiečiai, žiūrėkite, ir Europos centras čia, mes
esame viena seniausių Europos tautų, trumpam istorinių kataklizmų atplėšta nuo
kamieno, bet dar pajėgi prigyti. Tačiau slapčia mąstėm, kad nėra taip lengva tapti
europiečiais, kad genetika nėra pakankamas argumentas. Norėdami sugrįžti į Europą,
turėjome išlaikyti egzaminus, pirmiausia pademonstruoti sugebėjimą ūkininkauti rinkos
sąlygomis. Daugiau kaip dešimt metų stengėmės. Referendume pasirodėme kaip
penketukininkai (man prie širdies senoji balų sistema). Ir štai jau beveik dveji metai
esame lygiateisiai Europos Sąjungos nariai. Europiečiai par excelance. Žvelgiant
į netolimą praeitį, atrodo, kad nebuvo taip jau sunku jais tapti. Dabar kyla kitas
klausimas ar sunku jais būti?
Lietuvių kraujuje per kelis šimtmečius susiformavo
pasipriešinimo genas. Dėl to carinės priespaudos laikais ne tik buvo išsaugota
lietuvių kalba, bet ir išauginta viltis anksčiau ar vėliau turėti savo valstybę.
Tokia proga atsirado prieš 88 metus, ja buvo pasinaudota sėkmingiau, negu buvo galima
tikėtis. Pasipriešinimo genas vėl buvo aktyvuotas sovietų okupacijos metais.
Priešintasi ginklu prisiminkime ilgiausią rezistencinę kovą Europoje. Tačiau
priešintasi ir kitaip, netgi kolaboruojant ir susitaikant su status quo. Tai buvo
ta geno atmaina, kuri įrašyta vienoje lietuvių liaudies dainoje: Močiutės klausau,
o savo darau. Pamenu vieno filosofo žodžius, anuomet pasakytus apie disertacijos
rašymą: vieną disertaciją rašau gynimui, o kitą tuo pačiu metu sau. Šita geno
atmaina atvėrė kelią į Kovo 11-ąją. Tai šviesioji šio geno pusė. Tačiau yra
ir tamsioji, kurios ištakas taip pat galima aptikti archetipinėje tautos atmintyje, ar
išmintyje ne mano kiaulė, ne mano pupos. Ši laikysena neišnyko su valstybės
atkūrimu. Abejingumas bet kokiai struktūrai, ar tai būtų valstybė, ar namo bendrija,
viskam, kas primetama iš šalies, kas vyksta už tavo kiemo, netgi buto, ribų, šiandien
nebeturi rezistencinio atspalvio, tačiau klesti. Renku valdžią, tačiau ja nepasitikiu.
Piršto nepakrutinu, kad būtų sukurta namo bendrija, nors jo apleistis bado akis.
Tačiau ištisas vasaras ir savaitgalius plušu sodyboje kaime ten mano kiaulės, ten
mano pupos. Kitaip sakant, mano tapatybė susitraukia iki manęs paties, iki individo.
Tačiau anksčiau ar vėliau suvoki, kad būti savimi taip pat nelengva. Nes anksčiau ar
vėliau tavęs paklausia: Kas tu esi? Tuomet, nori nenori, prisimeni kitus, lygini,
lyginiesi, tapatiniesi. Ir paaiškėja, kad būti savimi ne lengviau negu būti
europiečiu.
Būti europiečiu nepakanka gyventi Europoje. Ta
priklausomybė pirmiausia reiškia tam tikros atsakomybės prisiėmimą. Atsakomybės už
kitus, už Europos istoriją, politiką ir kultūrą. Pripažindamas save europiečiu, aš
dalyvauju visos Europos gyvenime, atsakau už jos klaidas ir džiaugiuosi jos pasiekimais.
Dalyvauju netgi nedalyvaudamas. Netgi ganydamas savo kiaules. Šiandien vis daugiau
lietuvių sutinka, kad Europoje gyventi gera. Atsivėrė darbo rinka, išsiplėtė
galimybės keliauti, Europos pinigus dalijasi žemdirbiai, verslininkai ir valdininkai,
už juos kuriamos naujos infrastruktūros, tiesiami keliai. Europa duoda, lietuviai ima.
Taigi vėl nejučia sugrįžta takoskyra tarp mes ir jie. Jie moka, jiems
rūpi. O gal tie jie yra ne kas kita kaip Ričardo Gavelio Vilniaus pokerio
garsus anoniminis personažas?
Danijos laikraštis Jylland-Posten prieš
keletą mėnesių išspausdino dvylika islamo pranašo Mahometo karikatūrų. Leidėjai
net nepagalvojo, kokią reakciją sukels visame pasaulyje šie iš pirmo žvilgsnio
nekalti juokai. Islamo šalyse prasidėjo protesto mitingai, išpuoliai prieš Europos
ambasadas, deginamos vėliavos, skelbiamas daniškų produktų boikotas, už žurnalistų
ir karikatūristų galvas žadamos premijos. Be jokios abejonės, jeigu Jurga
Ivanauskaitė šiandien dar būtų rašiusi savo romaną Miegančių drugelių
tvirtovė, šie įvykiai būtų inkrustavę romano audinį ir tapę dar vienu
artėjančios apokalipsės liudijimu. Nesu apokaliptinio mąstymo šalininkas, nors, turiu
prisipažinti, kartais dingteli mintis apie tokią išeitį. Regis, lietuviams nesvetimą.
Karikatūrų atvejis Europai greičiau yra europocentrizmo apokalipsės ženklas. Tarp
daugelio kitų.
Vienas didžiųjų Europos laimėjimų
demokratija ir ją lydinti žodžio laisvė. Pastarąja europiečiai itin didžiuojasi.
Per penkiasdešimt metų mes taip pat patyrėme, ką reiškia neturėti teisės ir
galimybės laisvai reikšti mintis, ką reiškia gyventi cenzorių visuomenėje. Šiandien
jau sunkiai įsivaizduojame, kaip tą laisvės džiną būtų galima uždaryti į kokio
nors glavlito butelį. Tačiau nuo senų laikų filosofai, mėgindami suvokti tą
saldų žodį laisvė, prieidavo prie išvados, kad ir laisvė turi ribas. Šiandien
šis ribos klausimas ir iškilo Europai, nors ir ne pirmą kartą, tačiau itin aštriai.
Būti europiečiu reiškia spręsti ir šį klausimą.
Karikatūrų istorijoje esama abipusės provokacijos.
Sąmoningai provokavo patys danų žurnalistai, nors tokių padarinių ir nesitikėjo. Iš
dalies šis konfliktas buvo eskaluotas ir pačių musulmonų piešiniai buvo nugabenti
į arabų kraštus ir demonstruojami siekiant tyčia sukelti tikinčiųjų pasipiktinimą.
Tačiau šalia tų dvylikos spausdintų karikatūrų buvo rodomos ir dar trys, nežinia
iš kur atsiradusios, kur kas labiau įžeidžiančios tikinčiųjų jausmus. Ar čia
prisidėjo rusų saugumiečiai, kaip tvirtino vienas lietuvių politologas, ar situaciją
pakaitino patys arabų ekstremistai, turbūt ne taip ir svarbu. Islamo šalyse tvyro
antivakarietiška įtampa, ir ją detonuoti nėra labai sunku. Šiuo atveju svarbesnė
pačios Europos reakcija ir laikysena.
Labai greitai danų laikraščio publikacija tapo
visos Europos rūpesčiu. Daugelio šalių, išskyrus Didžiąją Britaniją,
laikraščiai perspausdino karikatūras. Aišku, dalis laikraščių darė tai dėl
švento biznio. Vieni leidiniai sulaukė savo šalių vyriausybių kritikos, o prancūzų
laikraščio redaktorius netgi neteko posto. Tačiau kai kurie leidiniai tvirtino
reiškią solidarumą su danais ir taip giną žodžio ir spaudos laisvę, kitaip sakant,
pamatines europines vertybes. Konfliktas įgijo civilizacinį atspalvį.
Į diskusijas įsijungė intelektualai, rašytojai.
Užsienio spauda mirgėte mirga straipsniais karikatūrų tema. Vieni beatodairiškai gina
šventąją žodžio laisvės karvę, kiti smerkia karikatūras už nepagarbą kitoms
religijoms. Didžiausiame Vokietijos dienraštyje Christianas Geyeris ragina Mahometo
karikatūras spausdinti visuose įmanomuose Europos leidiniuose: Tik europinio masto
solidarumas gali parodyti: religiniai fundamentalistai, kurie negerbia skirtumo tarp
satyros ir šventvagystės, turės reikalą ne tik su Danija, bet su visu Vakarų
pasauliu. Kas yra tie riboto kontingento religiniai fundamentalistai, jeigu dėl
karikatūrų reikalauja pasiteisinti didžiųjų islamo valstybių galvos? Argi
europinio masto solidarumas nėra kvietimas į šventąjį karą? Kaip tvirtina
palestiniečių poetas Machmoudas Darwishas, kultūrų karas jau prasidėjo, ir
abiejų pusių oponentai yra fundamentalistai. Akivaizdu, kad karikatūros tapo tik
pretekstu kur kas rimtesnėms diskusijoms, galbūt ir sprendimams.
Šioje polemikoje dauguma oponentų pernelyg lengvai
peršoka nuo pačių karikatūrų, jų pobūdžio, prie universalios žodžio laisvės
gynybos. Taip, reikia ginti žodžio laisvę, nes ji yra viena iš svarbesnių europinių
vertybių. Tačiau ką gina Europos spauda perspausdindama kitą kultūrą
įžeidžiančius piešinius? O gal mes turime teisę ir galią įrodinėti musulmonams,
kad jų įsižeidimai neturi pagrindo? Ar Europos pasitikėjimas savimi netampa
pavojingas? Pagaliau žodžio laisvė seniai turi tam tikras ribas. Europos klausa itin
jautri bet kokiems antisemitiniams garsams. O jeigu tas pats danų laikraštis būtų
atspausdinęs keliolika panašių Jahvės karikatūrų juk jis, kaip byloja Senasis
Testamentas, tikrai buvo ne iš pačių taikiausių dievų? Neatsirastų tiek gynėjų ir
nacistinei žodžio laisvei ar pornografijai. Vis dažniau mūsų kalbas tarsi nematomas
cenzorius kontroliuoja mistiškasis politinis korektiškumas. Be abejo,
fundamentalistinis agresyvumas neturėtų tapti pagrindiniu argumentu šioje byloje,
tačiau Europa savo arsenale turi daugiau kontrargumentų negu archajinis akis už
akį. Intelektualų ginčuose girdisi ir kritiškesnių balsų. Sakykim, Günteris
Grassas yra vienas iš tų, kurie kaltina europiečius ir skatina paisyti religinės ir
kultūrinės įvairovės. Jis siūlo atidžiau įsižiūrėti į šitas karikatūras,
kurios jam primena nacių laikų laikraštį Stürmer, spausdinusį panašius
antisemitinius piešinius.
Polemika pasiekė ir Lietuvą. Tačiau neapleidžia
įspūdis, kad Europą purtantys įvykiai priimami kaip vykstantys kažkur ten.
Respublika perspausdino karikatūras, tačiau liežuvis neapsiverčia to pavadinti
politine ar etine pozicija. Leidinys, nuolat patenkantis į kryžminę ugnį už
bulvarinių temų medžioklę, tik diskredituoja pačią problemą. Bernardinų
internetiniame puslapyje skelbiamas straipsnis, kur žurnalistė šią temą aptaria kaip
Vakarų Europos ir islamo santykį. Charakteringa viena frazė: Vakarų Europą valdo
laisvos rinkos ekonomika, įvaizdis ir laisvas žodis. Girdi, vakariečiai daro pinigus
su niekuo nesiskaitydami. O mūsų nevaldo nei rinkos ekonomika, nei įvaizdis, nei
žodžio laisvė? Lietuviai laisvi nuo visų šių laisvių, mūsų tai neliečia, mums
vienodai šviečia?
Beveik prieš metus Paryžiuje vyko konferencija,
kurioje dalyvavo menininkai, intelektualai ir politikai iš visos Europos. Jos metu buvo
svarstoma kultūros vieta ir ateitis Europoje. Įžanginėje kalboje Prancūzijos
prezidentas pabrėžė, kad pirmą kartą Europos kūrimas kultūros pagrindu taps esminiu
Europos Sąjungos siekiu. Turbūt nekyla abejonių, kad kultūra buvo, yra ir bus mūsų
tapatybės pagrindas. Tačiau mūsų tapatybė nėra duotybė tai kūrybinis procesas,
reikalaujantis pastangų. Būti europiečiu nėra lengva, nes, perfrazuojant Sokratą,
nežinau, ar žinau, ką iš tiesų reiškia būti europiečiu.
Retsykiais tenka išgirsti klausimą, kokia kalba
rašau. Sakau esu europietis, todėl rašau lietuviškai.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|