|
<< Atgal
R e n é G u é n o n a s
(1886-1951) – prancūzų filosofas, vienas negailestingiausių moderniosios Vakarų
visuomenės kritikų. Studijavo matematiką, filosofiją, Rytų
religijas ir filosofijas. Nuo 1904 m. įsikūręs Paryžiuje, pasineria į anuomet
suklestėjusių įvairių ezoterinių, gnostinių ir
okultistinių sąjūdžių veiklą. 1912 m. tapo musulmonu: buvo
įšventintas į sufijus Abd al-Wahid Yahya (Vienatinio esančiojo tarno) vardu. Nuo 1930
m. iki mirties gyveno Egipte.
Rašyti pradėjo po Pirmojo pasaulinio
karo. Iš svarbesnių filosofinių veikalų paminėtini „Bendras induizmo doktrinų
įvadas“ („Introduction générale à l'étude des
doctrines hindoues“, 1921), „Rytai ir Vakarai“ („Orient et Occident“, 1924), „Žmogus ir jo tapsmas pagal Vedantą“ („L'homme et son devenir selon le
Vedanta“, 1925), „Dante's ezoterizmas“ („L'ésoterisme
de Dante“, 1925), „Šiuolaikinio pasaulio krizė“ („La crise du monde moderne“,
1927), „Dvasinė viešpatystė ir laikinoji valdžia“ („Autorité
Spirituelle et Pouvoir Temporel“, 1929), „Kryžiaus
simbolika“ („Le symbolisme de la croix“, 1931), „Kiekybės viešpatavimas ir laiko
ženklai“ („La Le règne de la quantité et les signes des temps“, 1945). Savo veikaluose siekė pristatyti tradicinę doktriną ir be kompromisų
priešinosi visoms šiuolaikinės mąstysenos apraiškoms. Laikydamas
šiuolaikinę Vakarų civilizaciją pagedimu, metafizinę
tradiciją aiškino kaip lemiamą kultūros veiksnį ir civilizacijos istorijos pažinimo
priemonę. Vėlesnė Vakarų civilizacijos raida patvirtino
daugelį jo pranašiškų sociologinių ir kultūrologinių ištarų, nors vieno dalyko nenumatė ir pats įžvalgusis R. Guénonas – Rytų
civilizacijos taip pat ims sukti Vakarų keliu, užsikrėsdamos
„amerikietiškąja svajone“ ir užmiršdamos savo tradicinę istoriją bei kultūrą.
Skaitytojams pateikiame fragmentą iš
R. Guénono knygos „Šiuolaikinio pasaulio krizė“.
VERTĖJAS
RENÉ GUÉNON
Rytų ir Vakarų priešprieša
Iš prancūzų k. vertė LINAS
RYBELIS
Vienas iš išskirtinių
nūdienos pasaulio bruožų yra gilus lūžis tarp Rytų ir Vakarų; ir nors mes jau esame
patyrinėję šią problemą konkrečiau1, vis dėlto
būtina prie jos grįžti, kad patikslintume tam tikrus aspektus ir išsklaidytume kai
kuriuos nesusipratimus. Tiesą pasakius, visąlaik gyvavo daugybė įvairių
civilizacijų, kurių kiekviena vystėsi savitai, nelygu kokios buvo tautos ar rasės
raidos ypatybės; tačiau skirtybė dar nėra priešybė, ir itin skirtingų formų
civilizacijos gali būti lygiavertės, jei grindžiamos tais pačiais pamatiniais
principais, kurių išorines apraiškas lemia tik skirtingos aplinkybės. Šitai
pasakytina apie visas civilizacijas, kurias galime vadinti normaliomis arba tradicinėmis;
tarp jų nėra jokios esminės prieštaros, o visi nukrypimai, – jeigu jų yra, – tik
paviršiniai ir neesminiai. Kita vertus, jokio viršesnio principo nepripažįstanti, vien
principų neigimu paremta civilizacija savaime pašalina bet kokią galimybę suprasti
kitas civilizacijas, nes tikrai gilus ir veiksmingas savitarpio supratimas gaunamas tik
iš aukščiau, t. y. iš to veiksnio, kurio šiai nenormaliai ir iškrypusiai
civilizacijai stinga. Tad nūdienos pasaulyje turime visas civilizacijas, išsaugojusias
ištikimybę tradicinei mąstysenai, o tokios yra Rytų civilizacijos, ir tikrai
antitradicinę civilizaciją, kokia yra šiuolaikinė Vakarų civilizacija.
