ARŪNAS SPRAUNIUS

       Isterikas, arba Istorija apie šoferį Sofiją

       R o m a n a s

 
       Pabaiga. Pradžia 2005 m., Nr. 11

 
       taigi – reglamentas. Išlik veržlus, bet ir tramdyk savo prigimtį, mokykis būti lyderiu. Ir mama sakė: juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Svarbu sulaukti savo valandos, ir Sofija ryžtingai įsitraukė į jaunųjų lyderių judėjimą. „Gerai, dar pažiūrėsim, kas kam nagus parodys.“
       Jaunieji lyderiai savaitgaliais rinkdavosi į sambūrius ir palaikė glaudžius ryšius su kitais tokiais pat lyderių sambūriais. „Lyderis – tai tas, kuris narsiai išreiškia save ir lyderių sambūrio gaires ir ryžtasi visuomenės naštą nešti“, – maištingai skelbė jaunųjų lyderių programos preambulė. Jaunasis lyderis turi būti be kliaudos, kritiškai vertinti save ir kitus; jaunasis lyderis privalo gerbti ir nenusileisti, turi būti laisvas, panašiai kaip kiti jaunieji lyderiai, tai yra jaunieji lyderiai ima pavyzdį iš jaunųjų lyderių, ir tegul laimi garbinga konkurencijos dvasia; jaunieji lyderiai yra korektiški ir atviri korektiškai išreikštam kitoniškumui; bet jaunieji lyderiai yra jaunieji lyderiai. Be to, lyderiavimas nėra savaime tikslas.

       – ...ein zwei drei, ein zwei drei... – negailestingai kapoja fortepijono mokytoja, o Sofija plūkiasi prie valso, pirmąkart abiem rankom. Perėjimas ne toks paprastas, kaip vaikinas tikėjosi. Grojimą dešine ir kaire ranka pakaitomis Sofija įveikė palyginti nesunkiai, o štai groti abiem vienu metu – niekaip neišeina. Sofijos žvilgsnis desperatiškai blaškosi mėgindamas kontroliuoti, ką daro dešinė ir tuo pat metu – kokie kairės veiksmai, bet vis dažniau sukliūva ties klaviatūros viduriu, kur tuo metu nieko nevyksta – nei kairė, nei dešinė čia reikalų neturi.
       – ...ein zwei drei, ein zwei drei!.. – negailestingai staugia mokytoja, Sofija su siaubu suvokia, kad vėluoja, nebesuspės ir bene pirmąkart gyvenime ryžtasi gudrybei – praleidžia porą taktų, kad išlaikytų lengvą, plastišką valso ritmą.
       – Zuruck, iš naujo! – suriaumoja pagyvenusi mokytoja. – Kaip imsitės spiričiuelių, jei paprastučio valso nesugebate pagroti! Ein zwei drei, ein zwei drei...
       Sofija susigūžia ir pradeda iš naujo. Jam net į galvą neateina maištauti, pareikalauti iš tos siautėjančios garbaus amžiaus moteriškės nuosaikaus elgesio ir pagarbos, vaikinas tik klusniai, mechaniškai bambina tą patį motyvą, o pamokai galų gale pasibaigus neatsigręždamas skuodžia namo.

       kad nusiramintų, įveiktų susierzinimą, pražūtingą pagiežos, net keršto jausmą, Sofija pirmiausia prisileido į vonią karšto vandens. Atsigulęs, putose paskendęs, Sofija atsidavė aksominio vandens raminamai malonei, visaip maldė prieštaravimo tai pagyvenusiai moteriškei jausmą. Kita vertus, gal ji gyvenime, be instrumento, nieko daugiau, tai yra nieko gero nematė... Greičiau užmiršti tą nelemtą pamoką... Sofija išsimuilavo galvą, murktelėjo vandenin. Na štai, jau praeina – vaikinas prisiekė sau, kad draugiškai elgsis su moteriške, kad ir ko ši imtųsi.

       – gyvoji gamta – tai subtilus, puikiai sutvarkytas fenomenas, veikiantis be priekaištų, kaip savaiminis organizmas. Ir nereikia manyti, kad jai svetimi jausmai bei išgyvenimai. Juk viskas paklūsta metų laikų nesibaigiančios kaitos raidai. Štai kovą vandens paukščiai atkunta, antys gaudo viena kitą kur nors tvenkinio pakrantėje, kiras, šelmis, sklendžia viršum vandens. Žiemą šunelis žvelgia liūdnai ir net gali įkąsti, vasarą jis daug linksmesnis ir taip pat gali įkąsti. Žirgas pavargsta ir jau žengia tiktai žingine. O jeigu asilas ar mulas, ant kurio jojate, užsispiria ir nejuda iš vietos, neskubėkite jo lupti vytiniu ar kojomis spardyti. Gal jūsų, mieli jaunuoliai, mulas ar asilas pamatė angelą, tad neskubėkite teisti gyvulio. Verčiau tiesiog su juo pasikalbėkite.
       Sofija, negalėdamas atsidžiaugti šia nuostabia poezija, susižavėjęs klausosi mokytojo pasakojimo.

       Sofija susidomėjęs varto rankoje gražiai supakuotą prezervatyvą. Nors apie jo naudą daug girdėjęs, pirmąkart laiko šį daiktelį rankose. Prezervatyvą Sofijai demonstruoja klasės seniūnas:
       – Matai, kad išliktų sterilus ir nepažeistas, jis labai patikimai supakuotas. Tikiuos, pačiam nereikia aiškinti, kodėl taip padaryta.
       – Žinau, – sako Sofija. – Ojakuliacijos metu į moters įsčias vyras paleidžia keletą milijonų… Prezervatyvas, kad pažabotų nenumaldomą veržlumą, turi būti sandarus...
       – Kita vertus, prezervatyvas labai svarbus įvairių ligų prevencijai...
       Sofija linkteli galvą.
       – Prezervatyvas apsaugo nuo venerinių ligų, svarbiausia – nuo šių laikų rykštės AIDS. Taigi jei tektų kur nors su kuo nors sugulti, gumytę tiesiog privalai turėti.
       – Oho, – nustebęs taria seniūnas. – Iš kur išmokai tokios frazeologijos?

       – visokios priesaikos, pažadų tesėjimas – pasenęs dalykas. Viskas priklauso nuo besikeičiančios situacijos, nuo akimirkos, aplinkybių, taško, kuriame dabar esi. Pirmiausia turi paisyti savęs. Geriausia išvis niekam nieko nežadėti, bet kad ne visada pavyksta.
       Sofija įdėmiai klausosi Deodatos, kuri jam atrodo klasėje prašmatniausia – su ja norėtų turėti ryšių.
       – Deodata, – taria Sofija, – kaip tu įsivaizduoji dalykinius partnerių ryšius esant tavo ką tik apibūdintai tvarkai?
       – Ak ne, mielas Sofija, – atlaidžiai nusišypso Deodata. – Kalbu ne apie reikalus, apie tūsus, party, išvykas už miesto, prie jūros automobiliu ir pan. Supranti?
       – Aha, – atsako Sofija ir truputį patylėjęs priduria: – Klausyk, Deodata, šitą... gal nuvarom savaitgalį kur nors?
       – Šį negaliu, užimta esu, bet kitą – kodėl ne, galim, – maloniai tebesišypsodama taria Deodata.

       išaušo pavasaris, kūno kultūros mokytojas išvedė juos į miškelį už miesto kautis su kita mokykla orientacinio sporto varžybose. Penkios merginos ir penki vaikinai pagal duotąjį žemėlapį miške turėjo surasti dešimt punktų ir kuo greičiau pasiekti finišą, kad komandai daugiau įskaitinių taškų pelnytų.
       Ir pasileido Sofija su bendraklasiais miškan. Atkakliai pasislėpusių arbitrų ieškojo. Bet ir priešininkas buvo atkaklus, kova laukė rimta. Orientacinis sportas reikalauja nuovokos, apsukrumo. Sofija nusižiūrėjo vieną iš priešininkų, lyg ir protingu veidu, sekė sekė paskui, kol abu išlindo į priemiestinių autobusų stotelę. Susinervino vaikinai ir leidosi atgalios, jau kiekvienas savo keliu. Taip ir maklinėjo po mišką Sofija, akis įsmeigęs į žemėlapį. Pamiršęs kovos draugus, bendraklasius ir pačią kovą, pataikė į pelkę, joje užtruko, išsimaurojo kelnes iki kelių. Vis dėlto aplankė visus dešimt punktų ir laimingai pasiekė finišą. Pasirodė visai neblogai – tarp savo bendražygių buvo trečias ir šeštas – tarp visų dalyvių. Paskutinio orientacininko sunerimę draugai ir varžovai sulaukė tik temstant. Visi laimingai grįžo namo švęsti.

       – įvyko, įvyko! – netverdamas džiaugsmu Sofija paryčiais keliauja namo. Visi ramiai miega, niekas nemato, galima ir strykčioti. Koks kaifas, pasirodo, grįžti paryčiais! Svarbiausia – pagaliau Sofija pamylėjo moterį! Palyginti su tuo, ką šiąnakt patyrė, visa teorija apie 99 pozas – gryniausias niekis. Informacija, aišku, svarbi, bet vis tiek – niekis. Buvo nuostabu, jis nesusimovė. Pirmiausia – bučiniai, bučinukai, nusirenginėjimas, iš pradžių per daug neatsipalaiduoti, kad per anksti neįkaistum; nusirengus – daug karštesni bučiniai: kaklas, krūtys, pilvas, visa kita; ir pagaliau paskutinis, karščiausias etapas, kai galima visai atsipalaiduoti ir užsimiršti. Sofija – ne naivuolis, supranta, kad pirmas kartas visada nenuspėjamas, visko nenumatysi. Dabar jam visai ne gėda, kad paskutiniame etape taip įkaito ir drebėjo, jog niekaip nepajėgė gumytės ant varpos užmauti. Deodatos veiksmai prieš aktą ir jo metu negalėjo nekelti susižavėjimo – pati savo rankomis Sofijai gumytę užmovė, nors irgi nekantravo.
       Sofija, kaip pridera vonioje išsimaudęs, atėjo į virtuvę baltu frotiniu chalatu apsisiautęs, apkabino mamą ir pasakė:
       – O aš jau vyras, mamyte.
       – Ačiū Dievui, ačiū Dievui! – suplojo delnais laiminga mama. – Išgerkim arbatos, Sofija.
       – Išgerkim, mama, – santūriai sutiko Sofija. – Ir viską tau papasakosiu.

       „...kalbėjo...“ – kartojimui!

       – „...rankas nusiplauki...“ – kita ranka, be sustojimo! – „...bandelė paskui...“ – dar kartą! „lialialia lialialia...“ – keičiam ranką! – „...lialialia lialiaaa...“; dar kartą, iš naujo: „Rankas nusiplauki...“ – kita, nesustoti! „lialialia lialiaaa...“ Gerai, jaunuoli, šiandien baigsime. Jūsų kairė ranka vis dar atsilieka. Jei pageidaujate išmokti, kaip pats tvirtinate, įvairių stilių, turėsite gerokai pasitempti, nes tie įvairūs stiliai ne taip jau lengvai pagrojami.
       Sofija stovi išsitempęs. Keista, tačiau tos neišvaizdžios, pagyvenusios ponios perspektyvus, žavus, turintis ką pasakyti jaunuolis bijo, jos akivaizdoje vengia net garsiau kvėptelėti.
       – Namuose pagrosite kūrinėlį dar penkiasdešimt kartų, – reikliu balsu sako mokytoja. – Kadangi kol kas apie pažangą kalbėti anksti, duosiu dar vieną panašų kūrinėlį, kad tobulintumėte techniką, – mokytoja atverčia natų puslapį, Sofija pamato pavadinimą „Turėjo bobutė žilą oželį“, lietuvių liaudies daina. Vaikinas pajunta nuoskaudą ir atsidūsta. – Išmoksite skaityti iš lapo. Supratote, jaunuoli? – Sofija klusniai linkteli. – Iki pasimatymo.

       eidamas namo Sofija netikėtai, miglotai prisimena angelą ne angelą ar kuosą, kurią palaikė serafimu, ar atvirkščiai. Kaip ten iš tiesų buvo? Ar jis nusiplovė rankas ir gavo bandelę, ir serafimas jį dar pagyrė už tai? O gal pabarė, kad neplautomis rankomis ėmė bandelę? Koks skirtumas... – galiausiai susierzina Sofija. Seniai tai buvo.
       Ir išvis bežioplinėdamas dar pavėluos į lyderių susirinkimą. „Turėjo bobutė žilą oželį“, nieko sau...

       – štai tu ir užaugai, mielas Sofija, – kalbėjo sūnui mama. – O ar seniai čia eidavom apsipirkti, ir straksėdavai greta, mano rankos įsikibęs...
       Juodu sėdi, geria arbatą, kalbasi apie gyvenimą. Sofija jau praaugo ne tik mamą, bet ir poną Leonidą, kuris siekia Sofijai iki nosies, visas, išskyrus dvi, klasės mergaites ir ne vieną berniuką. Sofija – išvaizdus jaunikaitis, jo psichofizika ir psichosomatika gera. Jei ir buvo pagrindo nerimauti – nebent anksčiau, tolimoje vaikystėje.

