|
<< Atgal
NERIJUS BRAZAUSKAS
Lietuvių mentaliteto beieškant
Gintaras Beresnevičius. PARUZIJA. Vilnius: Tyto alba, 2005. P.
292.
Gintaras Beresnevičius, paskelbęs du prozos
kūrinius, 2005 m. netikėtai įsiveržė į produktyviausių lietuvių romanistų gretas.
Dar 1991 m. žurnale Keturi vėjai (Nr. 2, 4) buvo publikuoti jo Nuostabūs Tomo
Vagabundo nuotykiai ir regėjimai pirmasis mėginimas prisijaukinti romano žanrą.
Antrąjį bandymą Karalius plaukia, kuris yra sudėtinė rinkinio Pabėgęs
dvaras (2005) dalis, romanu vadinti jau galima, nors ir sąlygiškai. Šiame tekste
išryškėjusi autoriaus vaizduotės, erudicijos ir eseistinio mąstymo gama tikro romano
formą įgyja Paruzijoje (2005). Todėl šis kūrinys jau yra antras žinomo
mokslininko bei eseisto romanas. Jame, kaip pagrįstai teigiama ketvirtajame viršelyje,
<...> sulydyta literatūrinė ir religijotyrinė autoriaus patirtis bei
išmonė. Visa tai išskleidžiama keturiose romano dalyse (Kalės vardas,
Mirusių Angelų rūšis, Burtininkų klubas, Medūzos akys) ir
Baigiamajame prieraše epilogo stiliumi.
Į akis krinta tai, kad visi skyriai yra skirtingo
meninio braižo. Pirma dalis (sapnas, veikėjų refleksijos, Azo dienos vaizdavimas)
sukuria modernistinio teksto įspūdį. Deja, autorius neišlaiko daug žadančio
intelektualinio romano stiliaus, kai savo herojus netikėtai paverčia vilkolakiais.
Atsiranda siaubo romano (arba filmo) siužetas, keičiantis skaitymo strategiją. Tačiau
rašytojas, rodos, nepastebi savo atliktos transformacijos, nes jo sukurti personažai
toliau išsako filosofines idėjas, kurios, vilkolakių tariamos, atrodo labai
nemotyvuotai. Azas, iš vilko virsdamas į žmogų, prabyla apie pasaulį, kuris yra
<...> blankus buvusių daiktų muziejus, buvusių laikų atšvaitas, apie
mirtį, kuri <...> daugiausia pasako apie gyvenimą (p. 8182). Lieka
neaišku, kodėl tokių minčių Azas neištaria būdamas sąmoningu žmogumi.
Antrame skyriuje, panašiai kaip G. Boccaccio
Dekamerone, trykšta įvairios istorijos, sakmės, sapnai, kuriuos pasakoja Pūzras,
degalinės operatorius Grauberis, Brukas, Tadas. Nuo angelologijos vėlgi staigiai
pereinama prie intelektualinių svarstymų, o jie retkarčiais virsta G. Beresnevičiaus
žinių demonstravimu (Tado postringavimai apie istoriją, p. 148150). Šios dalies
veikėjai geba ir filosofiškai mąstyti, ir plėšti bankus, ir bendrauti su laumėmis,
ir pagaminti dievą Abrauchą ibn Feniksą. Pastarosios būtybės atsiradimas lemia tai,
kad šiame skyriuje vyrauja fantastiniai elementai, nuolat maišomi su mitologijos ir
tikrovės vaizdiniais.
Burtininkų klube į pasakojimą sugrįžta
Azas, kuris greta fantastinio-mitologinio matmens (ašpikai, Zuikių dievas) sugrąžina
tekstui intelektualinę mintį (herojaus praeitis, genetinių eksperimentų, naujų
religinių judėjimų apmąstymas). Tačiau ketvirtoje dalyje vėl kuriamas siaubo romano
naratyvas (iš kapo atsikelianti Indrė, Medūziuko išdaigos, apokaliptinės scenos).
