|
<< Atgal
I n m e m o r i a m
MICHAILAS GASPAROVAS
1935. IV. 132005. XI. 7
D. Mitaitė
T. Venclova
N. Grinceris
Į viršų
2005 m. lapkričio 7 d. Maskvoje eidamas
septyniasdešimt pirmuosius metus mirė Michailas Gasparovas, vienas pačių
autoritetingiausių Rusijos humanitarų. Svarbiausios M. Gasparovo mokslinių tyrinėjimų
sritys teorinė eilėdara ir antikinė kultūra, Vakarų Europos ir rusų poezija. Jis
parašė apie tris šimtus darbų. Minėtini veikalai: Antikinė literatūrinė
pasakėčia (1971), Šiuolaikinė rusų eilėdara (1974), Rusų eilėdaros
istorijos apybraiža (1984), Europos eilėdaros istorijos apybraiža (1989),
Metras ir prasmė (1999), Įdomioji Graikija (1995; lietuviškai paties
autoriaus pavadinta Su skydu ir už skydo ir išleista 2004), Užrašai ir
išrašai (2000), Eksperimentiniai vertimai: Pindaras, Ronsard'as, Miltonas
(2003) ir kt. M. Gasparovo straipsniai esmingai formavo rusų sidabro amžiaus, O.
Mandelštamo, M. Cvetajevos, B. Pasternako ir kitų kūrybos suvokimą.
Mintimis apie tai, ką jiems reiškė Michailo
Gasparovo darbai ir jo nepakartojama asmenybė, sutiko pasidalyti Tomas Venclova ir
Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto profesorius Nikolajus Grinceris. Tad
pateikiame dvi viena kitą papildančias nuomones iš Niu Haiveno ir iš Maskvos.
DONATA MITAITĖ
Į viršų
Jų buvo trys Jurijus Lotmanas, Sergejus
Averincevas, Michailas Gasparovas. Filologų triumviratas, kuris atkūrė Rusijos
humanitarinių mokslų tradiciją po bevaisio sovietinio laikotarpio. Jis nenusileidžia
formalistų triumviratui, įėjusiam į pasaulinio mokslo istoriją Viktorui
Šklovskiui, Borisui Eichenbaumui, Jurijui Tynianovui.
Tarp savo amžininkų M. Gasparovas užima ypatingą
vietą. Kaip Jurijus Lotmanas, jis diegė literatūrologijoje tikslius metodus,
orientavosi į matematiką ir kalbotyrą. Kaip S. Averincevas, buvo įžymus antikinės ir
viduramžių kultūros žinovas. Tačiau jis toliausiai pažengė eilėdaros studijose ir
poetinio teksto analizėje. Čia jam padėjo neįsivaizduojamas darbštumas, kurio būtų
užtekę bent keliolikai mokslininkų, ir įgimta, kasdien tobulinama klausa. Savo sritį
jis pažino iš vidaus, nes buvo talentingas poetas ir drąsus, tolydžio
eksperimentuojantis poezijos vertėjas.
Sunku pasakyti, kas svarbiau fundamentalios M.
Gasparovo monografijos ar trumpi, elegantiški jo darbai, skirti konkretiems autoriams,
tekstams ir problemoms. Slavistai bei filologai klasikai tiek Rusijoje, tiek kituose
kraštuose jais naudosis dar labai ilgai. Pagaliau jie pravartūs ne tik slavistams ar
klasikams, bet kiekvienam, kas nori praplėsti savo protinį akiratį. Mokslas skiriasi
nuo meno, nes naujų kartų įdirbis jame temdo ir stumia užmarštin ankstyvesniuosius
pasiekimus. Tačiau ir moksle esama dalykų, kurie išsaugo savo patrauklumą praktiškai
visada. Tokios yra ir bus M. Gasparovo studijos, priklausančios tikrojo mokslo sričiai,
o drauge tobulos kaip meno kūriniai. Literatūrologijai meniškumą suteikia ne
egzaltuotas filosofavimas ir gražbylystė, o minties tikslumas ir metodų griežtumas.
Tai viena reikšmingiausių pamokų, kurią mums paliko M. Gasparovas ir jo kelio draugai.
Pastaraisiais metais M. Gasparovas savo jėgų
daugiausia skyrė Osipo Mandelštamo akademiniam leidimui. Čia jis bendradarbiavo su JAV
ir kitų šalių specialistais. Bet jam užteko jėgų ir pedagoginiam darbui, ir
pirmarūšiams mokslo populiarizacijos veikalams, tokiems kaip Įdomioji Graikija,
ir vienai originaliausių bei sąmojingiausių šio dešimtmečio rusiškų knygų
Užrašai ir išrašai.
Džiaugiuosi, kad man yra tekę matyti Michailą
Gasparovą ir Maskvoje, ir Amherste bei kitose Amerikos vietovėse, apsikeisti su juo
knygomis bei atspaudais, diskutuoti moksliniuose simpoziumuose, kartais ir privačiuose
rateliuose. Žinoma, tai nebuvo bendravimas lygiomis teisėmis velionis Michailas
Leonovičius buvo, kaip sakoma, visa galva aukštesnis už aplinkinius, nors niekada to
nepabrėždavo. Jis pranokdavo net tokius pašnekovus kaip Josifą Brodskį vieną iš
savo karštų gerbėjų ir mokinių. Svarbiausia, kas likdavo po tų susitikimų ir
diskusijų, būdavo neprilygstamo žmogiškojo kalibro pojūtis: tą kalibrą lėmė ne
tik erudicija ar gilios, visada originalios įžvalgos, bet ir humoras, kuklumas,
pilietinė branda.
TOMAS VENCLOVA
Į viršų
Didžiųjų mirtį kartais suvoki tik kaip Vardo
praradimą liko mažiau vienu autoritetu, viena, dažnai neryškia figūra iš tų,
kurias automatiškai laikai esančias ir tavajame, ir visuomenės panteone. Esu
įsitikinęs, kad žinia apie Michailo Leonovičiaus Gasparovo mirtį privertė
kiekvieną, kuris bent kartą buvo jį matęs, prisiminti sieloje atsispaudusį ryškų
paveikslą: pergamentinis, atrodo, nejudrus veidas, pasikūprinęs ir kampuotas siluetas,
trūkčiojančios frazės, susiliejančios į užburiantį nušlifuotos kalbos audinį.
Sakytum, jis tiesiog buvo sukurtas tokio žmogaus futliare vaidmeniui: kaip tik dėl šios
etiketės valdžia taikstėsi su jo nepriklausoma būtimi, o daugelis susižavėjusių
gerbėjų pavertė šį paveikslą ikona.
Per nuobodžius posėdžius ir konferencijas M.
Gasparovas amžinai kažką rašydavo: skaičiavo eilėraščius, vertė arba
ruošė užrašus ir išrašus. Koks pasiaukojimas mokslui! pakampėmis
kuždėjosi sužavėtieji ir sugėdintieji. Štai iš tiesų ne šio pasaulio
žmogus! O jam tuo metu paprasčiausiai buvo įdomu tai, ką jis darė. Bet jei kalbos
jį sudomindavo, jis atsiplėšdavo nuo savo užsiėmimo ir įdėmiai klausydavosi. Čia
slypi didžiausia M. Gasparovo, kaip mokslininko, paslaptis: jis užsiimdavo tuo, kas jam
įdomu, tačiau stengėsi, kad tai pasidarytų įdomu ir kitiems. Be šito nebūtų
atsiradę tiek vertimų ir komentarų, galiausiai nebūtų ir Įdomiosios Graikijos.
M. Gasparovo antika tai ne dvasios viršūnės,
kurių paprasti mirtingieji negali pasiekti, o gyva istorija, kultūra ir literatūra,
prieinama ir patraukli jo amžininkams, kuriems jis ir stengėsi tą patrauklumą
išaiškinti. Jo mokslinis sąžiningumas ne tik ir ne tiek ištikimybė klasikos
teksto raidei, kiek nuoširdus noras suprasti ir perteikti jos dvasią.
Tas, kurį kai kas troško pavadinti geriausių
pedantiškos vokiečių filologijos tradicijų tęsėju, šitos garbės visaip
atsisakinėjo: Koks gi aš klasikas šiaip, vertėjas. Be autoironijos, šiuose
žodžiuose šmėsčiodavo ir lengva pašaipa didingai sustingusiai klasikai. Tai
dar vienas bruožas, vertęs M. Gasparovą nepaprastai gyvu mokslininku. Jis mėgo
provokuoti, mėgo paerzinti kolegas humanitarus netikėtai užsipuldamas ką nors šventa,
kokius nors nepajudinamus autoritetus, anaiptol ne oficialios propagandos, bet vieningos
intelektualų nuomonės užkeltus ant pjedestalų. Kartais jis puldavo taip ryžtingai, be
atodairos kaip berniūkštis, kad nejučia kildavo įtarimų, jog iš tikrųjų jis kovoja
prieš garbintojus, kurie egzaltuotai meldžiasi, visiškai nesuprasdami kam.
M. Gasparovas siekė suprasti, neatsižvelgdamas nei
į tradiciją, nei į madą. Jis besąlygiškai sekė antikinės retorikos principu
tai, ką reikia suprasti, turi būti pateikiama aiškiai, o tai, kas aišku, turi būti
pateikiama gražiai ir kiekviena jo vieša kalba virsdavo nedideliu šedevru.
Nepriekaištingą tobulumą, aišku, lėmė ir tai,
kad visus savo tekstus M. Gasparovas pasirašydavo iš anksto jis stipriai mikčiojo,
o skaitydavo beveik neužsikirsdamas. Jei liga padeda siekti tikslo, ar tai nėra pats
geriausias įrodymas, jog M. Gasparovo mokslas neatskiriamas nuo jo paties? Jei ne
mikčiojimas, nebūtų buvę tos unikalios monotoniškai skanduojančios ramios manieros,
kuria jis tiesiog pakerėdavo bet kokią auditoriją. Ši patraukianti galia
pagrindinis jo paveikslo bruožas. Jei aplinkinio pasaulio reikalai jo nebūtų dominę,
jis nebūtų įstengęs šio pasaulio nugalėti ir įtikinti, kad jo darbai reikalingi, o
svarbiausia įdomūs.
Pačią Michailo Gasparovo paveikslo esmę sudaro
tai, kad jis atmesdavo apsimestinį reikšmingumą, atsiverdavo kasdienybei, gyvai
domėjosi mokslu ir siekė kiekvieną akimirką analizuoti banalią gyvenimo tėkmę.
Blogiausia, kas jį galėtų dabar ištikti, begalinis kėlimas ant aukšto pjedestalo
ir besaikis garbinimas. Te geriau jis mums lieka tikro sąžiningumo, neapsimestinės
ironijos ir beribio įkvėpimo pavyzdys.
NIKOLAJUS GRINCERIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|