       štai pagaliau toji jaudinanti akimirka – Sofija groja abiem rankom vienu metu; dešine vysto melodiją, kaire akompanuoja: „aš girtas paukštis girto medžio / ir girto vėjo laukuose / stikliuką pakelėj išmetęs / danguj supuosi lyg dvasia… o apačioj siūbuoja gėlės / pravirksta vyrai traukiniuos / ir keikia paukštį ubagėlis / iš bažnytėlės svetimos...“ Na nežinia, nežinia, ką tas poetas pasakyt nori – Sofija pašnairuoja į greta stovinčios mokytojos pusę, nevalingai pagreitina tempą. „...šlaistaus po dangų giesmę giedu / glaudžiuosi nakčiai prie akmens / išmes iš karčemos – ne gėda / kitus ir iš aukščiau išmes...“ Argi galima po dangų šlaistytis? Ir koks dar glaustymasis prie akmens? Nakvynė? Tai tegu tiesiai ir sako...
       akompanuojanti kairė susipainioja, paspaudžia ne tą natą, grojimas sutrinka. Sofija tyli, nesiteisina, mokytoja irgi tylėdama pirštu parodo tęsti nuo tos pačios vietos. „...o traškančios strėlės sulaukęs / lyg lapkričio drumsta šviesa...“ Kokia dar drumsta! Nuo kada šviesa drumsta?! – Sofijai reikia išties titaniškų pastangų, kad užbaigtų romanso melodiją:

       taigi REPETITIO. REPETITIO – ne šiaip vien įgytų žinių kūrybingas kartojimas, papildymas ir tobulinimas. Ar turėjai geresnių draugų nei mes? – klausia diskretiški, mandagūs buvusių kolegų žvilgsniai. Aukščiau smakrą!
       Tai yra REPETITIO REPETITIORUM. Tai yra tikrasis gyvenimas. Sėkmės tau, Sofija, bičiuli, kuris su mumis žengi į pažadėtąją žemę. Atsidūrę ten, toje žemėje, mes apsiginkluosime plačiomis šypsenomis ir leisimės į negailestingos konkurencijos taką. Mes esame gerai pasiruošę, išlaikę rimtus testus. Tu būtinai tapsi, jau tampi Sofija, tai gerai ir tau pačiam, ir visiems kitiems. Taip jau sutvarkyta laimės rinka – didelės apyvartos, didmeninė prekyba, sumaniai derinama su mažmenine, greitas tempas ir šioks toks laikysenos konservatyvumas, parodomas labdaringomis išpardavimo akcijomis bei nuosaikiomis sportinėmis pratybomis savaitgaliais.

       Sofija nerimaudamas ėjo į fortepijono pamoką – viena vertus, bijojo tos pagyvenusios moteriškės, kuri gyvenime, be fortepijono, gal daugiau nieko gero ir nematė; iš kitos pusės, pasibaigė romansai, mokytojos tvirtinimu, artėjo prie pabaigos valsų etapas, bet Sofija patikimai nesijautė. „...ein zwei drei, ein zwei drei...“ – ausyse aidėjo rūstus mokytojos balsas. Vaikinas regėjo prieštaravimą: visų giriamas, viską tik be priekaištų darantis jaunuolis niekaip negali įveikti apgailėtinos baimės. Kodėl jis, išgirdęs „…ein zwei drei, ein zwei drei...“, iškart susigūžia?
       Valsai – praeitis. Dabar baroko muzika, menuetas. Neaišku, ko dar laukti.

       mokytoja liepė Sofijai groti ne menuetą, o bliuzą. „Gyveno diedas chicago bulls augino pupą chicago bulls...“ – rūkydama ilgą papirosą, linguoja mokytoja greta Sofijos. Jis irgi linguoja ir groja.
       „...pupa užaugo chicago bulls lig paties dangaus chicago bulls išėjęs į lauką chicago bulls pasikasė pakaušį chicago bulls... ir pradėjo lipti chicago bulls lipo lipo chicago bulls kol pasiekė dangų chicago bulls... danguj sutiko chicago bulls poną dievą chicago bulls viešpats jam davė chicago bulls... kepurėlę su užrašu“, – Sofija jau palinko, norėjo bliuzą užbaigti, tačiau mokytoja buvo greitesnė.
       – Stot! – suriko mokytoja. – Jaunuoli, ar išmoksite kada nors melodijos nesugadinti?
       „Dar neaišku, kas čia gadina...“ – niūriai pagalvojo Sofija.

       menuetą vėl atidėjo, grojo tango. „Olympic country, lialialia liaalia, Olympic country!“ – energingu ritmu kapoja skiemenis mokytoja. Vaikino kairė ranka dar nepatyrusi, suklysta išsigandusi bekompromisinio mokytojos „Padaba dabu da“, nepataiko, ir Sofija suvėluoja. „Iš naujo, dar kartą! – griežtai taria mokytoja, tarsi jie nebūtų darniai lingavę bliuzo ritmu.
       Jie dar penkis kartus pakartoja pradžią, kol Sofijai pagaliau pasiseka nevėluoti, sugroti be klaidų net ir kaire ranka. Erzinančiu ritmu keliauja toliau: „Maišu per galvą, žaidimų salėj, lialialia liaalia...“

       Sofija jaučiasi gerai – jis niekam jokiu pavidalu neskolingas ir jam niekas jokiu pavidalu neskolingas. Kažkada, dar tik pradėdamas atletikos pratybas, vyrukas ant baslio nuo prityrusio atleto gavo maišu per ausį ir buvo nutėkštas ant žemės. Tačiau nepuolė į neviltį, padirbėjo, dėmesingai išklausė trenerio, šios srities profesionalo, patarimų, sustiprėjo ir jau pats nutėškė senbuvį ant žemės, paskui dar palydėjo priešininką į medicinos punktą. Tik vienas mažas rūpestis it koks kirminas tebegraužia Sofiją – jis taip ir neatsiėmė lito iš mergaitės dar anoje mokykloje besimokydamas. Smulkmena, aišku, bet kaip pažeidžia nepriekaištingai besiklostantį ritmą!

       pagaliau menuetas. Sofija jo laukė intuityviai tikėdamasis, jog seksis gerai. Ir tikrai – nors autorius Francas Jozefas Haydnas kiekvienai rankai suteikė labai didelį savarankiškumą, leido katrai groti savo gabalą, iš tiesų abu tie gabalai labai sklandžiai, dailiai gulė vienas prie kito susipindami, o kai reikalavo situacija, netgi sutapdami – kaip puikiai, strategiškai tiksliai parengtame verslo plane. „...wordas excelis lalalalala lyderių susi... lalalalala... – palyginti ramiai niūniuoja ir ta nieko daugiau gyvenime nemačiusi sužvėrėjusi mokytoja. – ...nuolatinis lavini... lalalalala kamasutros ži... lalylalala...“
       Sofija groja ramus, atsipalaidavęs, galbūt sukliūva kai kur, nepataiko, tačiau toms smulkmenoms net ir negailestingoji moteriškė šiandien atlaidi. Sofija kartkartėm priverstas grįžti, kartoti sudėtingesnes vietas, tačiau tai daro be jokios baimės ar vidinio pasipriešinimo. Sofija groja menuetą ir pajaučia muzikavimo kaifą. Jis tam Jozefui Haydnui asmeniškai labai dėkingas.

       civilizuotas reikalų tvarkymas apima daugelį faktorių, jo pagrindas – organizuotai valdomas chaosas. Struktūros požiūriu reikalai atitinka Sofijos andai studijuotą lanksčiųjų sistemų veikimo matricą, leidžiančią sveikintis su šiuolaikiniu robotu civilizuotai ir širdingai kaip su partneriu; matematiškai tai reiškia harmoningą, gyvenimo pavyzdžiais bei ilgalaike praktika paremtą finansų paskirstymą. Jei verslo aplinkos nulemtą kompanijos metų biudžeto procentą būtina paskirti korupcijai valdyti – jokių problemų, skirk ir nepriešgyniauk, ir atiduok be jokių sentimentų, asmeniškumų. Džiaugsmingu, neblėstančiu optimizmu parodysi pavyzdį ir paskatinsi savo komandą. Draugiški, konstruktyvūs santykiai – svarbi marketingo dalis, čia irgi reikia išmokti kūrybiškai taikyti patikrintus elgesio modelius. Pavyzdžiui, Dešimt Dievo įsakymų, padiktuotų Mošei ant Sinajaus kalno. Be abejo, tradiciją retkarčiais reikia peržiūrėti ir atsargiai, kūrybiškai papildyti pritaikant sparčiai besikeičiančioms verslo sąlygoms. Tarkime, Pakartoto įstatymo knyga (21, 15–17), vertindama vaikų turėjimą nuo skirtingų moterų, skatina humaniškumu paremtus santykius su pavainikiais, tolerantiškai vertina nepastovią vyrišką prigimtį ir prisideda prie pilietinės visuomenės ugdymo.

       suktinis, allegro, kad jį kur galai. Sofija pluša, sukasi kaip vijurkas. „...suk suk ratelį palei upės krantą... – mokytoja ne tik garsiai, smagiai dainuoja, bet dar ir šlepete apauta koja energingai trepsi. – ...nebijoki opšraus, nebijoki briedžio... nebijoki kiškio anei krokodilo...“ Galėtų toji moteris susiprasti, kad jos mokinys – jaunas žmogus.

       išvargintas muzikavimo allegro tempu, Sofija kietai miega ir sapnuoja gražų sapną:
       bendraklasiai, jaunųjų lyderių sambūrio nariai lipa kopėtėlėmis į devynių metrų bokštelį – susikaupę, ramūs, žinantys savo vertę, apsiginklavę nardymo bei kitokia įranga, jų akyse – nė kruopelytės baimės. Užkopę atlieka kelis dvasią pakeliančius atletizmo judesius ir tvarkingai, be sumaišties šoka žemyn. Krisdami jaunieji narsuoliai išskleidžia parašiutus ir štai jie jau šauniai leidžiasi žemyn. Aplink skraidžioja varnos, žvirblių būriai, kirai, akinamai balti flamingai, kėkštai, papūgos, iš baseino palubės akylu žvilgsniu visus budriai stebi jūrinis erelis, o baseino pakraščiuose auga palmės, kiparisai, eukaliptai ir baobabas, greta – nedidukas, labai jaukus beržynėlis. Tame miškelyje ratelius šoka laimingi oreivių tėvai ir auklėtojai, jie mojuoja savo šaunioms atžaloms, jaunuoliai iš baseino aukštybių atsako tuo pačiu, bet neatsipalaiduoja, griežtai laikosi saugaus nusileidimo parašiutu į vandenį reikalavimų. Ir visi – parašiutininkai, flamingai, žvirbliai, erelis, tėvai, kirai – šaukia: „Atleiskit mums, varnos! Atleiskit, labai prašome!“ Šiame darniame chore tarsi leitmotyvas girdisi aksominis fortepijono mokytojos balsas: „...ein zwei drei, ein zwei drei... puiku, nuostabu, mano mielas Sofija, ein zwei drei...“ Ir švelnus draugiškas šlepetės tapsėjimas…
       Pabudusio Sofijos lūpos nevalingai sušnibžda:
       – Ačiū jums, miela mokytoja.

       – kursas baigtas, jaunuoli. Padariau, ką galėjau, šio to išmokote, – taip pat griežtai kaip užsiėmimų metu sako fortepijono mokytoja. Sofija stovi prie instrumento, jo rankose – geltonų rožių puokštė.
       – Labai ačiū už pamokas, – santūriai taria vaikinas ir paduoda gėles. Mokytoja šypteli, ir Sofija tariasi regįs ne sužvėrėjusią, nieko gera gyvenime nemačiusią moteriškę, riaumojančią „...ein zwei drei...“ valso ritmu, tačiau tą aksominio balso savininkę iš sapno, visai kitaip, draugiškai šnabždančią: „...mano mielas Sofija, ein zwei drei...“

       rimtas, susikaupęs, fraku, baltutėliausiais, sniego baltumo marškinėliais ir peteliške pasipuošęs, Sofija, prieš iškeliaudamas į platųjį pasaulį, groja mamai atsisveikinimo menuetą. Ramus, sukauptas vaikino žvilgsnis iš tiesų slepia savyje milžinišką jausmų koncentraciją, tik jokiu būdu ne sumaištį. Jaunojo – dabar nedvejodami galime teigti – muzikos talento pirštai tolygiai, moderato tempu spaudžia klavišus. Abi rankos vysto savąją temą ramiai, be sumaišties, gerbdamos viena kitos pasirinkimą ir pagarbiai pritildamos, bet visai neužsičiaupdamos, kai viena šiek tiek pakelia balsą, nori pasisakyti mezoforte. Šito reikalauja komandinis žaidimas, o argi ateitis – ne komandinis žaidimas?
       šis menuetas – tai savotiška viršukalnė, nuo kurios dairydamasis Sofija regi save dar visai žalią vaikigalį, troleibuso gale tikrinantį, ar nekliba koks dantis, neduok Dieve kuris nors iš priekinių. Arba – kaip jis plūkėsi norėdamas pagaminti tortilją! Ką čia slėpsi, būta ir nesusipratimų, netikėtų išbandymų. Kita vertus, viskas tik į gerą – smulkias starto nesėkmes su kaupu pranoko – sakykime tiesiai – sėkmingas finišas. Sofijos dešinė pasileidžia pirmyn ir jau baudžiasi viršyti greitį, tačiau vaikinas susitvardo, atstato status quo, prieš finalą dar net sulėtina tempą, kad klausytojai paskutinįsyk galėtų pasigrožėti darniu dešinės ir kairės rankos bendradarbiavimu, ir atlieka finalinį akordą. Deda paskutinį tašką. Ir žėri ašaros jo akyse.
       Sofija iškeliauja į platųjį pasaulį, kur jo laukia begalė visokių džiaugsmų ir atradimų. O mama pasilieka. Sakė, jai jau užteks. Dar sakė, jog davė sūnui viską, ką galėjo, dabar Sofija užaugęs, subrendęs, tad galįs verstis pats – ji tuo tikinti. O pati nusprendusi užplombuoti tris kariesus – Zina rekomendavo gerą ir nebrangią stomatologę – ir liekanti su ponu Leonidu priemiesčio name, toliau nuo šurmulio. Gyvenimas, tempas priklauso jauniems – tokie buvo mamos atsisveikinimo žodžiai.