Vis dėlto esama net tokių, kurie apskritai neigia
žmonijos skirstymą į Rytus ir Vakarus, kaip neturintį jokio realaus pagrindo; tačiau,
bent jau šiuo metu atrodo, kad tuo nėra rimtai abejojama. Pirmiausia visi sutinka su tuo
faktu, kad egzistuoja ta pati Europai ir Amerikai būdinga Vakarų civilizacija, nesvarbu,
kaip ji būtų vertinama. Rytuose padėtis aiškesnė, nes čia iš tikrųjų yra
išlikusios ne viena, o kelios Rytų civilizacijos; tačiau skirtingumą ir net
prieštarą tarp Rytų ir Vakarų ganėtinai patvirtina tai, kad šios (Rytų)
civilizacijos išsaugojo tuos pačius bendrus bruožus, kuriuos pavadinome tradicine
civilizacija ir kuriuos prarado Vakarų civilizacija. Kaip tik taip ir yra, nes visos
Rytų civilizacijos yra tradicionalistinės, o norėdamas jas geriau apibrėžti,
prisiminkime įprastinį, mūsų anksčiau priimtą jų padalijimą, kuris kai kuriais
bruožais yra tikslus, nors, gilinantis į detales, galbūt ir atrodo pernelyg
supaprastintas: Tolimiesiems Rytams daugiausia atstovauja Kinijos civilizacija,
Viduriniams Rytams – Indijos civilizacija, Artimiesiems Rytams – Islamo civilizacija.
Čia reikia pridurti, jog pastarąją daugeliu atžvilgių derėtų vertinti kaip
pusiaukelę tarp Rytų ir Vakarų, mat ji turi daug tokių pat, kaip ir Vakarų
civilizacija, ypatumų, siekiančių viduramžius; tačiau, kalbant apie jos sąveiką su
šiuolaikiniais Vakarais, būtina pripažinti, kad ji, kaip tikrosios Rytų civilizacijos,
su kuriomis šis bruožas ją sieja, yra visiška Vakarų priešprieša.
Štai šį momentą svarbu paryškinti: kol Vakaruose
gyvavo tradicinės civilizacijos, nebuvo jokio pagrindo Rytų ir Vakarų priešpriešai;
ji įgyja prasmę, jei tik kalbama apie šiuolaikinius Vakarus, nes ši priešprieša yra
veikiau dviejų mentalitetų, o ne dviejų daugmaž aiškiai apibrėžtų geografinių
regionų priešprieša. Atskirais istoriniais laikotarpiais, iš kurių mums artimiausi
yra viduramžiai, Vakarų mąstysenos svarbiausios savybės buvo kur kas giminingesnės
nūnai išlikusios Rytų, o ne nūdienos laikų civilizacijos mąstysenos savybėms;
anuometinė Vakarų civilizacija buvo lyginta su Rytų civilizacijomis, lygiai kaip jos
dabar lyginamos tarpusavyje. Paskutinių šimtmečių didžiulis pokytis yra kur kas
rimtesnis už visas nukrypimus, kurie pirma pasireikšdavo dekadanso tarpsniais, nes jis
iš pagrindų pakeitė žmogaus veiklos kryptį. Ir ši permaina kilo tik iš Vakarų. Tad
kalbėdami apie nūdienos pasaulį mes turime omenyje vakarietišką mąstyseną,
išreiškiančią šiuolaikinę sampratą; kadangi Rytuose vis dar egzistuoja kitokia
mąstysena, atsižvelgdami į dabartines sąlygas, mes galime ją vadinti rytietiška.
