|
<< Atgal
BRIGITA SPEIČYTĖ
Knygos be tapatybės
1818 m. Vilniuje satyrinis Nenaudėlių (Šubravcų)
draugijos laikraštėlis Gatvės žinios išspausdino tokį straipsnelį:
Knygų, atrastų Grafo..., literato
mėgėjo, bibliotekoje, sąrašas.
Tobulasis partizanas, arba lengvas
būdas laimėti dailiąją lytį; apvilkta avino oda.
Maloningojo Pono Grafo Namų
šlovė, padėta ant atskiro raudonmedžio pulto, nuolat atversta, kad kiekvienas
žinotų apie Maloningojo Pono kilnumą.
Šūvis iš po furgono,
istorinis rankraštis, Maloningojo Pono ranka, galva ir širdimi parašytas 1812 metais.
Griausmingo balso trimitas, arba
Grafas Achilas, Grafas Bucentauras, Grafas Tėvynės Viltis. Eilėraštis vardinių
proga, parašytas tėvų jėzuitų.
Medžiokliada: 82 giesmių
didaktinė poema su paaiškinimais, nepaprastai brangus veikalas.
Šimtas paryžietiško įrišimo
knygų, pavadinimu Enciklopedija: šias knygas sudaro tušti lapai, nei spausdinti,
nei prirašyti, ir tai yra mėgstamiausia Maloningojo Pono
lektūra. <
>
Įdomu, ką anuometiniai Vilniaus šmaikštuoliai
pasakytų apie šiandienines mūsų asmenines bibliotekas. Vis dėlto asmeninė biblioteka
toks intymus dalykas, beveik kaip miegamasis, tad verčiau pasidairyti po viešesnes
erdves mūsų knygynus. Tokia mintis kilo visiškai atsitiktinai, dykinėjant vasaros
popietę. Užsukau į vieną Vilniaus knygynų pasidomėti profesine lituanistikos,
literatūros mokslo ir kritikos lektūra. Tikėjausi kaip per atostogas
maloniai šį tą pavartinėti, šį tą paskaitinėti kad ir stovėdama. Mūsų
knygynuose gali daugių daugiausia pritūpti savo patogumui, skaitytojui nėra vietos
prisėsti, knygas pas mus reikia skubiai įsigyti, pirkti ir pirkti, o ne hedonistiškai
vartinėti ir skaitinėti. Nėra čia ko, knyga prekė, atėjai, tai pirk. Tačiau
užsukusi į tą knygyną neturėjau progos net pritūpti kelis kartus apsukau dvi
nedideles sales kurgi mano knygos? Negali būti, kad literatūros mokslo leidiniai
Lietuvoje nebebūtų publikuojami, o tuo labiau, kad jų neįsigytų vienas pagrindinių
ir seniausių sostinės knygynų. Kur jos pasiklydo? Literatūros mokslo, kritikos ar
lituanistikos skyrelio tame knygyne nebuvo. Bandžiau logiškai nuspėti, kur man
reikalingos knygos galėtų būti padėtos. Galiausiai nusprendžiau atidžiai
apžiūrėti visas lentynas ir pasijutau tarsi Alisa veidrodžių karalystėje.
Jau nekalbėsiu apie tai, kad vasariškieji knygyno
Top 10 atrodė tarsi šiuolaikiškas Gatvės žinių satyros vertas variantas.
Gal iš tiesų toks tautiečių literatūrinis skonis, dėl jo dabar ir nesiginčysiu. Kur
kas esmingesnis dalykas man pasirodė knygyno interjeras, knygų išdėstymas,
suskirstymas į skyrelius ir lentynas. Kaip kiekviena užpildyta erdvė ir knygyno
vidus yra kažkam skirtas, kreipiasi į skaitytoją, yra sudarytas jo patogumui. Knygyne
knygos juk neslepiamos, o išdėstomos taip, kad galima būtų jas rasti. Jos bent
turėtų būti paskirstomos remiantis ta logika, pagal kurią, tikimasi, jų ieškos
skaitytojas pirkėjas. Knygynų interjeras yra mažytė mūsų kultūrinės nuovokos
išklotinė, mūsų kultūrinis Feng Shui, deja, neišdėstytas vienoje
perkamiausių šio vasaros topo knygų Feng Shui per penkias minutes.