       – TAIGI KAD SUSIJĘ!.. – šūkteli žmogus ir toliau sau murma nesustodamas, tarsi kalbėtų, ginčytųsi pats su savimi. Sofija giliai įkvepia, alsuoja pilna krūtine, nors miego, reikia pripažinti, dar nori. Tačiau tai menkniekis, smulkmena, vyrukas jaučiasi pailsėjęs ir net pakiliai nusiteikęs. Nežinia kiek laiko miegojo, turbūt ilgai, pamano Sofija, prisiminęs tą nuostabią tobulėjimo patirtį, kurią susapnavo. Paskui galvoje šmėkšteli Milda, psichologas, sunkvežimis, tas mėlynais drabužiais aprengtas vaikėzas, „Audi A4“. Sofija ją būtinai susiras. „Audi A4“, – pagalvoja jaunas vyras, pašoka ant kojų.
       Mandagiai padėkojęs ir palikęs senąjį vyrą toliau su savimi šnekėtis, žengė į priekį.
       Sofija išlindo iš miško, jo veidą nušvietė pirmieji rudeniškos saulės spinduliai. Brūkštelėjo delnais per plaukus, pasitrynė užmiegotas ištinusias akis ir džiaugsmingai apsidairė. Sofijos atmintyje akimirksniu pralėkė gausybė paukščių – varnos, kirai, jūrinis erelis, flamingai, – taip pat palmės, ponas Mošė, Zipukas, tas naivuolis Rubenas, „Chicago Bulls“...
       Sofija įlipo į raudoną autobusą. Sėdėjo greta nepažįstamo keleivio, kai kada jųdviejų draugiški žvilgsniai susitikdavo. Šiaip nepažįstamasis žiūrėjo pro langą į rudenišką peizažą.
       „Gal ir metų laikas pasikeitė?“ – toptelėjo Sofijai į galvą. Jis atsisuko į nepažįstamąjį ir tarsi be jokios priežasties trenkė jam į nosį. Iš nosies plūstelėjo kraujas. Sofija džiaugsmingai apkabino visiškai suglumintą žmogų.
       – Nesuklydau, viskas gerai, – palengvėjusia siela sušnibždėjo jam į ausį. – Ačiū tau, brolau, – ir ūmai atšlijo.
       Sofijos skruostas, striukės apykaklė buvo ištepti to žmogaus krauju. Kas nors tartų, jog Sofija negerai pasielgė. Bet argi veltui Sofija tam žmogui į ausį sušnibždėjo: „Ačiū tau, brolau“?

 
       III SKYRIUS

       1

       Svečias akinamai šypsojosi. Jį pasitinkantysis atsakė tokia pat, gal net dar labiau akinama šypsena.
       – Štai ir radau jus! – džiūgaudamas kreipėsi į įstaigos šeimininką Sofija.
       Šypsena iš šio veido dingo.
       – Pone Deivi... – tęsė Sofija, – atvykau išreikšti didžiulio dėkingumo ir susižavėjimo jūsų asmeniu. Galima sakyti, jūs pakeitėte mano gyvenimą.
       – Atleiskite, kažką supainiojote, aš paties...
       – Na nesikuklinkite, pone Deivi, nors kuklumas, santūrus elgesys, be abejo, puošia jūsų padėties asmenį. Prisimenate? Tyli, miglota ir drėgna rudens diena, miškas prie magistralės, mes su jumis sėdime „Audi A4“, ir lakoniška, nuostabiai tiksli jūsų frazė... Pamenate? – Sofija apsidairė.
       – Aleksai, ar negalėtumėte ateiti? – pašaukė kažką iš gretimo kabineto ponas Deivis. Į priimamąjį įžengė nedidukas žmogus-spinta juodu kostiumu, švelnių, kūdikiškų veido bruožų. – Palydėkite poną.
       – Rodrigesas. Aleksas Rodrigesas, – melodingu nekalto vaikelio balsu prisistatė Sofijai juodakostiumis ir plačiai, draugiškai nusišypsojo tvirtai suimdamas už parankės.
       – Sofija, – prisistatė ir Sofija, tačiau jo balse buvo girdėti abejonė. – Pone Deivi... – patikimai už parankės durų link velkamas Sofija bandė gręžiotis. – Išklausykite! – dar girdėjosi jo desperatiškas balsas jau iš už durų. – Pone Deivi, aš sugrįšiu, pažadu...
       Be abejo, Sofija nepasidavė. Jis parašė ilgą laišką. Argumentuotai, nuosaikia forma išdėstė reikalą, meldė būti tik išgirstas, o paskui ponas Deivis pats nuspręsiąs, kaip elgtis. „Karštai tikiu, gerbiamasis pone Deivi, jog nuolankus šio kreipimosi tonas rodo manąjį nuoširdumą ir – tai ypač norėčiau pabrėžti – konstruktyvias intencijas. Mano siekiai tyri kaip ašara. Susitikimas su Jumis, pone Deivi, man buvo lemtingas, pasuko mane sąmonėjimo keliu, padėjo atrasti daugybę naudingų dalykų ir išsivaduoti iš prietarų, kuriuose skendėjau. Susitikimas su Jumis pakeitė mano gyvenimą. Dėl Jūsų nuostabiai įžvalgaus, kategoriškai vyriško sprendimo man atsivėrė akys į visai kitas erdves. Aš supratau, kas yra laimė, pone Deivi. Tad ar galiu, ar turiu teisę būti toks nedėkingas, apsimesti, kad nieko gera man nepadarėte ir neišreikšti Jums savo pagarbos ir dėkingumo? Iš visos širdies dėkoju Jums ir puoselėju viltį kada nors, gal net labai netolimoje ateityje, būti Jums naudingas.“
       – Durnius, – sumurmėjo ponas Deivis ir numetė lapą ant stalo. – Nors... – pasikasęs kiaušinėlius, vėl paėmė lapą. – Na ir žodis: skendėjau...

       2

       – ...jūs tik paklausykite – jis pasakė: čiulpsi, vaikine. Paprastai, dviem žodžiais pakeitė mano gyvenimą, atvėrė akis. Genialu! – ir Sofija džiaugsmingai įsispitrijo į psichologą.
       Ramiame, mieguistame psichologo veide dabar buvo matyti ir kažkokio neviltingo plėšrumo. Šįkart daktaras vilkėjo ne moherio megztiniu, o tamsiai pilku kostiumu, buvo užsirišęs tokios pat spalvos kaklaraištį. Psichologas pasimuistė ir atsikrenkštęs atsiliepė:
       – Na gerai. Mane džiugina pažanga, kurią jums pavyko pasiekti. Regis, andainykštės dvejonės, problemos jūsų šiuo metu nevargina. Kokių turėtumėte klausimų?
       – Man reikia tikslumo, – entuziastingai atsiliepė Sofija. – Vertinu jus kaip profesionalą, bet mano sąmonėjimo kelyje buvo visokių vaizdinių, simbolių, kuriuos turiu išsiaiškinti. Kitaip gali apnikti abejonės, negalėsiu ramiai miegoti.
       – Dėkoju, – šyptelėjo psichologas. – Bus geriausia, jei sudarysime tikslų vaizdinių ir, kaip sakėte, simbolių sąrašą.
       – Puiku, nuostabu. Pirmiausia, žinoma, močiutės. Toks aktyvus jų dalyvavimas mane net sutrikdė. Dar aš sapnavau pupą, kuria užlipau į dangų ir sutikau – žinote ką? Ogi Dievą. Dievas man padovanojo marškinėlius su numeriu 23 ir labai palankiai atsiliepė apie mano ateitį. Liepė važiuoti į Čikagą, į „Chicago Bulls“. Tuo metu buvo labai gerai, nenorėjau nė atsibusti. Bet Rubenas viską sugadino, nupjovė pupą, glušas, būčiau nukritęs. Aišku, gražiausias sapnas – tai tas apie palmes ir artimuosius.
       – Ar jūs visus sapnus esate linkęs vertinti pozityviai? – paklausė psichologas.
       – Na kaip čia pasakyti... Jojau ant mulo, o greta ėjo Rubenas ir sakė, kad turės papjauti mane, kaip pats teigė, paaukoti. Čia jo idėja. Net ir peilį rodė. Aš, žinoma, nepatikėjau, nesu naivuolis. Peiliukas įspūdingas, paskui galvojau, iš kur jį Rubenas ištraukė? Gal antikvariate pirko? Bet iš kur gavo pinigų? – Sofija primygtinai pažvelgė į psichologą, tarsi tuoj pat reikalautų atsakymo. Psichologas lyg ir ruošėsi atsakyti, tačiau Sofija tęsė: – Yra dar vienas, nelabai malonus sapnas, susijęs su smurtu, tik aš jo nesureikšminčiau. Paprasta reminiscencija iš vaikystės laikų.
       – Nenorite šio sapno prisiminti?
       – Ne, ką jūs. Paprastos muštynės, nevertos sureikšminimo. Su dabartiniu esmingai pakitusiu požiūriu neturi nieko bendra.
       Psichologo antakiai kilstelėjo.
       – Taigi sudarykime sąrašą, – energingai tarė Sofija. – Numeris pirmas: močiutės, jos man labai rūpi. Numeris antras: pupa. Ir numeris trečias: mulas. Arba asilas, tiks ir jis. Numeris ketvirtas: palmės, ir numeris penktas: varnos.
       – Tačiau mulu jus vežė paaukoti papjaunant, tai nelabai maloni aplinkybė.
       – Teisinga pastaba. Tačiau mulas, jis ir asilas, mane labai domina. Juk mulas su aukojimu nesusijęs, jis – tik įrankis kito rankose, netgi auka. Kaip ir varnos, kurių vaidmuo mano sapnuose, vizijose taip pat buvo nevienareikšmis, – jos buvo ir aukos, ir grėsmės. Suprantate?
       – Gerai, – linktelėjo psichologas ir užsirašė. – Taigi močiutės, pupa, asilas, jis ir mulas.
       – Teisingai, – džiugiai atsiliepė Sofija. Po pauzės pridūrė: – Žinote, dar Dievas. Tegu bus ir Jis, numeris šeštas.

       3

       Ponas Deivis neseniai ryžosi naujai investicijai – atidarė nedidelę apipjaustymo kompaniją. Jo partneris ponas Sofija įtikino imtis šio biznio remdamasis verslo logika ir istoriniais argumentais. Platonizmą reklamavęs vadybininkas Nikalojus Kuzietis XV amžiuje pažadėjo žydams ir musulmonams visuotinį krikščionių apipjaustymą, jeigu jie priims krikščionybę. Ką gi, kalbėjo naujasis pono Deivio verslo partneris ir bičiulis, nekvaršinkime galvos dėl ideologijų, apipjaustymo siūlymas mainais už krikščionybę pirmiausia yra puikus rinkodaros ėjimas. Tiesiog pripažinkime, kad net ir po tokio patrauklaus pasiūlymo ši niša rinkoje dar ilgai buvo laisva. Mums tiesiog velnioniškai pasisekė, pone Deivi, ilgiau gaišti vargu ar būtų protinga. Atėjo laikas pasirūpinti, kad jos kas nors kitas neužimtų. Jūs tik pažvelkite, apsidairykite, kiek žmonių gatvėse ir beveik visus juos reikia apipjaustyti. Galbūt ne dabar, tačiau neabejotinai reikės, jei jau vieną sykį apie tai buvo išsitarta. Religiją galima labai sėkmingai pakeisti asmens higiena ir sanitariniu švietimu, pridūrė ponas Sofija. Iš supainioto rusų gyvenimo, sakyčiau, sėkmingą verslą daręs ponas Čechovas sakė, kad jei scenoje pakabintas šautuvas, jis būtinai iššaus. Užregistravę įmonę, pasirūpinsime įranga, personalu, aptarnavimo plėtra, atliksime būtinuosius marketingo veiksmus. Skubėti nėra reikalo, mes paprasčiausiai budėsime, pamažu plėsime verslą, gerinsime starto sąlygas ir, apipjaustymui tapus paklausiam, būsime pasirengę geriau nei konkurentai.
       Pašnekovas įdėmiai klausėsi Sofijos neskubėdamas sakyti nei taip, nei ne. Jis apskritai buvo įpratęs klausytis, įsidėmėti ir nepamiršti negu kalbėti. Ponas Deivis šiuo metu valdė kelias sėkmingai dirbančias prekybos bei agroserviso bendroves, tačiau įprotis nekalbėti apie savo praeitį ir viską, kas susiję su pinigais, išliko. Ponas Deivis buvo vienišius, neturėjo patarėjų, savo reikalus, strateginius veiksmus įprato apgalvoti ankstyvą rytą sėdėdamas ant klozeto, prausdamasis, paskui – gerdamas kavą ir pusryčiaudamas.
       Verslo pradžia buvo nelengva. Pirmiausia teko ilgai įtikinėti Valstybinę sanitarijos tarnybą, kurios funkcionieriai išsakė nemažai abejonių dėl naujosios paslaugos sanitarinio saugumo. Susipažinę su pirminiu planu, pareigūnai apskritai nenorėjo leistis į kalbas, pasak jų, dezinfekuoti apipjaustytą varputę spiritu galėtų nebent rasistas. Sofijai tuo nusistebėjus, viena iš sanitarijos tarnybos funkcionierių, tokia pusamžė moteriškė, pasiūlė pirmiausia išbandyti pačiam. „Prašom“, – per daug nesiginčijo Sofija. Po to spirito nuspręsta atsisakyti.
       Daug ginčytasi dėl įrangos – kas geriau: paprasti skustuvai, kokius naudoja konservatyvesni, praeitį garbinantys barzdaskučiai, nekaltai atrodantys ir klientus raminantys kišeniniai peiliukai ar chirurginiai skalpeliai. Buvo net kilusi mintis užsakyti peilių partiją tarptautinei žoliapjoves gaminančiai kompanijai, bet ją teko atmesti dėl labai jau didelių projektavimo ir gamybos kaštų. Kompanijos būstinė pradėjo kurtis visai šalia sostinės centro, tylioje jaukioje gatvėje prie upės, kurios kitame krante raminamai švietė šalies parlamento rūmai. Pasamdytas dizaineris pasirinko santūrias – gelsvą bei žydrą – spalvas, nukabinėjo sienas pastoralinių, marinistinių bei batalinių drobių reprodukcijomis, laukiamajam parinko minkštus chaki spalvos gobelenu aptrauktus baldus ir rekomendavo nuolat tyliai groti ispaniškąjį flamenko. Šį netikėtumų kupiną stilių kaip prekinio ženklo sudedamąją dalį specialistas patarė perkelti ir į kitas įstaigas, be abejo, kompanija planavo plėtrą regionuose, o kai sustiprės, susiras partnerių, ir kaimyninėse valstybėse.
       Spiritą dezinfekcijai pakeitus nekaltu jodu, tepamu apie žaizdelės kraštus, THE COMPANY OF WORLD'S CIRCUMCISSION – taip nuspręsta pavadinti kompaniją – tapo atvira naujovėms. Firmos komandos branduolį sudarė konkurso būdu atrinktas chirurgas ir patarnautojai, kurių amžiaus vidurkis nesiekė trisdešimties metų.
       Nepaisant garbingos istorinės praeities, apie naująjį produktą reikėjo skleisti visapusišką informaciją, nes dėl įvairių aplinkybių apipjaustymo reikšmė, siekiant patikimo, sėkmingo gyvenimo, visuomenėje vos gyvaliojo. Kita vertus, svarstant, ginčijantis, diskutuojant su reklamos asais, akis badyte badė apipjaustymo motyvacijos trūkumas. Kam, kuriam galui man reikalingas tas apipjaustymas? Ką – man stovės geriau? Kodėl aš turėčiau į tai kišti savo pinigus, beje, ne tokius jau mažus? Nes, žiūriu, nuolaidas labai jau skystas siūlote, – į pasiūlymą apsipjaustyti galėjo atrėžti vartotojas. Ir jis buvo teisus. Ir tai anaiptol buvo ne smulkmena.

       4

       „Jei esu paveldėtojas, turi būti ir palikimas... turi būti... – svarstė Sofija. – Kodėl aš toks laimingas, tarsi naujai gimęs? Jaučiuosi puikiai. Jei palikimo ir nėra, nepražūsiu – nugręšiu poną Deivį. Logiška? Logiška.“
       Tačiau pradinio, bent nedidelio kapitalo, reikėjo, kitaip ponas Deivis galėjo jį išmesti iš biznio, idėją, aišku, sau pasilikdamas. Ir Sofija rado išeitį – elegantišką, net egzotišką. Pirmiausia susirado sunkvežimį, tebestovintį prie šaligatvio, apgaubtą vėlyvo rudens žvarbios giedros ir priemiesčio ramybės. Sofija šyptelėjo ir užvedė variklį. Ne, sunkvežimio Sofija neužstatys – dėl to jis tvirtai apsisprendė. Yra, turi būti gyvenime ir šventų dalykų.
       Sofija užstatė save. Po pusdienį trukusių diskusijų su bankininkais pasisekė sukurti schemą, tiesa, gana sudėtingą, joje užstatas buvo Sofija, o garantai – ponas Deivis ir sunkvežimis. Nesėkmės atveju, jei Sofija taptų nemokus, ponas Deivis gautų Sofijos verslo dalį ir sunkvežimį, ir skola būtų grąžinta. Be abejo, planas atrodė velnioniškai rizikingas, kita vertus, Sofija labai didžiavosi, kad jam pavyko personifikuoti sunkvežimį.

       5

       Agresyvi reklaminė kampanija pareikalavo iš THE COMPANY OF WORLD'S CIRCUMCISSION nemenkų išlaidų ir davė įdomių, prieštaringų rezultatų. Įstaigos atidarymo dieną biznio partneriai nusprendė simboliškai apsipjaustyti patys ir apipjaustyti visą personalą bei prezentacijos svečius už dyką. Gausiai sukviesti žiniasklaidos atstovai, grožio, masažo salonų ir kirpyklų savininkai (kviesti mėsinių – kaip giminingo verslo – atstovus vis dėlto nutarta atsisakyti) stebėjo, kaip visas personalas žengė į chirurgo kabinetą, pirmiausia, be abejo, ponas Deivis, nes ponas Sofija andai jau išbandė dezinfekavimo spiritu veikimą. Prisiminus procedūrą jam kelnėse dar ir dabar užkaisdavo, bet prezentacijos dieną apie savo potyrius Sofija niekam neprasitarė.
       – Užsakėte videoklipą. Ar tenkinsitės naivuolių edukacija spaudoje? – kreminės spalvos verslo stiliaus kostiumėliu apsivilkusi gražuolė pažvelgė Sofijai tiesiai į veidą, face in face, atstumas maždaug aštuoniuolika centimetrų, taurė raudono vyno jos rankoje beveik rėmėsi į Sofijos kelnių diržą. – Ar tas jūsų prekinis ženklas kokį nors turinį, be pavadinimo, turi? – ji atlošė galvą, ir Sofija pajuto, kaip jam už diržo užkišo vizitinę kortelę. – Jūsų biznis perspektyvus, vaikinai, tad nesielkit kaip šarlatanai, – mergina nusišypsojo ir tylutėliai suurzgė.
       „Tai bent, – Sofija stovėjo tarsi stabo ištiktas. – Tai bent.“

       6

       Sofija kaip tolimą ir veik negirdimą aidą prisiminė seksą su Milda. Kažkodėl po pietų, teršiamą visokių pašalinių minčių, nesuvokiamų rūpesčių, tolydžio nuklystant į lankas, be jokios malonumo išnaudojimo taktikos ir strategijos. Apgailėtinas seksas. Dar gerai, kad Milda nelabai pastabi, kitaip būtų jį demaskavusi gerokai iki atsivertimo. Taigi tik pastabumo stoka. Toli taip nenueisi, Sofija atsiduso ir paspaudė skambutį.
       – Ilgai nebuvai – uždarė psichiatrinėj? – Mildos lūpos ironiškai išsilenkė.
       Sofija atsiduso, kažkodėl prisiminė poną Leonidą.
       – Milda, atėjau atsisveikinti.
       – Išskrendi į kosmosą?
       – Tiesiog taip reikia.
       – Nesupratau, apie ką kalbi. Jei įsižeidei, kad šaipausi, atsiprašau.
       – Ne, Milda, neįsižeidžiau, manęs neįmanoma įžeisti, – Sofija kalbėjo ramiu balsu. – Tiesiog supratau, kad turiu eiti savo keliu.
       – Kokiu dar keliu? Nežinia kiek nebuvęs atėjai šūdo pamalti...
       Koridoriuj Sofija prisiminė vieną svarbų dalyką, kurio nepasakyti Mildai negalėjo. Ji pavyzdingai prižiūrėjo sunkvežimį – kokį „Mercedes-Benz“ paliko prie Mildos namų, tokį ir rado. Reikėjo padėkoti. Be to, dar norėjo pridurti, jog gyvenime visuomet reikia siekti tikslo ir viską vertinti konstruktyviai. Ir dar… „Milda, esi dar jauna ir pilna jėgų. Patikėk manim“, – buvo pasiruošęs iš visos širdies jai tarti. Atsargiai atvėrė duris.
       – Milda... – pradėjo kalbą ir gavo lėkšte į kaktą.

       7

       Jautė didelį nepatogumą prieš poną Deivį. Vis dėlto prisivertė pasakyti tiesą, išdėstyti reikalą taip, kaip jis atrodė iš tikrųjų, nes to reikalavo verslo etika, nekalbant jau apie tai, kad pirminiame, pačiame atsakingiausiame, etape trims dienoms paliko kompanioną vieną. Tačiau rodytis viešumoje su gumbu kaktoje ir pamušta akimi negalėjo. Klientas, išvydęs taip atrodantį apipjaustymo ideologą, galėjo suabejoti paties apipjaustymo prasmingumu. Sofija atsiprašė ir pasisiūlė visus klausimus, reklamos, rinkodaros reikalais, įvairiais pasiūlymais, kurių THE COMPANY OF WORLD'S CIRCUMCISSION neabejotinai turėjo sulaukti, tvarkyti telefonu.
       – Pasiūlymus sugrupuosiu, atliksiu selektyvią analizę, o po trijų dienų, prisiekiu, būsiu įstaigoje. Ką žinai, gal tas buitinis konfliktas išeis į naudą, – kalbėjo ponas Sofija telefonu ponui Deiviui.
       „Durnius, – pagalvojo ponas Deivis. – Kad tik nebūčiau sukišęs pinigų į mėšlą.“
       Bet prisiminė, kaip buvo apipjaustytas per prezentaciją, ir pajuto savotišką malonumą.
       Sofija tuo metu ėmėsi reklamos ir rinkodaros. Pirmo komercinio pasiūlymo sulaukė praėjus pusvalandžiui nuo pokalbio su ponu Deiviu.
       – Sveikinu kompaniją THE COMPANY OF WORLD'S CIRCUMCISSION. Galbūt būsiu jūsų klientas, jei ateitis pavirtins prekinio ženklo naudą visuomenei ir garsas plačiai apie jus pasklis. Mano pasiūlymas – fantastiškas. Girdėjote apie įrenginį „plug and play“? Gaila, o mūsų klientų auditorija iš dalies sutampa. Pala, jūs moterų neapipjaustote? Taigi – iš dalies. Mūsų siūlomo produkto esmė – dar glaudesnis žmogaus ir kompiuterio ryšys, abipusė nauda bei malonumas. Pabrėžiu – malonumas. Juk jis turi būti kuo patogiau pasiekiamas, ar ne?
       „Plug and play“ sistema tinka tiek „Macintosho“, tiek IBM PC kompiuteriams. Ją sudaro 10 greičių pulsuojantis ir vibruojantis kulkos formos vibratorius bei 1,95 m ilgio USB laidas, kuriuo sujungiame vibratorių su kompiuteriu. Įrenginys per minutę sukelia 3 600 virpesių. Klientas nenueidamas nuo kompiuterio gali įveikti nuovargį, stresą, galvos skausmą, o reikalui esant ir patirti orgazmą. Jei patyrę orgazmą imtumėte mostaguoti rankomis, skeryčiotis, vibratorius neišsijungs, 1,95 m ilgumo laiko užteks bet kokioms kūno pozicijoms, svarbu, kad laidu netyčia nepasismaugtumėte. Kita vertus, orgazmo metu klientas visada turi galimybę karštai priglusti prie kompiuterio.
       – Orgazmas – tai labai įdomu. Sakykite, kur vibratorių turėtų kišti, tarkime, vyrai? Mat mūsų klientai daugiausia turėtų būti vyrai.
       – Ne visai supratote sistemos veikimo esmę. Vibratorių reikia ne kur nors kišti, bet paimti į delną, – atsakė pašnekovas. – Bus geriausia, jei išbandysite asmeniškai. Kaip potencialiems partneriams, paskolinsime savaitei. Kurjeris pristatys tiesiai į jūsų įstaigą. Gal kam nors pasiūlysite.
       – Nuostabu! Be abejo, pasiūlysime, – susižavėjęs tarė Sofija. – Ir būtinai išbandysiu asmeniškai. Geros dienos.
       Iki vakaro Sofija sulaukė pasiūlymų atidaryti prie firmos biuro sekso reikmenų ir specializuotą mėsos parduotuvę, teikti dermatologines, manikiūro ir pedikiūro paslaugas. Masažą siūlė keliolika potencialių partnerių. Telefonu buvo pasakyta ir užuomina apie galimybę prekiauti ginklais, bet ją Sofija kol kas atmetė, maloniai paaiškinęs, kad jų veiklos sritis – ne politika.