Apskritai šios dvi sąvokos išreiškia vien faktinę padėtį, ir jei paaiškėtų, kad
viena šių mąstysenų yra tikrai vakarietiška, nes ji neseniai pradėjo gyvuoti, mes
tenorėtume nurodyti Rytams ir Vakarams bendrą antrosios šaltinį, kurio pradžią,
tiesą pasakius, reikia susieti su pačios žmonijos pradžia, nes tai mąstysena, kurią
galima apibūdinti kaip normalią, ko gero, įkvėpusią daugmaž visas mums žinomas
civilizacijas, išskyrus vieną – šiuolaikinę Vakarų civilizaciją.
Kai kurie žmonės, nė nepasivarginę įsigilinti į
mūsų knygas, manosi galį mums prikišti, esą mes teigiame, kad visos tradicinės
doktrinos kilo iš Rytų ir kad net antikos laikais Vakarai visąlaik perimdavo tradicijas
iš Rytų; nieko panašaus mes nesame rašę ir net nepiršę tokios nuomonės, nes
suprantame, jog tai – netiesa. Iš tikrųjų tradiciniai duomenys
aiškiai prieštarauja panašaus pobūdžio teiginiui: visur akivaizdžiai patvirtinama,
kad pirmapradė dabartinio ciklo tradicija atsirado hiperborėjų2
regionuose; vėliau skirtingais periodais atplūsdavo keletas jos srautų, ir vienas
svarbiausių, bent jau iš tų, kurių pėdsakų lig šiol aptinkama, neabejotinai sklido
iš Vakarų Rytų link. Visgi tai gan tolimi laikai, vadinami „priešistoriniais“, ir
jie nelabai siejasi su mūsų tema. Tad pirmiausia galime teigti, kad jau nuo seno
pirmapradės tradicijos židinys yra Rytai, iš kur kilo nūnai atrandamos įvairios šios
doktrinos formos; be to, dabartiniu metu tikroji tradicijos dvasia ir visa, kas su ja
susiję, be Rytų atstovų, daugiau neturi kitų autentiškų atstovų.
Kad užbaigtume šiuos samprotavimus, mums taip pat
dera paaiškinti, tegu ir glaustai, tam tikras „Vakarų tradicijos“ atgaivinimo
idėjas, kurias į dienos šviesą kelia įvairūs šiuolaikinės visuomenės sluoksniai;
šios idėjos pirmiausia svarbios todėl, jog parodo, kad esama protų, kurių netenkina
šiuolaikinis nihilizmas, kurie jaučia poreikį to, ko negali pasiūlyti mūsų laikas,
kurie nujaučia, kad vienintelis būdas nūdienos krizei įveikti – atsigręžti į
vienokią ar kitokią tradiciją. Deja, „tradicionalizmas“ ne tas pat, kas tikroji
tradicinė dvasia: jis tegali būti ir dažniausiai tėra tik polinkis, daugmaž miglotas,
gilesnio pažinimo nesiekiantis troškimas, kuris, dabartiniais mūsų dvasinio sąmyšio
laikais, paprastai skelbia fantastines ir menamas koncepcijas, neturinčias jokio rimto
pagrindo. „Tradicionalizmui“ pagrįsti nesurandama autentiškesnės tradicijos, todėl
išmąstomos niekad neegzistavusios pseudotradicijos, taip pat neturinčios principų,
kuriais jį būtų galima pakeisti; visa tai parodo visišką nūdienos pasaulio
sumaištį ir, nesvarbu, kokie būtų autorių ketinimai, jų mėginimai baigiasi tik tuo,
kad dar labiau supainioja nestabilią padėtį. Iš šių koncepcijų mes primindami
paminėsime tik tariamąją „Vakarų tradiciją“, kai kurių okultistų sukurptą iš
mišrių, tarpusavy nederančių elementų ir sumanytą pirmiausia kaip prieštarą,
konkuruojančią su nemažiau menama teosofų „Rytų tradicija“; mes daug kalbėjome
apie šiuos dalykus kitur, ir dabar verčiau iškart pereikime prie kelių kitų, regis,
vertesnių dėmesio, teorijų apžvalgos, nes jos bent jau rodo siekį remtis iš
tikrųjų egzistuojančiomis tradicijomis.