Kažkodėl man penkių minučių tikrai nepakako perprasti lituanistinių knygų
paskirstymo knygyne principų. Štai skyrelyje Knygos dovanojimui šalia meno
albumų, grybų, kačių ir šunų enciklopedijų aptikau faksimilinę Knygą
nobažnystės krikščioniškos (1653) ir M. Daukšos 1599 Postilė ir jos
šaltiniai, antologiją Gratulatio Vilnae ir XVIII a. rankraštinio kūrinio
publikaciją Bukolikos, arba Piemenų eilės apie Vilnių. Norėčiau gauti
Postilę dovanų, ką ir sakyti. Gal ir gera mintis siūloma pirkėjui knygos
gražios, brangios, ir kodėl gi nepasiskaičius laisvalaikiu kokiems įstaigų vadovams
jubiliejaus proga gautų XVI a. pamokslų ar XVII a. psalmių vertimo. Gal ir skaito, jei
jau toks skyrelis yra, ką gali žinoti.
Tikėjausi, ko ieškau, surasti skyrelyje
Humanitariniai mokslai. Radau Ž. Liauksmino raštus prie E. Lévino Etikos
ir begalybės ir A. Lingio Pavojingų emocijų; G. Beresnevičiaus esė rinkinį
Vilkų saulutė šalia M. Buberio Dialogo principo; M. Bachtino Autorių ir
herojų šalia knygelės Psichologija, psichinė sveikata ir joga. Skyriuje
Filosofija aptikau bent vieną man aiškų ir logišką knygų sudėjimo šalia
principą R. Pavilionio Prieš absurdą kartu su A. M. Pavilionienės Lyčių
drama. Istorijos lentynose Cz. Miłoszo Išvyka į dvidešimtmetį ir
dviejų literatūros vertėjų T. Četrausko ir K. Berthelio pokalbių knyga
Atspindžiai. Ką gi, logiška pastarosios knygos nugarėlėje juk parašyta:
Epocha, apie kurią kalbama knygoje, jau tampa istorija.
Savo ieškomas lituanistikos ir literatūros kritikos
knygas, visiškai praradusias tapatybę, atradau, kur mažiausiai tikėjausi,
išsklaidytas dviejuose skyreliuose Vadovėliai, švietimas ir Kalbotyra.
Sunku buvo patikėti, kad A. Baranausko ir kitų lietuvių literatūros klasikų
akademiniai raštai, A. Nykos-Niliūno dienoraščiai, V. Maciūno rinktinių raštų
romas, V. Daujotytės monografija apie Putiną ir naujausia knyga apie S. Nėrį yra
moksleiviams skirti vadovėliai. Kaip ir tuo, kad serijos Senoji Lietuvos
literatūra paskutinis tomas Istorijos rašymo horizontai kalbotyros
veikalas.
Išeidama iš knygyno dar spėjau pastebėti, kad
grožinės literatūros salėje lietuvių autorių knygos yra nukeltos į tolimiausias
lentynas ir įkurdintos prie galinio išėjimo šalia skyriaus Modernus
antikvariatas.
Toks lituanistinių literatūros, mokslo ir kritikos
knygų išdėstymas knygyno interjere byloja, kad tas, kas jas taip paskirstė,
neįsivaizduoja tų knygų adresato kaip aiškiai atpažįstamos skaitytojų grupės.
Atrodo, nebesuvokiamas poreikis skaityti tokias knygas. Kas gi skaitys A. Baranausko ir
Vaižganto raštus, jei ne mokytojų priversti moksleiviai? Kur daugiau lituanistika gali
būti reikalinga, jei ne mokykloje, ir kaip kitaip ji gali būti, jei ne privalomai,
diegiama. Šiame knygyne lituanistika neįsivaizduojama kaip savaiminga, atskira
kultūrinių, intelektualinių, humanitarinių interesų sritis. Guosdama save, kad tai
atsitiktinumas, apėjau kitus svarbiausius Vilniaus knygynus. Teisybės dėlei reikia
pasakyti, kad kitur nebuvo jau taip blogai, bet apskritai nieko ypač džiuginančio.
Pavyzdžiui, viename knygyne apsidžiaugiau pamačiusi atskirą lentyną Literatūros
mokslas, bet jame buvo sudėta ne tik šios srities ir kalbotyros (tiek jau to, sena
filologijos giminystė), bet... ir lietuvių poezijos knygos! J. Degutytės dvikalbis
eilėraščių rinkinys šalia Žemaičių rašybos. Arba dar viena lietuvių
kultūrinio Feng Shui detalė: mėgėjiškos poezijos knygelė (atsitiktinai
atsiverčiau vieną posmą: Taip noris kartais priklausyt nuo svajų, / Pasiaust su
rudenio audrom, / Dainuot pašėlusias dainas Havajų, / Pridengt nusvirusias šakas
kasom) šalia A. J. Greimo studijos Apie netobulumą, dar vienas grafomaniškas
poezijos leidinėlis ir A. Marčėno Pasauliai. Eilių knyga Lakštingalų
upeliai (poemos, epopėja) liečiasi nugarėlėmis su kažin kaip priklydusiu Ch.
Baudelaire'o rinkiniu Piktybės gėlės. Dar kitame knygyne lietuvių poezija gan
vykusiai išskirta, nors ir toliausiame kampe šalia vaikų literatūros, gilesnėje
nišoje, kurią galima pamatyti tik priėjus arčiau. Čia greta Poezijos pavasario
almanachų galima aptikti atminimų (folkloro žanro) knygą Ir dega širdys ugnimi.
Ir argi neteisinga tokia atminimų kaimynystė su poezija: Man brangus tas žydras
dangus / Ir brangi ta padangė svajinga, / Ne upelis srovus, ne vėjelis švelnus / Tavo
žodžiai į širdį man sminga. Lituanistika ir literatūros mokslas bevardžiame
skyrelyje tarp Filosofijos ir Ekonomikos. Kitur pirmame aukšte
Grožinė literatūra, kur iš lietuvių autorių aptikau vienintelę J.
Ivanauskaitę. Visa kita lietuvių literatūra rūsy, po laiptais, kartu su
literatūros mokslu ir senaisiais spaudiniais. Nėra čia ko lįsti į viešumą. Į
tarpą prie lietuvių autorių knygų lentynos įmanoma prasisprausti po vieną bet
negi kas apgula tas knygas, užklysta vienas kitas, tai gali ir pasistengti. Kiek labiau
pradžiugino knygynas naujausiame prekybos centre jis vienintelis turi skyrelį
Lituanistika, jau vien dėl to neminėsiu tam tikrų jo trūkumų. Bet įdomiai
paskirstyta lietuvių grožinė literatūra: naujesnė dideliame skyriuje Grožinė
literatūra pramaišiui su užsienio autoriais, o specialiame skyrelyje Lietuvių
literatūra seniau išėjusios ir neišpirktos lietuvių autorių knygos. Tas pats
Modernus antikvariatas.
Paprastai knygas perku mažame Universiteto knygyne,
kuris toks įprastas, beveik kaip namų biblioteka. Ši vasariška ekskursija po
didžiųjų miesto knygynų sales iškalbingai atkreipė dėmesį į tai, kad ir daugumoje
jų, o ne tik skaitant Lietuvos dienraščius ar žiūrint televiziją, galima
patirti kreivo veidrodžio efektą, kai nesinori tikėti, jog atspindys atitinka
atspindimąjį. Kad ir čia knygų, literatūros, kultūros erdvėje mano
specializuotoji sąmonės orientacija ir poreikiai gerokai prasilenkia su kolektyvinės
lietuvių savivokos (ar to, kas ja laikoma, siūloma laikyti) interjerais. Atrodo,
kurgi kitur, jei ne lietuviškame knygyne aš, lietuvių literatūros skaitytoja,
turėčiau jaustis tikslinė auditorija, o ne opozicinė mažuma juk kaip tik
šias knygas ir nuolat skaitau, ir įsigyju, ir ne tik dovanoms. Galiu ir
minkštasuolio trūkumą pamiršti. Bet knygynų interjerai man siūlo pamiršti vis dar
egzistuojant pačią lituanistiką. Skaitant knygynų erdves matyti, kad
lituanistikos sritis Lietuvos kultūroje anaiptol nėra joks nacionalinio intereso
dalykas, kaip idealiai galima būtų įsivaizduoti ir norėti, joks mūsų kultūros
centras ar kitiems humanitariniams mokslams lygiavertė profesinių interesų sritis.
Lituanistika pasitraukė į bendruomeninės sąmonės šešėlį, galbūt ir į
kolektyvinę pasąmonę. Tokį santykį su lituanistinėmis knygomis teįmanoma suvokti
dvejopai: arba jis staiga pasidarė visiškai iracionalus, arba visiškai tamsuoliškas.
Lituanistikos dalykas ir jo kūrėjai bei dalyviai nebelaikomi nei komerciniais, nei
kultūriniais, nei netgi siauresnio profilio profesiniais subjektais. Tai individai,
praradę tapatybę ir vietą kultūros interjere. Atrodo, geriausiu atveju jų vieta
modernus antikvariatas prie galinio išėjimo.
Įdomu tai matant atsiminti ne tokius jau senus
laikus, kurie garsėjo daugiatūkstantiniais grožinės lietuvių literatūros ir
lituanistinių mokslo bei kritikos knygų tiražais. Ne tik poezija buvo masiškai
perkama; pavyzdžiui, V. Zaborskaitės monografijos Maironis antrasis leidimas
(1987) 30 000 egzempliorių. Knygų apie anuomet mažiau populiarius autorius J.
Žėkaitės Šatrijos Ragana, R. Mikšytės Silvestras Valiūnas tiražai
5000 egzempliorių vis tiek daugiau nei dešimt kartų prašoka dabartinį įprastą
mokslinės monografijos egzempliorių kiekį. Tai prisimenu anaiptol ne su kokia nors
nostalgija tokia situacija negali pasikartoti, ir geriau jau nepasikartotų, kaip ir
ją lėmusios aplinkybės. Bet norisi klausti, kur dingo tos daugiatūkstantinės
lituanistikos gerbėjų minios? Juk iš jų neabejotinai yra kilę ir dabartinių knygynų
darbuotojai, vadybininkai, kurie jau nebesuvokia, kokioje lentynoje padėti lituanistinę
monografiją, kokiai auditorijai ji skirta. Ar tie tūkstančiai egzempliorių tikrai ne
blogiausių, nebūtinai perdėm ideologizuotų knygų išties nesukūrė nė menko
papildomo lietuvių kultūrinės savivokos sluoksnelio, kuris jau nebeišnyktų kaip
dūmas, kurio nebūtų galima taip lengvai nubraukti pasikeitus laikams? Bet galbūt tie
tiražai išties reiškė ką kita, nei autentišką domėjimąsi sava kultūra, ką kita,
nei paprastas kasdienis skaitymo įprotis? Gal iš tiesų tos knygos buvo tik fetišai,
daiktiniai simboliai, nurodantys į nesamą, trokštamą, aukštesnę tikrovę, kurios
sovietmečiu emocingai ilgėjomės, bet kurios siekti buvo per sunku? Gal išties
perskaityti knygas anuomet buvo daug sunkiau, nei dabar gali atrodyti?
Toks įspūdis, kad lietuvių kultūra tam tikrais
atžvilgiais tebegyvuoja gamtiniu ritmu. Keičiasi metų laikai, kažkas išnyksta,
kažkas išdygsta, ratas apsisuka ir negi tai prisiminsi. Vėl viskas prasideda iš
naujo, tarsi anksčiau nieko tokio nebūtų patirta. Kultūrinių interjerų liudijamas
santykis su mūsų literatūra ir kritika atrodo taip, tarsi būtų veikiamas archajiško
archetipinio elgesio, susijusio su laiko virsmo išgyvenimu. Vienas galimas atsakas į
laiko ribą tradicinėse bendruomenėse, kaip teigia religijotyrininkas M. Eliade, yra
dievybės (herojaus) pažeminimas, to, kuris viešpatauja, nužengimas į požemius
ir pragarus. Ir šiuo atveju tai, kam anksčiau buvo skirta, regis, tiek daug
pasitikėjimo, dvasingumo pastangų, staiga pasitraukia į sąmonės šešėlį, tarsi
išnyksta iš tikrovės. Ir netgi nesąmoningai iš jos trinama. Literatūros istorija
žino tokius banguojančius kai kurių lietuvių literatūros autorių recepcijos
atvejus pavyzdžiui, Maironio. Tačiau atrodo, kad šiuo metu visa lituanistika yra
patekusi į tokio mitinio laiko ritmą. Jei iš tiesų taip, tai herojus ar dievybė mite
pažeminami, kad atsinaujintų, atgimtų ir grįžtų. Bet galbūt šios situacijos
priežastis tik tamsuoliškumas, silpnos kultūros, nesukuriančios išliekamųjų
imperatyvų, negalia. Tuomet yra šioks toks pasirinkimas: gal vis dėlto verta paieškoti
tinkamos vietos pasimetusioms mūsų kultūroje knygoms, nelaukiant mitinės herojaus
grįžimo šventės?
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|