       8

       Sofija nepamiršo (kaip galėjo!) kreminės spalvos kostiumėliu apsivilkusios viešųjų ryšių specialistės, kuri per THE COMPANY OF WORLD'S CIRCUMCISSION pristatymą jam už kelnių diržo užkišo savo vizitinę kortelę. Šiandien – kompanijos videoklipų projektų pristatymas. Dalyvauja ir ana specialistė, vardu Kotryna. Ji yra projektų vadovė.
       Siekiant išvengti bereikalingo blaškymosi ir pinigų švaistymo, projektų autoriams buvo pasiūlyta dirbti trimis kryptimis – romantiškąja, tradicine ir energingąja (su agresyvumo elementais). Romantiškasis videoklipas buvo ilgas, iš dalies galbūt dėl to, jog eksploatavo meilės temą. Apskritai Sofijai jis patiko – mergina, dūsaujanti po meilės nakties prieš apipjaustymą, ir visiškai sugniuždyta, nuo patirto malonumo negalinti atsitokėti – po apipjaustymo. Tradicinis videoklipas, be abejo, išnaudojo šeimos temą: suirzęs, nesukalbamas, tarpukojį nuolatos besikasantis vyras akimirksniu pasikeičia, kai žmona jį nuveda į THE COMPANY OF WORLD'S CIRCUMCISSION skyrių. Bet Kotryna labiausiai agitavo už trečią variantą.
       – Kolegoms, be abejo, žinoma, kad produktą į rinką įvesti kainuoja keturis kartus daugiau nei išlaikyti jo konkurencingumą. Nesiginčiju, ateis laikas konservatyvioms vertybėms, meilei, kitiems romantiškiems žaidimams. Bet kol kas jūs privalote veikti agresyviai ir be skrupulų. Net jei apipjaustymo sektoriuje dirbate vieni, jūs tiesiog privalote trykšti energija.
       – Agresyvumo reikėtų, iš tikrųjų tai geras dalykas, – sutiko ponas Deivis, kuo toliau, tuo prielankiau į Kotryną žvelgdamas. Sofija kol kas nuo vertinimų susilaikė, išliko santūrus, tik truputį sunerimo. Tad buvo pasirinktas trečias siužetas: vyras baltu chalatu su peiliu rankoje nusiveja į kabinetą kitą vyrą, po kurio laiko abu išeina patenkinti. Videoklipą užbaigė šūkis: „Peilis, nešantis gėrį!“ Ir pačioje pabaigoje – privaloma pastaba: „Sveikatos apsaugos ministerija įspėja – uždegimo atveju kreipkitės į savo šeimos gydytoją“.
       Aptarimo dalyviai jautė sveiką nuovargį ir pasitenkinimą, ponas Deivis pakvietė visus kavos puodelio. Prie stalo ponas Deivis tiesmukai asistavo Kotrynai („Kiek cukraus, zuikuti? Nebijote sugadinti figūros, cha cha cha...“), Sofija iškart sumetė, kad žmogus jis senamadiškas, ir išlaikė labai malonią veido išraišką. Kotrynai pakilus, Sofija atsisveikino ir pažadėjo artimiausiu metu pateikti besiformuojančių ryšių rinkodaros analizę.
       – O jūs tikras profesionalas, – Kotryna, eidama prie mašinos, pagyrė Sofiją.
       – Vadink mane tu, – atsiliepė Sofija. Jiedu sutarė susitikti savaitgalį.

       9

       – Kaip laikosi mūsų močiutės? – Sofija maloniai, bet ir dalykiškai žvelgė psichologui į akis. Šis nuleido žvilgsnį, patylėjo ir paklausė:
       – Rodos esate sakęs, jog jūsų giminėje yra moterų, gyvenančių kaime? – ir dabar jau pats ramiai įsistebeilijo Sofijai į veidą.
       – Na yra teta. Dirba mokytoja kaime, – nelabai patenkintas atsakė Sofija.
       Psichologas pergalingai atsilošė.
       – Jūs be reikalo jaudinatės, viskas iš tiesų yra gerai. Prieš leidžiantis į jūsų pateiktų simbolių interpretacijas norėčiau paklausti, ar sapnų, regėjimų metu pasitaikydavo formuluočių: „Gali būti...“, „Tai susiję...“ Gal kas nors jas ištardavo ar šiaip pasigirsdavo?
       Sofija sutriko, nevalingai vėl pasijuto tuo pačiu niekaip dvejonių neatsikratančiu vaikinu, koks buvo, kai į šį kabinetą atėjo pirmą kartą, susitikimą su psichologu įsivaizduodamas tarsi kokį vizitą pas šamaną.
       – Dar sykį kartoju, viskas gerai, jokio pagrindo nerimui nėra ir negali būti, – ramino Sofiją psichologas, dabar jau visiškai atgavęs pasitikėjimą. – Jūsų pasirinkta kryptis teisinga ir perspektyvi. Tik reikėtų vengti pernelyg staigių posūkių, kritimų ir pakilimų. Jūsų išgyventas katarsis sukėlė lūžį tamstos sąmonėje. Bet garo – aš taip metaforiškai vadinu jūsų patirtį, nugyventus metus – spėjo prisikaupti pavojingai daug.
       Sofija supratingai linktelėjo.
       – Močiutės – tai savotiškas kompromisas, suprantat? Bręstant ar vykstant labai rimtoms permainoms, giluminis „aš“ tarsi sušvelnina įtampą, sutelkia prieštaringą patirtį į kokį nors įvaizdį, šiuo atveju – į močiutes. Kuo didesnis prieštaravimas, tuo daugiau močiučių. Todėl jų iš kabinos išlipa net keliolika. Pamenat, klausiau, kiek vis dėlto jų išlipo?
       – Aha, pamenu, taip.
       – Tačiau keliolika močiučių – menkniekis. Kitiems jų pasirodydavo dešimtys, šimtai, ištisi jų miestai, maždaug apskrities centro dydžio. Jūsų praeitis močiučių pavidalu mėgina brautis į jūsų dabartinį gyvenimą, kuriame, kaip suprantu, tvarkotės be priekaištų. Ir tas nekaltas, bet iš tiesų labai klastingas teiginys „gali būti...“ – tos pačios patirties vilionė. Ją reikia numaldyti. Matau vieną priemonę – hipnozę.
       – Hipnozė... – pašnibždomis pakartojo Sofija. Specialisto kalba išsklaidė jo nerimą ir džiugus, geranoriškas nusiteikimas vėl sugrįžo. – Ko mes delsiam? Pradėkime.
       – Neskubėkite, bičiuli, – tvirtu balsu atsakė psichologas. – Praeitis priešinsis, iškils snaudžiančioje, budrumą praradusioje sąmonėje visokiais, gal net nemaloniais ir baisingais pavidalais. Jums teks atsilaikyti.
       – Aš atsilaikysiu, – tarė Sofija ir atsistojo.
       – Gerai, paėjėkime iki kušetės. Prigulkite.
       Sofija prigulė, psichologas atsisėdo greta ant kėdės ir monotonišku, ramiu balsu ėmė Sofijai kalbėti.
       – Žiūrėkite man į akis, atsipalaiduokite. Esate ramus, visiškai ramus. Apie nieką negalvojate, jūsų galvoje – tik ramybė, ramybė. Jaučiate rankas, kojas, jaučiate, jaučiate, jaučiate visą savo kūną, esate ramus, negalvojate, jums gera, gera...
       Ir Sofija tarsi užsnūdo. Regėjo, kad stovi prie baseino, šalia jo augo palmės, kiparisai, lieknos pušelės, kamštiniai medžiai, o gražiame beržynėlyje giedojo volungės, lakštingalos, rojaus paukščiai, baseino palubėje sklandė flamingai, ereliai, varnos ir žvelgė į pakrante vaikščiojančius žmones.
       – Žiūrėk, feniksas, – kumštelėjo Sofijai į šoną nežinia iš kur atsiradusi Šventojo Rašto mokytoja. Apsitempusi tik bikiniu, ji atrodė nepaprastai gundanti, Sofija prisiminė Kotryną ir susigėdo. Mokytoja prisiglaudė, apkabino Sofiją, šis papilvėje pajuto maudulį. „Nepasiduok, Sofija, nepulk į paniką“, – šnibždėjo jam vidinis balsas. Vaikinas apkabino mokytoją, ir jiedu nedelsdami ėmėsi petingo. Staiga visiškai greta kažkas senokai begirdėtu balsu suriaumojo:
       – Vaikeli, ką čia darai?!
       Sofija apsidairė – ogi jo teta, įgąsdinta kaimo mokytoja, bestovinti, rankas į šonus įsisprendusi, suplukusi, skarelė į šoną nuslinkusi.
       – O jau tvankybė neapsakoma! – riaumojo teta, kaimo mokytoja. Jos veido išraiška Sofijai pasirodė nesuprantama, niekada nematyta.
       – Jums gal derėjo lengviau apsirengti, teta...
       – Atvažiavau, vaikeliuk, tavęs į kaimą vežtis, senokai bebuvęs, turbūt pasiilgai labai! – džiaugsmingai staugė teta.
       – Negaliu, teta. Čia mano biznis, draugai... – tačiau daugiau nieko paaiškinti nespėjo. Tetulė galingai trūktelėjo, išrovė iš pakrantės parketo palmę ir ėmė bėgti artyn.
       – Nepaliksiu čia tavęs, vaikeliuk!
       – Teta, padėkite tą palmę, juk žmonės mato... – tačiau ji mostelėjo palme, ir Sofija leidosi bėgti.
       – Vaikeli, palauk! – girdėjo už nugaros Sofija. Jį vijosi garbingo amžiaus moteris, ir dar nešina palme. Sofija tikėjosi nesunkiai nuo tetos atitrūkti, tačiau bėgdamas apie baseiną trečią ratą, pajuto, kad jėgos senka, pranešėjas informavo, jog iki finišo liko dar penki ratai.
       – Vaikeliuk! – džiaugsmingai riaumojo tetulė.
       – Nenoooooriu!

       10

       Psichologas niekaip negalėjo Sofijai prisiskambinti, „telefonas išjungtas“. Arba: „Ponas Sofija yra už ryšio zonos“. Kartą psichologas griebėsi gudrybės, pasakė norįs apsipjaustyti, tik pageidautų papildomų pono Sofijos paaiškinimų.
       – Kas teiraujasi? – maloniai paklausė referentė.
       – Žmogus iš kito miesto, – lakoniškai atsakė psichologas.
       – Klausau jūsų, – po akimirkos išgirdo Sofijos balsą.
       – Atleiskite, kad trukdau darbe, – nuolankiai allegro tempu prašneko psichologas. – Noriu paklausti, ar, tarkime, rytoj jums patogiu laiku negalėtumėt pasiimti savo palto...
       – Man jo nereikia. Žinote...
       – Manęs nebus, – skubiai ištarė psichologas. – Prašau.
       Sofija kurį laiką tylėjo.
       – Na gerai, – pagaliau atsiliepė.
       – Nuoširdžiai džiaugiuosi. Ačiū. Reikia tik šiek tiek laiko, patikėkit manim, ir galėsite žengti toliau.

       11

       Kiek daug frazėje „skubėti gyventi“ prieštaringos, dramatiškos tiesos! Skubėti atlikti, vartoti apgailestaujant dėl tuščiai pramiegotų naktų, per kurias buvo galima sutvarkyti begales reikalų. Ir suvokiant, kad, atsisakęs miego, ilgainiui visai nebegalėsi veikti ir vartoti. Reikia ieškoti optimalaus varianto, kad būtų prarasta kuo mažiau.
       Sofija prisiminė kažkur skaitęs apie museles, kurios būriais skraidžioja virš sugedusių vaisių. Temperatūrai pakilus aukščiau 30 laipsnių, tos muselės ima linkti į homoseksualumą. Skraido ir krušasi. Visų santuoka su visais – štai tikra buvimo pilnatvė.
       Kavinėje ilgai, priekabiai tyrinėja žvėrienos kepsnį. „Kas nors ne taip?“ – klausia padavėjas. „Kokiame karštyje žūva salmoneliozės bakterijos?“ – tarsi jo, tarsi savęs klausia Sofija. „Atleiskite, nežinau“. – „Informacija – tai labai svarbu, – mįslingai taria Sofija. – Skaičiau, kad vienoje šeimoje nuo salmoneliozės apako tėvas ir vyresnioji dukra“. Ponia prie gretimo staliuko labai susidomėjusi pažvelgia į Sofiją, jis jai nusišypso.

       12

       Sofija derasi dėl nuolaidų – užsakymas solidus, atsakomybė didelė. Bet ir laikas spaudžia.
       – Kiek, sakėte, jūsų firmoje žmonių? Tai gal visus ir apipjaustom, geresnę nuolaidą gausit, – kalbėdamas stebeilija į kompiuterio ekraną, kuriame atidarytas interneto pornografinis puslapis. Delne Sofija laiko „plug and play“ vibratorių, skleidžiantį 3 600 virpesių per minutę.
       – Aaak... Atsiprašau. Sakote, barteriu? Gerai, galvokim. Oooch... Atleiskit. Siūlot, siūlot... Ką? Bibliją – į mobilųjį telefoną? Ne ne, per daug, kam reikia visos... čiagi tik vienos rūšies prekė, be to, ne pirmo būtinumo. Dar ką nors siūlykit... oooch... prašau atleisti, ta įtampa. „Lexus“? Na va, jau įdomiau. Minutėlę, užsirašysiu: šešių pavarų automatas, oro pagalvės, aha... kiek, sakėte, kompaktų keitiklis keičia? Šešis, gerai. Radarai, stabdžių sistema... Bet gal ir Biblijos neatsisakykim? Vis dėlto novacija… Mes už tai – dezinfekciją už pusę kainos. Norite dezinfekcijos už dyką? Matyt, neturit kur dėt tos savo Biblijos. Visos nereikia, „Tėve mūsų“, sutrumpintas variantas, 160 spaudos ženklų. Nuostabu. Tai sumušam rankomis? Puiku!.. – Sofija giliai alsuoja ir spokso į ekraną. „Na ir nusiplūkiau“, – pagalvoja.