Mes ką tik paminėjome tradicinę srovę iš Vakarų
regionų; senovės autorių pasakojimai apie Atlantidą rodo jos kilmę; kai po paskutinio
didžiojo kataklizmo praeityje šis žemynas dingo, atrodo, neabejotina, kad jo tradicijos
liekanas perėmė įvairūs kiti regionai arba kad jos susimaišė su kitomis jau
egzistuojančiomis tradicijomis, daugiausia su didžiosios hiperborėjų tradicijos
atšakomis. Visai galimas daiktas, kad keltų mokymas yra vienas iš šio susiliejimo
rezultatų. Mes toli gražu nesirengiame to ginčyti, bet gerai pagalvokime apie šitai:
„atlantiškąja“ vadinamoji kultūra išnykusi jau tūkstantmečius metų kartu su ja
pagimdžiusia civilizacija ir žlugo tik dėl klystkelio, kurį tam tikrais atžvilgiais
galima lyginti su nūdienos mūsų matomu klystkeliu, bet neišleidžiant iš akių vieno
esminio skirtumo – anuometinė žmonija dar nebuvo įžengusi į
Kalijugos (Kaliyuga3) amžių; taip pat toji kultūra
priklausė tik antrajam mūsų ciklo periodui, ir būtų didžiulė klaida mėginti ją
tapatinti su pirmaprade tradicija, iš kurios kilusios visos kitos ir kuri vienintelė
lieka nuo pradžios iki pabaigos. Mes neketiname čia pateikti visos mūsų teiginius
pagrindžiančios medžiagos; pasitenkinsime tik išvada, jog nūnai neįmanoma atgaivinti
„atlantiškosios“ tradicijos ar net daugmaž tiesiogiai prisilytėti prie jos; be to,
tokie mėginimai primena daugiau fantazijas negu tikrovę. Nemažiau tikra, jog gali būti
įdomu patyrinėti vėlesnėse tradicijose sutinkamų elementų kilmę, jei tik imsimės
visų atsargumo priemonių nuo kai kurių iliuzijų apsisaugoti; bet šitie tyrinėjimai
negali baigtis tradicijos, nepritaikytos nūdienos pasaulio sąlygoms, atgaivinimu.
Esama ir kitų srovių, norinčių save sieti su „keltizmu“,
ir kadangi jos primena ne taip nuo mūsų nutolusį dalyką, gali pasirodyti, jog tai, ką
jos siūlo, yra ne taip netikroviška; bet, kita vertus, kur jos šiandien rastų gryną
ir pakankamai vitališką „keltizmo“ formą, kuria būtų galima pasiremti? Kalbame
visai ne apie archeologines ar paprasčiausiai „literatūrines“ rekonstrukcijas,
kurių jau kelios pasirodė. Kalbama visai ne apie tai. Teisybė, kad atpažįstami ir
tebenaudojami „keltizmo“ elementai mus pasiekė per įvairius tarpininkus, tačiau jie
dar toli gražu nėra vientisa tradicija; be to, keista, kad ši tradicija tose šalyse,
kuriose ji kadaise gyvavo, yra labiau užmiršta nei daugelio toms šalims iš esmės
svetimų civilizacijų tradicijos. Ar tai nėra gera dingstis susimąstyti ypač tiems,
kurie dar nėra visiškai pasidavę išankstinėms nuostatoms? Maža to, mes galime
sakyti, kad tokiais atvejais, kai tenka analizuoti išnykusių likusius civilizacijų
pėdsakus, nėra įmanoma jų suprasti, nepalyginus su analogiškais dar gyvų tradicijų
elementais; tai tinka ir patiems viduramžiams, kuriuose galima įžvelgti daugybę
dalykų, netekusių prasmės šiuolaikiniams Vakarams. Tik palaikant ryšį su
tebegyvuojančiomis tradicijomis galima atgaivinti tai, kas dar išsaugojo bent lašelį
gyvasties; ir čia, kaip jau mes ne kartą esame nurodę, didžiulę paslaugą Vakarams
gali padaryti Rytai. Mes neneigiame, kad šiokia tokia „keltiška dvasia“ išliko ir
dar gali įvairiomis formomis pasireikšti, tačiau kai mums teigiama, esą išliko
nepakitę dvasiniai druidiškos tradicijos centrai, mes laukiame, kad mums pateiktų
įrodymų, o kol kas mums tai atrodo labai abejotina, gal apskritai neįtikinama.