Galutinai visas kortas sumaišo baigiamasis prierašas, kurį laikau neįtikinamu
mėginimu apibendrinti Paruzijos idėją. Keturi romano skyriai ir prierašas
liudija nepavykusį autoriaus siekį sukurti intelektualinio ir fantastinio meninio
pasaulio dermę. Nepaisant šitokių naratyvinių strategijų, pamėginkime susintetinti
išbarstytas idėjas, kurių romane tikrai esama.
Kas sieja skirtingas Paruzijos dalis? Jurga
Ivanauskaitė kūrinio recenzijoje Trolis Mumis ir mirtis (Šiaurės Atėnai,
2005 m., lapkričio 5 d.) iškelia mirties fenomeną. Mano manymu, tekstą vienijanti
ašis lietuvių mentaliteto paieškos. Jos prasideda nuo simbolinės mumijos,
jungiančios Egiptą su Lietuva. Šioji geba išlikti istorinių pervartų audrose, nes
lietuviai tai tauta vampyras, tauta zombis, tauta vilkolakis, perkalta
šermukšniniu kuolu širdimi prisikelianti iš kapo (p. 24). Iš tiesų Lietuvos
istorija tai nuolatinė kova už savo žemę, kalbą, papročius, tai akistata su
mirtimi, kurią nešė artimesni ar tolimesni kaimynai. Šalį nuolat išgelbsti arba keli
keistuoliai, arba gyvenimas simbiozėje su lenkais ar germanais. Tokia situacija veikia ir
lietuvių mentalitetą, nes jie žvelgia ne į ateitį, bet į praeitį. Tai simbolizuoja
romano veikėjas Grafas, kuris <...> traukė Lietuvą iš senienų ir, sukaupęs
ganėtiną kolekciją, jau galėjo vesti ir rodyti kolegoms štai, Lietuva. Ji buvo,
ji tebėra (p. 27). Jo įkurtame ir padovanotame tautai muziejuje ir dirba Azas,
atskleidžiantis du svarbius lietuvių bruožus polinkį į savižudybę ir į
draugystę su stikliuku. Istorinio, tautinio, psichologinio stabilumo nebuvimas
priežastis, lėmusi daugelio tautiečių potraukį Tanatui ar dieviškosioms Olimpo
pagirioms. Vaizduodamas geriantį Azą ir jo kompaniją, naratorius sako: Degtinė
gynė nuo sielos, nuo aplinkos šalčio, nuo sielos įkalinimo tikrovės, nuo visos
prievartos sovietinės, kapitalistinės, nuo netikro gyvenimo, nuo kasdien išduodamo
mirusių daiktų pasaulio (p. 57). Taip paaiškinama, kodėl ir šiandieninėje
Lietuvoje toks populiarus alkoholis. Nemažesnį pasisekimą turi ir loterijos bei
naujieji dvasiniai vedliai. Pirmą faktą romane simbolizuoja senis, entuziastingai
trokštantis loterijoje laimėti milijoną. Ašpikų, priklausančių barzdukų, kaukų
giminei, Azo klano veiklos vaizdavimas leidžia autoriui konstatuoti naujų religinių
judėjimų bumą. Greitas lietuvių prisirišimas prie kitų tikėjimų pagrįstai
aiškinamas pasaulio globalumu, tradicinių religinių bendruomenių nelankstumu, žmogaus
pretenzijomis sukurti nebe religiją, bet Dievą. Kartu įspėjama apie pavojų, kuris
iškils, kai įvyks lūžis visuomenės sąmonėje ir savimonėje, kai <...>
atsiras naujas identitetas (p. 219), tačiau ši grėsmė romane nėra išplėtojama.
Originalia laikyčiau G. Beresnevičiaus iškeltą idėją, kad <...> mūsų
mentalitetas salos žmonių (p. 124). Jis atsiskleidžia pažvelgus į modernios
lietuvių sąmonės formavimosi procesą, apmąstytą V. Kavolio, L. Donskio darbuose. G.
