|
<< Atgal
ARVYDAS JUOZAITIS
Karaliaučius – be karalių
Pabaiga. Pradžia 2005 m., Nr. 11
Nedera pamiršti, kad po Kaliningrado pamatais – ir
baltų mitologinio pasaulio medžio šaknys. Nesupuvusios, gyvos, krutančios. Vien ko
verta Tvankstės kalva, prūsų tvirtovės vieta, kur buvo pastatyti, o po septynių
šimtmečių ir prasmego garsieji teutonų statyti Karalių rūmai! Čia – mistinė
vieta, nes teutonai, germanai, vokiečiai ir net sovietai nesugebėjo išdeginti šaknų
nei ugnimi, nei plienu. Stojęs ant šios žemės pajunti, kaip sukruta tavyje mitinės
jėgos.
Šiaip ar taip, Kaliningrado sritis yra įdomiausia
vieta šiuolaikinėje Europoje. Lietuviui su lenku nė važiuoti toli nereikia – kelk
koją per sieną, ir tu spąstuose. Gyvenimas čia vis dar mažiau spalvotas (vaiko
žodžiai, pasakyti prieš dešimtmetį: „Mama, čia viskas kaip pas mus, tik nespalvota“),
tačiau galingesnis nei Lietuvoje. Todėl nereikia pasiduoti depresijai – ji atitolins
mus nuo tikrovės. Sąmonės ir pasąmonės maišalynė – darbas ne iš lengvųjų, bet
dirbkime jį.
Vietovės dvasios syvai, oras, kuriuo alsuoja genius
loci, – visa tai lyg siena, į kurią kabinasi sielos vijokliai. Neliko komunizmo
idėjų – ateina pravoslavybė (programiškai pradėta diegti nuo 1991 metų; pastatyta
jau per 60 stačiatikių cerkvių, du moterų vienuolynai). Reikėjo matyti, kaip suskambo
Kirilo ir Metodijaus diena 2005 metų gegužės 20 dieną Paveikslų galerijoje. Srities
gubernatorius Vladimiras Jegorovas, atidarydamas parodą „Šventoji Rusia“, prabilo...
apie Kionigsbergą. Kaip sektiną pavyzdį: „Iš kūrusių šį nuostabų miestą
žmonių mums teks dar daug ko pasimokyti, – tarė jis tyliu balsu su geraširdžio
Santa Klauso šypsena. – Dabar mes minime miesto 750 metų jubiliejų ir kai kas
klausia, ar turime teisę tai daryti? Atsakau: mums priklauso tik 60 miesto metų, tad
reikės dirbti dar 690 metų, kol pasivysime Kionigsbergą. Turime teisę“. Salę
sukaustė tyla, o po akimirkos – palengvėjimo atodūsis.
Štai kaip keistai, kartais lyg ir ne vietoje
prasiveržia naujas genius loci – dabartimi atsidūsta praeitis, abu miestai
susiplaka į daiktą, ir suprask, ar gimsta trečias miestas. Tuo nuostabiau, kad mintys
susiplakė sovietinio karinio Baltijos laivyno admirolo lūpose, – žmogus dar prieš
metus tikriausiai nė nesapnavo, kad galės ištarti tokius žodžius.
Milžiniški pokyčiai vyksta Karalių mieste:
Kionigsbergo genius loci ataidi į Kaliningradą septynmyliais žingsniais. Apimti
nuostabos gyventojai krapštosi akis ir mato, kad gyvena Europos viduryje, ant nuostabaus
miesto pamatų. Nebe griuvėsių, o pamatų. Todėl ir nesibaimindami, kad užgrius kokia
siena, leidžiasi į naujas vigilijas. Viena jų – 750 metų jubiliejus, kurį pasitiko
su... meilės žodžiu lūpose. Reklama veikė kaip patrakusi, visur kabojo užrašai: „Mes
mylime mūsų miestą“. Meilė suaudrina adrenaliną, todėl spartėja miestiečių
žingsniai, auga smalsumas. Svečiai tik rankomis skėsčiojo stebėdami, kaip buvo
remontuojamas, dažomas ir puošiamas miestas šių metų pavasarį ir pusę vasaros, –
tarytum Miunhauzenas dangų savo kardu maišė.
Gal baronas Jeronimas Miunhauzenas pretenduoja į
tikrąjį genius loci įsikūnijimą? Ne, ne! – jis buvo čia vos du kartus. O
gal ir to pakanka? Šiaip ar taip, jis garantuoja tranzitą per sienas ir amžius, nieko
nesužeidžia ir neima muito. Tik užsisėsk ant sviedinio, įlįsk į barono kontūrus,
ir – pirmyn!
Kad tai taptų tikrove, „Miunhauzeno anūkų“
klubas ir Vokiečių–rusų namai pasikvietė Vokietijos Bodenverderio miesto merą, o
šis ir sutiko. Ir ką? Į Kaliningradą iškilmingai atvežė barono Miunhauzeno
skulptūrą. Ponų svita išsirikiavo Luizos bažnyčios šešėlyje ir pastatė, ką
atsigabeno. Skulptūra vaizduoja avantiūristą baroną, kuris, užsilipęs ant patrankos
sviedinio, pramuša trijų pirštų storio metalo sieną. Iš barono, žinoma, likęs tik
kontūras, o kiaurymė į abi puses sakyte sako, kad nenaudėlis perskrido virš dviejų
miestų, dviejų epochų. Nepaprastai tikslus laikų jungties ženklas. Baronas paliko
angą, o kad niekas neabejotų, ant postamento parašyti abu miesto vardai: iš vienos
pusės „Kionigsbergas“, iš kitos “Kaliningradas“. Taigi griuvo ne tik Berlyno
siena, bet ir Kaliningrado-Kionigsbergo tvora. Landžiokite, broliai ir sesės, iš
Vokietijos į Rusiją pirmyn ir atgal, ir tatai darydami viską permanykite.
Dar neseniai Kaliningrado srityje, labiausiai „vakarietiškoje“
TSRS imperijos dalyje, buvo kuriama „vieninga tarybinė liaudis“. Eksperimentas pavyko
geriau nei kurioje kitoje vietoje ar respublikoje. Ir kaip manote? – šiandien neša
nuostabius vaisius! Europoje nėra kito tokio kompaktiško politinio vieneto, kuriame
susirėmę alkūnėmis per 100 tautų išgyventų vieningą dvasinę revoliuciją. Negana
to, ši revoliucija vyksta be rimtų politinių konfliktų ar, neduok Dieve, terorizmo
akcijų. Čia užraugtas naujas, taikingas genius loci katilas, čia lydoma naujoji
Baltoslavija. Kiekviena imigrantų banga (jų per pastarąjį dešimtmetį daugiau nei
šimtas tūkstančių), kiekviena atsikėlėlių šeima per kelerius metus gali tapti
bendruomenės dalimi, o aktyvesni vyrai metasi į verslą ir vietos Dūmą, miesto Tarybą
– ir gana sėkmingai. Tokia Baltoslavijos demokratija.
Demokratija čia vyriška. Nes, pirma, „Vieningoji
Rusija“ absorbuoja visas reikšmingesnes partijas ir, antra, Dūmoje – tik dvi
moterys. Čia – Rusija, kurioje politikai priversti vis atkakliau galvoti apie savo
sritį ir siekti, kad Maskva patvirtintų naują Ypatingos ekonominės zonos įstatymą,
kuris galiotų Kaliningrado srityje ir nebūtų administruojamas iš Maskvos.
Ar tikrai tai – Baltoslavija? Tarkime, dėl tokios
priežasties: vos trisdešimt procentų vidurinių klasių mokinių mano, kad jie gyvena
Rusijoje; visi kiti atsako į šį klausimą truktelėdami pečiais. Žinoma, visi gyvena
Rusijos kultūros erdvėje, Rytų Prūsijos istorinėje dalyje – to nebeužginčys net
stalinistas. Tai – karo trofėjus, paklojus milžiniškas aukas, tačiau tas trofėjus
virsta gyvenimo resursu. Ir žmonės teisūs, jie nori gyventi ten, kur gyvena. O
Baltoslavijoje tikrai galima gyventi. Tą jausmą man vis primena Varnas po langu.
Vasaros viduryje netikėtai supratau, kad
neįvertinau keturkojų genius loci herojų. Pasirodo, seniausi palikuonys ir
teisėčiausi Kionigsbergo gyventojai, vaikštantys žeme, – tai katinai ir šunys,
tiksliau, jų palikuonys. Rūsiuose ir kiemuose, pokario griuvėsiuose ir socialistinių
statybų metais jų čia klaidžiojo ištisos nesutriuškintos armijos. Jie išliko, nes
buvo manevringi ir laiku sulįsdavo į bunkerius. Jiems pasisekė labiau negu žmonėms
– ir kai nebuvo deportuojami į Vokietiją, ir dabar, kai jiems nerūpi, kuo gi
Kionigsbergas skiriasi nuo Kaliningrado.
– Šis ilgaamžis miesto gyventojas, – šypsosi
Viktoras Striukas, muziejaus direktorės Svetlanos Sivkovos pavaduotojas, atidarydamas
Karališkųjų vartų ekspoziciją ir glostydamas žalvarinio katino ausis, – tai
būtybė, įkūnijanti Kionigsbergo dvasią. Ji išniro iš griuvėsių ir atėjo į
Kaliningradą.
Tai nutiko švenčiant 750 metų jubiliejų, liepos
trečiąją, kai atkurtus majestotiškus vartus ant Lietuvių pylimo aplankė prezidentas
Vladimiras Putinas, o katinas jo laukė ant užpakalinių kojų. Gavo, sako, palaiminimą.
– Paglostykite šį žalvarinį pilietį, –
tęsė V. Striukas. – Jis laimingas ir nupenėtas, jis – visų katinų katinas, tikras
miesto šeimininkas. Atkišęs nosytę išdidžiai tupi ant užpakalinių letenų.
Prezidentas V. Putinas papešiojo jam ausį. Taigi prašau gerbti ir mylėti.
Dešimtys virpančių rankų tiesiasi prie ausų ir
nosies, tarsi medžiotų katiną Mūrą iš E. T. A. Hofmano pasakos. Vietos dailininkas
Viktoras Riabininas yra nutapęs paveikslą: „Katinas Mūras virš Kionigsbergo
griuvėsių“. Kraupiame fone naktį spindi Karalių rūmų keteros ir blizga geltonos
katino akys. Paveikslas saugomas dirbtuvėje, Lenino prospekto „chruščiovkoje“. Kai
2004 metų rugsėjo 21 dieną sudrebėjo žemė ir nuo dirbtuvės sienų nulakstė visi
eksponatai, katinų Katinas liko kabėti – nelyginant ikona. Nėra ko stebėtis, kad
paveikslo kaina kyla kasmet, ypač po vokiečių turistų apsilankymo dirbtuvėje... Ak,
sumelavau! – tai mito galia, įsikaliau, kad užsieniečiai turtingi, tai ir dosnūs.
Nieko panašaus – vokiečiai tik numuša kainą, nes įpratę „savose žemėse“
viską gauti pusvelčiui, už kelias markes, tai yra eurus. Todėl kainų lygį
Kaliningrade palaiko lietuviai (jie dosnesni už lenkus), – ir sakau tai didžiuodamasis
(vis dėlto mes – slaviško temperamento). Lietuviai brangiau įkainoja ir
Karaliaučiaus nostalgiją. V. Riabinino paveikslas neparduotas iki šios dienos – jo
kaina tikrai kyla.
– Kodėl tik katinai šventi?! – pabundu ir
pakeliu balsą. – O varnai, o krankliai, Viktorai Leonidovičiau?! Šunys?
– Aš nesakiau, kad „šventi“, – katiniškai
sumurkia V. Striukas. – Todėl dabar Lietuvos atstovas mielai publikai papasakos apie
lietuvius, kūrusius mūsų miesto istoriją.
Atšokau nuo katino kaip nuo teutono.
Karališkuosiuose vartuose įrengta mieste
rezidavusių diplomatinių tarnybų istorijos apžvalga, o ši ekskursija –
apžvalginė. Be galo malonus Viktoras jau dūrė į mane putlia Karlsono rankele, laukia,
reikia tęsti. Laimė, turėjau ką pasakyti, nes medžiagą apie Vytautą Didįjį,
Mažvydą, Donelaitį ir Rėzą mudu rengėme kartu.
„Ir vis dėlto: kodėl katinai? – nepaleido
manęs kipšas ir pasibaigus ekskursijai. – O gal Vietovės dvasią geriau įkūnija
palaidi šunys, kurių čia – batalionai?“ Iš tikrųjų kelis pirmuosius mėnesius
vis šokčiojau į šalį, kai prislinkdavo palaidas vilkšunis ar baisesnis padaras, kol
supratau, kad šunys čia – ta pati niščeta perekatnaja: leisgyviai ir be
priežiūros, neagresyvūs. Pritipena kaip milicininkai, apuosto ir čia pat užleidžia
kelią. Sutiksi šunų ir miesto centre, ir troleibuse ar tramvajuose. Kiemai ir parkai
– jų naktinės prieglaudos. Beje, apie šunis yra istorija.
Prieš kelerius metus po Kaliningradą braidė
nepaprastai keistas šunų karalius. Valkatėlė, tačiau – karalius. Nežinia kaip, bet
žmogeliui pavyko suburti aplink save visus centrinės miesto dalies šunis. Būdavo, eini
Lenino gatve, kerti centrinę sankryžą, skiriančią meriją nuo „Okeano“
parduotuvės, – ir ką manote? Ant kampo, prie generolo Ivano Černiachovskio
memorialinės lentos – šunų taboras. Taboro viduryje ant kartono dėžių įsitaisęs
kazokėlis su armonika. Uždarbiauja visi kartu – jis ir šunys. Kartą jį matė
lekiant į darbo vietą šaligatvio viduriu, pasikinkius į vežimaitį (suręstą iš
vaikiško vežimo liekanų) šešis vilkšunius. Švilpia, spindi žmogus kaip mėnulis,
botagu mosuoja – kuo jis ne šunų karalius! Ne tik šunų, bet ir miesto! Miegodavo tas
karalius kartu su savo pavaldiniais krūmuose šalia „Motinos Rusijos“ paminklo arba
merijos skvere, netoli kino teatro „Rossija“. Šiltos būdavo jo naktys, nes ištikimi
keturkojai apguldavo karalių iš šonų, budėdavo sergėdami jo ramybę ir turtą nuo
pavydžių konkurentų. Gyventojai nepykdavo, o duodavo kelią visai svitai, dažniau negu
kitiems nelaimėliams įmesdavo į kepurę rublį. Gyveno sau žmogus visą vasarą ir net
rudenį. Bet baigėsi katino, atsiprašau, šuns dienos. Vieną naktį šalia taboro
sustojo šungaudžių brigados mašina (šiaip jau ji beveik nedirbo) ir ėmė šaudyti į
keturkojus švirkštus. Šiems užmigus, po vieną sumetė į kėbulą ir išvežė, sako,
į muilo fabriką. Kiek lakstė su lazda žmogelis, kiek nervinosi ir verkė – kur ten!
Pats į kailį gavo ir nurimo. Po dienos žurnalistai užsipuolė miesto valdžią, kam
ši pamynusi nelaimėlio garbę. Palaidi šunys, sakė ketvirtosios valdžios atstovai,
neturintys jokios galios, niekam pavojaus nekėlė, o priešingai – pabrėžė taikingą
Kaliningrado dvasią. Bet šaukštai po pietų, budeliai atliko savo darbą ir jų niekas
nesiruošė bausti.
Kiekvienas naujas miestas – tai paslaptingas gyvūnas.
Nieko nežinančiam žmogui, komandiruotajam verslo liūtui ir gražiausi namai, jaukiausi
skverai ar paminklai – tik įvairiaspalvis ir bevardis landšaftas; maža kur ko
pristatyta – Europa juk vienijasi. Anoks čia skirtumas. Tiesa, perėjūnui iš Rytų ir
Vakarų rūpi, kad mieste būtų kazino, mergų, pirčių ir VIP parduotuvių. Viso to
gero Kaliningrade netrūksta. Be to, šalia jūra kaip perlas. Tačiau apie šį genius
loci nekalbėsime.
Rasti Vietovės dvasią – tai sielos darbas.
Džiaugsmas, kurį patiri pažindamas, – didžiausias užmokestis. Reikia skaitymo
valandų, dokumentinių filmų peržiūrų, reikia mitų ir pasakų – visko reikia, kad
suprastum miesto gylį ir plotį. Atidumo reikia ir švelnumo kaip moteriai, antraip jis
mums neatsivers. Paslaptis užsisklęs.
Ivanas Čečotas, Peterburgo kultūrologas,
retkarčiais atviliojamas į Kaliningradą savo bendramokslės, Gintaro muziejaus
direktorės Tatjanos Suvorovos, rašo apie Karalių miestą keisčiausius dalykus. Žino,
ką daro, kipšas, kurdamas naujus miesto mitus. Apibrėždamas genius loci jis
sako, kad Kaliningrado dvasia – tipiškas atėjūnų produktas. Kad ir koks būtų
amžius, dauguma gyventojų čia visuomet buvo prūsus išgyvendinę ir juos asimiliavę
atėjūnai. Prūsijoje visi atėjūnai sparčiai tampa čiabuviais. O dabar
pridursiu nuo savęs: visų atėjūnų genialumas abejotinas, bet genius loci
nereikalauja genialumo. Vietovės dvasiai atsirasti pakanka šimto tūkstančių sielų,
kurios, susimetusios draugėn, ima trintis tarpusavyje ir garinti kažką panašaus į
debesį, iš kurio, žiūrėk... varlėmis ima lyti. Tiesa, Kaliningrade daugiau sraigių
negu varlių, bet anoks čia skirtumas.
Ivanas Čečotas priduria, kad Europos kultūrose genius
loci įsivaizduotas kaip gyvatė, išnyranti iš po žemės; gyvatė ar žaltys –
koks galas, jeigu tik liudija gyvybę. Kitas genius loci tipas – jaunikaitis su
gėrybių ragu rankoje.
Komunizmo laikais atvykstančius iš didžiosios
Rusijos žmones Kaliningradas pasitikdavo dviem nepaprastais navigacijos ženklais,
reiškiančiais, kad čia – Vakarai. Tai – raudonos stogų čerpės ir tašytų
akmenų grindiniai. Prieškarinių čerpinių stogų ir dar likę, jų kelios rūšys, o
grindinio trinkelių – dar daugiau, mažiausiai penkios rūšys. Tašytais akmenimis
išgrįsta ne viena gatvė, keli prospektai, tai yra jų dalys. Anksčiau visa tai
atsikėlėliai vadindavo fašistiniu palikimu, skubėdavo keisti šiferiu ar užlieti
asfaltu, dabar gi sako: „Tai – istorija“. Istorija, kaip žinoma, yra turtas.
Kultūrologas Grigorijus Pomerancas, senas kaip
žemė amžinosios tautos atstovas (gimęs, beje, Vilniuje, 1918-aisiais), atskridęs iš
Peterburgo pailsėti pajūryje nedidelei skaitytojų auditorijai pasakė:
– Kaliningrado laukia stabili ir įdomi ateitis.
Aš nematau kaimynų, kurie turėtų pakankamai gyvybinės energijos, o ir žmonių
resursų, kad kėsintųsi į šią teritoriją, – ji liks Rusijos dalimi. Kaliningradas
panašės į Peterburgą, galės tęsti mūsų šiaurės Palmyros kultūrinę liniją.
Čia lengviau negu Maskvoje prigis naujienos, čia gera kurti.
Perspektyva patraukli, Kaliningrado vardas laikosi.
Kionigsbergas neprasimuša į oficialius valdžios aukštus. Ir gerai, nes bijoma
revanšizmo. Ir visų su juo susijusių „turto klausimo“ bjaurasčių. Ko jau ko, bet
turtinio revanšizmo čia nėra, atsiteisimo už praeitį – taip pat, apie „skolelių“
mokėjimą kažkam ir nežinia kiek (keliems tūkstančiams asimiliuotų vietos
vokiečių? Kas mokės?) niekas nė girdėti nenori. Žinoma, visuomenėje tebesklando
stipri Kionigsbergo vardo grąžinimo dvasia, kurią aštuntojo dešimtmečio pabaigoje
įskėlė Kultūros fondas ir nenustygstantis rašytojas Jurijus Ivanovas (pats buvęs
tarybinių karių, ėmusių Kionigsbergą, gretose). Kita vertus, Kionigsbergo vardą
siūlo grąžinti ir pasaulio žmonės, ir net Vokietijos Bundestago deputatai. Pasaulinė
meno figūra Michailas Šemiakinas, atpėdinęs į jubiliejų auliniais juodais batais ir
juoda kepure, „Komsomolskaja pravda“ korespondentui pareiškė:
– Aš grąžinčiau miestui jo pirminį vardą –
Kionigsbergą. Jūsų mieste mane gerokai nustebino afišos: „750 metų Kaliningradui“.
Kas čia per kliedesys?
Ne, tai nėra kliedesys. Kaip jau sakyta, užrašai
ant plakatų, afišų ir TV ekranuose skelbė ne tik „Mūsų miestui – 750“, bet
visur priduriama: „Mūsų mylimam miestui“. Pirmą kartą po karo miesto santykis su
žmogumi pavadintas meilės vardu. Tai – galingas ženklas, suteikiantis šiandieninio genius
loci kūrėjams daug šansų išsaugoti Kaliningrado vardą. Pobedos aikštės
centre įrengta didžiulė vėtrų žvaigždė, joje – Karališkųjų vartų kontūras
su užrašu „Kaliningrad 750“. Ir plika akimi matai, kad žvaigždės vietoje turėjo
būti... kolona. Tačiau statyti jos nesiryžo – miesto Taryba griežtai atmetė
idėją. Dar ne laikas, sako. Kodėl? Yra viena nutylima priežastis: nežinia, ką ant to
stulpo užkelti. Juk nekelsi angelo, kaip Peterburgo Dvorcovaja ploščiad'. Ir
Kionigsbergo herbo. Kolona – ne juokas, ji čia būtų svarbesnė nei kryžius ant
šalia stovinčio soboro. Deputatai atsižegnojo sakydami, kad po kokio šimto metų kas
galės, tas ir nuspręs, ką pakelti į padanges. Galime drąsiai abejoti šia deputatų
nuostata: esant dabartinei įvykių spartai spręsti teks gerokai anksčiau.
Visų miestų valdžios supranta: nereikia paisyti
perėjūnų ir net kaimynų peršamų nuomonių. Kaliningrado vardas gali būti išvis
niekada nekeičiamas. Kam šitai daryti? Vokiečių labui? Jie čia nebegrįš. Lietuvių
labui? – mums būtų mielesnis Karaliaučiaus vardas, bet taip niekad nebuvo ir nebus.
Lenkams? Jiems taip pat tiktų lietuviškas atitikmuo – „Krulievičius“. To irgi
nebus. Palikime Kaliningrado vardą ramybėje – ne mūsų nosiai jis.
Tačiau nustebino kitkas: Federacinės Vokietijos
Bundestago deputatų grupė (per septyniasdešimt narių) rudenį priėmė rezoliuciją
– siūloma grąžinti istorinį Prūsijos vardą. Tikras akibrokštas. Pasiūlymas
kėsinasi ne tik į Kaliningradą ir jo sritį, bet ir į Lietuvą bei Lenkiją. Argi ne
revanšizmo vėjeliu padvelkia tokios iniciatyvos?
Kam jau kam, bet mums reikėtų suprasti, jog
Kionigsberge nebūtų atsiradę vietos paminklo Liudvikui Rėzai, nebūtų ir Lietuvių
aikštės priešais krašto krikštytojo Šventojo Adalberto bažnyčią.
Tiesa, Kionigsbergo vardo entuziastai sako, kad esama
vieno rimto argumento: 1946-ųjų balandžio 7 dieną į Rusijos Tarybų Federacinės
Socialistinės Respublikos sudėtį buvo įtrauktas Kionigsbergas su Kionigsbergo sritimi;
vardas gi pakeistas tų pačių metų liepos 4 dieną, nutarus pagerbti mirusį TSRS
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką, „sąjunginį seniūną“ Nikolajų
Kalininą. Juridinis precedentas tarsi ir yra, tačiau, kas iš to? Yra ir kitas
precedentas: Konstantinopolis virto Stambulu – ir kas prisišauks senąjį vardą?
Niekas.
Netinka čia ir analogas su Leningradu-Sankt
Peterburgu, nes pastarasis – Rusijos valstybės židinys, o ne prūsų, ne Vokietijos.
Kompiuterio klavišo spustelėjimu miesto vardo
nepakeisi – neverta bandyti. Keičiasi žmonės, tai jau didelis džiaugsmas.
Laikas prisiminti nors vieną žodinį Karalių
miesto apibūdinimą. Kaliningrado vardas kiek palauks, pasižiūrėkime, ką apie miestą
sakė I. Kantas: „Didelis miestas, valstybės centras, kuriame įsikūrusios
vyriausybinės įstaigos ir yra universitetas. <...> Miestas, kuriame patogi jūrų
prekyba ir kurio padėtis ant upės krantų padeda bendrauti su šalia ir atokiau
esančiomis šalimis, kalbančiomis kitomis kalbomis, ir kur vyrauja kiti papročiai, –
tokį miestą, Kionigsbergą ant Priegliaus, galima laikyti tinkamu plėsti žinias apie
žmogų ir pasaulį“.
Trumpas ir racionalus apibūdinimas kaip apie
pasaulio bambą. Universiteto profesoriui, įžymybei kitaip ir nedera. Tiesa, I. Kantas
ir jautėsi esąs pasaulio bamba, niekur nesitraukė iš miesto visus 80 savo gyvenimo
metų. Todėl pasaulis turėjo ateiti pas jį.
Tačiau ši išmintis ilgai netvėrė. Karalių
miestas išsyk po I. Kanto mirties ėmė sparčiai keisti išvaizdą. Mat Napoleonas, 1807–1812
metais žengęs į Kionigsbergą kada tik panorėjęs gerokai aplamdė
prūsokų-vokiečių garbę. Todėl, sulaukę Europos tirono baigties, jie nusprendė
pastatyti kelių žiedų gynybinius įrengimus. Ir kone visą XIX a. dygo miesto vartų,
bokštų, ravelinų, fortų ir bastionų (daugelis jų – prie seniausio, XVII a.
statyto, Lietuvių pylimo) sistema, jungiama gynybinių griovių. Tokiam miestui netruko
prilipti miesto-forto vardas, ir Prūsijos karalių rezidencija sublizgo karine didybe.
Karūnuotis iš Berlyno į Knaiphofą ir Altštadtą atvykstantys sosto įpėdiniai jau
galėjo jaustis ir kaip karinės galios simboliai. Deja, deja... Baigiant darbus tapo
aišku, kad miesto neapginsi jokiais sutvirtinimais: amžiaus technikos pažanga perlipo
per fortifikacijas ir amunicijas. Karo ministerija atsisakė jas išlaikyti, o miestui
prakiuro kišenės. Buvo paskelbti aukcionai, ir šis tas spėta parduoti ir išardyti iki
Pirmojo pasaulinio karo.
Keisčiausi istorijos vingiai: prūsokams-vokiečiams
atkeršijo brolių prūsų dvasia. Prisiminkime, kad mūsų pirmtakai kariai neklausdavo,
kokios kryžeivių pajėgos, jie tik pasiteiraudavo, kur teutonas – ir puldavo jį.
Herkaus Manto kūną pamynę kryžeiviai manė, kad nugalėjo žiniomis, nes žinojimas
– tai jėga! Nieko panašaus: kai jie tobulai išmoko mūryti ir kasti – jie
pralaimėjo naujajam amžiui. Prūsų dvasia liko budėti prie sienų.
Dėl teisybės reikia pasakyti, kad kartą fortų ir
bastionų prisireikė vokiečiams – kad ir be naudos. Baigiantis Antrajam pasauliniam
karui, prieš pat pralaimėjimą, savo leisgyve artilerija Kionigsbergo gynėjai norėjo
sustabdyti Trečiojo Baltarusijos fronto uraganą. Neverta daugiau kalbėti ta tema...
Laimė, dauguma vartų ir bastionų liko. Architekto
Ernesto Liudviko fon Astero minties skrydžiai. Liko Karališkieji vartai, Kronprinco
kareivinės, Rosgarteno vartai... Liko ir Lietuvių bastionas, ties juo baigiasi Lietuvių
pylimas ir Lietuvių pylimo gatvė. Stovi jis sau ant Naujojo Priegliaus kranto kaip koks
Dievo pirštas: šalia – Švč. Šeimynos katalikų bažnyčia, kur kunigas Anupras
Gauronskas aukoja mišias lietuvių kalba.
Tie aštuoneri miesto vartai – didelis turtas,
fortifikacinė sistema – lobis. Karinių sutvirtinimų žinovo Aveniro Ovsianovo teigimu
(jis apvažiavęs reikšmingiausius Europos centrus), niekur Europoje nėra tiek daug
miesto-forto liekanų kaip Kaliningrade. Žmogus neįveikė, gamta pasigailėjo – štai
ir nauda. Belieka viską atnaujinti, turistai patys sulėks.
Karalių miestas – dviejų žlugusių imperijų
palikuonis, jame dvi civilizacijos išgyveno saulėlydžius. Dabar aušta XXI amžiaus
rytas, gimsta sunkiai kaip kūdikis, bet...
Vidury nakties kartais pamatau sidabru degantį
karalienės Luizos bažnyčios bokštą. Šiurpoka. Kur link nutaikyta ši raketa? Ne, ne
į dangų – ten ji jau galėjo pakilti (paskutinį kartą – 1972-aisiais, kai ją
rengėsi susprogdinti), o į ateitį. Reikėtų pranešti Lietuvai, kad tėvynė
nemiegotų, kad išgirstų, jog ties vakarinėmis jos sienomis kruta... Bet vargu ar ji
išgirs. Lietuvą domina tik laukiniai, ne artimieji Vakarai. Ir todėl ji negirdi, kad
gyvename nepakartojamu Karalių miesto atgimimo laikotarpiu. Čia ore tvyro pokyčių
kvapas, jis net žydi kaštonais, o didžiausi pavojai jau pasitraukę. Likęs vienas –
mūsų aklumas ir kurtumas, kai Kaliningradas aukojamas kažkam didesniam. Įdomu būtų
sužinoti kam? Kas artimiausius kelerius metus nepabuvos Karalių mieste – gali čia
nebeskubėti, o ir skaityti šių minčių neverta.
Laisvė čia erdvi, kaip chaotiškas eismas gatvėje,
gali gyventi su ja, tarytum pasaulyje nebuvę nei teutonų magistrų, nei Hohencolernų ir
protestantų kurfiurstų, taip pat ir Brandenburgo princų, kaizerių ir hindenburgų,
nebuvę fiurerių ir komunistų partijos sekretorių, – nieko nebuvę, o likęs tik aš,
brangiausias žmogus, užsiimantis skalbimo miltelių prekyba. Bet galima gyventi ir
geriau: domėtis žeme. Bent jau šaligatviu, po kuriuo – klodų klodai. Žodžiu, tapti
savotišku prūsu-kaliningradiečiu.
Karalių miestas nelaukia karo, nesirengia jam.
Miestui rūpi Maskva, beveik neberūpi Berlynas. Jis dairosi į šalis ir mokosi
išsisukti iš keblių situacijų. Metropolijų grasinimai jį kiek erzina, tačiau
silpnojo ginklas – švelni klasta. Žmogus, pamilęs miestą, pavadina jį Kaliningradu,
rusų miestu, ir supranta, kad tai – naudinga. Čia gyvena taikūs baltoslavai, kurie,
švęsdami 750 metų jubiliejų, pagaliau suvokė, kad myli. Kad jie – europiečiai. Ant
keistos demokratijos pamatų.
Kaip šiandien suskamba miesto garbės piliečio I.
Kanto mintys? Albertinos universiteto profesorius atrado ne tik apriorines kategorijas,
bet ir kategorinį liepinį, imperatyvą. „Grynas žmogiškumas be žmogaus savybių“
– štai kas yra tas išgirtas imperatyvas. Nesupranta žmonės, ką giria, kai sako: I.
Kantas – demokratijos tėvas. Patėvis jis, ne daugiau.
Niekur kitur, tik Kaliningrade galėjo būti
pastatytas Tarybų rūmų monstras. Visi pasaulio humanistai įsikalė sau į galvas, kad
komunistas I. Kantas nebuvo. Bet jo etika! – atmetanti jausmus ir sentimentus, gali
būti verta komunistinių statybų. Paradoksas!
Žinoma, I. Kanto kapas niūriaisiais komunizmo
laikais išsaugojo miestui Katedrą. Sunku dabar net patikėti, bet pirmasis srities
kompartijos sekretorius V. Konovalovas ne vieną kartą kėlė biure (organas, primenąs
biblinį žydų Sinedrioną) klausimą, kad laikas išrauti iš socialistinio miesto
burnos supuvusį dantį – Katedros griuvėsius. Nežinota tik, ką daryti su puikiai
išlikusiu I. Kanto kapu. Žinoma, ne tik Katedrą I. Kantas išsaugojo – savo vardu jis
apgynė savo palaikus. Prie kapo dabar traukte traukia vestuvininkų poros. Ir ko norėti,
I. Kantas pagerbtas, jam atstatytas paminklas šalia universiteto rūmų, o universitetas
2005 vasarą pavadintas „Rusijos valstybiniu Imanuelio Kanto universitetu“.
Tad grįžkime prie monstro, pažvelkime į tą
sovietinį dolgostrojų ir pagalvokime kantiškai – be emocijų (jausmas –
viena iš didžiausių ydų, pasakytų filosofas). Stovi namas jau per dvidešimt metų ir
kone tiek pat laiko langų kiaurymėmis žvelgia į susprogdintą miesto sentimentą –
Karalių rūmus. Didysis socializmo projektas, architekto Jurijaus Motorino kūrinys, –
ar ne I. Kanto moralinės idėjos įkūnijimas? Architektūra visais laikais išreiškia
etines epochos nuostatas, o I. Kanto etinis mokymas, atsisakantis subjektyvaus veiksnio,
užbėgo gerokai į priekį. Didysis filosofas, gulintis už kelių šimtų metrų nuo
monstro, tikriausiai ir dabar mato naktimis žvaigždėtą dangų, girdi savyje moralinį
įstatymą. Ir, reikia manyti, skęstančios epochos Titaniko (Monstro) šešėlyje jis,
I. Kantas, mato visą XX amžių. Mes nuo monstro stogo galime sušukti Knaiphofo salos
gyventojui, įsikūrusiam po graikiškos stojos kolonomis: „Tu buvai teisus, filosofe:
Kaliningradas – tai išversta Kionigsbergo pirštinė! Tik išvertus miestą
išryškėjo siūlės – prospektai ir tušti promenadų takai. Tu matei struktūrą,
miesto gyslas, didysis Imanueli, garbė tau!“
750-mečio jubiliejaus išvakarėse iš Maskvos
atsirado investicinė kompanija ir nupirko visą monstrą už juokingą sumą – 7 mln.
rublių (apie 700 000 Lt). Griaučių remontas prasidėjo. Meras Jurijus Saveika parinko
dangiško žydrumo spalvą – ir namas dažomas.
Grįžtu į savosios „Bastilijos“ virtuvę, prie
„prancūziško lango“. Jau vasara, varno nesimato, – ko norėti, baltosios naktys
rausvina nakties dangų. Ir staiga – jis! „Kipše, kur buvai dingęs? Be tavęs
gromuliuoju Kantą, o jis – kaip perkąstas pipiras. Pasiųsk ką kitą, – profesorius
Immanuelis prastas genius loci.“ O jis toks panašus, panašus... Varnas kraipo
snapą, primena man... Na taip – Ernstą Teodorą Amadėjų Hofmaną!
Albertinos universiteto profesoriaus priešininkas,
jo alter ego, visai kito kirpimo genijus mistikas, – apie jį jau kalbėjome,
taigi nebus svetimas. Mūsų miesto Vietovės dvasia be gimusio ant Karališkojo tvenkinio
juodąjį varną primenančio mistiko neišsivers. Vaikai dievina jį už „Spragtuką“,
suaugusieji – Piotro Čaikovskio dėka taip pat. „Auksinio puodo“ ir rebusų
pasakorius, „Šėtono eliksyro“ ir katalikiškos velniavos rašytojas, jis – ir
romantikas, ir siaubo kūrinių klasikas. Tikrasis I. Kanto priešininkas, nes nepakentęs
racionalizmo. Nors baigė Albertinos universitetą ir, įsigijęs teisininko specialybę,
dirbo racionaliausią juristo darbą.
E. T. A. Hofmanas aptiktas kaliningradiečių dvasios
orbitoje Gorbačiovo perestrojkos metais. Atsigriebdami už nebylius dešimtmečius
ir goždami gėdą, Kultūros fondo aktyvistai prieš gerą dešimtmetį prie Karališkojo
tvenkinio atritino lauko riedulį ir ant jo iškalė žodžius: „Čia gimė ir
pirmuosius 20 gyvenimo metų praleido Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas. 1776–1822“.
TSRS laikais buvo leistas tik vienas pasaulinio masto vokiečio vardas, o dabar miestas
pasijuto dukart praturtėjęs. Inteligentija puolė prie E. T. A. Hofmano. Kol kas. Jau
kelinti metai ieškoma pinigų, dairomasi vietos paminklui. Buvo numatytas skveras
priešais zoologijos sodą, šalia viešbučio „Maskva“ (buvusio „Berlyno“),
autorius – Michailas Šemiakinas. Maketą jau sukūręs, o šalia jo – 48 E. T. A.
Hofmano personažų skulptūrėles. Miesto jubiliejaus dienomis smagiai pristatydamas šį
projektą buvusioje Štathalėje, dabartiniame Istorijos-meno muziejuje, skulptorius
kalbėjo apie būsimą E. T. A. Hofmano centrą kaip apie artimiausią ateitį.
Kaliningrado inteligentijai, kurią amerikietis, berniuku augęs čia ant griuvėsių, vis
vadino „Kionigsbergo inteligentija“, tai labai patiko.
E. T. A. Hofmanas gali būti antras stulpas, kuris
kartu su I. Kantu išlaikytų miesto dvasios rūmus. Bet dar kiek istorijos.
Jaunasis E. T. A. Hofmanas buvo pamilęs Wolfgangą
Amadeusą Mozartą iki pamišimo ir ilgokai pyko ant tėvų, kodėl šie nesuteikę jam
Amadėjaus vardo. Sulaukęs pilnametystės pats sau jį prisidūrė. Nors Amadėjus
lotyniškai reiškia tą patį, kaip ir Teodoras senovės graikų kalba – „mylintis
Dievą“, – vyras paženklino savo likimą savotiška pamišėlio stigma. Taip ir
nutiko – Ernstui Teodorui buvo lemta gyventi teisininko racionalisto ir
menininko-mistiko-romantiko gyvenimus. Paskutinioji savybė vertė jį snausti per
paskaitas, kuriose itin daug abstrakcijų ir sistemiškumo, vadinasi, pirmiausia – I.
Kanto paskaitas. Gavęs diplomą jis išvyko į didžiąją Vokietiją ir ketino niekada
čia nebegrįžti. Bet grįžo, nes reikėjo tvarkyti jam tekusį palikimą. Atvyko
jaunuolis tomis 1804 metų vasario pradžios dienomis, kai filosofas gulėjo mirties
patale, o miestas stovėjo Princesės gatvėje po jo namo langais. E. T. A. Hofmanas pas
dėdę Otą Derferą, iš kurio laukė palikimo, sutiko madmuazelę Malchen Hat,
įsimylėjo ir puolė į depresiją. Nesulaukęs atsako į savo aistringus varno
žvilgsnius, mėtomus kaip žaibai, neišmanydamas, kur slėpti savo jausmus, jis sumerkė
juos į „vyskupiškojo“ vyno taurę. Taip džiūdamas pražiopsojo I. Kanto mirtį,
nepastebėjo ir procesijos, nulydėjusios filosofą į amžinąją vietą, Katedros
rūsius. O kai dėdė Otas bandė nupasakoti laidotuvių didingumą, įsimylėjėlis tik
žiovavo ir tyliai niurzgė ant pamaldžios Malchen, kad ji neatsiunčia jam nė vieno
atsakomojo atodūsio. Netrukus jaunasis romantikas ir teisininkas atsisveikino su
Kionigsbergu ir patraukė į Vokietijos gilumą. Likusį gyvenimą jis leido Varšuvos,
Berlyno, Bambergo, Leipcigo ir Drezdeno teismų įstaigose ir teatruose, tačiau gimtojo
Karalių miesto nenorėjo matyti.
Prisipažinsiu, E. T. A. Hofmanas ir man labiau prie
širdies. Iš jo „Auksinio puodo“ ir ma~nosios vigilijos, kurios reiškia…
smalsaujantį pasivaikščiojimą. O gal ir dar ką nors – ar supaisysi E. T. A.
Hofmaną. Vigilija – dar ir sargyba, ir būdravimas.
Ką dar norėjau prisiminti? Aha, Kionigsbergo
širdį išplėšė ne Raudonoji armija, ne sovietai ir ne rusai – ją sudegino W.
Churchillis, užleidęs ant centrinės miesto dalies britų aviaciją. Plieniniai varnai
atliko pragarišką užduotį per kelias 1944 metų rugpjūčio paras. Turtingesnių
rajonų nesprogdino, pramoninių – taip pat... Bet gal gana apie karą.
Verčiau dar kartą kulnimi pakrapštykime žemę.
Vienas iš tokių krapščiusių žemę aistruolių buvo dailininkas Viktoras Riabininas.
Savo dirbtuves jis pavertė vokiškų ir komunistinių ženklų muziejumi. Ko tik ten
nėra! Nuo emaliuotų alaus daryklų reklamų iki nacionalsocialistų partijos afišų. O
jau ginklų, butelių, kaltinių ir lietinių grožybių (vokiškų ir sovietinių),
porceliano, Marxo, Lenino, Hitlerio statulėlių – visko per akis. Neaprašysi, koks tas
penkiolikos kvadratinių metrų kambarėlis Lenino prospekte netoli buvusios biržos ir
Knaiphofo salos.
Komunistinių laikų genius loci reikalauja
suklusti: ar apskritai buvo įmanomas toks dalykas, kaip nepriklausoma, pati sau
sklandanti dvasia? Semas Simkinas, poetas ir vertėjas, atvykęs čia 1960 metais, rašė:
„Įsimylėjau miestą per kelias dienas. Čia buvo vien griuvėsiai ir parkai. Baisiai
romantiška. Ir taikinga, gera žmonių bendravimo atmosfera“.
Jeigu žolė asfaltą prakala – kaip žmonės
neprakals sistemos?
Viena pirmųjų, apie kurią Nikitos Chruščiovo
laikais imta kuždomis kalbėti ir ilgainiui vadinti „miesto siela“, buvo Tamara
Vulfovič. Literatūros dėstytoja ir mokytoja. Ji įkūrė pirmąjį laisvą studentų
literatūrinį teatrą, skaitė viešas paskaitas apie Vakarų literatūrą. Ją –
Kaliningrado „mylimiausią karalienę“ – laidojo kaip karalienę. Pavelas Fokinas,
Fiodoro Dostojevskio žinovas, pateikia laidotuves kaip istorinį palyginimą: karstą
išnešė iš Luizos bažnyčios, paverstos lėlių teatru. „Tokių sutapimų nebūna
– tai dangaus ženklas.“ Ji mirė jau po perestrojkos.
Albertas Michailovas (Literatūrinio teatro vadovas)
2000 m. rugsėjo 29 d. pradėdamas T. Vulfovič skirtą vakarą pasakė: „Mes gyvenome
mieste, pamiršusiame savo vardą. „Stagnacija“ mums negalioja – mes gyvenome
mieste, kuris buvo neatidus žmonėms, be atminties. Ir štai gyveno su mumis Tamara
Lvovna Vulfovič, kuri savo gyvenimu išpirkinėjo miesto kaltę. Kaip visi didieji
mokytojai, ji nieko nemokė – ji buvo dvasinis kamertonas“.
Iš tikrųjų tai pirmoji socialistinio „miesto
dvasia“, kuri desperatiškai pilkybės ir netvarkos apsuptyje kartojo: be kultūros
nėra asmenybės, nėra miesto. O miestas buvo dvasinė dykynė. Ji nenorėjo to matyti,
todėl nėrė į literatūrą, kalbėjo apie žmogų be jokių ideologijų, ir tais metais
šitai buvo žygdarbis. Išsibūrė sau vardą – „miesto dvasia“. Literatūriniame
teatre statė Hamletą, rašė darbą apie Ernestą Renaną, dėstė visą Vakarų
literatūrą, žavėjosi Puškinu. Šimtai žmonių ir šiandien laiko save jos mokiniais.
Mirė ji 1998-aisiais...
2004 metų Vasario 16-ąją, Lietuvos
nepriklausomybės dieną, viešbučio „Maskva“ restorane diplomatinių atstovybių
žmonės kalbėjo apie Karalių miestą. „Kaliningradas – tai infantiliškos liaudies
miestas, – tarė vokietis, – jis neturi jokio identiteto, jame nėra pakankamai
intelektualų...“ Jis, žinoma, neištarė žodžio „inteligentija“ – vakariečiai
šio žodžio seniai nebesupranta. „Trūksta kritinės intelektualų masės.“
Diplomatas nė metų nedirbo Kaliningrade, ir ši išvada gerokai nustebino. Nors
stebėtis nebuvo ko: jis buvo iš grynųjų vakariečių, kurie, atsidūrę Rusijoje,
susidaro įspūdį apie ją tik per vertėją. Pamokantis tonas, „vyresniojo brolio“
kompleksas (nors koks ten, tiesą pasakius, brolio – pono!) būdingas kone 99 proc.
vakariečių, atvykstančių į Kaliningradą. O lietuviai – ar ne panašiai mes
elgiamės? Laimė, daugelis, bet vis dėlto – ne dauguma, ir mūsų pusėn net
nusilenkti iš pagarbos verta. Baltoslaviškas lietuvaičių kraujas ir bendras su Rytų
slavais temperamentas (šitai atskleidžia lietuvių kino aktoriai, kuriuos rusai myli
kaip savus) leidžia mūsų žmonėms geriau suprasti ir net užjausti savo kaimyną.
Vakariečiai mėgsta cituoti Nikolajų Gogolį: anot
jo, Rusija turinti tik dvi bėdas – kvailius ir kelius. Kvailių Kaliningrade ženkliai
mažėja – pagerės netrukus ir keliai. Jau gerėja. Nejaugi vakariečiai to nepastebi?
Vakarai lyg nenori matyti, kad rusai – keisčiausia pasaulyje imperinė tauta,
pasirengusi ne tik valdyti, bet ir ištirpti. Kodėl? Todėl, kad nėra paleidusi
imperijai būtino plieno ir raumenų mechaninio laikrodžio, kad pernelyg pasitiki
jausmais, ideologija, kad mėgsta dvasią, sielą ir pasiaukojimą... Karas sumalė ją,
suniokojo, ji vos atsigavo. Tik ar atsigavo? Kaliningrade atsigaunama, bet Rusija...
Rusas mėgsta filosofuoti, daug kalbėti, todėl čia
nėra vakarietiškos filosofijos. Filosofai čia visi. Užpernai likimas leido
susipažinti su Fiodoro Dostojevskio proproanūkiu Alioša. Jis – tramvajaus vairuotojas
Peterburge, suka tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis vaikščiojo F. Dostojevskio herojai.
Kadangi labai panašus į savo pirmtaką, keleiviai dažnai užduoda jam vieną klausimą:
„Kokia yra rusų idėja?“ Tramvajaus vairuotojas, o jam – apie idėjas? Vairuoja,
gerai vairuoja, tramvajus netrūkčioja nuo klausimų. Ir kalba.
Tikriausiai toks jau Dievo planas, kad prūsų
Sambiją ir Natangiją valdytų ne geležimi ir plienu kaustytas vokietis, o sielos
kančiomis besikankinantis brolis slavas.
Todėl pribloškia lengvabūdiškumas, kuriuo
vokiečiai pasirengę pamokyti rusus. Kartais pagalvoji, kad tai amžina, dar Petro I
įteisinta vokiečių garbinimo praktika. Kad ir toks pavyzdys. A. Čechovo bibliotekos
darbuotoja Elena Michailovna smagiai papasakojo, kaip jos darbuotoja tekėjo už
vokiečio: prie altoriaus, neseniai atstatytoje Katedroje, Evangelikų koplyčioje. Ji
džiūgavo, kad stačiatikė mergina tekėjo už evangeliko pagal evangelikų kanonus, tai
yra „prie stalo, kurio nei ikonostasu, nei altoriumi nepavadinsi... Bet koks buvo
grožis, koks paprastumas!“ Taip kalbėjo ne tik slavės moters aistra ištirpti
dievinamame vyre, greičiausiai priešingai – vyro noras savo gyvenimu pamokyti ir
visiems kartu ištirpti... Kame? Vyras, pasirodo, mėgsta mokyti, gyvena Kaliningrade ne
vienerius metus, tačiau rusiškai nekalba, nors jau parašęs ne vieną vadovą po Rytų
Prūsiją, apimančią ir Lietuvą iki Smalininkų.
Koks čia genius loci? Galai žino – gal
naujausias, europocentrinis?
Kaip tada vertinti kaliningradiečius,
nacionalbolševikų partijos aktyvistus, kurie su savo vėliavomis įsiveržia net į
Rusijos prezidento kanceliariją? (Praėjusį rudenį tai nutiko.) Jie – su KPRF,
Rusijos komunistų partija, piketuoja, protesto raštus kartu pasirašo. Deja, tai irgi genius
loci tirpalas, kuriame gali išdygti naujų asmenybių. Pensininkai komunistai netekę
jėgų, o „nacbolai“, jaunas kraujas, neturi idėjų... Tai – baisoka stichija.
Grįžkime prie kilnių, kūrybingų personalijų.
Viena jų galėtų būti rašytojas Sergejus Snegovas, gimęs 1910 metais, iki pat mirties
nepaprastai gyvai pasakojęs, kokia buvo 1917 metų revoliucija. 1939 m. Norilske jis
sutikęs Aną Achmatovą – buvęs poetės gerbėjas. Vėliau nutiko visai kita istorija:
literatūriniuose sluoksniuose pasklido žinia, kad jis iškvietė į dvikovą A.
Achmatovos sūnų Levą Gumiliovą – ir už ką? Už klaidingą, jo manymu, poezijos
eilių skaitymą... Sibiro tremtyje jis tūnojo už darbus branduolinės fizikos srityje.
1958 metais atsirado Kaliningrade, ir aplink jį ėmė telktis inteligentija, be abejo, ir
KGB tarnybos žmonės. Bet gyveno, kūrė, parašė pripažinimo sulaukusį fantastinį
romaną „Žmonės kaip dievai“. 1990-aisiais, kai Kaliningradas pakibo tarp Lietuvos
ir Europos, jis perspėjo: „Neskubėkite pamatyti geresnį gyvenimą, jo dar teks
palaukti. Įsigali nauja žmogaus psichologija, kuri nežinia ko dar pareikalaus. Į ką
toji psichologija bus panaši? Niekas negali atsakyti, – retoriškai dėstė fizikas ir
rašytojas ir linksėjo pliką galvą. – Ji nebus geresnė už esamą“.
Varnas sukranksi, parodo snapu į barono Miunhauzeno
paminklo pusę. Ak, apie jį taip pat dar ne viskas pasakyta.
Nutrūktgalvis baronas jojo per Kionigsbergą 1738 ir
1750 metais, vykdamas į tarnybą Rusijoje. Pirmą kartą jis paliko muitininkams kardą,
kitą kartą jam pritrūko smulkių smuklininkui užsimokėti. Ką dar veikė čia –
istorija nutyli. (Lietuvoje, sako, kelias pasagas pametė, Rygoje šeimą sukūrė.) Dabar
kavinėje „Auksinė moneta“ po stiklu saugomas pinigas, kurį atvežė Miunhauzeno
gimtojo miesto Bodenverderio meras. O Miunhauzeno anūkų draugija, reziduojanti
Vokiečių–rusų namuose ir Frydlando vartų muziejuje, rado rūdžių suėstą kardą,
nuplovė jį chemine bjaurastimi ir pasikabino po gotikiniu skliautu – vaikams pamokyti.
„Tokią garbę reikia saugoti!“ – sako barono anūkų prezidentas Aleksandras
Sacharovas, užsismaukdamas Miunhauzeno kepurę su auksiniu kutu.
Laikas prisiminti Agnes Migel – nepaprasto likimo
moterį. Gimusi 1879-aisiais pačioje miesto širdyje, prie Katedros, Knaiphofe,
jaunystėje savo eilėmis ji pelnė „Kionigsbergo dukros“ vardą. 1944-aisiais buvo
priversta trauktis iš liepsnojančio miesto, kurį sudegino anglų fosforinės bombos. Ji
išsinešė liepsną su savimi. Išeidama pajuto, kad karas davė jai naują vardą –
„Rytų Prūsijos motina“. Taip ją vadino iki mirties, o ji kūrė vieną už kitą
skausmingesnį eilėraštį apie Kionigsbergo netektis. „Atsisveikinimas su Kionigsbergu“
– tai rauda-himnas, tapęs visų tremtinių himnu:
Wenn unsre Augen Dich nie wiedersehn,
Wenn wir vergehn
Mit unserem Blut, mit unserem Hab and Gut, –
Dass noch in Dir, o Mutter, Leben ist,
Und dass Du, Konigsberg, nicht sterblich bist! |
Rusiškai eilėraštis suskambo taip:
Тебя, мой отчий город, коронованный,
Смерть пригласила к факельному танцу.
И перед тем, как нам с Тобой расстаться,
Тебя мы видели в пылающих одеждах...Пускай
Тебя увидеть нам вовек
Не суждено,
Пусть мы погибнем – знаем:
Ты заново из пепла возродишься.
Так будет. Ты бессмертен, Кенигсберг! |
Šias eiles, kaip ir daugelį kitų
Rytprūsių poetų (tarp jų ir Liudviką Rėzą), išvertė Semas Simkinas. A. Migel –
moteris, gimusi po Marso ženklu, su ja susigretinęs įžengi į lūžių ir revoliucijų
istoriją, genius loci suspindi ant aplinkinių žmonių veidų liūdesiu ir
skausmu. Žodžiai pagauna, nudegina ir palieka žymę. Jos eilėse – likimas, meilė ir
skausmas susipynę kaip Salomėjos Nėries uragane. Vertėjas S. Simkinas patyrė tikrą
katarsį, kai 2005 metų gegužės viduryje jį pakvietė į Berlyną, į jubiliejinį
Kionigsbergo žemių atstovų suvažiavimą. Vertėjui teko laimė prieš milžinišką
Parodų salės auditoriją perskaityti rusiškąjį A. Migel vertimą. Vokietis diktorius
perskaitė originalų tekstą. Kai nuskambėjo paskutinės eilutės, 10 000 žmonių salė
pakilo ir pasigirdo nevaldoma rauda.
– Ak, kokios tai buvo akimirkos! – pasakojo
Semas, kai susėdome prie alaus. – Jie pamišę dėl Kionigsbergo… Ir aš verkiau.
Dieve, kaip jie plojo, kaip plojo! Deutschland hause įteikė man apdovanojimą už
Rytų Prūsijos poetų eilėraščių vertimus.
Nenusakomai veikia amžinoji genius loci
jėga: Rytprūsių akimirkos šlovę patyrė žydų kilmės rusų poetas už tai, kad
laiku ir vietoje perskaitė trapias kaip bobų vasaros voratinklis A. Migel eiles. Niekas
nepasakys, kam gi plojo sopulių suimti žmonės: poetei, vertėjui, žodžiams,
Kionigsbergui? Greičiausiai iki skausmo jie plojo savo gyvenimui, kuris amžinai liko po
Karalių miesto ženklu.
Derėtų baigti šia gaida, tačiau jai trūksta
optimizmo, tikėjimo Kaliningrado, ne Kionigsbergo ateitimi.
Liepos 1-ąją, saulei ritinėjantis Lietuvos miestų
skvero grindiniu, prie Liudviko Rėzos paminklo ėmė sukinėtis Rusijos armijos karininko
uniforma vilkintis pagyvenęs vyriškis. Aukšta paradinė kepurė, dvi Tarybų Sąjungos
didvyrio žvaigždės. „Ar tik ne Leonovas?“ – pasigirdo kuždesiai minioje. Taip,
tai buvo jis, pirmasis Žemės žmogus, 1965 metų balandį išėjęs į atvirą kosmosą.
Jis – kaliningradietis, čia baigęs meno mokyklą. Mieste jau ne pirmą dešimtmetį
viena iš žaliausių gatvių vadinama jo vardu. Gyvam žmogui – gatvė (buvusi
Hindenburgstrasse). Jos pradžioje, šalia istorinio kino teatro „Zaria“ (vokiečių
vadinto „Scala“), didžiulis ratas, kuriame – žmogus kosmonauto drabužiais, be
skafandro. Vieną ranką jis iškėlęs į kosmosą ir tarsi šaukia jam, kita siekia
Žemės. Taip pavaizduotas Aleksejus Leonovas.
Aleksejus Leonovas – miesto 750 metų jubiliejaus
iškilmių pažiba. Iš daugelio renginių, kuriuos galėjo pasirinkti tą valandą (jų
vyko dar penki), jis atėjo į lietuvių šventę. Saulei deginant juodą kepurės snapą,
jis, plačiais rankų mostais lydėdamas žodžius, ėmė pasakoti, kaip vaikas būdamas
šį skverą skersai išilgai išvažinėjęs dviračiu, – šalia buvę jo namai.
Garsioji 21-oji meno mokykla, kurią jis lankė, buvo vokiškos architektūros. „Čia
visur buvo griuvėsiai. Pripratę buvome prie jų, o dabar – ši dovana.“
Apžiūrėjęs L. Rėzos paminklą, jis pripuolė prie skulptoriaus Arūno Sakalausko ir,
įsikabinęs į milžino alkūnę, ėmė pilti jam pagyras. Tai buvo išmanančio meną
žmogaus vertinimas, mūsų nugaros išsitiesė, Arūno veidas sublizgėjo. „Ir poza, ir
šypsena, ir rankos – tai nuostabus paminklas. Ir gerai parinkta medžiaga, granitas...
Jūs – genijus!“ – nenustygo vietoje kosmoso žmogus. Jis norėjo pulti prie
mikrofono, bet jo paprašė netrikdyti nustatytos tvarkos ir laikytis reglamento –
garbės svečiams nebuvo numatytas žodis. Tarsi atsiprašydamas už tai, meras J. Savenka
paminėjo jį čia esant ir pavadino A. Leonovą „pasaulio žmogumi“.
Tarybinės kosmonautikos tėvas Anatolijus
Koroliovas, ruošęs A. Leonovą lemtingam skrydžiui, pasakęs: „Sužinojai viską, ką
žinojau aš; dabar turi vadovautis savo galva – niekas nieko nebepasakys“. Ir jis
tikrai taip elgėsi, kai patarimų nebeliko. Jis privalėjo sulįsti atgal į kosminio
laivo liuką galva, o ne kojomis, kaip buvo numatyta, skafandras išsipūtė kaip
balionas. Galėjo sprogti. Kas tai numatė? Niekas. Apskaičiuota buvo priešingai. Kaip
jis liko gyvas, kokių dvasios jėgų reikėjo šiam žmogui, kad įveiktų ledinės
kosminės traukos jėgą… Ne mums kalbėti.
ANTROJI VIGILIJA,
kurioje Kaliningradas įsigudrino paversti
vokišką istoriją savos istorijos dalimi, ir kaip galėjo nutikti, kad Maskva suteikė
jubiliejui aukščiausią karininko laipsnį
Birželio pradžioje turkų darbininkai ėmė
karstytis namo-monstro sienomis, kelti į padanges pastolius ir dažyti trisdešimt metų
dažų nemačiusį betoną. 25 turkų statybininkai atvyko iš Maskvos, kur jų firma turi
licenciją aukštybiniams darbams. Kaliningrade tokios firmos neatsirado. Pietauti turkai
ateina į „Merkurijaus“ arką, paprastą kiemo kavinę. Armėnas Goga maitina juos ir
net persimeta vienu kitu tarptautiniu žodžiu. Goga sako: „Jie žudė armėnus 1915
metais, bet dabar čia – kiti žmonės, aš negaliu ant jų pykti. Keršyti? Jie
nekalti, normalūs žmonės. Maitinu juos“.
Dvidešimt šešių aukštų namas iki jubiliejaus
iškilmių buvo apdažytas miesto mero parinkta melsva spalva. Dirbta nuo aušros iki
sutemų. Milžiniška langų siena švytėjo, iš toli galėjai įskaityti: „750“.
750 metų jubiliejus – tai lakmuso popierėlis
visai miesto ir net Maskvos dvasiai. Politikai ilgai nedarė jokio sprendimo ir
apsisprendė tik tuo metu, kai ir danguje skambėjo jubiliejaus tema. Buvo prabilta apie
Kionigsbergą ir Kaliningradą kaip naše vsio, suprask – viskas. Gimė netgi
ypatinga kaliningradietiška juokelių rūšis, liaudis vadina palinkėjimais: jeigu
pavėlavai į darbą ar pasimatymą, sakyk, kad jubiliejus sutrukdė. Be to, ir melo
rūšis atsirado: jeigu tik sakysi, kad dirbi jubiliejaus labui – viską paskelbs,
pasaką gryna teisybe padarys, o paskui – atleis melą. Pasakytų meras, kad auksu
išgrįs centrinę aikštę, – ir tai rimtu veidu ims svarstyti miesto deputatai.
Kaip viskas prasidėjo? Kultūros fonde prasidėjo, o
po kelerių metų fermentacijos proceso, 2003 metų pavasarį, kai Michailas Kasjanovas,
tuometinis premjeras, atvyko į Kaliningradą, korespondentai sugavo aukso žuvelę.
Vienas jų atkišo mikrofoną ir paklausė: „Sakykite, premjere, o ką daryti su
Kaliningrado 750 metų jubiliejumi?“ M. Kasjanovas esą kiek nustebęs pašnairavo ir
atsakė: „Švęsti, ką dar galima daryti?“ Tai buvo bomba – ji sprogo. Visi net
nustėro...
Bet kas buvo toliau – kitą kartą…
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|