Tikra yra tai, kad krikščionybė viduramžiais
sugėrė gyvybingiausius keltiškus elementus; šiuo atžvilgiu „Šventojo Gralio“
legenda su visais jos atributais yra ypač įtikinamas ir reikšmingas pavyzdys. Mūsų
manymu, jei Vakarų tradicija būtų atkurta, ji būtinai reikštųsi religine forma
pačia siauriausia to žodžio prasme, o ja galėtų būti tik krikščionybė, nes, viena
vertus, visos kitos formos yra pernelyg svetimos Vakarų mentalitetui, o antra, tik
krikščionybėje, tiksliau – katalikybėje, išliko tradicinės dvasios rudimentų.
Kiekvienas šį faktą ignoruojantis „tradicionalistinis“ mėginimas neišvengiamai
pasmerktas žlugti, nes yra nepagrįstas; juk aišku, kad statyti reikia tik ant tvirto
pagrindo, o kai nutrūksta tęstinumas, kiekviena rekonstrukcija yra dirbtinė ir
negyvybinga. Jei kas prieštarautų, kad mūsų laikais pati krikščionybė ir jos gili
prasmė nėra suprantamos, atsakytume, kad ji bent savo forma išsaugojo visa, ko reikia
minėtam pagrindui. Realiausias ir vienintelis bandymas, kuris nesudužtų tiesiogiai
susidūręs su nenugalimomis kliūtimis, atkurti ką nors panašaus į tai, kas egzistavo
viduramžiais, ir pritaikyti dabarties aplinkybėms; kad būtų atkurta visa, kas
Vakaruose prarasta, derėtų pritaikyti išlikusias tradicijas, kaip mes jau nurodėme, o
pritaikymo darbą užbaigti galėtų tik glaudžiai sutelktas intelektualinis elitas. Visa
tai jau esame sakę anksčiau, tačiau neprošal dar kartą tai pabrėžti, nes šiuo metu
laisvai kursuoja pernelyg daug padrikų svajų ir dar todėl, kad dera įsisąmoninti, kad
jei elitas, pagal apibrėžimą turįs būti anapus visų formų, galės užtikrintai
sugerti Rytų tradicijas, vis dėlto jos net ir po nenumatytų transformacijų niekada
negalės tapti savomis daugumai vakariečių, kuriems jos nėra skirtos. Jei Vakarų
elitas sugebės susiformuoti, tai dėl mūsų jau minėtos priežasties jam prireiks tikro
Rytų mokymo pažinimo, kad galėtų atlikti savo vaidmenį, bet tiems, kuriems reikės
tik nuskinti jų darbo vaisius ir kurių bus labai daug, nereikės žinoti šių dalykų,
o tų doktrinų daroma įtaka neabejotinai, ir bet kuriuo atveju jiems visiškai
nesuvokiamais būdais, visgi bus tokia pat reali ir veiksminga. Mes visąlaik tik ir
kalbėjome apie tai, bet tikėjome turį pakartoti čia kuo aiškiau, nes jei ir niekada
nebūsime daugumos iki galo suprasti, tai bent galime tikėtis, kad mums nepriskirs
veiklos motyvų, su kuriais mes neturime nieko bendra.