Beresnevičius akcentuoja gilųjį lietuvių tautos mentaliteto sluoksnį, kuriame
<...> mušėsi kaimas, valstietiškas mąstymas, žiaurus, primityvokas,
nepripažįstantis pustonių, bet tvirtas, katalikiškas, stipresnis ir amžinesnis už
imperinę ideologiją (p. 192). Kai kada jis buvo naudingas (ginant ir įtvirtinant
nacionalinę kalbą, tradicijas, vertybes), tačiau moderniais laikais tai jau tapo
kliūtimi. Nenorėjimas atsiverti, priimti kitą ir kitokį ilgainiui suformavo neigiamą
lietuvio su svetimtaučiu santykį. Jį autorius fiksuoja atkurdamas romano herojaus
vaikystės vaizdus. Niekur nedingsi, žydai vaikams buvo kaip koks užtaisas,
vaiduokliškas svetimojo ir nepatikimojo paveikslas, prisimena Azas (p. 190).
Tokią poziciją lėmė tėvų požiūris, Lietuvos buvimas sala, šiandien gerokai
priblėsęs išlikimo instinktas. Kita vertus, lietuviams nemažiau būdingas ir
kitokio savojo atmetimas. Štai Azo senelis, <...> pagal motinos vardą
Zosėnas, augo kaip mergos vaikas, kaime, kuriame tokiems nėra vietos (p. 193).
Konstatuojama ir lietuvių mąstymo inercija, nes šiandieniniai jų autoritetai
(žiniasklaida ir Katalikų bažnyčia) yra kilę <...> dar iš devyniolikto
amžiaus (p. 230). Taigi rašytojas, iškėlęs lietuvių mentaliteto problemiką,
žengia labai svarbų tautinio tapatumo savirefleksijos žingsnį.
Nuo to, kaip autorius geba kurti tikrovės ir
fikcijos saitus, neretai priklauso kūrinio meniškumas. Pirmiausia romane ryški G.
Beresnevičiaus nuostata vaizduoti dabarties realybę. Prieš skaitytojo akis iškyla
kriminalinės žinios, reitingai, viešųjų ryšių technologijos, banditai
vienkiemiuose, XXI a. maras terorizmas, raudonas kokakolos skėtis ar Kėdainių
arkangelas <...> su prakąstu agurku rankoje (p. 214). Šie ženklai nustelbia
svarbią fiktyvumui strategiją būtojo kartinio laiko naudojimą, sukuriantį
įspūdį, kad visa, kas vaizduojama, jau vyko, buvo, praėjo. Tikrovės akcentavimo
priežastis siekis parodyti šiandieninio gyvenimo skaudulius. Autoriaus kritikos
smaigalyje atsiduria valstybės vykdoma kultūros politika (p. 49), visuomenės
išsilavinimas (p. 38) ar domėjimasis tautos istoriniu paveldu (p. 48, 56), korupcija
(Anubio pardavimo istorija), klonavimo idėja. Tačiau kai kuriais momentais realybė
užburia patį rašytoją, išvaduodama jį iš kūrybinio proceso. Taip tekste atsiranda
pastraipų, fragmentų, kurie tiktų žurnalistui ar eseistui (p. 123).
Būtina pabrėžti ir tai, kad romano meninis
pasaulis kuriamas įtraukiant ne tik tikrovę, bet ir biblinius bei tautosakinius motyvus,
literatūrines aliuzijas (Dekameronas, R. M. Rilke, K. Binkio Kiškių
sukilimas), senovės egiptiečių mitologiją, G. Hegelio, K. Marxo, C. G. Jungo, M.
Eliade's, idėjas, budizmo išmintį. Tačiau svarbiausias teksto kūrimo šaltinis
lietuvių religija ir mitologija. Dauguma vaizdinių, būtybių, idėjų, iškeltų ir
sėkmingai ar nelabai išplėtotų Paruzijoje, užfiksuota autoriaus studijoje
Lietuvių religija ir mitologija (2004). Iš čia į romaną ateina lietuvių
mentaliteto rekonstrukcija (p. 94112), tautiečių polinkis į savižudybę (p. 106),
Zuikių dievas (p. 163169), vaikiška baubų ir maumų mitologija (p. 191194),
žmonių virtimas vilkais (p. 277). Šis faktas byloja, jog G. Beresnevičius panoro
menine kalba apmąstyti tai, ką jau buvo reflektavęs moksliniuose darbuose. Tačiau į
religinę, mitologinę, folklorinę medžiagą jis žvelgia per kūrybos prizmę, o tai
padaryti jam leidžia plati vaizduotė. Įspūdingi muziejaus direktoriaus vadavimo,
šaldytos vištos virimo, laumių skalbimo centrifugoje, ašpikų mitingo epizodai,
naujų religinių judėjimų įvardijimas, deja, virstantis netikslingu vaizduotės srautu
ir intelekto demonstravimu (p. 220228). Vis dėlto išmonė tampa tik šalutine teksto
kūrimo priemone, nes prioritetas suteikiamas realybei.
