|
<< Atgal
DONATA MITAITĖ
Atšiaurus Tomo Venclovos
eilėraščių pasaulis
Tomas Venclova. SANKIRTA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2005. – 78 p.
Sekantiems Tomo Venclovos kūrybą naujoji poeto
eilėraščių knyga nėra visai nauja ir netikėta. Keletas eilėraščių jau buvo
spausdinti 1999 m. išleistoje „Rinktinėje“, daugelis kitų – įvairiuose
periodiniuose leidiniuose. Tačiau poeto talento gerbėjams knygos pasirodymas – visada
šventė, tuo labiau, kad T. Venclova reiklus sau, taigi knygoje turbūt nerasime naujai
neredaguoto, nešlifuoto teksto. Visi, net mažiausi pakeitimai eilėraštyje yra
reikšmingi, kaip programiškai teigiama knygoje, „...smulkmenų eilėrašty nėra, / ir
juo smiltis mažesnė, juo tikriau / ji sugeba pakreipti upės tėkmę“ (p. 41–42).
Būdamas ir poetas, ir poezijos tyrinėtojas, T. Venclova tai žino turbūt geriau nei
daugelis kitų.
Pagrindinės jo poezijos lyrinio subjekto dvasinės
atramos išlieka daugmaž pastovios. Jas nužymi ir esminius poetui dalykus primena
rinkinį įrėminantys eilėraščiai „Pastoralė“ ir „Prie ežeryno“. Pirmojo
paskutinės eilutės skamba taip: „Nuščiūva irklai, stabteli širdis, / ir debesys,
užtvindydami brastą, prasiskiria, nelyginant būtis, / dalijama į nebūtį ir raštą“.
„Raštas“ gretintinas su „kalbos ženklu“, pažįstamu skaitytojui nuo pat
pirmosios poeto knygos, su ten skambėjusiu „lengvu ir beprasmiu žodžiu“. Kalba,
raštas, menas T. Venclovai tik ir gali pasipriešinti nebūčiai. Paskutinio rinkinio
eilėraščio „Prie ežeryno“ pabaiga tokia: „Paukštis ženklina tik atsparumą /
ir kantrybę. Prašyk, ir jie tau bus dovanoti“. Būtent atsparumas, A. Camus stoicizmas
visada poetui atrodė tinkamiausias atsakas į pasaulio iššūkius. Linnaea borealis
(šiaurinė linėja), žavus, šliaužiantis ir aukštyn trapius žiedelius iškeliantis
augalas, viename iš rinkinio eilėraščių atsirado, ko gero, dėl poetiškai
skambančio lotyniškojo pavadinimo. Tačiau jis galėtų būti ir savotiškas
pasipriešinimo šiauriniam klimatui (žiema, šiaurė, šaltis ir pan. – tai žodžiai,
kuriais T. Venclova nusakydavo totalitarizmo atmosferą) pavyzdys. Šiaip jau, aišku,
gamtos pasaulis T. Venclovą ne itin žavi, nes gamtos dėsnių yra nulemtas žmogaus
gyvenimo finalas: „Gamta, kaip žinom, laimi“ – skaudžiai ironiška fraze
eilėraštyje „Balade d'une dame du temps jadis“ reziumuojamas laipsniškas žmogaus
kūno pasidavimas nebūčiai. Tačiau manyčiau, kad kultūros ir gamtos pasaulių T.
Venclovos kūryboje jokiu būdu negalima aprioriškai pažymėti pliuso ir minuso
ženklais, kaip tai neretai daroma. Net labai nesigilinant tuoj pat galima rasti
priešingų pavyzdžių, kad ir jau minėtą atsparumą ženklinantį paukštį arba
frazę „Mėlynę šiukšlina irzlus lėktuvas“ ir pan. Šių dviejų pasaulių
santykis T. Venclovos poezijoje tikrai nevienareikšmis.
Kaip ženkliškas tarp šios knygos eilėraščių
minėtinas „Sankirta“, davęs pavadinimą visam rinkiniui. Jame iš esmės kalbama
apie buvimą toje trijų šalių, trijų kultūrų (lietuvių, lenkų, rusų) sankirtos
zonoje, kurioje ir skleidžiasi poeto talentas. Taip knygos architektonikoje nužymėtos
ribos ar svarbiausieji poetui ženklai. Apskritai ribos, briaunos, esminio pokyčio
nuojauta šiame rinkinyje labai svarbi. Žymima istorinės epochos riba, pabrėžiamas
kitimas: išardyta į dalis imperija, „eros pabaiga“, „nebesančioj šaly, kitam
laike“, „mainosi epochos, / imperijas palydi bergždžias juokas / Ir pergalės kerai
neamžini“; aiškiai nujaučiama savojo biografinio laiko riba, artėjančios nebūties,
kuri žymi absoliučią laisvę, zona. Įsimenantis šiuo požiūriu yra eilėraštis „Pasienio
giesmė“. Eilėraščio pavadinimas ir jo pradžia kalba lyg ir apie realųjį,
valstybę nuo valstybės skiriantį pasienį, antroje eilutėje netgi įmanoma
įžiūrėti nuorodas į nacionalinės vėliavos spalvas:
Kuo arčiau prie ribos, tuo
statesnė
smėlėta kalva.
