<< Atgal
|
DALIA TAMOŠAUSKAITĖ |
Užkeikimas iš pirmo žvilgsnio
Drugelio reinkarnacija
Taškas
Rimtį kaip kruviną putą...
Negyvas žanras
Į viršų
Užkeikimas iš pirmo žvilgsnio
Nežudyk tos ugnies, neįvardijęs.
Net jei kartais esi laimingas.
Tik atrodo stichijos artimos.
Bet jų dėsniai negailestingi.
Tai vien forma. Ne praregėjimai.
Atvirkščiai tik dažnėja pulsas.
Na, o tai, ko neiškentėjome,
Ir be bandymo tu sukulsi.
Tad braidysime stiklo jūroje...
Nebe mes tik abidvi pusės.
Kol pajusime, kaip užmūrijo
Netikrumas. Bet vėl kaip mūsų.
Išretėjimas. Ištrupėjimas
Iš kontekso bereikšmių frazių.
Toldami prie savęs artėjame:
Pilnatis praradimo fazė.
Kaklas tiksi tarytum laikrodis
Jau lediniuos puikybės pirštuos.
Ir apspjaudytam veiksmo veidrody
Priežastis lyg šešėlis miršta.
Jau net lenkiasi... Jau net sužiba...
O iš kontūrų tiktai dėmės.
Viskas tikra. Bet viskas paribe.
Netgi tai, ką neigi priėmęs.
Į viršų
Drugelio reinkarnacija
Danutei Paulauskaitei
Ko mane tu prispaudei
Prie suodino lango?
Gal manei, kad, pajutus alsavimą, klyksiu?..
Pelkių laumės
Seniai šių namų nebelanko!..
Greit ir aš klaustrofobijos irštvą paliksiu.
Jau meldžiau taip nežnaibyk!..
Dar nagas nulūžęs
Perplėš dangų, aprišusį kamino gerklę...
Tavo kovas tebuvo
Tik pilkas drabužis...
Suadytas vien šalčio žeberklais.
Žvirbliai čirškė,
Bandydami šitaip gedėti...
To, kas truko tik velnišką rytmečio mirksnį.
Kas gi kaltas, kad tu
Neišmokai girdėti?!
Tik žinoti, kad miręs dar šoksi... Kol mirsi.
Tad sukies virš stogų...
Ir nukloji lyg raidėm
Juodą slenkstį baltais atpirkimo šešėliais.
Sušnibždėk ar suošk,
Kad gaudynių tik žaidėm...
Ir paleisk. Kad galėtum pačiupti ir vėlei.
Aš maniau, kad drugeliai
Sparnuotos nasturtos.
Aš galvojau, kad jie amnezuojančiai kvepia...
Tik, žinai,
Niekada netikėjau aš burtais
Vien tik prigimtį esant absurdiškai trapią.
Ir dabar dar tikiu.
Bet pasaulis pasvyra:
Apdulkėję viršeliai tik dienos. Ne knygos.
Veidas skyla
Į tūkstantį šukių. Ir byra...
Kaip kadais pranašystės. Ar badas ir ligos.
Aš galiu nesimuistyti
Laukti, kol raktas
Surūdys. Kaip ir tikslas kas rytą pareiti.
Aš galiu net nukirpti
Tikėjimo dagtį...
Bet vis tiek tu vis sergėsi mus... Savo kraitį.
Į viršų
Taškas
Naršyklė tavęs neberanda
Ištrintas ir vardas, ir amžius...
Net keršto svetainėj vien randas.
Širdis lyg skara susiglamžius...
Gali ne tik šluostytis kojas
Ir dūsauti: pėdsakai šviesūs!..
Nors, netgi išjungus rytojų,
Apakina amžinos tiesos.
Bet tyli. Tarytumei jūra.
Kai, auką prarijus, sustingsta
Jos žvilgsnis. Likimas tik žiūri,
Kol atšvaito forma pradingsta.
Galbūt neatrodo jau aršios
Net dumbliais pražydusios rankos...
Nors tol, kol sugrįžta nukaršęs
Ruduo, vėjai laiptinėj renkas
Ir skiemenis trauko kaip siūlus...
Kurių nebespėjai surišti.
Bet žodžių vis tiek nebesiūlo
Juos verčia taškais išdavystė.
Į viršų
Ŗ
Rimtį kaip kruviną putą
Rūko išaustojo kranto
Geria dagilis: Ar būta?..
Šiandien... O gal tik gyventa?..
Įprastas, tartumei buvęs,
Murkia prie kojų laukimas.
Vakaras tai ne lėktuvas...
Toks nerišlus sutapimas.
Rodėsi, ką tik negyvos
Sklendžia kaip dalgis per lauką
Proto išrengtos alyvos.
Ir lyg apsėstosios klaupias
Degančiuos sodo vitražuos:
Pila į plaukus sau kraitį
Laiką, kuriuo atsigręžus
Reiks į paveikslą pareiti.
Į viršų
Negyvas žanras
Jei kada iš ryto išsitrintų
Atžarus viduržiemio peizažas
Ir ruduo apdujęs pasiimtų
Visą veidą tartum smulkią grąžą,
Ar norėtų vėjas ugnį šaukti?!
O skiemuo ar dar galėtų lyti?!
Juk ir to, kas buvo pranašauta,
Jau kadais arimuos nematyti...
Kur reikėtų eiti, jeigu kojos
Prie kelių akligatvių prikaltos?!
Ir tik tai, kas brėkštant vis kartojas,
Liudija, jog nerimas nekaltas...
Bet jei leista šitiek kartų klysti,
Ar bereikia žemintis ar verta?!
Kas, jei ne lipšnioji išdavystė,
Tvarstys žaizdą paskutinį kartą?!
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|