Stilius, kaip dažniausiai būna neįgudusiam
romanistui, yra silpnoji kūrinio vieta. Ir šįkart koncentruojamasi į vaizduojamą
objektą, todėl šio rašytojo kalbinė raiška dar tebelaukia savo valandos. Tiesa, G.
Beresnevičius bando atrasti tam tikrą stilistinį arsenalą. Jis kuria savus posakius
(Ir tyla pakibo kaip kvaila žuvis, p. 17), žaidžia kalambūrais (p. 279),
mėgaujasi tautologija (p. 182). Ypatingas dėmesys yra skiriamas ironijai, parodijai, t.
y. priemonėms, padedančioms išreikšti idėjas. Ironiškai žvelgiama į apsaugos
darbuotoją (p. 97), į kopūstų raugimą, kuris pavadinamas lietuvišku balzamavimu, į
kalbininkų taisymus (Buljoną galima pakeisti žodžiu sultinys, p. 93).
Parodija pasitelkiama vaizduojant burtininkų klubą politines partijas, provincijos
žmones (p. 140), ekstrasensus (p. 218), lietuvių požiūrį į vairavimą (p. 107),
policininkus, baigiančius tarnybą dvidešimt nulis nulis (p. 73). Siekiant
parodyti šiandienines realijas, tikslingai pasirenkami žargonizmai, slengas (dansingai,
kramė, samopalas, prastumti laiką, užkalti gražaus pinigo, bakinti). Autoriaus
polinkis etimologiškai aiškinti žodžius ateina iš jam įprasto mokslinio stiliaus.
Štai Azas teigia, jog vilkėti lietuviškai dar reiškia dėvėti, o dėvėti
tai žodis, vedantis per dievėjimą dievopi (p. 205). Jei pirmoji reikšmė
fiksuojama mokslinėje literatūroje, tai antroji originali kūrėjo išmonė. G.
Beresnevičius neišvengia ir nereikalingo tų pačių žodžių (ragana, p. 1213;
daiktas, p. 81; troleibusas, p. 91; reikalai, p. 96) kartojimo, skurdinančio kalbą.
Meniniu požiūriu Paruzija labai
prieštaringas romanas. Jame esama ir intelektualinio, ir siaubo, ir bildungsromano
bruožų. Rašytojui galbūt reikėtų apsispręsti, kam artimesnis jo meninis mąstymas,
pasirinkti tarp skirtingų poetikų (realizmo, modernizmo, postmodernizmo). Tada kūrinys
įgytų vientisumo, kurio taip trūksta Paruzijai, nes šįkart iš politikos,
istorijos, mitologijos, religijos inkliuzų suveriamas margas pasakojimas, ant kurio
retkarčiais užtyška magijos ir eseistikos purslų. Tačiau romano patrauklumas jo
idėjų lygmuo, kūrėjo talentas įvairiausią žmogaus, tautos, žmonijos patyrimą
paversti literatūriniu tekstu. Autorius, sulydęs žinias, vaizduotę ir patirtį, romano
žanru gali pasiekti svarių laimėjimų. Tada sugrįš ir Nuostabiuose Tomo Vagabundo
nuotykiuose ir regėjimuose atsiskleidęs jo gebėjimas kurti įvairesnes bei
sudėtingesnes kompozicijos, vietos bei laiko strategijas. Taigi prie J. Ivanauskaitės
Placebu (2003) pradėtos šiandieninio gyvenimo refleksijos prisideda ir
Paruzija. Šis romanas liudija kol kas neišnaudotą literatūrinės vaizduotės
potencialą, susikaupusį lietuvių intelektualų aplinkoje. Tačiau tik ateitis parodys,
ar G. Beresnevičius taps lietuviškuoju Umberto Eco.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|