Rieduliai, aprūdijusios kerpės,
geltona ir žalia –
kad paskui po perkūnijos kirčiais
pranyktų spalva
ir lietus, lyg atogrąžų zonoje,
stulbintų žemę.
Tačiau kuo toliau, tuo šitokia
interpretacija atrodo mažiau įtikinanti. Akivaizdžios tokios artimų, bet vis
intensyvėjančių įvaizdžių slinktys: „pasienis, riba, briauna, baigmė, pertrūkis,
paribys, niekas“; „santėmis, išnaktės, patamsis, tamsybė“. Visi pojūčiai
skaudūs, tas skaudumas, net savotiškas liguistumas perkeliamas ir gamtai bei aplinkiniam
pasauliui:
Vėtros gerklose raukiasi oras ir
mirksta spyglys,
balkšvo ežero elipsė atveria
priedumblio klodą,
o tamsa virš takų, skildama į
skardingas dalis,
lyg ledinė litavimo lempa nusvilina
odą.
Arba:
Spinduliai susiranda slaptavietę
šiapus kertės,
tarp langinės vokų ir pūliuojančio
stiklo trachomos.
Skaitant paskutinę strofą tampa akivaizdu,
kad esminė siena ar riba šiame eilėraštyje yra gyvenimo ir mirties sankirta, ta, prie
kurios artėja pirmoje strofoje paminėtos lenktynės („Taip lenktynių su laikrodžiu
eina nutirpus širdis / ir, sakytum, pradžiunga, suvokus, jog laikrodis laimi“):
Pratink žvilgsnį prie nieko, prie
savo tikrosios valdos.
Pratink ausį prie aido, kuris
atitrūksta nuo miško,
nuo žvaigždyno, beorės erdvės,
abejingos gamtos –
jam nereikia visatos, nelyginant
laikino disko.
Klajūnas, klajoklis ar stebėtojas, kaip
kituose eilėraščiuose įvardijamas subjektas, pratinasi prie nebūties, mokosi
nebūtyje pasijusti esąs namie. Tai vienas gražiausių rinkinio eilėraščių,
išsiskiriantis, be kita ko, ir tuo, kad poeto pastaruoju metu pamėgtas pasakojimas čia
nėra toks ryškus.
Beje, šiame rinkinyje pastebima ir tai, ko anksčiau
T. Venclova taip atvirai nepasakydavo galbūt todėl, kad koncentravosi į santykį su
totalitarine imperija, kurioje viešpataujančius prievartą ir melą jis suvokė kaip
laikinus ir jų laikinumui priešino meno amžinumą. Vienas naujo rinkinio leitmotyvų
– amžinybės požiūriu mirtinga viskas: „žymės / išdyla kūnuos, atmintis
apmiršta, / neatsilaiko žodis, mokslas, menas, / rauda gerklėj nustelbia gerą žinią“
arba „Mūsų laukia siena, / kurios neperžengsi. Kalba išnyks, / kaip mes visi
išnykstame. Bet tai / neverta net ironijos“ (p. 44). Pastaroji citata iš
eilėraščio, kuris ne tik turi epigrafą iš A. Achmatovos poezijos, bet kuriame
atpažįstamas ir pats rusų poetės portretas. Beje, kritikų daugybę kartų cituotoje
paskutinėje eilėraščio „Poeto atminimui. Variantas“ strofoje („Palik pakrantę.
Plaukime. Jau metas. / Suskyla akmens ir išsenka melas, / Bet lieka vienas liudininkas
– menas...“), be O. Mandelštamo, kuriam ir dedikuotas kūrinys, irgi buvo girdimas A.
Achmatovos žodžių („Ржавеет золото и истлевает сталь, /
Крошится мрамор – к смерти все готово. / Всего
прочнее на земле печаль / И долговечней –
царственное слово“) atgarsis. Minėtas T. Venclovos eilėraštis
parašytas 1969 m. ir jame A. Achmatovos eilučių patosas tarsi sustiprintas, meno
gyvybingumas absoliutizuotas, kaip jaunam poetui ir dera. Naujame rinkinyje vyrauja
blaivus, stoiškas, bet ir skeptiškas požiūris į pasaulį.
Pasakojimo, refleksijos postūmiai rinkinyje „Sankirta“
gali būti istorinė asmenybė (pvz., ispanų konkistadoras Orellana), dailės, muzikos
kūriniai (V. van Gogh'o arba P. Brueghelio paveikslai, A. Vivaldi muzika), kokie nors
asmeniniai prisiminimai (tėvo, motinos, draugų likimai, kurie, beje, artėjant prie „ribos“,
atrodo kur kas svarbesni nei anksčiau). Kultūros, istorijos pasiūlyti modeliai (F.
Villono, M. Jacobo, A. Achmatovos, O. Mandelštamo, J. Brodskio, W. H. Audeno ir daugelio
kitų kūryba ar pats gyvenimas, antikos pasaulio ar mitologijos realijos ir dar labai
daug kas) yra tarsi tas matas, kuriuo patikrinami, įvertinami šiandieninis gyvenimas ir
žmonės. Antai puotos tema eilėraštyje „Kopos Watermill'e“ kuriama žiedinė
kompozicija, o pabaigoje dar pabrėžta citata iš to paties pavadinimo B. Pasternako
eilėraščio paryškina mitologinį mirties–atgimimo ratą. Tas savotiškas atgimimas
šiuo atveju yra naujas, iš esmės kitoks gyvenimas, ištrūkus iš totalitarinio
pragaro. Įskaitant kalbantįjį, aprėpti keturi tokie likimai. Štai vienas jų:
Kita
dalia ištiko advokato sūnų
A. S. (dabar profesorių). Jis
slėpės
pasienio klojime, tačiau įkliuvo
(nuo tų laikų pety paliko randas –
atsitiktinė durtuvo žaizda).
Paskui jis vertė taigoje egles
ir valė šabakštynus, tiek įvaldęs
kirtėjo amatą, jog vykdė normą
už du – save ir motiną, kuri
nepajėgė pramokti vyrų triūso.
Jie išsigavo laisvėn per Iraną,
bet tai kita istorija.
Watermillis, kurio knygynėlyje visi likimai
matomi, atrodo tarsi idiliška lotofagų žemė, tačiau planeta yra pasidariusi pernelyg
maža, todėl idilę sudrumsčia „laikraštis ant vėstančios vejos / su nuotraukomis
iš Balkanų fronto“. T. Venclovos poezijoje tikros idilės beveik nebūna, nebent
sąlygiškai – „Pastoralėje“, kur ją suponuoja jau pats pavadinimu nusakytas
žanras: „Jis klausosi, kaip ritasi vėsa / nuo papartyno į lelijos dagtį, / kaip
atvirkščiu kraštovaizdžiu šviesa / lėtai teškena, panaši į naktį“ (p. 5).
Tačiau tai tik fragmentas. Ir šiame eilėraštyje „murzinas kanalas“, „neišgiedrėjęs
dangus“ ir ypač „stabtelinti širdis“ liudija anaiptol ne idealizuotą ar
nekonfliktišką santykį su realybe. Jaukesnis poetui Vilnius (eil. „Užupis“), bet
jo upelė „panaši į Tibrą“, ir jis T. Venclovai seniai yra vienas „amžinųjų“
miestų. Dar sovietinėje Lietuvoje smerktas (vėliau tai įvairiai varijuojant ne kartą
kartota) dėl tariamo savo tekstų hermetiškumo, visiško atitrūkimo nuo tikrovės, T.
Venclova ir tada buvo, ir dabar išlieka nepaprastai pilietiškas, visuomeniškas pačia
savo poezijos esme. Daugumoje rinkinio eilėraščių šiuolaikinio pasaulio pulsavimas
labai gerai jaučiamas: kariaujantys Balkanai, mūsų pačių „sutvertas“ jaunuolis,
būsimas teroristas, gyvenimas tardymo izoliatoriuje, apskritai visas „istorijos purvas“.
Poeto žvilgsnis suinteresuotas ir kritiškas.
Naujam rinkiniui tebegalioja jau seniai J. Brodskio
pasakyti žodžiai, kad „Venclova – šiaurės poetas, gimęs ir užaugęs Baltijos
pajūryje, jo peizažas monochrominis, vyrauja pilkos ir niūrios spalvos, taigi tiesiog
šviesa iš viršaus, sutirštėjusi iki tamsumos“. Spalvos iš tiesų niūrios,
realybė dažnai atrodo purvina, murzina, ledinė, griūvanti; pasaulio nejaukumas,
kartais istorinė neteisybė perteikiama susijusiais su rega, kalbėjimu vaizdais: „Debesys,
drėgnas granitas, pilkas vandens gomurys“, „tikrovė, kur apkursta telefonas, / melu
ir plėnim springsta ateitis“, „Dygus akiračio lankas, primerktos aštrios
žaliuzės. / Lašas išdidina vyzdį, gomurį teršia drumzlės“ ir pan. Įsimena
metafizinio nejaukumo vaizdas eilėraštyje „Koncertas amžiaus pabaigoje“ :
Kas negalėjo įvykti – įvyko,
bet Dievas
tebekalba pusbalsiu. Virš nesvetingos
visatos,
kur Dantės orbitos juoduoja it
nukirsto ąžuolo rievės
ir eterį ardo skvarbus tarpplanetinis
vėjas,
galaktikų speigas, grėsmingai
pasviręs
į Grįžulo įdubą, virsta gausmu.
Žmogus gali, perfrazuojant ką tik cituoto
eilėraščio vaizdus, bandyti perskaityti „Viešpaties ženklus“, nes „Dievas
tebekalba pusbalsiu“. Kaip tik tokio ramaus, mąstančio susikaupimo, o ne iliuzinės
paguodos pavyzdį T. Venclovos knyga ir liudija. „Eilės vertos daugiau nei sapnas“,
– teigiama viename rinkinio eilėraštyje.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|