Lapė
       Broliai juodvarniai

Į viršų

       Lapė

       Vabzdžiai čia kitokie. Jie tylūs ir rudeniškai lėti – musės raudonomis akimis ir pailgais peršviečiamais sparnais, išvagotais kapiliarų, ilgakojai uodai, sparvos ir didžiuliai pūkuoti šilkaverpiai, bejėgiškai bandantys kopti lango stiklu, – tik iš įpročio, bet ne iš baimės besipriešinantys artėjančiai žiemai.
       Zuikialūpio, strazdanoto berniuko žvilgsnis šaltas ir drėgnas, jo rankos apkramtytais nagais ir nenatūraliai raudonos tarsi nuo šalčio. Jis varto seną, aprūkusią geltonlapę knygą, pilną keistų graviūrų, išraitytų raidžių, gotikos ir baimės. Jis sėdi prie lango, nugara į kambario tamsą, veidu į rugsėjo šviesą, stebi rėplinėjančius naktinius drugelius, vis krintančius ant atverstos knygos puslapių. Knygoje šoka inkvizicijos liepsnos, ryjančios prie stulpo pririštus eretikus. Jų veidai bejausmiai. Bejausmiai ir kareiviai, bejausmis iečių miškas, bejausmė vienodai galvas palenkusių žmonių minia. Plaukuotos peteliškės šnara it pelenai, vis suburzgia jėgų netekusi geltona vapsva, sunkiai kvėpuoja – jos pilvelis trūkčioja, pasirodo ir vėl pasislepia nuodingas vabzdžio geluonis.
       Pro dvigubą langą berniukas mato prie daržinės pririštą dėmėtą senelio šunį Pinčiuką, kuris skalija aukštu balsu, piktai šiepias rodydamas senas geltonas iltis, stojas ant užpakalinių kojų, ręžiasi iš paskutiniųjų, dūsta bandydamas pasiekti jo taip nemėgstamą kaimynę Stefą, atėjusią vandens iš jų šulinio. Ji stovi vidury kiemo ir, nekreipdama dėmesio į pririštą pikčiurną šunį, kažką nesuprantama greitai tarška seneliui, papsinčiam papirosą. Stefa žema ir plati, o senelis aukštas ir tvirtas – gyslos ir kaulai: Stefa kalba užvertusi galvą aukštyn. Prie jos kojų stovi sklidini vandens kibirai, ant pečių – naščiai.
       Berniukas girdi tos senos liežuvautojos balsą, kuris pinasi su šuns skalijimu, kartais nugirsta minint savo vardą – Simas, kartais kažką apie nuodėmingą mirtį, bet stengiasi nesiklausyti jos šnekos, pastebi, kad senelis nervingai kažką vis atsako, galiausiai mato, kaip perpykęs jis nusviedžia ant žemės rūkstantį papirosą, pakelia ranką ir energingai kažką tai senei šaukia. Gal net grasina. Stefa skubiai kabina naščių kablius už kibirų lankelių ir pateliūskuodama skuta iš jų kiemo tolyn, ten, kur pamiškėj matyti geltonuojantys jos dukters namai.
       Berniukas, matydamas visa tai, keistai pakreipia galvą, kaip kareivis iš pageltusios graviūros, akimirksnį galėtum pamanyti, kad jo lūpomis nubėga vos pastebimas šypsnys, nors greičiausiai tai tik atsispindėjęs Stefos kibiro vandeny besiplakantis rudeninis saulės zuikutis.
       Stefa, paėjėjusi keletą skubių žingsnių, atsisuka, mosuoja dešiniu kumščiu ir piktai šaukia Simo seneliui, grūmodama ar pašiepdama, velniuodama, tikriausiai ir karkdama it sena nebepaskrendanti miškinė varna, – senelis nusispjauna ir nusisuka, Pinčiukas vis loja, tyliai krinta geltoni medžio lapeliai.
       Simas žiūri į liepą prie tvartelio, ji lyg gindama (nors tai ne tiesa) laiko apglėbus mažesnę už save obelį, ant kurios šakų dar kybo keli rudeniniai balti obuoliukai. Keista, tačiau obelis beveik jau be lapų, o liepa kol kas tik nutaškyta geltoniu – tai pirmieji rudens skinami lapai, jų baltos dėmelės šmėsčioja tamsiai žaliame medžio lapyne, – tarytum ji sirgtų vėjaraupiais.
       Šilkverpis krinta pavargęs, jis kutena berniuko pirštus, lėtai velka didžiulius savo sparnus tiesiog per raides, per nusidėjėlį, kareivius, inkvizitorius, per vyskupo tiarą, per dideles kaip obuoliai miestelėnų akis ir per nuodėmes valančią ugnį.
       Berniukas staiga suglaudžia knygos puslapius palaidodamas didelį pūkuotą drugį seno popieriaus kape.

       Jie išsuka iš kiemo ir smagiai žingsniuoja miškelio vieškeliu: senas aukštas žmogus ir pablyškęs berniukas. Žvirgždas girgžda po jų kojomis, aplinkui tvyrantis rudens rūkas migdo skarotas egles, kirtimuose vešinčius lazdynus. Pakelėje tarp seniai jau bežiedžių, tačiau vis dar mėlynai žalių ugniažolių šliaužia sraigė, sunkiai velka drėgnus savo namus. Berniukas trumpam pritupia prie skubančio į rudenį moliusko, atsargiai paliečia pirštu jo ragučius – sraigė išsigąsta, slepiasi saugiame kalcio kiaute. Kažkur trakšteli šakelė, nuo medžio pabyra sunkūs lašai – tai paukščiai ar voverės trumpam pažadino snaudžiančius medžius. Tačiau berniukui nedrąsu atsilikti nuo senelio, jį gąsdina tie atklystantys iš miško tylūs, paslaptingi garsai. Jis galėtų prisiekti, kad akimirksnį jaučia kažkieno žvilgsnį.
       Jį persmelkia šaltas nepažįstamų akių spindulys.
       Miške švysteli blyški dėmė, eglynėlio tamsoj sumirga keistos švieselės ir pranyksta.
       Vaikui pašiurpsta oda, o sraigė vėl iškiša savo ragučius, tačiau berniukui ji jau nebeįdomi. Jis nubėga į priekį, pasiveja plačiais žingsniais žengiantį senelį ir įsikimba į jo suskirdusią, seną, bet vis dar tvirtą ranką.
       Miškelis pasibaigia. Tylu. Vienodai girgši žvyras. Girdėti tolumoje sumūkiančios karvės. Rūkas – kaip pienas. Miško kerai išsisklaido, baimė išgaruoja: vos įžvelgiami rūke, ant kiekvieno pakelės stulpo kaip geniai kybo elektrikai ir moja praeinančiam vaikui bei jo seneliui. Vaikui smagu – jis mato žmones aukštai virš žemės, net pro rūką tarytum didelės šypsenos spindi jų metalinės nagės. Berniukas taip pat nusišypso, – keisti tie žmonės stulpuose, it nukryžiuoti Spartako kariai.
       Senelis pamoja elektrikams kepure.
       Vienas iš jų (berniuko draugas), Vincelis, mojuodamas ranka ir šypsodamasis iki ausų laimingo žmogaus šypsena, klausia:
       – Kur iškeliaujat, vyrai?!
       – Pas draugus, – atsako senelis. – Pas draugus, – pakartoja.
       – Reikia, reikia! Simai, aš tau turiu dovaną! Gaudykit! – jis įkiša ranką į užantį, išima kažkokį ryšulėlį ir meta žemyn. Senelis pagauna. – Kaip žadėjau! Lakūno šalmas ir akiniai!
       – Tokie kaip Dariaus ir Girėno? – šypsodamas klausia senelis.
       – Kaip Dariaus ir Girėno, – atsako Vincelis-genys. – Apsaugo nuo audros ir ugnies, ir nuo blogų bobų žvilgsnių!
       Berniukas atsargiai paima ryšulėlį: į odinį lakūno šalmą įsuktus akinius. Iš džiaugsmo berniuko akys plačiai atmerktos. Jis nekantriai užsimaukšlina šalmą ir užsideda apvalius akinius. Senelis padėkoja Vinceliui ir jie žengia tolyn į balto rūko marias. Už nugarų likęs Vincelis uždainuoja:
       – Darius ir Girėėėėnas perskridoooo Atlantąąąą...
       O stulpuose sutūpę elektrikai jam pritaria darniu padangių choru:
       – Bet į žemę kriiiiiiiiiito ant smėlėto krantooooooo...
       Senelio ir berniuko širdys prisipildo ir džiaugsmo, ir liūdesio, jie tolsta ir klauso vis dar aidinčios dainos. Ji tokia graži. Ataidi iš rūko.

       Krinta į krūvą nuvytę, tačiau dar drėgni bulvienojai, bet kvapnūs dūmai vėl pamažu prasisunkia iš apačios, smarkėja vingiuota jų srovė, tyliai spragsi gelmėj rusenanti liepsna. Trota eina atgal, didžiulėmis šakėmis renka Klevinio nupjautus bulvienojus ir neša į didelį, vis neįsidegantį laužą. Senis Pusvaškis sėdi ežioje ant akmens, žiūri į dūmus ir papsi juodą didžiulę pypkę, prikimštą dvokiančios tabokos.
       Simas ir senelis pasuka iš vieškelio tiesiai į dirvą. Jie prieina prie dirbančių kaimynų, senelio draugų. Tie sustoja, paduoda seneliui rankas, paskui taip pat rimtai pasisveikina ir su Simu. Tų žmonių veidai tokie pat raukšlėti kaip ir senelio. Jie plačiai šypsosi, patenkinti dirbamu darbu, tyliu rudens rytu, bulvių derliumi, kuris dar snaudžia po jų kojomis, žemėje – mažuose molio karsteliuose.
       – Sveiki, – sako senis Pusvaškis ir išpučia dūmus. – Gražūs akiniai, Simai, kaip pas kombainiorą.
       – Čia lakūno. Tokius Darius ir Girėnas turėjo, – ištarė Simo senelis, spausdamas ranką. – Prastai kūreni. Vos smilksta.
       – Kad jaunimas taip neša, taip verčia bulvienius, nespėja ugnis.
       Simui keista, kad Pusvaškis vadina kitus jaunimu. Visi jie atrodo Simui vienodo amžiaus, vienodai susiraukšlėję, vienodai seni. Tik jo senelis aukštesnis už visus. Ypač už Pusvaškį, kuris ant akmens atrodo lyg nykštukas, išlindęs iš pelkės viksvynų.
       – Reikia apmyžt laužą, tada tai jau degs, – sako Pusvaškis. – Pajėgsi, Simai?
       – Neerzink vaiko, – burbteli senelis.
       Simas ir senelis prisijungia prie dirbančiųjų, neša bulvienojus ir deda į rūkstančią krūvą, smagiai verčia, kartu su usnimis ir kiečiais. Kad ir suvytusios, tačiau duria usnys Simui rankas. Laikas lekia smagiai, tarsi pasišokinėdamas. Senis Pusvaškis kažkur išeina. Neilgam. Kol vyrai pabaigia rinkti bulvienojus, jis grįžta, išsitraukia smagų butelaitį degtinės, į laikraštį suvyniotų lašinių, duonos, svogūno, porą paraugintų agurkų. Viską padeda ant ežios akmenų, atpjauna lenktiniu peiliu svogūno ir lašinių, padeda ant duonos riekės, šelmiškai mirkteli Simui, paskui nuvalo švarko skvernu iš kišenės ištrauktą briaunotą stiklelį, atkemša butelį, pila skaidrią degtinę.
       Vyrai susėda. Kas ant akmens, kas ant nulinkusios žilvičio šakos. Juos supa žilvičiai, bulvių laukas, ražienos, vieškelis, netolimas alksnynas, pro pamažu skystantį rūką prasišviečiantys Pusvaškio trobesiai anapus keliuko.
       – Nebegaliu net bulvienių nupjauti. Skauda sąnarius. Ot atėjo laikai. Gerai, kad jūs jaunesni, – sako Pusvaškis.
       – Kiek jau mes ten jaunesni, – numoja ranka Trota.
       – Imk lašinių, Simai, – siūlo Klevinis.
       – Imk, Simuk, nesisarmatyk, – ragina senelis.
       Simas stovi, žiūri į ištiestą Klevinio ranką su lašiniais, duona, supjaustytu svogūnu ir atrodo, kad čia visai nedalyvauja. Kleviniui, matyt, pasidaro keistai nejauku nuo apvaliais lakūno akiniais pridengto berniuko žvilgsnio, jis atitraukia ištiestą ranką.
       – Kaip nori. Kaip nori...
       – Jeigu valgyt nenori, eik pažaisk, eik laužą pakūrenk, paieškok pakrūmiais sausų pagalių, gal labiau įsidegs, – sako senelis.
       Vaikas apsisuka ir nueina šakele stuksendamas sau per raudonus guminius batus. Senelis nulydi berniuką žvilgsniu, išlenkia stiklelį degtinės ir nuleidžia galvą.
       – Padla ta miesčiunka, – sako Klevinis.
       – Kaip gali savo vaiką palikt, – jam pritaria Trota. – Negali, juk vaikas – tavo kraujas. Mano sūnus į kalėjimą papuolė. Kai klausinėjo tardytojas, sakiau sau, – tylėsiu, viską darysiu, kad tik nepasodintų, kad tik neišvežtų. Kad ir banditėlis, pijokas, bet vis tiek juk sūnus. Kaipgi gali savo vaiko atsisakyt? Bjaurybė ta tavo marti... Nors kiek jau Danius man bloga pridarė, kiek kraujo sugadino... ir motina per jį anksčiau laiko kapuose... ir aš be sveikatos... bet vis tiek juk sūnus... kad ir kas atsitiktų, bet vaikas lieka vaikas... juk tavo... kaip gali atsisakyt... negali... geriau jau tegu ranka nudžiūva...
       – Nepradėk vėl apie Danių, nepradėk, – pyksta Pusvaškis.
       – Padla ta tavo marti, bjaurybė, per ją ir Adomas... ne jis vienas per tokias kaip ji galvą į kilpą...
       – Ką jūs čia kaip susitarę vis apie mano sūnų, ko jūs vis... dar vaikas išgirs...
       – Kad Simas gal nieko nesupranta... Kaip jūs susišnekat? – klausia Pusvaškis.
       – Jis viską supranta. Viską. Labai protingas berniukas. Vis skaito knygas.
       – Ir tyli?
       – Ir tyli.
       Berniuką supa rūkas; siluetai, išnykstantys rudeninėje migloje; karklai, eglaitės, rūkstantis bulvienojų laužas, dirva, ražienos su šiaudų kupetaitėmis, kiek toliau – pastatai, karvės anapus vieškelio. Palei dirvą barškėdama pieno bidonais, skimbčiodama geležėlėmis pravažiuoja moteriškė. Ji padžeržgina Simui dviračio skambučiu. Berniukas laiko ką tik išsilaužtą lazdą, kuria kapoja pavieškelės kiečiams galvas. Kerta kaip tikras karys – jo galvą nelyginant šarvai saugo lakūno akiniai ir kiek didokas odinis šalmas, jo rankoje spindintis kardas Eskaliburas, todėl jis nenugalimas. Lekia priešų galvos nuo pečių, kardas švilpčioja ore, žybsi jo ašmenys. Riteriai yra teisingi ir išdidūs, jie kovoja dėl garbės ir dėl šaunumo, jie nieko nesigaili, jie yra teismas ir tiesa, jie neša ugnį ir kalaviją, jie pakelia skydus ir užstoja saulę, jie pakelia ietis ir jų antgaliai švyti Šventojo Elmo ugnimis, – švytintis Viešpaties karių miškas.
       Laikas slenka. Ruduo traukia viską į save kaip didžiulis magnetas. Rūkas leidžias žemyn.
       Vaikas nuleidžia kalaviją – riteris pavargo mūšyje, tačiau priešai nugalėti. Mūšio lauke lavonai ir ginklų nuolaužos, kraujas ir purvas. Jis stovi nuleidęs rankas ir klauso tylos, jis stebi tyliai plaukiantį laiką: visi įklimpę laike tarytum kisieliuj.
       – Simai! – iš rūko pasigirsta senelio balsas. – Eisim namo! Ateik čionai!
       Senelis dar sėdi ant akmens, laiko rankose stiklelį, kurį baisiai susiraukdamas išlenkia, ir Trotai supila paskutinius butelaičio lašus. Pusvaškis juokiasi:
       – Dabar tau, Trota, reiks kviest mus talkon – buteliuką statyti.
       Klevinis, nuėjęs prie karklų atlikt paprastų reikalų, kažką tyrinėja:
       – Ei! – pašaukia nustebusiu, kiek kimoku balsu. – Pastipus lapė!
       Seniai prieina, tikrai – pakrūmėje guli lapė. Berniukas taip pat mato nudvėsusį žvėrį. Lapės dantys prašiepti, lyg norėtų mirčiai įsikibti į juodus skvernus, akys išėstos maitvabalių ar išlestos varnų, kailis pradėjęs dryksti gabalais.
       – Kad nebūtų pasiutus, – sako susirūpinęs Pusvaškis.
       – Šunys laksto palaidi, prilįs prie maitos...
       – Geriausia būtų sudegint, – sako senelis. – Einam, Simai, atnešim malkų, reikia sudegint. Ugnis viską apvalo, viską išgydo... Visas ligas, visas bjaurastis... Viską.
       Jie neša iš miškelio sausas šakas, uždengia jomis nudvėsusią lapę. Senis Pusvaškis greit subėgioja iki namų ir sugrįžta su benzino bakeliu. Gerokai šliūkšteli ant drėgnų šakalių. Laužas didelis kaip piramidė, ugnis plyksteli, išsiverčia didžiuliu kamuoliu, net apsvilina Pusvaškiui blakstienas, paskui greit įsikimba į medžių šakas, liepsnos veržias aukštyn. Berniukas žiūri į ugnį tarytum užburtas, jam rodosi, kad ugnyje kartu su ta lapės maita dega dalis didžiulės sunkiai nusakomos, ilgas dienas jį slėgusios baimės. Liepsnos drasko rūko vystyklus, išlaisvina visus: Simą, senelį, Pusvaškį, Trotą, Klevinį, išlaisvina Simo mamą Eleną, atskiria nuo to didžiulio tamsaus žmogaus gauruotomis rankomis, išlaisvina jo tėvą Adomą, nutraukia jį veržiančias virves, išgydo jų kančią.
       Žiežirbos kyla aukštyn, į juodą pro rūką atsivėrusį dangų ir susimaišo su mažytėmis žvaigždėmis.
       – Einam namo, Simuti, – sako senelis.
       Senelis greitai užmiega. Jo garsaus švilpesio prisipildo visa troba. Simas atsikelia, išeina į kiemą. Inkščia ir vizga tamsoje senelio šuo Pinčiukas. Vaikas prieina ir atriša šunį, paleidžia jį laisvėn. Šuo, nežinodamas ką daryti, iš džiaugsmo cypdamas, amsėdamas bėga ratais po kiemą, o paskui nukuria kaimynų sodybos link. Vaikas tyliai pastovi kieme, pasiklauso – šuo galėjo pažadint senelį, tačiau nieko – tylu. Tik tolumoj ūkčioja kažkoks paukštis, sumūkia galvijai, netolimo miškelio medžių viršūnėm nuošia vėjo šuoras, matyt, prisiminęs vasarą kaip išprotėjęs čirpia žiogas, nes kad ir ruduo, tačiau naktis šilta. Simukas girdi, kaip tvartelyje žvygteli kiaulė, pro miegus sukudakuoja vištos.
       Vaikas dar pasiklauso, paskui atkabina kablį, nedrąsiai atidaro daržinės duris. Jam atrodo, kad širdies plakimas tampa garsesnis už visus aplinkinius garsus. Durys tyliai prasiveria – senelis visai neseniai sutepė vyrius. Iš vidaus plūsteli šviežio šieno kvapas. Berniukas atsargiai žengia į tamsą. Kelias akimirkas jis pastovi visiškai nieko nematydamas, čia taip tamsu, kad galima prarasti pusiausvyrą – neįmanoma susigaudyti, kur viršus, kur apačia. Švysteli degtukas – šviesos rate išryškėja pilnas šieno prėslas, prie durų atremti grėbliai, šakės, rezginės šienui nešti. Toks įspūdis, lyg būtum giliai giliai po vandeniu – Simas nenustebtų, jeigu staiga ore praplauktų žuvis. Degtukas užgęsta, berniukas uždega dar vieną, kurį iškelia aukštyn virš galvos – liepsnelė apšviečia daržinės vidury esančią siją. Simas žiūri į šitą stambų, seną, perdžiūvusį, suskilinėjusį rąstą, į šitą didžiulę baimės ranką. Čia jis dar mažesnis, seniai seniai (taip jam atrodo), žaisdamas karą su savo įsivaizduotais draugais, tamsoje netikėtai galva atsitrenkė į kažką, kas pasirodė besą tėvo kojos, – tai šita baimės ranka laikė nugriebus jo tėvą Adomą. Simas bijojo šios vietos. Bet dabar nebebijo. Jis staigiu judesiu čirkšteli iškart kelis degtukus ir meta juos baimei į tamsų jos veidą. Degtukai it šnypščiantys meteoritai skrodžia besiraitantį iš skausmo tamsos kūną, jie sminga kaip liepsnojančios strėlės į išdžiūvusį šiųmetį šieną. Iš pradžių atsargiai liepsnelės mažais savo liežuvėliais lyžteli po smilgelę, tačiau staiga šoka ir linksmai spragsėdamos ima ryti baimės turtus. Berniukas stovi ir žiūri, tik stovi ir žiūri. Jo baimė seniai išsisklaidė, pranyko, ištirpo, jis apimtas keistos euforijos, it pašėlusi plaka širdis. Tas kerštas toks saldus. Liepsna lyžteli balkį, ji net ūžia, nebeįmanoma pakęsti karščio. Berniukas atsuka nugarą liepsnai ir iššoka į kiemą.
       Daržinė it didžiulis kiniškas žibintas švyti iš vidaus, bet staiga pro visus plyšius, pro pastogę šoka liepsnos. Berniukas atsitraukia prie jazminų krūmo ir stovi ramus – jo veidas bejausmis, galva kiek palenkta ant šono. Didžiuliuose lakūno akiniuose atsispindi liepsnos – jis dabar panašus į keistą pasakos personažą nykštuką ar piktą juokdarį su didelėmis liepsnojančiomis akimis.
       Kiemas prisipildo žmonių: kažkas pažadino senelį, kuris bėga pirmyn, atgal, kibirais pila vandenį, – šis pranyksta kriokiančioje ugnies gerklėje. Jau ir gaisrinė lieja vandenį, laksto ir kažką šūkauja kaimynė Stefa ir jos dukra Aldutė, čia ir Simono draugas Vincelis, kuris dabar, matyt, gaisrininkas, jis tempia iš tvarto (sujungto su daržine) putojantį ir besispyriojantį veršį. Kaimynai pila vandenį ant namo, kuris taip arti, kad gali užsiliepsnoti. Simas stebi viską iš už atokiau augančių krūmų, pro visuotinį triukšmą – žmonių šurmulį, ugnies kriokimą, šiferio pokšėjimą, gaisrinių ūžesį – jis girdi, kaip senelis jo ieško, šaukia: „Kur Simukas?!! Kur Simas?!! Ar nematėt Simo? Ar nematėt mano vaiko?!! Simai! Vaikeli! Viešpatie, kur tu?!!“ Senelis stovi viduryje kiemo, aplinkui jį sukasi visas gaisro pasaulis – šešėliai, žmonės, dūmai, liepsna. Senelis stovi nuleidęs rankas. Toks senas ir toks apgailėtinas. Simas žiūri į jį iš slėptuvės. Žiūri pakreipęs galvą. Jo akys atspindi liepsną.
       Staiga vaikas pajunta įbestą į savo pakaušį žvilgsnį. Kažkas žiūri į jį iš nakties, ir baimė kaip šaltas vanduo užlieja pečius, rankas, pasiekia kojų pirštus. Nugara nubėga pagaugai. Nevalingai įsitempia klausa, jis stengiasi išgirsti kokį trekštelėjimą ar žingsnius. Vaikas nori bėgti, tačiau šiandien jis jau nugalėjo baimę ir nebenori daugiau jai pasiduoti, todėl susikaupia ir pamažu atsisuka į miško pusę. Į tamsą.
       Jis nenori išsigąsti.
       Jis nenori išsigąsti.
       Nenori išsigąsti.
       Kiek toliau, už kokių dešimties žingsnių, stovi lapė. Liepsnojanti, ugninė lapė žiūri į berniuką. Ji švyti, bet nieko neapšviečia – vaikui tai pasirodo keista. Jis šypteli. Lapė apsisuka ir pasileidžia į mišką. Paskui sustoja, vėl atsisuka į Simoną. Šis stovi ir žiūri. Lapė sugrįžta, vėl apsisuka lyg kviesdama, ir vėl nubėga miško link. Berniukas pasileidžia paskui lapę. Ji bėga greitai, ji švysčioja tarp medžių ir tarp krūmokšnių. Berniukas vos spėja paskui. Miškas ima tankėti, aklinoje tamsoje bėgti sunku, veidą drasko šakos, tačiau Simas neatsilieka, jis kiek įmanydamas greičiau bėga paskui ugninį žvėrį.
       Paskui medžiai prasiskiria, lapė sustoja miško laukymėje.
       Simas išeina į keistai švytinčią laukymę – čia viskas aiškiai matoma.
       Simas pamato žmogų, sėdintį ant didžiulio rąsto ir rūkantį cigaretę.
       Priešais tą vyriškį smilksta laužas.
       – Simai, – sako žmogus. – Ateik arčiau, nebijok.
       Simonas eina artyn, jo širdis plaka dar smarkiau nei anksčiau.
       Jis mato, kaip ugninė lapė glaustosi prie to žmogaus kojų.
       Ji atsigula prie jo kojų ir žiūri žėrinčiomis akimis.
       – Tėti, – sako Simonas. – Tėti, čia tu?
       – Negi nepažįsti manęs?
       – Kodėl mane palikai?
       Ugninė lapė prieina prie berniuko ir tarytum katė glaustosi jam prie kojų – keista, pamano Simas, ta liepsnojanti lapė visai nedegina manęs.

       Senelis, Simo draugas Vincelis, kiti elektrikai, gaisrininkai, kaimynė Stefa ir jos duktė Aldutė, senis Pusvaškis, Trota ir Klevinis – visi, nešini deglais ir elektriniais žibintais, šukuoja mišką, ieško nakties tamsoje pasiklydusio vaiko.
       Jie šaukia, ir jų balsai girdėti toli – miškas it didžiulis garsiakalbis sustiprina jų šauksmus. „Simai!“, „Berniuk!“ – šaukia ieškotojai. Naktis atrodo ilga, tiesiog begalinė rudeninė naktis. Miškas ošia virš ieškančiųjų galvų, virš jų nerimo ir nevilties. „Simai!“ – šaukia senelis. Jis tamsoj užkliuvęs už medžio šaknies krinta, susižeidžia ranką, jaučia, kaip kraujas sunkiasi pro marškinių rankovę, jaučia, kaip ruduo geriasi į jo senas gyslas. Vincelis šuoliuoja mišku vis šūkčiodamas, vis šviesdamas žibintu po kiekviena kerplėša, po kiekviena egle, – nieko nėra.

       Berniukas girdi jo ieškančių žmonių balsus, mato šmėstelinčias tarp medžių švieseles. Jos pasirodo visai netoli, paskui – nutolsta.
       Simonas apkabina savo tėvą. Tėvas ranka glosto jam galvą. Ieškančiųjų balsai vėl priartėja.
       – Ša. Neatsiliepk, – sako tėvas.

Į viršų

       Broliai juodvarniai

       I

       Spalvos tapo ypatingai ryškios, į kupė pro džiugų traukinio ratų bildėjimą mušėsi vėsi rytmetinė tyla. Degtinė seniai baigėsi, duonos trupinėliai šokinėjo ant subraižyto stalo, pakeleivis užmigo. Už lango šmėsčiojo vienišos sodybos, gandralizdžiai, juodmargės, lėtai dviračių pedalus minantys seniai, pienovežis, miškeliai – viskas ryšku ir amžina: už lango švietė ir žydėjo ankstyvos vasaros saulės pažadinta Lietuva.
       Septyneri metai. Ar tai daug (septynerius metus tavęs lauksiu, o paskui ištekėsiu už kito)? Septynios žiemos ir vasaros. Sugrįžimas į būtąjį laiką? Saulė vis ta pati. Ir medžiai. Ir juodvarniai.
       Almis norėtų kalbėti ir kalbėti, pasakoti apie Kamčiatką ir Kurilus, apie lašišas ir vilkus, apie sugrįžimą, bet mielas atlėpausis žmogus, pirmas po daugelio mėnesių sutiktas lietuvis, jau miega atrėmęs galvą į sieną. Almis nedavė jam nė prasižioti, tik džiaugsmingai ragino gerti sibirietišką degtinę ir kalbėjo vis užsikirsdamas, desperatiškai ieškodamas gimtosios kalbos žodžių, kuriuos, rodos, buvo išbarstęs svetimuose namuose, svetimose lovose, svetimoje kalboje. Almis pasakojo apie medžius, kuriuos išmoko pažinti, net pajausti, kad ir kaip tai būtų keista, apie kaltus ir kirvius, kuriuos valdė kaip profesionalas, apie kiekvieną menkiausią medžio drožimo įrankį: visus juos buvo susipirkęs iš korėjiečių ir dabar vežėsi lagamine. Pasakojo apie ankstesnį gyvenimą, apie motiną, rodė gautą prieš pusmetį telegramą, – brat priezdžiai tčk umerla mama tčk brat – nuo išsiuntimo datos praėjus visam mėnesiui.
       – Motina. Ji manė, kad esu beveik angelas. Ji man viską leisdavo, brolį tai
       visada siutino. Šiek tiek. Suprantu, kad jam buvo sunku. Aš jį suprantu. Bet aš nekaltas, kad motina pasirinko mane. Ji mylėjo mus abu vienodai, juk kaip kitaip motinos gali mylėti savo vaikus? Tačiau aš buvau vyresnėlis – aš kūdikystėje buvau labai sirgęs, dėl seselės kaltės, ta suleido per didelę dozę penicilino visiškam kūdikiui. Motina tada buvo dar labai jauna, trapi kaip mergaitė (tas matyti nuotraukose), ji buvo tokia graži ir ją staiga užgriuvo nelaimė – mano liga. Aš buvau pirmas jos vaikas, ir paskui, kai stebuklingu būdu išsikapsčiau iš mirties nagų, ji vis bijojo, kad netikėtai nemirčiau, man miegant vis tikrindavo, ar aš kvėpuoju. Ji pati tai pasakojo. O kai atsirado brolis, kuris visada buvo sveikas ir stiprus rubuilis, jam tos baimės (ar meilės?), matyt, nebeužteko. Kai paaugau, mane ta motinos meilė ėmė slėgti, dusinti kaip duksli antklodė. Aš net neatsimenu, ar galvojau apie ją, kai išvažiavau. Nežinau, ar galvojau apie savo motiną. Tikriausiai ne. Jutau, kad nepaaiškinsiu niekam savo gyvenimo, savo kvailų norų, savo nepasitenkinimo tuo, ką turiu, turėjau... Ypač jai. Nežinau, ar supranti, apie ką kalbu, gerk, gerk, tai – pati geriausia degtinė, labai gera, tokios Lietuvoj gal net nėra... Parašiau vos keletą laiškų. Ir ne todėl, kad jos nemylėčiau – aš ją labai mylėjau! Tiesiog kitaip gyvenau: kaip ugnis, o ne kaip pelenai... Beveik nedegina gerklės, tiesa?.. Miegok, miegok... Aš dar išgersiu.
       Almis žiūrėjo pro langą, buvo matyti – Vilnius nebetoli. Paskui autobusas, dar vienas persėdimas ir – namai. Staiga pamanė, jog važiuoja taip, lyg iš tikrųjų važiuotų pas ją, pas savo motiną, kaip anksčiau, kaip prieš daugelį metų (septynerius metus tavęs lauksiu), kaip tada, kai ji buvo gyva. Pagalvojo, kad niekad nematys motinos mirusios, ir apsidžiaugė, žiūrėdamas į sostinės priemiesčius. Jis važiavo namo, kad sumokėtų, nors šiek tiek atsilygintų už meilę, nuo kurios pabėgo ir kuri saugojo visose klajonėse. Juk turėjo saugoti, kaip kitaip? Važiavo namo, kad atsilygintų tuo, kuo gali – savo darbu ir savo sapnais: kirviai ir kaltai, peiliai ir piešiniai snaudė jo lagamine. Jis iškirs, išskaptuos, išgrauš dantimis motinai nuostabų antkapinį paminklą – tokį, kurio visas miestelis pavydės. Iš dainuojančio medžio. Šitai jis moka: taip išdrožti, kad vėjas dainuotų lengvose medžio formose, skambėtų it Dievo drabužis.

 
       II

       Almantas sunkiai vilko savąją mantą miestelio gatve. Jis ką tik buvo praėjęs pro kapines – ten neužsuko – ir dabar dairėsi į medžius, kuriuos visus prisiminė, tiesa, kai kurių jau nebebuvo. Gal išvertė audros, o gal nusenusius išpjovė žmonės, saugodamiesi nelaimės. Šiaip miestelyje nedaug kas buvo pasikeitę. Beveik kaip vakar palikta. Net jurginų kvapas tas pats (ar jurginai nekvepia?), ne – tai jazminai, visi juos mėgsta ir todėl prie kiekvieno namo auga po vieną, o kai kur ir po du krūmus, tad jų svaiginantis kvapas tiesiog apsemia miestelį kaip putojantis baltas vasaros potvynis. Dulkėse čirškavo žvirbliai (pirmiausia prisiminė „vorobej“, o „žvirblis“ kažkur buvo užstrigęs atminties duobėje) – passer domesticus. Strykinėjančius ir besipešančius paukščius sekė mieguistos katės, po kiemus iškėlę galvas vaikštinėjo gaidžiai, apsupti susirūpinusių gyvenimu vištų. Viskas atrodė kaip buvę. Almantas praėjo virš kelio palinkusį žilvitį, tarp jo šakų vaikystėje mėgdavo slėptis. Įdomu, ar dabar kas nors taip pat sėdi ant jo nukoręs kojas virš kelio ir švilpauja? Norėjo sustoti ir atidžiau apžiūrėti šį prisiminimų pilną medį, tačiau pamanė, kad gali kvailokai atrodyti: stovi žmogus su lagaminu rankoje, kuprine ant kupros ir užvertęs galvą spokso į medį. Nieko aplinkui nesimatė, tačiau Almis žinojo, kad yra stebimas – į jį žvelgė kiekvienas miestelio langas.
       Priėjo savo namus, įsuko į kiemą. Prie tvarto pririštas didelis rudas šuo išlindo iš būdos, gargtelėjo žemu balsu, ilgai uostė orą, kraipė galvą, stebeilijosi juodomis piktomis akimis į atėjusįjį, bet rimtai loti taip ir nepradėjo. Pagaliau kiek nepasitikėdamas ėmė vizginti uodega.
       – Almantai! – išgirdo už nugaros. Atsisuko. Tai buvo brolis, ką tik išlipęs iš rūsio. Rankose laikė krepšį pernykščių bulvių, kurių daigai vijosi it baltos gyvatėlės.
       Broliai apsikabino, paplekšnojo vienas kitam plačiais delnais per nugaras.
       – Matai – šuva! Niekada nematė, o jaučia, kad savas!
       – O tu praplikai, mažyli!
       Įėjo į vidų. Virtuvėje buvo vėsu ir gera. Almantui staiga viskas pasirodė taip miniatiūriška – virtuvė, krosnis, lubos kažkaip visai visai žemai. Kaip keista. Kada visa tai sugebėjo sumažėti?
       Pro kambario duris kyštelėjo šviesi vaiko galva:
       – Laba diena!
       – Labas.
       – Čia mano Algiukas. O čia – tavo dėdė, Algiuk. Aš greit viską aplakstysiu ir sugrįšiu, o tu, vaikeli, parodyk dėdei ką nors. Papasakok. Aš tuoj.
       Brolis išlėkė pro duris, o Almis liko su vaiku ir nežinojo ką sakyti. Ištraukė iš švarko kišenės medžioklinį peiliuką su trisdešimčia atlenkimų ir ištiesė berniukui:
       – Čia tau. Dovanų....
       – Ačiū. Aš mačiau tave nuotraukose. Su žuvim ir su meška.
       – A... Taip. Aš ją nušoviau. Tą mešką.
       – Ar ji tave puolė?
       – Ne.
       – Aš mačiau mešką cirke. Vilniuj. Meškos valgo cukrų.
       – Tu taip pat turbūt mėgsti cukrų.
       – Ne, nuo cukraus atsiranda kirmėlių pilve!
       – Aaaa...
       Kurį laiką abu tylėjo – vaikas apžiūrinėjo peilį, o Almis tiesiog nežinojo, ką dar pasakyti.
       – Gal einam į sodą, ten jau yra agrastų, – pasakė Algiukas ir staiga nėrė pro duris. Almis išėjo paskui.
       Sodas švietė žaluma, dūzgė bitės – visai kaip taigos proskynose – raudo serbentai, senosios obelys tiesė šakas, besistengdamos užgriebti kuo daugiau saulės šviesos, vyšniose žaidė vėjas. Algiukas pribėgo ir ištiesė saują agrastų:
       – Jie dar žali, bet jau nieko, – šypsodamas pasakė vaikas.
       – Nori, išmokysiu tave dainuoti kalniečių dainą? – paklausė Almantas. – Apie dangų ir žvaigždes.
       Almantas pakėlė rankas, ėmė juokingai, bet ritmiškai dėlioti kojas, jis šoko panašiai kaip kad meškos šoka cirke, Algiukas iš juoko net griuvo į žolę, kai dėdė užriaumojo giliu keistu gerkliniu balsu:

       Staiga Almis nutilo, ant daržinės stogo pastebėjęs tupinčius didžiulius paukščius. Jie buvo tokie dideli ir tamsūs, kad šviesaus vasaros dangaus fone atrodė beveik netikri. Algiukas pakėlė nuo žemės nedidelį obuoliuką ir švystelėjo paukščių pusėn, o šie, sunkiai sumosavę sparnais, nusklendė virš sodo.
       – Kalakutai. Skraido padlos kaip velniai! – vyriškai pasakė Algiukas.
       Almis nusijuokė.

 
       III

       Už lango spragėjo vidudienio saulės įkaitintas kiemas, patvoriuose nuo šilumos pražiojusios snapus leipo vištos, pusiau išlindęs iš būdos snaudė šuva, ir tik kalakutai, žvelgdami į geltoną, blausų dangų, ramiai tupėjo senos liepos šakose.
       Virtuvės vėsoje raminamai tiksėjo laikrodis, suurgzdavo šaldytuvas. Algiukas sėdėjo ant žemo suolelio prie sienos ir dovanotu peiliuku drožė alksninę pliauską. Broliai tylėdami gėrė degtinę, tik retkarčiais persimesdavo vienu kitu žodžiu. Ir jeigu kalbėjo, tai vis kažkokius nesvarbius dalykus. Na kartais ir apie svarbius – apie Dangę, kuri dabar ligoninėj, nes turi tuoj tuoj gimdyti – šeima padidės. Algiukas laukė broliuko. Jo tėvas žada statytis namus – jau ir projektas yra, tik vis nėra kaip pradeda, o ir pinigų nekiek. Almis, žinoma, galės padėti, jis gerai išmano medžio darbus...
       Almis bijojo prabilti apie motiną, apie jos mirtį. Brolis buvo pasikeitęs – rimtas, ūkiškas, tvarkingas ir kiek nuobodus žmogus – ir Almiui atrodė, kad kitoje stalo pusėje sėdi ne jo jaunesnysis brolis, o viską gyvenime žinantis, niekuo neabejojantis amžiną atilsį tėvas. Almantui pagailo brolio, nors tarsi ir nebuvo dėl ko. Gal jam paprasčiausiai buvo gaila praeities.
       – Kartais pagalvodavom, kad tavęs nebėra. Tuos kelis laiškelius motina slėpė po čiužiniu. Kartu su pensija. Paskutinėm dienom tik apie tave ir tekalbėjo. Tu visada buvai jos mylimiausias...
       Almis tylėjo, degtinė virto į vandenį. Pagaliau jis prabilo:
       – Aš ją taip pat mylėjau. Todėl ir išvažiavau. Aš tik tam ir grįžau, kad kaip nors jai atsilyginčiau... Nors šiek tiek...
       – Ką tu čia dabar kalbi?! Kaip tu dabar jai gali atsilyginti? Prie kapo paverksi? Jai tavęs anksčiau reikėjo! Anksčiau, kai basteis po Rasieją, kai niekas nebežinojo, nei kur tu esi, nei ką tu darai. Aš miegodavau naktimis ir jau nebežinojau, ar čia už lango vaitoja įskilus uosio šaka, ar už sienos – motinos plaučiai. Nupjoviau tą uosį, bet ligos neišpjausi. Anei senatvės...
       – Nešau~k ant manęs. Nereikia ant manęs šaukti, aš pats viską suprantu... Nebeprikelsim jos nei aš, nei tu, bet paminklą jai aš pastatysiu. Aš pastatysiu tokį paminklą! Iš dainuojančio medžio. Aš moku. Aš žinau. Aš sugebu. Visus tuos metus į jį sudėsiu, ir tave, ir savo gyvenimą ten įrėšiu. Visas miestelis pavydės. Už visą jos gyvenimą...
       – Kažkaip keistai tu čia šneki, grįžti nežinia iš kur ir nežinia kodėl manai, kad be tavęs niekas net paminklo motinai pastatyti negali. Visada tau pavydėjau motinos meilės, o tu elgeisi kaip svečias, ir kas dabar iš to! Kur tavo raibos plunksnos? Ką turi užgyvenęs? Motinos mirtis tau nepriklauso. Ir paminklą aš pastačiau. Negi tu manei, kad aš motinai paminklo nepastatysiu? Aš paskutinę karvę parduočiau, bet paminklas stovėtų! Atnešk, Algiuk, albumą. Pamatysi pats. Visas miestelis pavydi. Geriausi meistrai dirbo.
       Almantas matė, kaip Algiukas bėgo į miegamąjį palikdamas visas duris atviras, ten atidarė spintą, pasilypėjo ant kėdės ir iš antresolių paėmė seną nuotraukų albumą. Almantas žinojo, kad šitame albume ir jo motinos laidotuvių nuotraukos, bet nenorėjo jų matyti, tačiau brolis ir nesiruošė apžiūrinėti juodai baltų fotografijų, jis iš karto atvertė albumo pabaigą – spalvotoje nuotraukoje verksmingais gipsiniais veidais švietė du mėlynai balti angelai. Angelų lūpos buvo ryškiai raudonos. Almantas žiūrėjo į juos lyg būtų išsigandęs ar ieškojęs minties, užsimetusios kažkur giliai smegenyse.
       – Broli, bet... čia juk... Kas čia?
       – Paminklas. Motinai ir tėvui.
       – Čia juk kičas! Šitas paminklas... Kaip tu galėjai tom dviem sparnuotom bobom prispausti motinai krūtinę!.. Prispausti motinai galvą kažkokiais cementiniais monstrais!.. Tai – absurdas. Absurdas...
       – Nežinau, ką čia šneki, man neįdomu, ką tu sakai! Tai yra paminklas mano motinai. Už jį aš paklojau krūvą pinigų, kurių iš tavęs nesiskolinau. Kokią tu, sugrįžęs kaip iš dangaus, turi teisę kištis į mūsų gyvenimą? Tavęs nebebuvo, tu nebeegzistavai!
       – Aš esu, ir nesisavink motinos, kuri...
       – Neversk manęs, broli, užvažiuoti tau per dantis!
       – Nagi užvažiuok, pabandyk!
       Brolis staiga pakilo nuversdamas suolą, sukandęs dantis sumojavo rankomis ir išbėgo pro duris, paskui sugrįžo, iškošė pro dantis „miegosi daržinėj“, šūktelėjo su savimi Algiuką ir vėl išlėkė į kiemą. Almis matė pro langą, kaip Algiukas atnešė pustyklę, kaip brolis pasiėmė dalgį... Galva buvo sunki, burnoje kartu. Almis prisipylė degtinės, išgėrė, nuleido galvą ant gėlėtos staltiesės ir pravirko. Tiksėjo laikrodis, urzgė šaldytuvas. Almis išėjo į kiemą, pastovėjo, kažką norėjo sakyti Algiukui, sėdinčiam ant šuns būdos, bet apsisuko ir nuėjo į miestelį.

 
       IV

       Almantas ėjo nežinodamas kur. Nors labai greitai susivokė, – jis ėjo į kapines.
       Kapinės skendėjo medžių šešėliuose, senoji jų pusė buvo užgulta alyvų, jazminų, akacijų, sulaukėjusių lelijų, pinavijų ir dar kažkokių gailiai kvepiančių augalų. Šimtametėse pušyse buvo gausybė lizdų – kovai augino vaikus, teršė antkapius. Vietiniai neteisingai vadino juos juodvarniais. Paukščiai tupėjo medžių viršūnėse ir stebėjo palei kapinių sieną takeliu žingsniuojantį žmogų.
       Almantas batu pavertė ant šono iškritusį iš lizdo ir neseniai nustipusį jau gana didelį, plunksnuotą kovo jauniklį, apie kurio maitą sukosi mėsinė musė, ir nuėjo toliau. Priėjęs prie naujos kapinių dalies, neperžengė vartų, tik sustojo įbedęs akis į tolį: ir iš čia buvo matyti du didžiuliai sparnuoti angeliai, dvi mėlynos, ašarotos moteriškės, du betoniniai kolosai virš motinos kapo.
       Almantas apsisuko ir pasišalino.
       Miestelis buvo tarytum išmiręs, tik pro pravirus trobų langus tai šen, tai ten girdėjosi sporto varžybų transliacija – minios ošimas, komentatoriaus greitakalbė. Krepšinis. Sportas, dėl kurio visi čia buvo pamišę. Visi, tik ne jo brolis. Almantas buvo užmiršęs, kad egzistuoja tokia sporto šaka. Dabar jam teks prisiminti.
       Priėjęs prie buvusios kolūkio valgyklos Almantas išvydo užrašą „Baras“ ir įžengė į vidų.
       Bare buvo triukšminga, tamsu ir prirūkyta. Gal dvidešimt vyrų spietėsi kairėje baro pusėje, kur ant prekystalio pastatytas japoniškas televizorius transliavo kažkokį tarptautinį krepšinio čempionatą. Staiga Almantas prisiminė, kad dabar vyksta olimpiada, jis buvo atitolęs nuo šitų žmonių, nuo jų pamišėliško domėjimosi keistom sporto šakom, nuo šitos senovinės ir nuobodžios civilizacijos. Jis priėjo prie baro, už kurio stovėjo stambi juodaplaukė moteriškė – jos veidas kaži ką priminė, tačiau nežinojo ką.
       – Du šimtus degtinės.
       – Ko dar?
       – Nieko.
       Almantas prisėdo prie stalo pasienyje, gurkštelėjo degtinės ir netikėtai priešais save išvydo nedidelio ūgio vyrą, apžėlusį barzda, pusilgiais susivėlusiais plaukais, akiniuotą. Tas, panašus į baidyklę žvirbliams, žmogėnas artėjo išskėtęs rankas ir nutaisęs tokią džiaugsmingą miną, lyg ant kelio būtų suradęs savaitės atlyginimą. Almantas nenorėjo su niekuo bendrauti, jam reikėjo apsiprasti pačiam su savim šitoje vietoje, šitame laike, tarp šitų žmonių, jam reikėjo sugrįžti. Bet žmogysta jau griebė jį už pečių, spaudė glėby į veidą pūsdamas savaitės rūgimo garus. Almantas pažino – Prancisiaus Danius. Kaimynas.
       – Bliacha, galvoju, kas čia toks, kas čia toks, matytas, kad jį kur šunes, kas gi čia, o čia – Almantas, čia tu, kad tave kur, kaip pasikeitęs, net pažint negalima, tai ilgam sugrįžai, prisėsiu aš prie tavęs, matai, čia tokie dalykai – lietuviai su jugais kašę lošia, tai visi kaip pasiutę, bet tu tai, matau, kažkaip kampe, matau, kad tau tie jugai tas pats, ar ne? Man tai irgi tas pats, aš tik nesakau niekam, čia negalima sakyti, žinai, Sereikiokas, išgirdęs, kad krepšinis tau – tas pats, gali ir per dantis užvažiuoti. O kam man to reikia? Kam? Aš ne durnas, aš žinau savo vietą, man daug nereikia, man tik šimtelį ir duonos, ir viskas, aš iš gyvenimo daug nereikalauju, o kai nereikalauji, tai gyvenimas pats duoda, nereikia nei maldauti, nei prašyti, tada tik – še, ir duoda ant lėkštutės, na aš nesigailiu, vis turiu ir išgerti, ir pavalgyti, tiesa, mano tėvas jau silpnas, žinai, serga, vis guli lovoj – ant patalo. Suparalyžiuotas. Bet ką darysi – seni išeina, o jaunimas lieka, ateis ir mūsų eilė. O aš žiūriu, kas čia toks, galvoju, o jo majo, čiagi Almantas, bet nepanašus – visai...
       Almantas žiūrėjo į Prancisiaus Danių lyg nesuprasdamas jo kalbos. Gerai, kad jam nereikėjo nieko sakyti – Danius pats kalbėjo neužsičiaupdamas, ir Almantas vienu metu pamanė, kad gal tam kadaise buvusiam draugui ne visi namie, nes jo šnekos keistai nesirišo, jis pasakojo apie baro šeimininkę, kuri, pasirodo, buvo dviem klasėm jaunesnė už Almantą – pavardė Petruškevičiūtė. Almantas prisiminė tą smulkią žvitriaakę mergaitę, dabar tapusią stambiakrūte, petinga baro boba, piktu žvilgsniu stebinčia susirinkusiuosius ir vis užtraukiančia raudoną „Marlboro“. Almantas nupirko Daniui išgerti, tiksliau – davė jam pinigų, o tas nusipirko sau, atnešė ir draugui. Abu gėrė, bet kalbėjo vienas – Danius, pasirodo, jis dar paskutiniais sovietų metais atsėdėjo kalėjime už veltėdžiavimą, o paskui – už vagystę. Kalėjimas Daniui patiko – viskas ten buvo aišku, visada sočiai pamaitintas, stogas virš galvos, nereikia galvoti apie sergantį tėvą nei apie jokius įsipareigojimus, nėra ten nei kaimynų, kurie vis lenda su patarimais ir priekaištais. Gerai ten, kalėjime. Danius pasakojo įvairiausius nuotykius, juokingas kalėjimo kasdienybės akimirkas, anekdotus, pats juokėsi beveik virsdamas nuo kėdės. Almantas įsiterpdavo vienu kitu žodžiu, bet degtinė ėmė viršų – jam taip pat buvo juokinga, o Danius ėmė atrodyti taip gerai pažįstamas, lyg nė nebūtų buvę tų septynerių metų, lyg tik vakar jie kartu būtų važiavę pas mergas. Paskui užplūdo kažkoks savęs gailestis, po kojomis tarytum praraja atsivėrė. Abu, sugraudinti gal visai skirtingų dalykų, pravirko.
       Netikėtai ant jų stalo atsirado dar du po šimtą, – juos pastatė garsiau už visus šaukiantis ir plojantis Sereikiokas:
       – Jeigu mūsiškiai dabar išlygins, statau visiems! Po šimtą!
       Lietuviai, matyt, išlygino, nes Sereikioko draugelis puolė nešioti butelius degtinės.
       – Ir tam, pizdukui, kurio nepažįstu! – mostelėjo į Almanto pusę.
       Almantas ilgokai žiūrėjo į priešais jį pastatytą degtinę, tarsi bandydamas susikaupti ar suvokti, kas buvo pasakyta. Jį užgavo, įžeidė jo, jau beveik sibiriako, orumą. Jis atsistojo, išpylė degtinę ant grindų, o tuščią stiklinę sviedė Sereikioko pusėn. Nepataikė, tačiau stiklas, atsitrenkęs į sieną netoli televizoriaus, efektingai subiro į šukes. Lėtu groteskišku judesiu į Almantą atsisuko sužvėrėję miestelio sirgaliai, lėtai pašoko nuo baro juodbruva didžiakrūtė šeimininkė, kuri pripuolus ištraukė televizoriaus šakutę iš lizdo. Visiškoje tyloje tarsi metalinis skambėjo šeimininkės balsas:
       – Ir mane greit užmušit! Valkatos! Aš jiems televizorių pastatau, kad tik geriau, kad tik geriau būtų stengiuos... Eikit lauk visi, kad ir kvapo neliktų, daužysit man stiklines! Ir baigsis šitas: skolon duok, Petruškevičiūte, skolon... Šūdo jums! Padaužysit man stiklines!
       Kažkuris iš vyrų pripuolė prie moteriškės, bandė bučiuoti rankas, kažką šnabždėjo, ramino, meilikavo, bet ji stūmė jį šalin, kad ir nesmarkiai, bet stūmė.
       Viskas įvyko nelyg pagreitintai. Vyrai pašoko, Sereikiokas griebė Almantą už gerklės, dar kažkas porą kartų užvažiavo per šonus. Almantas matė, kaip persigandęs Prancisiaus Danius smuko į šalį. Kiti vyrai pravėrė baro duris ir be ceremonijų išmetė Almantą velniop. Po akimirkos vėl pasigirdo varžybų transliacijos garsai. Olimpiada, vykusi anapus jūrų, ošė šio mažo miestelio bare.
       Almantas gulėjo ant žvyro, jautė, kaip nubrozdintu skruostu sruvena plonytė kraujo srovelė. Priešais akis mirgėjo smulkūs spalvoti žvyro akmenėliai, švytėjo geltonas takažolės žiedelis, skubiai per granito uolas keliavo vabaliukas. Jis gulėjo žiūrėdamas į šį naują prieš akis atsivėrusį tako pasaulį ir juto, jog kiekvienas raumuo yra suglebęs, baisus tingulys užplūdęs visą kūną. Atrodė, kad niekada nepakils nuo šio tako, taip ir gulės kaip akmuo.
       Kažkas palietė petį. Almantas išgirdo senio balsą:
       – Kas tau, vaikeli? Prigėrei? Kelkis, eik namo, negerai taip gulėt vidury miestelio.
       Almantas vertėsi ant nugaros, išvydo priešais palinkusi seną žmogų, kurio bruožai priminė tik vaikystėj regėtą ir jau spėtą užmiršti tėvo veidą. Almis žiūrėjo į senį, į mėlyną vakaro dangų. Danguje skrido sidabrinis lėktuvas, brėždamas baltą liniją bedugnėje mėlynėje. Almis prisiminė, kad vaikystėj jis labai bijojo vakare dangumi tiesiai į saulę skrendančių lėktuvų. Jam vis atrodydavo, kad prasidės karas.
       Senis pabandė padėti Almantui atsistoti, tačiau šis pats pašoko ant kojų, susverdėjo, susikaupė ir nudrožė keliu. Neatsisukdamas.

 
       V

       – Juodas varnas tinai tūpi, laika baltų runkų...
       Aukštas vaikiškas balselis gręžte gręžėsi į sunkią stiklinę pagirių sąmonę. Almantas atsibudo daržinėje ant šviežios išdžiūvusios sodo žolės, sukrautos į arklinį vežimą. Ryto saulė aštriais spindulių kardais skaldė prietemą, smelkėsi pro kiekvieną šiferinio stogo skylelę, pro tarpulenčių plyšelius. Vaikiškas balselis vis traukė įkyrią ir vienodą dainą. Vyriškis pakėlė galvą, atsisėdo – mažosios daržinės durys buvo pravertos, ryškioje saulės šviesoje sėdėjo Algiukas ir vakar dovanų gautu peiliuku drožė kažkokį šakalėlį. Šalia berniuko gulėjo didelė, pikta kalė.
       Vaikas liovėsi drožęs, nutilo ir pažvelgė į Almantą.
       – Kur tėvas?
       – Pjauna, kol rasa.
       – A...
       – Paskui važiuos pas mamą į ligoninę...
       Almis buvo užmigęs su drabužiais, todėl tik nusipurtė prikibusius šiengalius ir, išėjęs į ryto šviesą, pasuko šulinio link. Šaltas šulinio vanduo kiek atgaivino, tačiau sukilo pyktis ant savęs, ant likimo, ant viso pasaulio. Ant brolio, kuris prarado tą avantiūrizmo kibirkštį, kuri žėri žmonių, norinčių ko nors pasiekti, akyse. Brolis buvo praplikęs pilkas kaimietis. Nuobodus. Siauraprotis. Bukas. Jaunesnysis jo brolis buvo senesnis, senesnis, senesnis už jį.
       Almanto galvoje tiksėjo vis tos pačios mintys, lyg šokčiojanti vietoje laikrodžio rodyklė.
       – Kur malkinės raktas? – paklausė berniuko. – Atnešk.
       Algiukas suklapsėjo nustebusiomis akimis, pasisuko ant kulno ir nustriksėjo į trobą.
       Almantas stovėjo prie malkinės durų ir laikas kažkaip ištįso: susinervinęs griebė spyną, nuplėšė. Niekas čia nieko neslėpė – užraktas tik nuo vaikų ir gal nuo vėjo gūsio, kad vištos nesulįstų į vidų.
       Malkinėje kvepėjo medžiu. Čia vis dar stovėjo, kaip ir prieš septynerius metus, tėvo varstotas. Ant jo buvo šviežių drožlių bei pjuvenų, brolis, matyt, kartais meistraudavo. Atokiau stovėjo gana didelis aruodas su grūdais, prie galinės sienos į rietuves sukrautos beržinės malkos. Akimirksnį stabtelėjęs, tarsi netikėtai sulaikytas už rankos, Almantas prisiminė ko atėjęs ir ėmė karštligiškai ieškoti. Po seno avilio liekanomis surado jam reikalingą įnagį, ištraukė, pavartė rankose ir liko patenkintas – kūjis buvo sunkus ir tvirtas.
       Kai nešinas raktais Algiukas atskubėjo, jo dėdė, jau išėjęs pro išlaužtas duris, pasuko į sodą, o paskui per kaimynų daržus beveik klupdamas nuskubėjo kapinių link. Malkinės durys taip ir liko praviros.
       Algiukas, uždusęs ir susibraižęs į kažkokius medgalius, išvilko sunkų vyrišką dviratį ir perkišęs koją po skersiniu skubiai numynė per miestelį. Jo tėvas dirbo netoli upės ir reikėjo skubėti, reikėjo būtinai pranešti, kad dėdė Almantas kažkodėl staiga, nesulaukęs jo nešamų raktų, staiga nuplėšė malkinės spyną, nugriebė kūjį ir pasileido per daržus. Kur jis bėgo? Gal į kapines?..

       Nuo Girininko kalno Algiukas pamatė toli upės slėny baltmarškinį savo tėvą, kuris gerai ištintu dalgiu varė plačią pradalgę. Vaikas pasilenkė prie dviračio vairo, užšoko ant pedalų, pagavo pusiausvyrą ir pasileido žemyn ilga ir stačia nuokalne – vėjas švilpė palei ausis, buvo baisu, bet reikėjo skubėti. Kas jam, tam dėdei, atsitiko? Pirma kalno pakopa įveikta, dar liko viena...
       Nuo kalno buvo matyti, kaip prie balto mažyčio žmogelio, primenančio skruzdėlę, pribėga varydamas dviratį (ten, matyt, buvo per daug žolės, kad būtų galima minti) kitas dar mažesnis žmogiukas. Jie stovi, kartkartėm sumosuoja rankomis, paskui tas didesnis, baltmarškinis, meta į šalį dalgę, sėda ant dviračio, bando minti, griūva, vėl užšoka ir nuvažiuoja. Jis trumpam išnyksta iš akiračio, nes užstoja kalno kupra, o mažasis žmogelis pasileidžia iš paskos bėgte.

       Almantas sunkiu akmenskaldžio kūju daužė angelų kojas.
       Betoninis pagrindas buvo gerai išlietas, tačiau pamažu skilo ir trupėjo nedideliais gabalėliais.
       Almantas tarsi pamišęs daužė ir trankė betoninį pagrindą, angelų kojas, vėl betono plokštę, kurioje buvo įkaltos raidės ir datos. Prakaitas sruvo per veidą.
       Kažkokia moterėlė, nešusi vandenį savo giminaičių našlaitėms palaistyt, baimingai sustojo, persižegnojo ir toli ratu apėjo antkapį skaldantį vyrą.
       Angelai stovėjo tvirti ir spalvoti, verksmingom, moteriškom akim žiūrėjo į jų kojas trankantį vyrą, ryškiai raudonos jų lūpos buvo sudėtos švelniam priekaištui ar nustebimo atodūsiui. Almantas daužė ir daužė, nė nepastebėjo, kaip jo koja beveik iki kelio įsmigo į minkštą kapo žemę. Suklupo ir vėl atsitiesęs mosavo kūju, byrėjo betono gabalai. Angelų kojose atsivėrė didžiulės žaizdos – it pliki groteskiški kaulai stirksojo armatūros gabalai, laikydami sparnuotus betoninius kūnus.
       Staiga kažkas sučiupo Almantą už rankos, truktelėjo, jis vos išlaikė pusiausvyrą – vos neparvirto tiesiai ant motinos kapo, kūjis išslydo iš rankų. Pasisukęs spėjo pamatyti brolio veidą ir, lekiantį tiesiog į akį, kairės jo rankos kumštį. Almantas vos suspėjo pakreipti galvą – smūgis kliudė dešinį skruostą, bet jis nė nemėgino atsukti kairiojo, kirto iš apačios į paširdžius: per septynerius metus muštis teko ne kartą – ir išgėrus, ir blaiviam. Jaunėlis kiek susirietė, bet spėjo pargrįžėliui įsikibti į atlapus. Brolių rankos susipynė, jie griežė dantimis, sunkiai šnopavo, it du susikibę vorai sukosi virš tėvų kapo. Jie nenorėjo jo mindyti, jie tik norėjo teisybės.
       Almantas truktelėjo jaunėlį artyn prie paminklo, stipriai įsiręžęs išlaisvino dešinę ir dar kartą smogė į paširdžius, o tada ta pačia dešine įsikibo į angelą.
       – Neliesk mano tetės! – staiga nuskardėjo išgąsdinto vaiko klyksmas ir Almantui į kelnes įsikibo Algiukas.
       – Algiuk, pasitrauk!
       Angelai nėra tokie ištvermingi kaip žmonės.
       Vienas iš jų neatlaikė kūjo padarytų žaizdų ir beveik netikėtai ėmė griūti.
       Broliai, pastebėję krintančią betono statulą, instinktyviai atšlijo į šalis, abu instinktyviai bandė sugriebti Algiuką, tačiau tik oras liko jų rankose...
       Iš po didžiulės sparnuotos figūros, gulinčios ant kapo, kyšojo maža žemėta vaiko rankytė ir keistai trukčiojo.
       Vyriškiai tarsi aplieti šaltu vandeniu svyrinėjo aplinkui angelą vaitodami ir stengdamiesi nukelti sunkų jo kūną, ręžėsi, klupo, griežė dantim, verkė, bet viskas tarsi niro į gličią tylos masę.
       Šioje keistoje tyloje, tarytum šūvio pažadinti, iš kapinių medžių į dangų pasipylė juodvarniai.
       Broliai juodvarniai.
       Paukščiai kilo karkdami ir plakdami sparnais,
       o paskui lėtai it pelenai,
       it pelenai atgal nusileido.
       Kažkur tolumoj paukščiai matė baltą automobilį, beprotišku greičiu tolstantį miesto pusėn.
       Antrasis angelas, likęs vienišas ir sužalotas, žvelgė žemyn susirūpinęs ir verksmingas, bet gali būti, kad jis tik piktdžiugiškai šypsojos...

 
       ¹ Kai buvo tveriama Žemė, tada ir žvaigždės, sako, užgimė. Visam pasauly žmonės tada ėmė gyventi (Chakasų giesmė). (Atgal>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt