|
<< Atgal
|
DIANA GANCEVSKAITĖ
Šeštadienio
laikraštis
VIENAVEIKSMIS VEIKALAS |
V e i k ė j a i :
VYTAS
VILMA
PONIA JURGA
KOOPERATYVO DARBUOTOJAS
Kuklus kambarys: sekcija, sofa, žemas
kreivas staltiese užtiestas staliukas, ant jo
telefonas ir peleninė; du foteliai,
pakampiuose knygos, žurnalai. Foteliuose
sėdi Vytas ir Vilma. Abu vilki chalatais.
Jiems už nugarų langas. Vytas sklaido
laikraštį
VYTAS. Manau, kad kitą kartą jau reikėtų
pasakyti berniukui, kad laikraščio nebepirksime.
VILMA. Ne. Pirksime.
VYTAS. Ką?
VILMA. Pirksime, sakau.
VYTAS. Nepirksime. Nebėra už ką.
VILMA. Mes galime atsisakyti kavos.
VYTAS. Atsisakyti?
VILMA. Na mažiau jos gerti. Tik po vieną puodelį,
rytais. Sutaupytume.
VYTAS. Ne.
VILMA. Be to, pats laikas mums mesti rūkyti.
VYTAS (išsitraukia iš chalato kišenės
cigarečių pakelį, degtukus, išsiima cigaretę, prisidega, pakelį padeda ant stalo).
Ne.
VILMA (išsitraukia cigaretę, Vytas pridega).
Mes negalime.
VYTAS. Negalime. Ir taip daug ko atsisakėme. Jei dar
ir šito paskutinio ma
VILMA. Aš ne apie rūkymą. Mes negalime jam
pasakyti, kad daugiau nebepirksime.
VYTAS. Galime. Gal tu negali. Kitą kartą
durų atidaryti eisiu aš. Galime.
VILMA. Ne.
VYTAS. Vilma, aš nesuprantu. Tu tik pažiūrėk (atkiša
Vilmai laikraštį) nieko gero. Jau kokį pusmetį. Tu net neskaitai.
VILMA. O gal kas naujo šią savaitę? (Nori
paimti laikraštį)
VYTAS (neduoda, sklaido puslapius). Naujo? Tu
vis tikiesi naujo? Naujo visada yra. Nieko naujo gero.
VILMA. Kalbi kaip pensininkas.
VYTAS. Pati žinai, kaip yra. Kitą savaitę aš jam
pasakysiu. Tai nebereikalingas ritualas.
VILMA. Ne.
VYTAS. Vilma?
VILMA. Ar tu jį matei?
VYTAS. Ką jį?
VILMA. Berniuką.
VYTAS. Mačiau, pati žinai. Kai sirgai, juk aš
atidarinėjau duris.
VILMA. Ir kaip jis tau?
VYTAS. Berniukas? Berniukas kaip ir dauguma.
VILMA. Ar pastebėjai, kad jis žvairas? Ir kad jo
ausys atlėpusios?
VYTAS. Ausis pastebėjau. Na ir kas? Tavo
Aš
manau, šiuo atveju tai neturi absoliučiai jokios reikšmės.
VILMA. Norėjai pasakyti, kad ir mano ausys
atlėpusios?
VYTAS. Aš apskritai
VILMA. Vytai... Mielas Vytai, juk tai man nebesvarbu.
Man neberūpi mano ausys. Tu žinai. Ir tai nėra tabu. Mano atlėpusios ausys. (Sukelia
savo palaidus plaukus) Jų niekas nebemato. Tik tu. Mano atlėpusios ausikės man
ne-be-svar-bios.
VYTAS (bučiuoja jos ausis). Nuo-sta-bios.
VILMA. Bet jam. Vytai, jam. Jo žvairos akys
ir atlėpusios ausys. Jo amžiuje.
VYTAS. Tai neturi nieko bendro su laikraščių
žiniomis ir mūsų pajamomis. Ar tu manai, kad jis taupo ausų operacijai?
VILMA. Žiauru. Kaip tu taip gali?
VYTAS. Vilma, juk juokauju.
VILMA. Bjauriai.
VYTAS. Nepyk. Aš tik nesuprantu.
VILMA. Ar tu įsivaizduoji, kaip iš jo šaiposi
mokykloje? Kaip jį pravardžiuoja? Nemanau, kad dabar jie apsiriboja vadindami mus
nulėpausiais ar drambliaausiais. Jie prigalvoja, tikrai prigalvoja ko nors žiauresnio.
Gal net
VYTAS. Tu pasakei mus?
VILMA. O jis juk dar ir žvairas, vargšas vaikas. Ar
bent įsivaizduoji, kaip jam sunku?
VYTAS. Kodėl tu taip iš karto pravardžiuoja,
sunku. O gal jis klasės siela? Be to, visgi tai neturi nieko bendro
VILMA. Klasės siela? Ar tu tikrai jį matei? Jo
suplyšusią striukę, nuskalbtą kepurę?
VYTAS. Tuomet buvo ankstyvas ruduo. Nei striukės,
nei kepurės
VILMA. Nagi pagaliau ne tai svarbu.
VYTAS. Vilma, kur link tu suki?
VILMA. Nesusipratėli tu mano, jis juk vargšas
vaikas. Skurdžiai apsirengęs, žvairas, su tom ausytėm. O dar šeima. Juk jis turi
šeimą tėvus, gal brolių, seserų. Arba neturi. Kažin iš ko jis gyvena?
VYTAS. Gal tu vis dėlto klysti.
VILMA. Aš tai jaučiu. Jam svarbu tai, kad
mes perkame laikraštį. Ir aš negaliu. Negaliu ir niekada nepasakysiu jam, kad mes
nebepirksime. Ir tau neleisiu. Nebegersiu kavos. Ne. Nebegersiu balintos kavos. Tu
juk geri be pieno. Ir tau skanu.
VYTAS. Vilma, Vilma... Tu juk ne kavą su pienu geri,
o pieną su kava.
VILMA. Argi?
VYTAS. Velniava. Laikraštį pirksim. Pažadu.
Išsisuksim.
VILMA. Išlaidos. Juk visa tai dėl manęs. Aš
kaip nors. Ką nors. Kai tik visai atšils, taip.
VYTAS. Žinoma.
VILMA. Ot tu. Netiki manim. Na duokš, rasiu ką nors
gero šitame (ima laikraštį).
VYTAS. Tai... kavos?
VILMA. Hm. (Vytas išeina. Vilma verčia
laikraščio lapus. Akimirkai sustoja, atsisuka į už nugaros esantį langą. Vėl
pasilenkia prie laikraščio)
VYTAS (grįžta su dviem puodeliais). Jūsų
pienas, mem.
VILMA. Merci. Va, paklausyk. Parduoda didelį,
1,5x0,5 m, senovišką veidrodį.
VYTAS. Nesupratau.
VILMA. Skelbimas. Parduoda didelį
VYTAS (sėdasi). Na apie veidrodį supratau.
Bet kas iš to?
VILMA. Mes neturim veidrodžio.
VYTAS. Kaip neturim? O vonioje?
VILMA. Vonios veidrodyje aš matau tik savo ausis.
VYTAS. Vilma, aš tik pajuokavau, na.
VILMA. Suprantu. Tik taip pasakiau. Na tu tik
pagalvok o jeigu mes turėtume didelį, tokį, kaip čia rašo, senovišką
veidrodį, kuriame galėtume save matyti visu ūgiu.
VYTAS. Aš tave kasdien, kiekvieną minutę matau
visu ūgiu. Ir tu mane taip pat.
VILMA. Taip, bet įsivaizduok: stoviu aš prie tokio
va didelio veidrodžio ir šukuoju savo plaukus. Na?
VYTAS. Gražu turėtų būti.
VILMA. Ir aš taip pat manau. Gražu turėtų būti.
VYTAS (prisitraukia arčiau telefoną). Koks
numeris?
VILMA. Ne, palauk, dar pamąstom.
VYTAS (po pauzės). Tai, manai, kabintumėm
miegamajame?
VILMA. Kodėl miegamajame?
VYTAS. Na kad matyčiau, kaip šukuojiesi prieš
miegą. Ir rytais. Gulėčiau lovoje ir žiūrėčiau.
VILMA. Ir man nebereikėtų klausti tavęs, ar dera
mano drabužiai. Išvengčiau situacijų, panašių į tą, kai važiavom į vestuves, o
mano marškiniai visai nederėjo prie sijono. Pameni?
VYTAS. Vilma, Vilma... Ar tu pati pameni? Kaip seniai
tai buvo. O jei mes įsigytume tą veidrodį, ar vėl vyktume į vestuves? Į visas,
nesvarbu, į kieno. (Vilma tyli) Na nebūtinai į vestuves.
VILMA. Vytai.
VYTAS. Atleisk. (Pauzė) Beje, tądien man tu
atrodei įstabiai.
VILMA. O man kartais atrodo, kad tu neturi skonio.
VYTAS. Man tu visokia skani. Ar jau galiu skambinti?
VILMA. Gerai, va žiūrėk (padeda prieš jį
laikraštį, jis renka numerį. Abu užsirūko).
VYTAS (po pauzės). Laba diena. (Vilma jį
kumšteli) Labą rytą. Ar jūs parduodate senovišką veidrodį? Hm. Kaip? Tik atrodo
senoviškas? Naujas? Hm. Taip. Atleiskite, gerbiamoji, o kodėl jūs tuomet jį
parduodate? Hm!.. Aišku. Aaaišku. Taip. Ką gi, dėkui už informaciją. Viso ge
VILMA (kumšteli, šnabžda). Kokios spalvos
rėmai?
VYTAS. Ką?
VILMA. Paklausk, kokios spalvos...
VYTAS. Ne, ponia, čia šalia žmona. Taip, mano. Ne,
nevedęs. Aišku, kad įmanoma. Senokai. Puikiai. Taip. Ji klausia, kokios spalvos
veidrodžio rėmai. O kokia gi tai spalva? Bet juk sakėt, kad veidrodis naujas. Aaa...
Aišku. Dėkui, gerbiamoji. Jūs gal kavos išsivirkite ar ką ir nusiraminsite. Kaip? Jau
geriat? Na bet kokiu atveju ramybės jums. Viso ge... Kaina? Ne, ji mūsų nedomina.
Tiesiog taip. Mes pagalvosim. Taip, su žmona pagalvosim. Ne, nevedę. Na
nešniurkščiokit. Ramybės jums. Viso geriausio. (Skubiai padeda ragelį)
VILMA. Ji ką verkė?
VYTAS. Nagi taip.
VILMA. Tu ne itin mandagiai baigei pokalbį.
VYTAS. Neturiu jokio noro tokį rytą priverstinai
klausyti apie svetimus apatinius.
VILMA. Tai jūs ne apie veidrodį šnekėjotės?
VYTAS. Apie veidrodį. Apie itin daug mačiusį
veidrodį. Beje, jis net ne senoviškas, tik taip atrodo.
VILMA. Gaila. Kodėl tuomet parduoda?
VYTAS. Nes veidrodis per daug matė. Ir gerbiamai
poniai apie tai nuolat primena.
VILMA. Įdomu.
VYTAS. Graudu. Jis, pasirodo, kabo kaip tik jos ir
jos vyro miegamajame, šalia lovos, priešais duris. Įėjęs matai neva labai didelį
miegamąjį, kur visų daiktų yra po porą.
VILMA. Šauniai sugalvota, ar ne?
VYTAS. Turiu prisipažinti, mintis man irgi patiko.
VILMA. Na o toliau?
VYTAS. Na o toliau... Vieną dieną ji, grįžusi po
darbo, įžengė į miegamąjį ir pamatė didelį kambarį, kur visų daiktų buvo po du,
taip pat ir dvi dvigulės lovos bei du nuogi jos vyrai bei dvi nuogos ir jaunos jos vyro
pavaldinės.
VILMA. Mat kaip. Gaila moters.
VYTAS. Jeigu ji atrodo taip, kaip skamba...
VILMA. Kaip?
VYTAS. Kaip gigantiškas nuskriaustas ir piktas
begemotas.
VILMA. Ji turi teisę būti pikta, nemanai?
VYTAS. Nežinau. Ant manęs ji neturėtų
pykti. Ypač dėl to, kad nesu vedęs, o mudu puikiai sutariam.
VILMA. Skaudu jai, matyt.
VYTAS. Matyt.
VILMA. Ir dėl to ji nori atsikratyti to veidrodžio?
VYTAS. Dėl to. Patalynę sako išmetusi, vyrą
išvariusi, o kaskart pažiūrėjusi į veidrodį vis mato tą nuodėmės akto
vaizdą. Ir žinai, įdomu sako, net šukuotis nebegalinti prieš veidrodį, nes
vis tiek savęs ten nemato.
VILMA. Mat kaip.
VYTAS. Taip.
VILMA. O rėmai?
VYTAS. Rėmai?
VILMA. Veidrodžio rėmai.
VYTAS. Seno aukso spalvos. Veidrodis naujas, o
senoviškas tik todėl, kad rėmai nudažyti taip, jog atrodo, kad kažkada buvo
paauksuoti, o dabar skoningai apsitrynę. Įsivaizduoji?
VILMA. Nenorėčiau tokio veidrodžio apsimetėlio.
VYTAS. Ir aš nenorėčiau. Tik pagalvok: tu sėdi,
šukuojiesi, o savęs nematai, matai tik svetimą kambarį su svetima lova ir svetimu
nuogu vyru ir nuoga moterimi. O aš, aš žiūriu, kaip tu šukuojiesi, bet velniava!
matau tik tavo nugarą ir svetimą kambarį su svetima lova ir dviem svetimais
nuogaliais joje (abu kikena).
VILMA. Ne. Negražu taip.
VYTAS. Graudžiai verkė begemotas. (Po pauzės)
Na ką skaitom toliau?
VILMA. Toliau? Žiūrim... O. Va. Parduoda naujus...
Netinka...
VYTAS. Netinka?
VILMA. Visai netinka. Toliau... O! Šitas tinka.
Parduoda tris gerai išsilaikiusias naudotas knygų lentynas.
VYTAS. Knygų lentynas? O mūsų stalas?
VILMA. Nežinau. Pameni, kaip paskutinįsyk turėjom
visą jį išardyt dėl Selindžerio? Ir kaip papylėm kavą. Dar gerai, kad ant kilimo
išsipylė, ne ant knygų.
VYTAS. Iki šiol negaliu suprasti, kaip tu taip
šventai buvai įsitikinusi, kad knyga vadinasi Rugiuose ties bedugne. Nieko
nebūtumėm papylę, jei ne tavo užsispyrimas.
VILMA. Klausyk, ne veltui ji pačioj apačioj
gulėjo. Ir tada tau sakiau, ir dabar kartoju: aš buvau nuoširdžiai tuo įsitikinusi.
Pavadinimai man niekad nebuvo pernelyg svarbūs.
VYTAS. Beje, tu man dar neatsimokėjai už praloštas
lažybas.
VILMA. O iš ko mes?.. A, taip taip. Barščiai.
Taip. Šiandien pat išvirsiu tau barščių.
VYTAS. Manau, namuose neturim nė nusususio buroko.
VILMA. Mat kaip. Na bus tokie beburokiniai
barščiai. Gerai?
VYTAS. Puiku. Beburokiniai barščiai. Hm. Net seilė
tįsta.
VILMA. Nesišaipyk, Vytai. Aš pasistengsiu. Bus
skanu.
VYTAS. Tai, sakai, knygų lentynos?
VILMA. Na, manau, būtų šaunu. Sudėtumėm į jas
viską nuo savo stalo ir visas šitas našlaitėles iš pakampių. Ir kitąkart, kilus
ginčui, mes tik žvilgt ir matom tiesą prieš akis.
VYTAS. Ir nebereikėtų kitąkart tau laukti mano
užgaidingo vakarinio skaitymo
VILMA. Kai prieš miegą tu užsimanai garsiai
paskaityt kažkokias
VYTAS. Ezopo
VILMA.
pasakėčias, kurių dvi valandas ieškai
pakampiais.
VYTAS. O tu tuo metu užmiegi teisuolės miegu.
VILMA. Nes aš buvau teisi. Mes jų neturime.
VYTAS. Taip. Buvau įsitikinęs, kad turime jas čia.
Tėviškėj, matyt, palikau.
VILMA. Tai kaip?
VYTAS. Dėl lentynų? Su viena sąlyga.
VILMA. Nagi?
VYTAS. Mes nesudėsime į jas knygų abėcėlės
tvarka.
VILMA. Brrrr. Ne.
VYTAS. Žinai, galėtume sudėti jas pagal spalvas.
VILMA. Arba autorių mirties datų seka.
VYTAS. O gal geriau pagal susidėvėjimą?
Labiausiai nučiupinėtos, mažiau nučiupinėtos, visai naujos.
VILMA. O geriausia be jokios sekos ir tvarkos.
VYTAS. Taip. Nagi kur tas telefonas... (Ji pakiša
jam laikraštį) Aha...
VILMA (stojasi). Kavos?
VYTAS. Hm...
VILMA. Niekas nekelia?
VYTAS. Niekas.
VILMA. Gaila.
VYTAS. Pabandysiu dar kartą. Maža ką.
VILMA. Bandyk.
VYTAS (bando). Klausyk, o tu tikrai išvirsi
barščių? Šiandien?
VILMA. Jei prisiskambinsi lentynoms.
VYTAS. Hm, gudruolė. Jeigu aš prisiskambinsiu, tai
tu jau dukart būsi man pralaimė... O. Taip. Hm. Taip, laba diena.
Vilma pridega cigaretes, išeina
VYTAS. Ką? A, suprat... Tfu, velniava. Hm. Taip?
Jau galiu? Žodžiu, taip. Laba diena, sveiki. Jums skambina... skambinu, t. y. skambinam
dėl lentynų. Radom laikraštyje jūsų na tikriausiai jūsų, nes nežinau, aš
nepratęs šnekėti su nežinia kuo, taigi... radom laikraštyje skelbimą, kad jūs
parduodate knygų lentynas. O mes aš ir žmona taigi mes pagalvojom, kad mums
reikėtų, ne, kad mes norėtume, na... Hm. Ne, žinot, visgi nieko nebus. Aš taip
nemoku. Jūs nesupykit. Tikiuosi, nepridariau jums rūpesčių. Tai... lyg ir viskas.
Geros dienos.
VILMA (grįžta su dviem kavos puodeliais). Sir.
VYTAS. Merci.
VILMA. Taip trumpai kalbėjotės? Ar jau parduotos
buvo?
VYTAS. Nežinau. Atsiliepė atsakiklis.
VILMA. Betgi tu šnekėjai, aš girdėjau.
VYTAS. Na bandžiau.
VILMA. Palikai pranešimą?
VYTAS. Bandžiau. Nežinau, sutrikau. Kalbėti į
tuštumą, niekam
VILMA. Lyg žaidžiant neveikiančiu telefonu.
VYTAS. Kuo?
VILMA. Neveikiančiu telefonu.
VYTAS. Nežinau, mes neturėjome telefono. Bet taip,
ta elektroninė tuštuma, turėtų būti panašu. O tu taip žaisdavai?
VILMA. Hm.
VYTAS. Neveikiančiu?
VILMA. Na žaisliniu. Pripučiamu. (Po pauzės)
Tu jiems palikai mūsų telefono numerį?
VYTAS. Ne. Nesugebėjau.
VILMA. Nieko. Tik gaila truputį. Bet gal dar rasim
ką.
VYTAS. Tau smagu?
VILMA. Hm.
VYTAS. Tai paieškok.
VILMA. Taip... Kūdikio love... Netinka... Rašomasis
stalas... Torše
VYTAS. Rašomasis stalas? Manai, netinka?
VILMA. Nežinau.
VYTAS. Man atrodo, reikėtų paskambinti.
VILMA. Gal. Nebent jis be stalčių.
VYTAS. Todėl ir reikia paskambinti. Kad sužinotume.
VILMA. Tu teisus. Skambink.
VYTAS (ji pakiša jam laikraštį, jis renka
numerį. Ji pridega cigaretes). Labą
Klausau? Labą rytą. Prašau? Aaa...
Atleiskit, čia ne... Atsiprašau, čia ne Vytas. Tai yra... Ne. Nieko, nieko. Suprantu.
Tikrai ne Vytas. Bent ne tas Vytas, su kuriuo jūs... Velnias, atsiprašau, visai
susipainiojau. Hm. Jums skambinu pagal skelbimą, rastą laikraštyje. Dėl rašomojo
stalo. Matot, mano vardas taip pat Vy... Kaip? Jau pardavėt? Gaila. Aš suprantu,
suprantu...
VILMA (pašnibždomis). Apie stalčius
paklausk.
VYTAS. Aha, nieko nepadarysi. Bet pasakykit,
prašau... Klausykit, nieko baisaus. Tiesiog norėčiau sužinot, ar tas stalas buvo su
stalčiais? Svarbu. Aš suprantu, kad jau pardavėt, tai neturi... Su stalčiais. Aišku.
Puiku. Ką gi, dėkui už informaciją. O, patikėkit, tai neturi jokios reikšmės. Buvo
malonu. Viso. (Padeda ragelį)
VILMA. Su stalčiais.
VYTAS. Su stalčiais.
VILMA. Nemėgstu stalčių. Juose visada kaupiasi
šiukšlės. Visa, ko reikia, žmogus laiko ant stalo.
VYTAS. Hm, iš tiesų. Nors kartais visai smagu tose
šiukšlėse pasikuisti.
VILMA. Tavo stalas darbe su stalčiais?
Girdėti beldimas į duris
VYTAS. Beldžiasi kažkas.
VILMA. (pašnibždomis). Neatidarykim. Ten
vėl Ponia Jurga.
VYTAS (pašnibždomis). Manai, ji nematė,
kaip pirkai iš berniuko laikraštį? Tsss...
Vėl beldimas
PONIA JURGA (iš už durų). Vaikai, kas gi
čia dabar? Vytai, kad tave kur devynios, nu mačiau gi, kaip Vilmutė pirko laikraštį.
VYTAS (vis dar pašnibždomis). Vien dėl
šito reikėtų atsisakyti spaudos.
PONIA JURGA. Tik druskelės, vaikai, noriu.
Ilga tyla. Paklebenama durų rankena
VYTAS. Šito tai jau per daug. (Garsiai)
Einu, tik durų neišlaužkit!
Vytas grįžta su pagyvenusia stambia moterimi
PONIA JURGA. Nu ir prisirūkę jūs, vaikai, kad
jus kur devynios!..
VILMA (pakyla). Laba diena. Prisėsit ar
iškart druskos atnešti? Beje, mes tos druskos, atrodo, ir neturim.
PONIA JURGA. Prisėsiu, jei jau taip siūlot,
prisėsiu. (Sėdasi ant sofos, Vytas su Vilma į fotelius) Ir iš kur jūs tos
druskos turėsit? Pažiūrėkit į save, nelaimingieji. Vis, mįslyju, ateisiu kada, o
jūs pasipuošę, Vilmutė iš virtuvės bliūdą garuojantį benešanti, Vytukas stalą
bedengiąs, kambariai išvėdinti... Ale kur tu, rupūže, sulauksi. Vis tas pats per tą
patį, nu...
VYTAS. O ko mums, Ponia Jurga, puoštis? Man Vilma su
šiuo chalatu gražiausia.
VILMA. O man
PONIA JURGA. Nu jau, Vytuk. Tai jau ir visai tu jokio
grožio supratimo neturi. Kaip Vilma išvis graži gali būti? Nu tu tik pažiūrėk
paliegus, išgeltonijus, vien skūra belikusi. Kaži kiek laiko saulės šviesos
nemačius? Vis ne kaip normali merga, kur kraujas ir mėsa. O čia ir akių nėr kur
paganyt, nu. Kaip tu ir šonų į ją nenusidaužai, a?
VYTAS. Kaip matot, nenusidaužau. Be to
PONIA JURGA. Kad ir pats ne kietesnis, kad tave kur.
Žiūrėkit, vaikai, buvau anksti rytą turguj, nupirkau didelį bryzą lašinių,
rinktinių. Balti kaip porselianas, standūs. Sakau, gal atnešiu jum kokį bryzą
atpjovus, nu? Atsidarysit langus, pavalgysit kaip žmonės, o tai
VILMA. Ačiū, nereikia.
VYTAS. Tikrai. Nereikia. Mes nemėgstam lašinių. Be
to, patys valgyt puikiai pasidarom.
PONIA JURGA. Nu jau! Matau aš, kaip jūs pasidarot.
Melagiai, kad jus kur devynios. Paklausytumėt senos bobos, nu.
VILMA (pakyla). Aš gal nueisiu druskos
paieškoti. Atrodo, turėtų vis dėlto būti.
PONIA JURGA. Bus tau! Aišku kaip dieną, kad nebus.
Ale eik jau. Imsi dar ir nustebinsi.
V i l m a išeina, Ponia Jurga persėda į Vilmos
fotelį
PONIA JURGA. Nu pasakok, kaip sveikata Vilmutės?
VYTAS. Mes
PONIA JURGA. Ale ką tu man naujo pasakysi? Viskas ir
taip kaip ant delno, nu.
VYTAS. Jai daug geriau, ponia Jurga, tikrai. O kaip
jū
PONIA JURGA. Gėdos, Vytuk, turėtum, kad tave kur
devynios. Kai tik ana pas tave pirmąsyk atėjo, iškart pasakiau Staseliui, tebūna
jam lengva žemelė, kad gero iš tokios nelauk. Matės gi, kad ligota, nu. O ir
išsimandryjimas čiūdiškas nosies lauk iš šitos skylės niekur nekišt. Nu kam
tau tokia, Vytuk, rupūžėle?
VYTAS. Mums viskas puikiai sekasi, Ponia Jurga,
tikrai. Ačiū, kad rūpinatės, bet to visai nerei
PONIA JURGA. O kaip nesirūpinsi, nu kaip tu žmogus
nesirūpinsi? Kol neženoti, dar apsigalvok, Vytuk, dar ne vėlu. Susirask sau strainą
paną, kad vaikų susilauktumėt, nu, nes matai, kaip sopulinga bevaikei bobai likt, kai
vyras po žemele amžinojo poilsio atgula.
VYTAS. Hm.
PONIA JURGA. Nu ką tu hm, kad tave kur devynios.
Graudu man žiūrėti, kaip jūs gyvenat, kai tik
VYTAS. Tai nežiūrėkit.
PONIA JURGA. A?
VYTAS. Sakau, gerai gyvenam, nesirūpinkit.
PONIA JURGA. Nu argi? Tai ar pas daktarus bent buvot?
Grįžta V i l m a su indeliu rankoje
VILMA. Radau. Prašau. (Atkiša indelį Poniai
Jurgai)
PONIA JURGA (mojuoja rankomis). Nereik man tos
druskos, vaikel, paslaikykit sau. Mažu ir pati turiu kur stalčiuj. Žinot gi, kaip būna
prisirenka juose visko tiek, kad nieko paskui surast negali, nu. Tikrai turiu,
nereikia, vaikel.
Ilgoka tyla. Ponia Jurga susipranta, persėda
ant sofos, Vilma sėdasi į savo vietą
PONIA JURGA. Nu tai kavutę geriat?
VYTAS. Geriam.
PONIA JURGA. O laikraštis naujas, Vilmut?
VILMA. Jūs matėt, kai pirkau.
PONIA JURGA. Pasisaugočiau aš jūsų vietoj to
benkartėlio, kuris pardavinėja. Apdriskęs, mažas, ausim atlėpusiom.
VILMA. Kodėl mes turėtume jo saugotis?
PONIA JURGA. Nu, vaikel, vaikel... Jauna dar esi,
patikli. Tokie driskiai didžiausių zbitkų pridaro, kad juos kur devynios. Paprotyk ją
bent tu, Vytuk.
VYTAS. Jūs pernelyg įtari, ponia Jurga.
PONIA JURGA. Gyvenimas išmokė. Gaila man į jus
žiūrėti. Tokie dar liauni, nu, tokie patiklūs, kad
VILMA. Tai nežiūrėkit.
PONIA JURGA. A?
VILMA. Sakau, ir mes savo pamoką išmoksim. (Stojasi)
O dabar, jei jūs neprieštarausit, aš norėčiau išsiurbti dulkes.
PONIA JURGA. Žinoma, žinoma, Vilmut. (Pauzė)
A matgi, taipgi. Man ir eiti jau laikas. (Pauzė) Tai aš ir einu. Gal atnešiu
bryzelį lašinių? Dar ir raugtų agurkų tu
VYTAS. Ačiū, tikrai nereikia.
PONIA JURGA. Žiūrėkitės. (Stojasi) Ir tuos
kaulus kad laužo, kad laužo, kad juos kur devynios. Tai senatvė, tai koronė... Lieki
vienas kaip pirštas, nėr kas ir vaistais užteptų, pamasažuotų...
VYTAS. Aš jus iki durų palydėsiu.
V y t a s su P o n i a J u r g a
išeina.
Vilma susmunka kėdėje, užsirūko,
viena ranka vis pakratydama druskos indelį.
Netrukus grįžta V y t a s
VYTAS. Išėjo. (Vilma tyli) Atleisk man,
Vilma, nepyk.
VILMA. M? Tau? Už ką? Čia man atleisti reikėtų.
Bet aš negaliu, Vytai, kartais man atrodo, kad aš nebegaliu.
VYTAS. Vilma
VILMA. Aš bandau pamiršti, tikrai bandau. Ir tu, tu
įstabiai man padedi. Ir mums pavyksta. Ir viskas ima rodytis įmanoma. Viskas tampa vėl
spalvota, supranti. Bet ji... Viešpatie, ką tokio ši moteris turi? Kodėl
kiekvienąkart jai atėjus viskas griūna? Ką aš jai
VYTAS. Vilma, paklausyk, Vilma. Ji sena. Ji senoviška.
Aš nežinau, kaip tau... Ji sena ir neteisi.
VILMA. Ji kaskart išlenda iš savo griuvėsių, kad
sugriautų ir mūsų namus.
VYTAS. Ji to nesiekia, ji tik
VILMA. Ji tik nori tave išgelbėti. Vytai, negi tu
manai, kad aš, be viso to, dar ir visiškai akla? Ji ateina tai pipirų, tai pieno, tai
cukraus, tai acto, dabar va druskos atėjo. Ar kada nors ji išsinešė tai, ko
atėjo? Ji žino, kad aš negaminu. Kad aš, po velniais, nemoku ir nenoriu gaminti. Nes
tu mane įtikinai, kad aš to neprivalau. Nes mums gera ir taip. Ji čia ateina
pažiūrėti, kaip aš nykstu. Ji laukia. Ji kaip mano budelis.
VYTAS. Nesikarščiuok, Vilma, prašau ta
VILMA (paduoda jam cigaretę, uždega).
Kiekvienąkart man išėjus ieškoti kokios nors jos užgaidos įsikūnijimo virtuvėn, ji
puola prie tavęs ir klausia, kiek, kiek, po velniais, man dar liko. Kiek tau dar
liko su manim. Ar ne taip?
VYTAS. Ji išėjo. Vilma, ji išėjo. Užmiršk ją.
Likim dviese.
VILMA. Aš ne tokia stipri, Vytai. Tiesą sakant, aš
visai nesu stipri. Ir aš nekenčiu savęs už tai, kad nepajėgiu išeiti.
VYTAS. Klausyk, ką sugalvojau. Paieškokim tarp
skelbimų, gal kas parduoda kokias tvirtas laukujes duris su akute?
VILMA. Tik ne naujas.
VYTAS. Žinoma, ne naujas. Mes įtaisysime jose daug
spynų. Tavęs neišleisiu, o Ponios kad ją kur, po perkūnais, devynios Jurgos
nebeįsileisim. Na?
VILMA. Ji viską sugadino.
VYTAS. Argi? Mes juk dar neprisiskambinom knygų
lentynoms.
VILMA. Tikrai.
VYTAS. Nagi. (Prisitraukia arčiau telefoną)
Aš dar kartą paskambinsiu dėl lentynų. O tu
VILMA. O aš dar išvirsiu kavos.
VYTAS. Taip. Dar kavos. (Vilma nueina) Vilma?
VILMA (atsisuka). Ką?
VYTAS (ilgai tyli). Ir man su pienu padaryk.
VILMA. Hm. (Išeina)
VYTAS (sėdi pakėlęs telefono ragelį. Po
pauzės atsistoja, prieina prie lango). Vilma?
VILMA (balsas iš virtuvės). Persigalvojai?
VYTAS. Dėl ko?
VILMA. Dėl pieno.
VYTAS. Ne ne. Būtinai su pienu. Su karštu pienu ir
daug cukraus, kokią pati geri. (Pauzė) Tiesiog... Vilma, pažiūrėk pro langą.
VILMA. Tuojau. (Pauzė) Taip, žiūriu.
VYTAS. Matai?
VILMA. Matau.
VYTAS. Ką matai?
VILMA. Virga su Marium žaidžia?..
VYTAS. O
VILMA. Man atrodo, ji nupirko jam smėlio formelių.
Ar gal kas padovanojo. Juk ji vis dar nedirba? Mano duotas kibirėlis nuo silkių jau,
matyt, atitarnavo.
VYTAS. Ne. Matai, jis susidėjęs į jį
kastuvėlius.
VILMA. Tikrai. (Pauzė) Jis labai kruopštus.
Marius.
VYTAS. Kulinaras.
VILMA. Tu... Tu tai man norėjai parodyti?
VYTAS. Ne visai.
VILMA (po ilgokos pauzės grįžta, nešina kava).
Tuščių puodelių nebėra. Įpyliau į stiklines.
VYTAS (grįžta nuo lango). Labai gerai. Man
visada patiko tavo kavos spalva. Dabar ji puiki. (Abu sėdasi) Aš norėjau, kad
pamatytum, kaip šviesu, šilta lauke.
VILMA. Mačiau.
VYTAS. Sakau, gal šiandien jau einam?
VILMA. Ne.
VYTAS. Vilma, tau reikia
VILMA. Nereikia. Atidaryk langą. Leiskim Poniai
Jurgai būti bent dėl vieno dalyko teisiai. Atidaryk langą.
VYTAS (eina, atidaro langą). Oho! Ogi net
labai šilta.
VILMA. Man pakanka.
VYTAS. Tu sakei, kai sušils, kai žolė sužaliuos.
Jau net pienės pražydo.
VILMA. Vytai, prašau. Ar skambinai?
VYTAS. Ne. Dar ne. (Sėda į savo vietą, paima
ragelį, renka numerį)
VILMA (po pauzės). Nekelia?
VYTAS. Kol kas... (Pauzė) Vėl atsakiklis. (Padeda
ragelį)
VILMA. Matyt, mums tikrai nereikia tų lentynų.
VYTAS. Arba barščių.
VILMA. Ko?
VYTAS. Sakei, tikrai išvirsi barščių, jei
prisiskambinsiu dėl lentynų.
VILMA. Hm, tai gal man nuskilo?
VYTAS. Arba man nenuskilo.
VILMA. Ne. Dėl sriubos jau nuspręsta. Aš
pabandysiu.
VYTAS. Beburokėlinių barščių.
VILMA. Taip. Ir niekas, o tu ir esi tas niekas,
negalės man priekaištauti, kad kaip nors neteisingai juos išviriau.
VYTAS. Nes tu būsi žmogus, sukūręs ypatingų
barščių o gal turėtumėm juos pavadint ne barščiais? receptą.
VILMA (po ilgokos pauzės, užsirūkius).
Žinai, Vytai, man taip pat reikia paskambinti.
VYTAS. Ne. Tau nereikia. Tu nemėgsti. Mes dėl to
jau senų senovėj išsiaiškinom. Man taip netgi geriau. Atlieku praktiką, ir darbe
paskui lengviau. O ir
VILMA. Aš turiu, aš noriu paskambinti, Vytai.
VYTAS. Kam? Dėl lentynų?
VILMA. Ne. Jūratei. (Pauzė) Ne, aš visai
nesitikiu, kad ji mane supras. Be tavęs manęs niekas... Visi staiga imtų ir suprastų
mane tik tada, kai pamatytų ligoninėje, su nuskalbta pižama. Ir tada nesuprastų
tik imtų gailėtis, gailingai mylėti. Neštų man gėles ir apelsi
VYTAS. Kam tu taip? Kam tau jai skambinti? Dėl
Mykolo? Nes pamatei Marių?
VILMA. Ir dėl Mykolo. Aš neteisingai elgiuosi. Aš
turėčiau būti tas žmogus, kuris perka jam žaisliukus ir saldumynus. Lankyti jį ir
lepinti. Juk tokia turėtų būti krikšto mama?
VYTAS. Nežinau, aš nekrikštytas.
VILMA. Neišsisukinėk. Jis juk nuolat serga. Jam
reikia vitaminų. Jam reikia apelsinų.
VYTAS. Tu pati sergi, Vilma.
VILMA. Aš noriu paskambinti, Vytai.
VYTAS. Aš galiu paskambinti.
VILMA. Ne, noriu pati. Pasikalbėti su Jūrate. Ji
turi veidrodį. Prisiminiau, kad ji turi didelį veidrodį. Seną. Jis priklausė senelei.
Jai mirus, nė viena iš mudviejų jo nenorėjo, bet Jūratė nusprendė padėti jį į
rūsį gal kada prireiks.
VYTAS. Ir kam tau jo dabar prireikė?
VILMA. Mums jo reikia. Kad aš šukuočiausi, o tu
žiūrėtum.
VYTAS. Mes galim dar kartą
VILMA. Man, man jo reikia, Vytai. Aš
nežinau, į ką tapau panaši. Vonioje matau savo pageltonijusį o visgi Ponia Jurga
buvo teisi pageltonijusį veidą. Aš, matyt, tapau labai baisi. Atstumianti.
Kartais bandau
VYTAS. Vilma, na kas pa
VILMA. Kartais bandau įžvelgt save vakarais lango
stikle, bet negaliu. Aš nebesuprantu, ką matau. Kažkokią išskydusių kontūrų
šmėklą. Ar aš jau tapau šmėkla?
VYTAS. Vilma, negi
VILMA. Viešpatie, Vytai, duok man tą prakeiktą
telefoną, aš noriu paskambinti. Aš noriu to veidrodžio.
VYTAS. Gal sutariam dėl
VILMA. Barščių? Bus. Bus, Vytai, barščių.
VYTAS. Ne. Gali jų nevirti. Sutariam, kad šiandien
eisim pasivaikščioti. Užeisim į kavinę, užsisakysim barščių, paskui nueisim į
parką. Jau šilta, Vilma, jau pienės
VILMA. Taip taip. Gerai. Leisk man paskambinti.
VYTAS (pakelia ragelį, pridega Vilmai cigaretę,
pats užsirūko). Koks numeris?
VILMA. Aš pati kalbėsiu.
VYTAS. Žinoma.
VILMA (renka numerį. Po pauzės). Na duokš
ragelį.
VYTAS. Niekas nekelia.
VILMA. Duokš.
VYTAS. Niekas nekelia ragelio, Vilma. Gal pabandyk
dar kartą surinkti.
VILMA (renka). Atrodo, toks.
VYTAS. Nekelia. Jų, matyt, nėra namie. (Padeda
ragelį)
VILMA. Aš pati
VYTAS. Kokia prasmė, Vilma? Niekas nekelia. Jų
nėra.
VILMA (po pauzės). O jie juk galėjo net
išsikraustyti.
VYTAS. Mes tiesiog pabandysim vėliau, gerai? O dabar
galim eiti pasivaik
VILMA. Žinai, gal išgeriam dar kavos. O tu dar
kartą pabandyk paskambinti dėl lentynų.
VYTAS. Mes dar šitos neišgėrėm.
VILMA. Gerai, išgerkim šitą, ir aš padarysiu dar.
VYTAS (pakelia ragelį). Primink numerį.
Vilma susiranda laikraštyje skelbimą,
padeda prieš Vytą
VYTAS. Tikriausiai vėl atsilieps atsa
O. Laba
diena. Kaip malonu, kad pagaliau atsiliepėte. Taip, skambinom anksčiau. Taip, ten mano
palikta žinutė. Taip, dėl lentynų. Ar jų dar nepardavėt?
Girdėti beldimas į duris
VILMA (pašnibždomis). Neatidarykim.
VYTAS. Atsiprašau, neišgirdau jūsų. O sakykit,
kokios jos spalvos?
Vėl beldimas. Vytas rodo Vilmai, kad nueitų
pažiūrėti. V i l m a vangiai pakyla, išeina
VYTAS. Mat kaip. O... Po velniais. (Ilgokai
tyli, iš koridoriaus girdėti balsai) Vilma?
VILMA (grįžta su pagyvenusiu vyru, kiek
nusigandusi). Vytai, čia kooperatyvo darbuotojas atėjo.
KOOPERATYVO DARBUOTOJAS. Laba diena.
VYTAS (į ragelį). Atsiprašau, palaukit
minutėlę. (Kooperatyvo darbuotojui) Sveiki.
VILMA. Prisėskit. Gal kavos?
KOOPERATYVO DARBUOTOJAS. Ne, dėkui. (Nesisėda)
Atėjau pranešti apie jūsų vis augančią skolą už paslaugas. Prieš kelis mėnesius
išsiuntėme jums įspėjimą. Jūs nesiėmėte jokių veiksmų. Prieš mėnesį
atjungėme telefoną. Jūs vėlgi nieko nesiėmėte. Dabar esu įpareigotas pranešti
jums, kad turite savaitę laiko skoloms susimokėti. Kitaip mums teks jus arba
iškeldinti, arba patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
VYTAS (į ragelį.) Aš jums vėliau
paskambinsiu. (Padeda ragelį, Kooperatyvo darbuotojui) Hm. Savaitę?
KOOPERATYVO DARBUOTOJAS. Taip, savaitę. Supraskit,
taip jau yra, kad
VYTAS. Taip, mes jus suprantame.
KOOPERATYVO DARBUOTOJAS (po pauzės). Tai ir
viskas. Susimokėti galite pašte arba banke. Matyt, žinote. (Pastoviniuoja) Viso
geriausio.
VILMA. Aš palydėsiu. (Dingsta su Kooperatyvo
darbuotoju, netrukus grįžta)
VYTAS. Lentynos šviesiai rožinės. Mums netinka.
Būtinai dar paieškosim, kas siūlo storas duris su akute.
VILMA. Jau mėnesį?
VYTAS. Gal eime pasivaikščioti?
VILMA. Dar ne. Mes dar išgersim kavos. Ir dar
paieškosim skelbimų. Tik dabar skambinsiu aš. O tu ieškosi.
Pabaiga
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|