Bet kadangi mums labiausiai rūpi dabartinė
padėtis, visas prognozes palikime ateičiai nuošalyje, nes pirmiausia mes turime
rūpintis tik esama padėtimi ir trumpam grįžkime prie mūsų stebimų „Vakarų
tradicijos“ atgaivinimo idėjų. Užteks vienos pastabos, parodančios, kad su šitomis
idėjomis, jei galima taip išsireikšti, „ne viskas tvarkoje“: mat jos kone visad
nuspalvintos didesnio ar mažesnio priešiškumo Rytams. Reikia pridurti, jog tokia dvasia
nėra svetima ir krikščionybe besiremiantiems žmonėms: bet kokia kaina jie mėgina
aptikti realiai neegzistuojančius prieštaravimus; pasigirsta net tokių absurdiškų
nuomonių, kad jei krikščionybės ir Rytų doktrinose mes matome tas pačias idėjas ir,
be to, išreikštas bemaž vienoda forma, vis tiek jų prasmė abiem atvejais yra ne ta
pati ar net priešinga. Žmonės, išsakantys panašius teiginius, parodo, jog kad ir
kokie būtų jų reikalavimai, jų tradicinių doktrinų supratimas nelabai pasistūmėjo
į priekį, nes jie neįžvelgė vidinės vienovės, slypinčios už visų išorinių
formų įvairovės. Tokie žmonės atkakliai nenori pripažinti tapatumo net ten, kur jis
tiesiog akivaizdus. Todėl ir krikščionybę jie suvokia tik paviršutiniškai, o jų
supratimas neatitinka tikrosios tradicinės doktrinos sampratos, kuri, būdama tobula
sinteze, galioja visoms galimoms sritims; jiems trūksta pamatinio principo, ir todėl
juos labiau paveikusi šiuolaikinė mąstysena nei mano patys, nors kaip tik tokiai
mąstysenai jie ir siekia pasipriešinti; todėl jų lūpose žodis „tradicija“ įgyja
kitą prasmę, negu tą, kurią jai suteikiame mes.
Mūsų laikais, paženklintais proto sumaišties,
žodis „tradicija“ dažnai vartojamas netiksliai, visokiems niekams, pavyzdžiui,
paprastai nereikšmingiems ir neseniai atsiradusiems papročiams apibūdinti. Mes taip pat
kitur pažymėjome, kad panašiai piktnaudžiaujama ir žodžiu „religija“. Derėtų
nepasikliauti kalbos nukrypimais, nes jie atspindi atitinkamų idėjų išsigimimą; taip
atsitinka todėl, kad dažnai save tituluojantis „tradicionalistu“ gerai nesuvokia
tikrosios žodžio „tradicija“ prasmės. Savo ruožtu mes griežtai atsisakome
suteikti šią prasmę viskam, kas priklauso vien žmogiškajai sferai; čia pravartu
atkreipti dėmesį dabar, kai nuolat vartojami tokie išsireiškimai, kaip, pavyzdžiui,
„tradicinė filosofija“. Filosofija, būdama tuo, kuo yra, neturi jokios teisės
vadintis „tradicija“, nes yra susijusi vien su racionaliu lygmeniu, ir tai galioja net
tuomet, jeigu ji ir neneigia už šio lygmens plytinčios realybės. Filosofija tėra
žmoniškųjų individų be kokio nors antžmogiško apreiškimo ar įkvėpimo mąstysenos
produktas, vadinasi, ji yra vien pasaulietinė (profane). Be to, nepaisant tam
tikros kategorijos žmonių puoselėjamų iliuzijų, neužtenka „knyginio“ mokslo
nukreipti teisinga linkme epochai ar rasei būdingą mentalitetą; tam reikia visai kito
dalyko, o ne filosofinės spekuliacijos, kuri net palankiausiomis sąlygomis yra iš
prigimties visiškai išorinis ir perdėm verbalinis, o ne realus reiškinys. Prarastąją
tradiciją galima atkurti ir atgaivinti tik išlaikant ryšį su gyvosios tradicijos
dvasia, o nūnai, kaip jau esame sakę, ši dvasia gyvuoja tik Rytuose; vis dėlto svarbu,
kad Vakaruose bent apsireiškė siekis grįžti prie tradicinės pasaulėžiūros, nors
tai tėra tik siekis, ir nieko daugiau. Kai kurių antimodernistinių sąjūdžių
reakcijos, dar ne iki galo susiformavusios, tik sustiprina šį mūsų įsitikinimą; nors
jie yra puikus neigimo ir kriticizmo pavyzdys, tačiau jiems dar toli ligi tikrojo
intelektualumo, nes juos riboja pernelyg siauras mentalitetas. Vis dėlto tai liudija tam
tikrą proto būklę, kurios dar visai neseniai nebūtų pavykę rasti nė žymės, ir
bent parodo, kad jei ne visus vakariečius tenkina vien materialinė moderniosios
civilizacijos raida, tai jie galbūt dar nevisiškai praradę išsigelbėjimo viltį.
Kad ir kaip ten būtų, jei Vakarai vienaip ar kitaip
sugrįžtų prie savo tradicijos, kartu būtų išspręsta ir visai išnyktų jų
priešprieša Rytams, nes jos šaknys tėra vakarietiškas iškrypimas, t. y. –
tradicinės ir antitradicinės pasaulėžiūrų priešprieša. Taigi, priešingai nei mano
tie, kuriuos minėjome anksčiau, grįžimas prie tradicijos galėtų būti savitarpio
supratimas (entente) su Rytais, kuris iškart įmanomas tarp visų analogiškus ar
vienodus elementus turinčių civilizacijų. Pridursim, jog panašus savitarpio supratimas
galimas tik remiantis šiais bendrais principais, kurie paklotų tam būtiną pamatą.
Tikras tradicinis požiūris visad ir visur yra iš esmės toks pats, ir nesvarbu, kokią
formą įgautų; skirtingos formos, nulemtos skirtingų mąstysenų ir skirtingų laiko
bei vietos aplinkybių, tėra tos pačios tiesos apraiškos. Bet šią vidinę vienovę,
slypinčią po įvairovės regimybe, gali įsisąmoninti tik tas, kuris įstengia
pažvelgti grynojo intelekto požiūriu. Be to, kaip tik intelekto plotmėje glūdi tie
principai, iš kurių paprastai išplaukia visa kita arba kaip pasekmės, arba kaip jų
daugiau ar mažiau nutolę pritaikymo būdai. Todėl jei norima tikrai gilaus tarpusavio
supratimo, pirmiausia reikia susitarti dėl šių kertinių principų, nes jie yra
svarbiausi, o juos deramai supratus, visa kita išsispręs savaime. Reikia pažymėti, kad
šis principų pažinimas ir yra pažinimas par excellence, metafizinis pažinimas
tikrąja to žodžio prasme; jis, kaip ir patys principai, yra universalus, taigi
visiškai nepriklauso nuo individualių nuostatų, kurios, priešingai, ima reikštis tik
pradėjus jas taikyti; ši intelekto sfera yra vienintelė, kuriai nereikia pritaikyti
skirtingų mentalitetų. Kita vertus, joje atlikus būtiną darbą, tereikia tik plėtoti
rezultatus, ir susitarimo bus pasiekta visose kitose srityse, nes, kaip jau esame sakę,
kaip tik nuo šio lygmens tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso visa kita; priešingai,
kurios nors srities susitarimas visuomet bus netvirtas ir nepatikimas, jeigu nebus paisoma
principų, ir primins veikiau diplomatinę sutartį, o ne tikrą savitarpio supratimą.
Štai kodėl mes darsyk pabrėžiame, kad tikrasis supratimas atsiranda tik iš viršaus,
o ne iš apačios, ir tai derėtų suvokti dvejopai: reikia pradėti nuo aukščiausio
lygio, t. y. nuo principų, ir pamažu leistis iki įvairių žemesnių lygių, griežtai
laikantis hierarchinės subordinacijos; savo prigimtimi tai yra išrinktųjų
intelektualų triūsas tikriausia ir tobuliausia žodžio prasme: tai – išskirtinai
intelektualaus elito darbas, nors, mūsų galva, kitokio elito apskritai nėra, o visi
išoriniai socialiniai skirtumai, mūsų požiūriu, yra visiškai nesvarbūs.
Šie samprotavimai turėtų parodyti, kiek daug
stinga šiuolaikinei Vakarų civilizacijai, kad ji būtų normali ir visavertė ir kad
galėtų realiai susitarti ne tik su Rytų civilizacijomis, bet ir su savimi; iš tiesų
abu klausimai yra taip glaudžiai susiję, kad iš esmės jie yra vienintelis klausimas, o
kodėl taip yra, mes esame paaiškinę anksčiau. Dabar išsamiau atskleisime esmę
antitradicinės pasaulėžiūros, kuri iš tikrųjų yra modernistinė ir kurios pasekmes,
negailestingą logiką galime įžvelgti nūdienos įvykiuose; bet prieš tai būtina
išsakyti dar vieną pamąstymą. Vis dėlto būti „antimodernistu“ nereiškia būti
„antivakariečiu“; priešingai, tai siekis dėti visas pastangas, kad išgelbėtume
Vakarus nuo savo paties pragaišties; kita vertus, savo tradicijai ištikimas rytietis
negali galvoti kitaip negu mes patys; juk akivaizdu, kad kur kas mažiau yra Vakarų
priešininkų apskritai – toks priešiškumas būtų tikrai beprasmis nei su
šiuolaikine civilizacija siejamų Vakarų priešininkų. Kai kas nūnai kalba apie „Vakarų
gynybą“, ir tai išties keista, nes, pamatysime vėliau, kaip tik Vakarai grasina
įtraukti visą žmoniją į savo chaotiškos veiklos sūkurį. Keista ir visiškai
nepateisinama, kad jie su kai kuriomis išlygomis mano, kad ši gynyba turi būti
nukreipta prieš Rytus, nors tikrieji Rytai nė neketina ką nors pulti ar dominuoti, jie
tesiekia išsaugoti savo nepriklausomybę bei ramybę, o tai, visi sutiks, yra teisinga ir
pagrįsta. Iš tiesų Vakarams būtina gintis, tačiau tik nuo savęs ir savo tendencijų,
kurios, jei bus plėtojamos iki galo, neišvengiamai nuves juos į visišką žlugimą ir
destrukciją. Štai todėl būtina reikalauti „Vakarų reformos“, o jei tokia reforma
bus tuo, kuo privalo būti, t. y. tikru tradicijos atkūrimu, tai natūralu, kad tuomet
bus galima susikalbėti su Rytais. Mes patys prašome prisidėti, kiek jėgos leidžia,
prie šios reformos ir tarpusavio supratimo – be abejo, jei dar liko laiko ir jei galima
pasiekti rezultatą, kol neįvyko galutinė katastrofa, į kurią sparčiai rieda
dabartinė civilizacija. Tačiau net jei šios katastrofos išvengti jau per vėlu, vis
dėlto pastangos nenueitų perniek, nes padėtų bent iš anksto pasiruošti „atrankai“,
apie kurią esame kalbėję pačioje pradžioje, ir išsaugoti elementus, kurie,
pergyvenę šiuolaikinio pasaulio žūtį, taptų ateities pasaulio užuomazgomis.
Versta iš:
Guénon R. LA CRISE DU MONDE MODERNE.
Paris: Gallimard, 2002
1 R. Guénonas turi omenyje
savo knygą „Rytai ir Vakarai“. (Čia ir toliau – vert. past.) (Atgal>>>)
2 Hiperborėjai – pasak
senovės graikų, mitinė tauta, gyvenusi pačioje Šiaurėje, Apolono tarnai, žyniai ir
numylėtiniai. (Atgal>>>)
3 Šičia dera paaiškinti
indų chronologinį skaičiavimą. Vientisas didysis kosminis ciklas senovės Indijoje
buvo vadinamas kalpa. Jo trukmė – 4 320 000 000
žemės metų. Šį ciklą sudaro 14 periodų (Manvantaras), o pastarieji skyla į 71
Didįjį tarpsnį (Chaturyuga), kurių kiekvienas savo ruožtu
dalijasi dar į 4 laiko periodus, arba jugas (yuga): Satjajuga
(aukso amžius – 1 728 000 metų), Tretajuga (sidabro amžius – 1 296 000 metų),
Dvaparajuga (vario amžius – 864 000 metų) ir Kalijuga (geležies
amžius – 432 000 metų) – tamsos ir blogio laikotarpis, apimantis ir mūsų laikus. Eilinį kiekvienos naujos jugos trukmės sumažėjimą atitinka žmogaus gyvenimo
trukmės sumažėjimas ir kartu papročių ir intelektinis smukimas. Žmonija, anot šios teorijos, dabar gyvena 5 100 Kalijugos metais, kai pasaulyje
klesti blogis ir neteisingumas. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|