       13

       Bet kavinės, kavinės... Įspūdingas dizainas, visokie gauruoti simpatiški žvėreliai, lėlės pakampėse, išradingi, nuostabių derinių siuviniai ant sienų, stalų, intriguojančių siužetų gobelenai, patiesti ant kėdžių, kad užpakaliui būtų šilčiau ir minkščiau. Lankytojų kelnių įvairovė: iš lietpaltinės medžiagos arba elasteso, pritrenkiantys paprastumu džinsai, klasikinio kirpimo kelnės, suderintos su kaklaraiščio spalva, konceptualūs kombinezonai. Odinės striukės, švarkai ir akinamai balti marškiniai tų, kurie renkasi kompromisą tarp šiuolaikinio ir klasikinio stiliaus. Sofija nusipirko vienuolika kelnių, paskui – dar penkias. Ir dar vienas užsisakė ateljė.
       Nusipirko gauruotų žaislinių meškinų, šuniukų, tigriukų, lapių. Myluodavo tuos gauruočius. Visiems įkvėptai aiškindavo: „Moterys... kaip aš jas myliu!“

       14

       Psichologui pasiūlius, jiedu sutarė susitikti parke, tvenkinio pakrantėje.
       – Aš būsiu šalia. Ir – jokios hipnozės, – sakė psichologas. – Žinau, jūsų santykis su vandeniu ypatingas. Tvenkiny plaukioja gulbės, nors jau ir žiemos pradžia.
       – Jos nesušąla?
       – Miesto gyventojai rūpinasi paukščiais. Galite atsinešti batono.
       Sofija atėjo truputį anksčiau ir vaikštinėjo mosuodamas maišeliu, į kurį buvo įsidėjęs baltos duonos, pirktos už vidutinę kainą. Vidutinė kaina – saliamoniškas sprendimas. Visada geriausia rinktis prekes už vidutinę kainą. Ir prekė kokybiška, ir asmeninė savigarba nenukenčia. Sofija nežinojo, ar galima teoriją taikyti santykiaujant su gamta, tiesiog pasikliovė intuicija.
       Daugiausia kalbėjo psichologas, o Sofija laužė duoną ir mėtė gabalėlius į vandenį gulbėms.
       – ...pasakysiu paprastai – informacijos, prekių, vaizdinių srautai didina mūsų proto lankstumą. Niekas su tavimi nesileis į kalbas, jei atsiliksi nuo mobiliųjų telefonų technologijų. Mūsų visų laimė, kad galime išmėginti tik mums patogius mąstymo modelius, aiškindamiesi vaizdinius ar patirtis. Tarkime, slegia sunkios, be meilės vaikystės prisiminimas – įsivaizduokime, jog dalyvavome paprasčiausiame realybės šou, ir viskas. Kantriai ir primygtinai sakykime sau, kad to nebuvo, ir suprasime, kad iš tiesų nebuvo. Mums tiesiog nieko bloga negali nutikti, mums apskritai nieko negali nutikti. Anksčiau ar vėliau suvokiame, kad viskas tik į gerą – tai tarsi koks nušvitimas. Kai judu su ponu Deiviu... turėjote santykių… Paskui jūs tuo džiaugėtės, mielas Sofija! Todėl ir dėl tetulės, ir dėl palmės galite būti ramus. Moteris padarė, ką galėjo, ir dabar nusiramins.
       – O palmė? – Sofija švystelėjo batono gabalą į gulbių būrelio vidurį.
       – Bet kas yra toji palmė? – retoriškai paklausė psichologas, ironiškai iškeldamas abi rankas aukštyn. – Jūsų patirtis, mielas Sofija, tuo ir gera, kad teikia jums tvirtybės. Esate kupinas palaimingo įkarščio. Jūs nepasiduosite, mielas Sofija. Juk ir šis mudviejų susitikimas, paremtas konstruktyviu, geranorišku abipusiu pasitikėjimu, tai tik patvirtina, – psichologas pašnairavo į dar vieną batono gabalą, skrendantį gulbių link. – Patarčiau labiau susmulkinti, tuomet daugiau jų pasotinsite, be to, paukščiai gali paspringti. Bet grįžkime prie palmės. Ar žinote, kad šio medelio kamienas labai lankstus, joks vėjas jo negali nulaužti...
       – Na štai, – pertraukė psichologą Sofija. – Sakote, kamienas nelūžta – tai kaip tik negerai. Kas nors, tarkime, tetulė, kaimo mokytoja, tau nori juo užtvoti, o tu gindamasis negali jo net perlaužti.
       – Palmės kaimo mokyklose – retenybė. O mums svarbu, kad net ir senovėje visąlaik žaliuojantys palmės lapai simbolizavo amžiną gyvenimą ir prisikėlimą. – Įsivaizduokime karštą dieną – tvanku, saulė spigina tiesiai virš galvos. Ar lankstus, elegantiškas palmės medis jums nesukelia minčių, tarkime, apie vėdinimąsi? – psichologas klausiamai, gal net truputį provokuojamai žvelgė Sofijai į veidą.
       – Sakote, vėdinimąsi... – Sofija ėmė svarstyti. – Vėduoklė. Paprasta, tradicinė, nekalta vėduoklė, ar ne?
       – Taip! – sušuko psichologas, ir jiedu su Sofija viens kitam plačiai nusišypsojo. – Kinijoje ir Japonijoje vėduoklėmis piktąsias dvasias vaikydavo.

       15

       Su Kotryna susitiko savaitgalį. Iš pradžių papietavo, paskui Kotryna pakvietė Sofiją apsilankyti jos rezidencijoje. Sofija suvokė, kokia laimė jam nusišypsojo. Kotryna buvo neabejotina lyderė, Sofijai teko jos vedamojo, ganomojo vaidmuo, ir jis tuo džiaugėsi bei didžiavosi.
       – Tau nepakenks truputis vyno? – tiriamu žvilgsniu žiūrėdama į Sofiją paklausė Kotryna. – Gerai pagalvok, žmogau.
       – Aš nebijau iššūkių, – ramiai atsakė Sofija, paėmė jos ranką. Kotryna atlaidžiai nusišypsojo. Tada Sofija paleido ranką ir įsisiurbė jai į lūpas.
       Kotrynos apartamentuose Sofija patyrė, kas iš tikrųjų yra nurenginėjimo menas. Kotryna jį nurengė nepastebimai, be jokių stabčiojimų, lyg tai būtų dariusi kasdien. O juk jis buvo šiltai apsirengęs.
       – Palauks petingas, palauks, – šnibždėjo į ausį Kotryna, kai jis baigė numauti jai pėdkelnes. Tik kai nuėmė liemenėlę, nesusilaikė ir ėmė karštai bučiuoti krūtis.
       – Vis dėlto tu man patinki, – aistringai kuždėjo Kotryna. – Dar, dar...
       Ji tik persilenkė per partnerį ir iš viršutinio komodos stalčiuko ištraukė prezervatyvų pakelį. Sofija išpakavo ir vieną užsimovė ant varpos. Pozos pasirinkimą nulėmė subtilus, veik nebylus susitarimas. Sofija instinktyviai jautė, kad Kotryna bent iš pradžių norės ir sieks valdyti situaciją, todėl nepriešgyniaudamas ir tarsi atsitiktinai atsidūrė apačioje. Ir jie pradėjo. Kotryna, patyrusi vadybininkė, nuosekliai didino tempą.
       – Greičiau, greičiau... – dabar jau Sofija gulėjo viršuje. Kotryna suleido nagus į nugarą, tarsi skatindama, gindama jį pirmyn pačiu didžiausiu, galbūt net neįmanomu tempu. – Come on, baby, come on! – šalia lovos šokčiojo komoda, virpėjo langų stiklai, palubėje suposi šviestuvas. – Go, go, go!.. – paklaikusiu balsu Sofiją skatino Kotryna. Ėmė kaukti daugiabučio kotedžo kieme stovinčių automobilių signalizacijos, gatve tolyn kiek įkabindamas nuskuodė praeivis, netoliese pasigirdo garsus trenksmas. Jiedu pažvelgė pro langą. Statybvietėje kitoje gatvės pusėje gulėjo nugriuvęs bokštinis kranas.

       16

       „Meldžiuosi ir dėkoju tau, Viešpatie, už manojo sunkvežimio prekinį ženklą. Nebuvau jo vertas, kol nepatyriau tavo malonės, Viešpatie. Neaprėpiamas Tavo gerumas, neišmatuojamas teisingumas. Meldžiu tave, Viešpatie, atitolink kuo toliausiai mirtį“, – galvoja Sofija, vairuodamas „Lexus“ į darbą. Stabteli prie sankryžos, laukia, kol užsižiebs žalia šviesoforo šviesa. Ant namo sienos kažkas raudonai iškeverzojęs: „Fuck system“. Sofijos mintys – jau darbe. „...fuck system, fuck system, fuck system fuck fuck fuck...“ – nejučia ima niūniuoti jaunas vyras. Įžengia į biurą ir eina pro referentę:
       – Fuck syyyystem... Sveika brangioji, ar niekas neskambino? Kaip naktis, pailsėjote? System fuck!
       – Mėgstate improvizuoti? – klausia referentė.
       – Taip. Nepaprastai naudinga, stimuliuoja budrumą ir skatina ieškoti netikėtų sprendimų. Nagi ar galite man dabar pasakyti ką nors išties netikėto?
       – Žinoma. Kabaloje informuojama, kad Dievas mėgino sukurti pasaulį jau dvidešimt septynis kartus.
       – O! Su mūsų komanda būtų užtekę ir vieno karto, daugiausia – dviejų. Ar ne tiesa? – Sofija nusišypso referentei ir žengia į kabinetą.

       17

       – Gerbiamasis specialiste, kaip mūsų namų darbai, simboliai simboliukai? – įžengęs į psichologo kabinetą paklausė Sofija.
       – Su simboliais reikia elgtis ryžtingai, bet ir apdairiai, čia menki juokai, – nuleidęs negirdomis lengvą Sofijos ironiją, atsakė psichologas. – Močiutes ir palmę mes andai jau aptarėme, prie tvenkinio, pamenate?
       – O kaipgi, pamenu. Iš tiesų sakau jums, tvenkinius sunku pamiršti.
       – Dabar mūsų dėmesio laukia pupa, sąraše – antras numeris. Pupa, mielas mano Sofija, yra labai derlingas kultūrinis augalas. Virtos pupos skanios.
       – Taip, privalgius pupų, bakterijos aklojoje žarnoje gauna angliavandenių oligosacharidų, iš kurių gamina metano ir sieringų dujų mišinį. Suaugusio žmogaus norma per parą – 4-5 litrai dujų. Geriausia jų žaliava – pupos.
       Psichologas susidomėjęs pažvelgė į Sofiją.
       – Sapne jūs regėjote įspūdingų dydžių augalą ir juo sėkmingai užkopėte į dangų. Tradicinėje simbolikoje pupa apsaugo nuo piktųjų dvasių, ligų ir žaibo ir pranašauja laimę bei vaisingumą. Lipdamas į dangų, jūs turėjote visapusišką simbolinę apsaugą. Jūsų negalėjo pasiekti žaibas, kita vertus, buvote sveikas, nejautėt aukščio baimės. Rubeno negražūs kėslai iš anksto buvo pasmerkti dėl mano minėtos piktųjų dvasių prevencijos. Žodžiu, pupa buvo sėkmingas jūsų pasąmonės pasirinkimas, šūvis, kaip sakoma, į dešimtuką.
       Sofija įdėmiai klausėsi.
       – Dėl mulo, kuris ir asilas. Mūsų atveju labiau tiktų sakyti: asilas, jis – ir mulas. Mat mulas tradicinėje simbolikoje specialiai neišskiriamas. Mulu taip pat šaukiamas asilų ir arklių mišrūnas asilėnas. Apie asilą net Biblijoje pasakojamos visiškai priešingos versijos. Tai jis vaizduojamas kaip nepadorus, tai, žiūrėk, Kristus asilu joja į Jeruzalę. Kas kas, bet Kristus tikrai brangino savo reputaciją, ant bet ko nesėdo.
       – Žodžiu, kurdamas savo įvaizdį, asilas nevengė drumsti vandens, – tarė Sofija.
       – Tai mums ir svarbu.
       – Jūsų išvada daug ką paaiškina.
       – Dabar – varnos, penktas numeris. Graikiškame antikvariniame veikale PHYSIOLOGUS varnos laikomos monogamijos simboliu. Esą sinagoga – tai žemiškoji Jeruzalė, o Kristus – ne jos vyras. Bet kito vyro ji neturinti nuo tada, kai Kristus buvęs nužudytas. Nežinau, nežinau... Prisipažinsiu, nelabai ir supratau, ką tas PHYSIOLOGUS galvoje turėjo. Jeruzalė – miestas, kuo čia dėtas jos vyras, ir dar Jėzus. Gali būti, kad informacija sąmoningai iškreipiama.
       – Gal vertimo netikslumai? Reikėtų pažiūrėti originalą.
       – Sunku gauti, parašyta prieš 2200 metų.
       – Gal internete yra? Reikės žvilgtelėti.
       – Beje, varnai aptarti išsamiau, nors vertinimai – taip pat įvairūs. Tai jis netyras, piktą lemiantis ženklas, tai – išminties simbolis. Bet viena versija patraukė mano dėmesį ir privertė suklusti. Varnai ir varnos laikomi piktais tėvais, kurie nesirūpina savo vaikais. Prisiminkite savo patirtį, kontekstą, kai turėjote pirmų netiesioginių reikalų su varnomis. Pozityvi mums išvada yra ta, kad jūs toje situacijoje buvote pabrėžtinai pasyvus stebėtojas. Veikti jūs visada pradedate vėliau, tačiau susitvarkote ir dabar esate susitvarkęs.
       – Taip, aš susitvarkiau. Bet ir varnos, pasakysiu jums, labai daug nuveikė, pasikeitė į gerą. Tos, kurias stebėjau baseine, buvo be priekaištų. Svarbiausia – niekur nesikišo.
       – Na ir šeštas numeris yra Dievas. Siūlau jo išvis neaptarinėti. Tų dievų, mielasis Sofija, buvo tūkstančiai, milijonai, gal nemažiau negu žmonių. Mes tiesiog padėkokime maloniam ponui iš dangaus už jo dėmesingumą, marškinėlius ir dėkime tašką.
       – Mielai, – sutiko Sofija. – To malonaus pono danguje ir jo geranoriško poelgio aš ir taip niekada nepamiršiu. Tačiau mūsų bendradarbiavimo dar nenorėčiau užbaigti. Turiu rimtų, ambicingų tikslų, reikės jūsų pagalbos.
       – Labai įdomu, – atsakė psichologas. – Padėsiu, jeigu tik man pakaks kompetencijos.
       Sofija susikaupęs prašneko:
       – Daug galvojau, išgryninau svarbiausius dalykus. Močiutės. Savo planus sieju kaip tik su jomis. Tiksliau, esu linkęs pradėti nuo jų.
       – Ir... ko jūs ruošiatės imtis? – Psichologas, atrodo, pajuto grėsmę.
       – Pirmiausia surasiu močiutes. Nemanau, kad bus sunku tai padaryti – aš palyginti neblogai prisimenu jų buvimo arealą. O jūs padarysite močiučių fotorobotus. Visų nereikia, trijų penkių bus per akis.
       Psichologo veide šmėstelėjo neviltis.
       – Mielas pone Sofija, kad ir gerbdamas jūsų planus, esu priverstas atsisakyti pasiūlymo. Aš nesugebėsiu, tikrai, patikėkite manimi. Eisiu jau. Man metas.
       – Sugebėsite, – sulaikė psichologą Sofija. – Jūs sudarysite fotorobotus.

       18

       Atėjo laikas leistis į ekspediciją. Sofija išvyko vienas sunkvežimiu. Įsuko į greitkelį, vedantį šiaurėn. Kelionė buvo apgalvota iki menkiausios smulkmenėlės, po ranka gulėjo žemėlapis.

       nuvažiavęs keliasdešimt kilometrų įsuks į aikštelę, iš kurios ves siauras miško keliukas; važiuos ilgai, atrodo, atsidurs pačiame girios viduryje; Sofija nerimavo, ar pataikys sustoti ten, kur reikia, tiksliai toje vietoje; nuvažiavęs dar dvigubai tiek turės išsukti iš greitkelio ir lėkti tuščiu, medžiais apsodintu plentu; vėjas švilpčios pro pravertą kabinos langą; marguos lapai ant šalikelės liepų, o dangus bus vaiskus ir aiškus, saulė, perkopusi zenitą, blyksės pro rudens jau pradėtą retinti lapiją; Sofija neabejos, kad jam pasiseks.

       Bet Sofija pasiėmė „Beretta“ markės automatinį pistoletą. Ir porą apkabų, iš viso šešiolika šovinių. Šiaip, dėl visa ko – ar maža kas gali kelyje nutikti.

       19

       „Miškas...“ – abejingai pagalvojo Sofija, nevalingai vyptelėjo ir sustabdė sunkvežimį. Keliukas dar vedė tolyn, o aplink – aukšti spygliuočiai ir tyla. Sofija apsidairė, išsitraukė pistoletą ir pono Deivio balsu tarė:
       – Nagi čiulpk, vaikine.
       Burnoje pajuto standų, tvinkčiojantį falą. Trūko kvapo, pykino, bet Sofija susitvardė. Paskui burnoje pajuto spermos skonį, iššoko iš kabinos ir išsivėmė. Atsisėdęs ant kabinos laiptelio, ranka nusišluostė burną ir užsimerkė.
       – Nepasiduokite silpnumui, mielas Sofija, netapkite prisiminimų įkaitu, – išgirdo psichologo balsą. Atsimerkęs tiesiai prieš save išvydo ant apatinės pušies šakos tupinčią varną. – Negi pamiršote, ko mokiau? – priekaištingai tęsė paukštis. – Mano istorija – tai aš, pasak to tipo iš „King of the Road“. Jūsų istorija – tai jūs, Sofija. Nesigręžioti!
       Sofija pakėlė „Berettą“ ir nutaikė į varną.
       Paukštis atlaidžiai palingavo galvą.
       – Jūs nešausite, nebus kas padaro fotorobotus. Ir dar, – pridūrė paukštis pakildamas, – aš ne varna, o kuosa.

       20

       Sofija lekia vingiuotu, medžiais apsodintu plentu. Vėjas švilpia pro pravertą kabinos langą. Sofija vairuoja ramiai, jam malonu, kad marguoja lapai ant šalikelės liepų, dangus vaiskus ir aiškus, saulė, perkopusi zenitą, blyksi pro rudens retinamą lapiją. Ir kad pavakarys, kelias tuščias. „Gražios kapinaitės...“ – lydi akimis nedidelį, akmenine tvora aptvertą plotelį. Sofija smagiai nusikvatoja, nes įdėmus jo žvilgsnis spėjo užgriebti aukštus, senus medžius, vieną kitą antkapį. Ir nesvarbu, ar čia kas besilaidoja.
       Iškart už kapinaičių – kalvos viršūnė. „Niekur jūs nedingsite, nepasislėpsite, bičiulės...“ – pagalvojo Sofija, dėl visa ko atidžiai nužvelgdamas pakeles, ar kas griovyje nesislepia.
       Privažiavo dar vienas kapinaites – link jų pasukęs žvyrkeliukas buvo tuščias. „O kaipgi kitaip“, – pamanė Sofija. Sustabdė sunkvežimį, išjungė variklį ir nerūpestingai iššoko iš kabinos su pistoletu dešinėje rankoje. Abipus plento – liepų eilės, už jų – lygūs kaip stalas laukai ir tuščios, žvilgsniu peršviečiamos kapinaitės. Sofija pritūpė. Pažvelgė po sunkvežimio apačia. Apėjo aplink sunkvežimį. Lyg ir baudėsi paspardyti padangas, bet susilaikė. Nerūpestingai žaisdamas pistoletu, apėjo dar ratą, paskui – dar tris ratus. Beeidamas septintą ratą, netyčia nuspaudė gaiduką, ir nuaidėjo šūvis. Laukais nulėkė šūvio garsas, kapinaitėse kažkas šaižiai skimbtelėjo. Sofija žvyrkeliuku nužingsniavo pasižiūrėti. Kulka pataikė į seną nulinkusį metalinį kryžių, ištrupino rūdis ir paliko nedidelį įdubimą. Sofija dar būtų pašaudęs, tačiau turėjo važiuoti į bažnytkaimį, kuris ir buvo kelionės tikslas.
       Sofija manė, jog pagrindinė močiučių laikymosi bazė – kaip tik šis kaimelis. Ne toks ir mažas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio: bažnyčia, apgriuvęs dvaras, tvenkinys ir sodai, dirbami laukai. Bažnytkaimyje buvo keliolika gatvių, gal koks šimtas namų, žodžiu, močiutės turėjo kur glaustis. Kaip net keliolika močiučių sugebėjo tilpti jo mašinos kabinoje? Jei močiutės sugeba neįtikėtinai išplėsti jo sunkvežimio kabiną, jos gali ir daugiau. Net ši vieta, kur laikosi močiutės, neabejotinai nepaprasta – Sofija tai jautė.
       Sofija, lydimas vietos gyventojų žvilgsnių, keletą kartų pervažiavo pagrindine miestelio gatve pirmyn ir atgal. Atrado, kad čia veikė kelios parduotuvės ir pora barų. Vienoje kavinėje Sofija nusprendė papietauti.
       Užėjo į vidų, rado laisvą stalelį. Už baro stovėjo nuostabaus grožio moteris. Juodi plaukai, rudos akys ir migdolinis žvilgsnis. Apsirengusi juoda suknele su balta nėrinių apykakle, vos dengiančia pečius. Toji moteris Sofiją aptarnavo. Prie baro kavą gėrė kažkoks tipas, tikriausiai kavinės savininkas. Languotu pilkšvu švarku ir rudomis keisto dizaino basutėmis. Sofija, užsikąsdamas virtomis pupomis, dorojo kiaulės koją, prisiminė angliavandenius oligosacharidus – tai jį šiek tiek prablaškė. Aptarnavusiai moteriai paliko arbatpinigių. Išeidamas žvilgtelėjo į kavinės pavadinimą: „Bajorų“.

       21

       Sofija susidomėjęs žiūrėjo į kompiuterio ekraną. Prie kompiuterio tiesus kaip styga sėdėjo psichologas ir klusniai vykdė Sofijos nurodymus.
       – ...reikėtų daugiau mėlio lūpose. Toks, žinote, sodrių spalvų, raudonos ir mėlynos, junginys...
       – Ne žydros?
       – Ne žydros, pone psichologe.
       – Atleiskite.
       – ...jis sukuria tokį į bordo panašų violetą, suprantate? Va dabar gerai, pone psichologe. Ir dar – akys. Labai svarbu. Įdomiausia, kad aš jų neprisimenu, visiškai. Tarsi tų akių visai nebūtų buvę – akiduobės, ir tiek.
       – O jei pamėgintume su juodais akiniais?
       – Sakote? Gerai, pamėginkime. Šitai uždėkite. Na ir ką matome?
       – Gražu... – pasakė psichologas, žvelgdamas į raukšlėtą ir visiškai subjaurotą Džeimso Bondo veidą.
       – Gal ir gražu, sutinku. Tačiau ar visuomenė galės atpažinti šias moteris, kai pateiksime tokius jų paveikslus?
       – Nežinau... – specialistas atrodė sutrikęs. – Aš nežinau... Juodi akiniai slepia akis, gal, sakau, uždėkim pensnė, ne taip pridengs...
       – Padarykime pertrauką, pone psichologe, – ramiai pasakė Sofija. – Užplikysiu arbatos. Jums su citrina ar be?
       – Su citrina, – specialistas atrodė išvargęs.
       – Man nepatinka jūsų požiūris į šį reikalą, – žvelgdamas psichologui tiesiai į veidą kalbėjo Sofija. – Juodi akiniai, pensnė – tai pernelyg paprasta. Turime ieškoti netikėto sprendimo. O gal jūs abejojate, netikite mūsų reikalu?
       Psichologas gurkštelėjo arbatos.
       – Supraskite mane teisingai, pone Sofija, gali būti, jog aš priėjau savo galimybių ribą. Jau prašiausi atleidžiamas. Kaip dar vieną, paskutinę, galimybę akims pridengti galėčiau pasiūlyti tik vualį, daugiau nieko.
       – Pasitraukti per daug paprasta, – atsakė Sofija. – Nereikalauju neįmanomo, žinau, ko noriu. Po to, kai parinkome nėrinius, skrybėlaites, lūpoms radome tinkamą violetą, – tikitės pasitraukti? Na jau ne, eisime kartu iki galo. Užvakar leidausi į ekspediciją, viską dar kartą patikrinau ir supratau, kad einame teisingu keliu. Žmonės atpažins močiutes, mes pasieksime, kad atpažintų. Ieškokite idėjų anatomijos vadovėliuose, nekrologų nuotraukose, stebėkite įžymybes, sklaidykite „Cosmo“, „Panelė“, „Worldsex“, „Ogrish“, „The Face“ puslapius, na argi aš turiu jus mokyti, pone psichologe, – kalbėjo Sofija.
       Psichologas tylėdamas klausėsi nurodymų ir – galbūt pirmą kartą gyvenime – labai nuoširdžiai gailėjosi šiam puikiam, neįtikėtinai aktyviam žmogui andai minėjęs, kad keliolika močiučių yra niekis. Geriau jau būtų pagrasinęs jų antplūdžiu sulig apskrities dydžio miestu, tuomet gal ponas Sofija nesiryžtų... Nors – ką žinai. Psichologas atsiduso.
       – ...beje, pone psichologe, kas yra kuosa?
       – O ką – kuosa? – nuolankiai atsiliepė pašnekovas. – Ji – tik coloeus monedula, varnų šeimos paukštis. Kūno ilgis – iki 33 centimetrų, svoris – 150-200 gramų. Minta vabzdžiais, kirmėlėmis, grūdais, vaisiais. Monogamas. Deda 4-6 melsvai žalsvus, dėmėtus kiaušinius. Tradicinėje simbolikoje apie ją neužsimenama. Apie kukutį, kondorą – taip, o apie kuosą nėra nė žodžio.
       – Kokios tikslios žinios... – draugiškai nustebo Sofija. – Ar gali būti, kad kuosa yra jūsų ypatingo dėmesio subjektas? Kur buvote užvakar, kai aš vykau į ekspediciją? Klausiu tik šiaip, iš smalsumo.
       – Leidau laiką su žmona, ji patvirtins, jei klausite, – taikiai atsakė psichologas. – Žinios apie kuosas – iš bendro išsilavinimo.
       – Galbūt, pone psichologe. Galbūt.

       22

       gali būti gali būti... mes sakome tiesą, bet nebūtinai visą tiesą kiekvienam... verta propaguoti tiesą, kuri suvokiama kaip tiesa... neleisti vartotojui pakeisti nuomonės... šiuolaikinė tikrovė, kuri remiasi įvaizdžiais...
       Sofija giliai alsuodavo, skruostus išmušdavo raudonis. Jiedu su Kotryna nuvers dar ne vieną kraną įvairiuose miestuose. Pamėgins ir šalyse, kur technologijos itin modernios ir nuversti labai sunku. Galbūt net sukels nepavojingą kokių 3,5 balo stiprumo pagal Richterio skalę žemės drebėjimą. Svarbu – iššūkis ir tinkamas pasiruošimas.
       …legenda; legenda apie šventąjį Gralį. Kultinis atlikėjas – hiphopo karalius Artūras; žmogus internete ieškojo kito žmogaus, kuris norėtų jį suvalgyti. Rado, jo svajonė išsipildė; pavyzdžiui, imperinio stiliaus karstą reklamuoja blondinė, į kurią bežiūrint galima iki valios grožėtis jos sėdmenimis; pro rentgeno akinius matai kiaurai šilką ir sintetiką. Prieš pažvelgiant į gaktą reikia išsiaiškinti, kokia medžiaga ją dengia; programa „Vocaloid“ priverčia kompiuterį padainuoti norimą dainą pageidaujamu balsu. Ech, trenkė kepurėlę į žemę mano „Outlockas“ ir pavarė hiphopą tyru tarsi krištolas Farinelio balsu; ištikimas kontekstinis mobilusis telefonas vardu Liusi – jis buvo šeimos negandų ir laimingų dienų liudytojas; jei milijonus moka už išmatų valgymą, kodėl to nenufilmavus; „Faux-art“ – tai van Gogh'o „Saulėgrąžos“ arba „Irisai“ už 2 tūkstančius eurų. Aukcione „Irisų“ originalas parduotas už 50 milijonų dolerių; jau akivaizdi Grigaliaus kalendoriaus patobulinimo būtinybė – jokių mėnesių, kam tos komplikacijos...
       Štai ji, laimės formulė: laimė = P+5E+3H. P – bruožai ir pasaulėžiūra, E yra būvis (sveikatos būklė, babkės, draugystė etc.), H – „aukščiausių standartų“ indeksas, kaip antai – savigarba, ambicijos ir humoro jausmas. Norint nustatyti kiekvieno žmogaus laimingumo lygį reikia atlikti testą, kurį sudaro keli paprasti klausimai. Paskui pritaikant formulę apskaičiuojamas laimės indeksas nuo 1 iki 100 balų.
       Taip pat – Dievas, kažkurioje visatos vietoje esantis tobulas kompiuteris. „Pasenusi informacija, – galvoja sau Sofija. – Dievą visuomet galima patobulinti. Va laimė – tai jau rimčiau.“

       23

       Mitybos specialistai teigia, kad maitinantis pupomis, apšvitintomis gamaspinduliais, pilvo nebepučia, nes labai sumažėja angliavandenių oligosacharidų. Nepaisydamas painios sistemos, pagal kurią produktus švitinti galima tik gavus specialią licenciją, Sofija apsisprendė valgyti tik gamaspinduliais apšvitintas pupas. Taip pat Sofija labai atidžiai sekė santūrias prognozes apie mamutų klonavimo galimybę. Automatiniu sekvenatoriumi jų genai jau pjaustomi į nukleotidus. Sofija pirmas pasiūlys mamutų apipjaustymą už dyką. Ir dar: seniausiam lyties organui – daugiau nei 500 milijonų metų. Jį turėjo vėžiagyvis. Turėjo du, ne vieną! Jo jau neapipjaustysi. Apgailėtina.
       Sofija nekantraudamas laukė, kada pirkėjams bus pasiūlyti kalbantys drabužiai ir kalbantys maisto produktai. Į produktus įdiegtos mikroschemos praneš, su kuo juos derinti, kada baigiasi jų vartojimo laikas. Sofija prisiekė išmesiąs visas nusipirktas kelnes, o užsakytų ateljė visai neisiąs pasiimti. Tai reikš jo pasikeitusį požiūrį.
       Žaidimo „Bot Fighters“ variantas. Mobilusis tavo rankose tampa radaru, kuriuo skenuoji miesto gatves ir ieškai priešininko. Jį radęs, paleidi virtualią salvę. Sofija brido gatvėmis per virtualių lavonų krūvas ir džiūgavo... Atogrąžų saloje, pagrindinėje džino buveinėje, Sofija pastatė viešbučių, kazino, priviliojo minias lengvabūdžių turistų, daug jų pagrobdavo, išpirkos gaudavo krūvas pinigų, žudydavo, ir šiaip... Sofija išmanė daug kankinimo būdų. Pavyzdžiui, biblioteka, kurios slankiojančios sienos sutraiško aukas. Naivuolė inkvizicija... herojus – raumeningas, artimos kovos nevengiantis gladiatorius; gynybinės magijos meistras miškų elfas ir abejingas žudikas tamsusis elfas; neaiškių galių paslaptingas angelas Serafimas (tikriausiai toks vardas, galvojo Sofija); karo magas su kardu rankoje ir moteriškos lyties vampyrė, dieną pasirodanti karžygio, naktį – vilko pavidalu... paprasčiausias lygis – „Kliudžiau“. Atkūrę aukštaitišką trobą, randate lanką, patenkate į lauką ir lokalizuojate katės vietą. Šaudymo žaidimas – po kiekvieno šūvio gyvulėlis mažėja, o sėkmingi pataikymai – sumuojami².
       – Pone psichologe, išvyksime po savaitės, būkite pasiruošęs, – Sofija dar kartą žvilgtelėjo į ekraną. Pagaliau pavyko rasti, jo nuomone, geriausią sprendimą – akių tiesiog nėra, akiduobes užpildo įvairūs vaizdai: miškas, ežeras, kraštovaizdis iš paukščio skrydžio, skalbimo miltelių, skutimosi peiliukų, kompleksinių trąšų reklama. Psichologas sumanymui priešinosi, tačiau Sofija buvo įsitikinęs, kad močiučių reklama privilios daug žmonių. Galiausiai su psichologu sutarė taip: vienoje akiduobėje bus reklama, kitoje – šiaip vaizdelis.
       Sofija pasakė:
       – Močiutes demonstruosite jūs, kolega. Beje, apie sapnus. Aš supratau, kad sapnuoti yra naudinga. Skaičiau žurnale, kaip kažkoks faraonas sapnavo septynias nutukusias ir septynias liesas karves. Liesosios nutukusias prarijo, įsivaizduojate?
       Derybos su ponu Deiviu buvo kiek sunkesnės – iš pradžių jis nė girdėti nenorėjo apie miestelius, juo labiau apie investicijas miesteliuose.
       – Išklausykite, mielas pone Deivi, – įtaigiai kalbėjo ponas Sofija. – Mūsų pradėtas projektas apipjaustymo sektoriuje kol kas laikosi neblogai. O kas bus, jei kils tikras apipjaustymo vajus ir į sektorių ims veržtis transkontinentinės kompanijos? Juk neatsilaikysime. Todėl vien apipjaustymu apsiriboti negalime. Paslaugų sektoriuje dar yra ką veikti, aš siūlau plyno lauko investiciją.
       – Durnius, – likęs vienas sumurmėjo ponas Deivis. Tačiau pripažino, kad Sofijos kalbose yra tiesos – agroservisas ir prekyba, atėjus pinigingiems tarptautiniams investuotojams, žlugo, liko tik apipjaustymas. Na ką gi, plynas laukas – tai plynas laukas. Ponas Deivis jautė, kad turi laikytis pono Sofijos kuriamos strategijos.

       24

       – Ponios ir ponai, – ponas Sofija, pasipuošęs pilkšvu kostiumu ir rausvais marškiniais, nuotaikingai ir geranoriškai kreipėsi į senutes, pagyvenusius vyrus, išeiginiais kostiumėliais apsirengusias kaimo mokytojas, seniūnijos tarnautojas, felčerę ir paštininkę, grubokus kaimo vaikus ir platų kaklaraištį pasirišusį seniūną. – Tikiuosi, pastebėjote, kad visos aplinkinės kapinaitės pasipuošė metalinėmis, ryškiomis spalvomis nudažytomis tvoromis. Tai yra kompanijos THE COMPANY OF WORLD'S CIRCUMCISSION dovana jūsų nuostabiam miesteliui, – Sofija žvilgsniu paslapčia ieškojo migdolinės padavėjos iš kavinės „Bajorai“. – Bet tai dar ne viskas. Šiuolaikinės paslaugos visur neša naudą ir gėrį. Prašau, įjunkite močiutes, – kreipėsi į psichologą, ir bendruomenės salės ekrane tyliai tarsi vaiduokliai ėmė keistis juodais, nėriniuotais drabužiais apsirengusių, kaprono skarelėmis galvas pridengusių močiučių portretai su pastoraliniais ir reklaminiais vaizdais akiduobėse. – Taigi, – Sofija padarė trumputę pauzę, – kompanija THE COMPANY OF WORLD'S CIRCUMCISSION dovanoja šiam nuostabiam miesteliui investicinį projektą ir imasi čia kurti pramogų parką. Patikėkite manimi, prie dvaro, kurį su visa aplinkine žeme mes jau nupirkome, įsikurs paslaptingas žaidimų ir pramogų pasaulis. Žmonės čia važiuos iš visos šalies ir užsienio. Dvaro kieme iškils nauji pastatai, juose ir kieme veiks daug visokiausių žaidimų ir atrakcionų. Įspūdžių ištroškusius žmones grobs klastingi elfai ir vampyrės, išlaisvins šaunūs gladiatoriai, veiks jojimo, arimo, kultivavimo, melžimo mokyklos, pastatysime daug lošimo automatų. O svarbiausia, visais tais vampyrais, ksenomis, miškų elfais, serafimais, peliukais mikiais, los marijomis, mentais, mumijomis, byviais, tešlagalviais, anastasijomis, teletabiais, gvadalupėmis, brisiais ir kitais galėsite dirbti jūs, taip taip, išgirdote teisingai – jūs, gerbiamieji šių apylinkių gyventojai.
       Žaviosios padavėjos Sofija vis dar nematė. Skarotos pagyvenusios moterys, negrabūs vyrai įdiržusiais delnais, gruboki kaimo vaikai tylėdami klausėsi geranoriškos Sofijos kalbos. Žmonės galbūt ne visai suprato ambicingus THE COMPANY OF WORLD'S CIRCUMCISSION planus. Kelios šeimos kartos čia dar gyveno tame pačiame name. Prisiklausę babyčių pasakojimų, vaikai naktimis vieni bijodavo eiti į lauko išvietę ir tikėjo, kad tamsiais rudens vakarais kapinėse ūbaujanti pelėda yra Giltinė. Sutemus virš kaimo lakiodavo aitvarai, čia vadinami pūkiais. Artėjant pavasario lygiadieniui žmonės su kaukėmis vaikščiodavo po kaimą, Kanapinio ir Lašininio kovą lydėdavo nuoširdus gaspadorių ir šeimynykščių kvatojimas. O mokytojos vaikams garsiai vis dar skaitydavo Jono Biliūno „Kliudžiau“, kurio pabaiga pritildydavo net ir didžiausius nenuoramas. Seniausi kaimo žmonės dar prisiminė:
       – Neplak rykšte žemės, nes žemė plakama verkia.
       Tačiau Sofija buvo ramus, švietė linksmumu ir pasitikėjimu.
       – Ponios ir ponai, – kalbėjo jis. – Prašau pažvelgti į portretus šių malonių moterų, kurias regite ekrane. Nuojauta man sako, kad tarp jūsų yra tokių, kurie jas asmeniškai pažįsta. Ponios ir ponai, padėkite man su šiomis moteriškėmis susitikti. Už jūsų pastangas ir sugaištą laiką tinkamai atlyginsiu. 10 tūkstančių gaus tas, kuris suves mane su bent viena iš šių moteriškių.
       Jaunesnieji, išgirdę atlygio dydį, sukluso.

 
       ¹ Donaldas Kajokas. (Atgal>>)
       ² Aliuzija į Ernesto Parulskio tekstą „Biliūnas enter“. – „Omnilaikas“. (Atgal>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt