|
<< Atgal
|
VYTAUTAS RIMKEVIČIUS
N o v e l ė s |
V y t a u t o R i m k e v i č i
a u s (19301991), prozininko ir dramaturgo, kūrybinis palikimas gausus, ne
visas dar išleistas. Stalčiuje liko gulėti 1989 m. autoriaus
sudaryto rinkinio 76 novelės apie meilę mašinraštis. Iš jo spausdiname keturias noveles.
Šiemet V. Rimkevičiui būtų sukakę
75-eri.
Užgeso šviesioji saulelė,
užgeso!..
Aktorius
Faustas ir Margarita
Kas ji?
Į viršų
Užgeso šviesioji saulelė, užgeso!..
raudojo skardžiais balsais septynios raudotojos
mirusio siuzereno, visų baudžiauninkų tėvo ir maitintojo. Jos stovėjo prie siuzereno
rūmų kolonų, tikro juodojo marmuro kolonų, kurias atgabeno iš tolimų šalių. Netgi
tos kolonos, apkibusios ryto rasa, atrodė, rauda savo šeimininko, kuris jau nebeišeis
iš rūmų, neberegės šviesiosios saulelės. Šunidėje skalijo šimtas medžioklinių
šunų, kai kurie net kaukė, nes kiekvieną ankstyvą rytą, kai juos sočiai šerdavo
kauleliais su mėsa, čionai ateidavo ir siuzerenas medžiotojų medžiotojas. Šį
rytą tie šėrikai, išgirdę, kad nebėra siuzereno, vis dar nėjo pas šunis, o
išvirę, kas jiems skirta, graužė nuo kaulų mėsą ir taukuotomis lūpomis šaipėsi
iš šunų skalijimo. Žirgininkai kieme šankino eikliuosius žirgus, kurių daugybę
turėjo siuzerenas, net arabiškų. Žirgai muistėsi ir pakreipę galvas vartė dideles
akis taip pat nematydami savo šeimininko, geriausio jojikų jojiko, kuris juos rytais iš
savo baltos rankos palepindavo cukriuku. Raudõs, šunų kauksmo ir lojimo, žirgų
žvengimo buvo pilnas kiemas, ir tie garsai, atsimušę į netolimo miško sieną, aidėjo
tolyn, vis tolyn.
Gandas jau buvo pasklidęs visose penkiose
vasalystėse: mirė siuzerenas, mirė tėvas ir maitintojas! Baudžiauninkai savo
dūminėse pirkiose tyliai šnabždėjosi: pagaliau galą gavo tas žmonių lupikas ir
erodas! Bet išėjo iš savo pirkių, rodė liūdnus veidus, lyg labai išgyventų ir
gedėtų, nes daug akių ir ausų turėjo siuzereno rūmai ir tarp baudžiauninkų, o
skundikai rūmuose buvo taip mėgstami, kad jų visi bijojo.
Siuzereno vasalai, visi penki, žinojo, ką daryti
kiekvienas turi parašyti laišką Šventajam Petrui. Įdės tuos laiškus siuzerenui
į karstą, Šventasis Petras perskaitys ir tuojau supras, kokia dievobaiminga ir šviesi
siela prie dangaus vartų sustojo, atvers tuos vartus ir lieps archangelams trimitais
trimituoti. Įdėti laiškus į kilmingojo karstą jau seniai buvo įprasta. Palinkę prie
stalų, vis žąsies plunksną makteldami į juodą rašalą, vasalai kūrė laiškus,
kiekvienas norėjo pirmas prišuoliuoti prie siuzereno rūmų, jog visi matytų, kad jis
gedi ir trokšta siuzerenui dangaus karalystės.
Tuo metu Rykūnas atnešė prie kolonų didelę
juodą vėliavą ir juodą urną. Kiti dvarai turėjo Rykūnes, o šis Rykūną, kuris
tvarkė visus reikalus. Siuzerenas, nors ir būdavo labai galantiškas baliuose su visomis
moterimis, nepakentė moterų giminės, labai jam neaiškios. Todėl ir pastatė visų
dvartarnių priešakyje Rykūną, parinkęs tokį, kad nuo jo balso piestu stodavo plaukai
ir sušlapdavo kojų padai. Rykūnas vėliavą įstatė į tam skirtą prie kolonos
pritvirtintą movą ir po nusvirusiais juodais audeklais padėjo urną, į kurią įmes
vasalai, o ir visi kiti, kas labai gedi siuzereno, laiškus Šventajam Petrui. Tai
atlikęs atsisuko į moteris, vis tebealasavojančias skardžiais balsais, ir suriko:
Užsičiaupkit! Ar šitaip reikia raudoti? Ar
šitokiam raudojimui aš jus pakviečiau? Šaukiat lyg pjaunamos! O kur graudumas jūsų
balsuose? Graudumo negirdžiu, šliundros!
Kad neišeina graudžiai, atsiliepė viena,
matyt, drąsiausia. Velionio mes nematome, tai todėl graudumas neišeina.
Jį balzamuoja! atsakė Rykūnas.
O ką reiškia balzamuoja?
Tamsybė! Prikimš jo pilvą visokių žolių,
prileis į lašinius visokios velniavos, užsispiritavęs jau pats yra ir jo kūnas
bus kaip gyvo. Galėsit į jį žiūrėti, o jis ilgai gulės ir nesmirdės.
Vaje vaje! tarė moterys. Vaje vaje!
Rykūnas taip dėbtelėjo į jas, kad tos vėl
užtraukė, bet jau graudžiau:
Užgeso šviesioji saulelė, užgeso!..
Piestu atsistojo žirgas prie kolonų. Jį sustabdė
vasalas, juodu apsiaustu apsisiautęs, juodą raištį užsirišęs ant rankovės. Nušoko
nuo žirgo ir priėjęs apkabino Rykūną:
Reiškiu užuojautą šia gedulinga proga! Kas
galėjo pagalvoti! Ne be reikalo senovės romėnai sakė: memento mori! juoda
pirštine apmauta ranka padavė juodą voką. Šios juodos kolonos simbolizuoja mūsų
liūdesį, kylantį Dievopi! tarė.
Rykūnas apžiūrėjo voko antspaudus ir nuleido jį
į urną:
Dėkoju už užuojautą. Gedime, gedime.
Šventasis Petras džiaugsis skaitydamas tamistos filosofinius samprotavimus.
Aš tiktai kuklus mūsų nepamirštamojo
tarnas. Kai išgirdau šią liūdną žinią, nepakeliamas liūdesys sugniaužė man
krūtinę,! O tempore, o mores!
Šis vasalas buvo vadinamas Filosofu, nes mokėjo
lotyniškai ir Romoje buvo lankęsis. Juodu su siuzerenu kartais užsidarydavo ir, matyt,
disputuodavo filosofiniais klausimais, nors dažnai tas disputas baigdavosi greitu
Filosofo bėgimu per menes, o jį su bizūnu rankoje vydavosi siuzerenas. Filosofo veidas
buvo toksai raukšlėtas, tarsi kas būtų tą veidą lyg keptą obuoliuką taip
suspaudęs, jog atrodė, kad jis visą laiką šypsosi sardoniška šypsena.
Turiu garbės! užšoko Filosofas ant žirgo
ir nušuoliavo.
Netruko pasirodyti ir antras vasalas su žydru
laišku rankoje. Tai buvo Dainius, dainomis linksminęs siuzereną.
Ir nulinko mūsų dobilo galva! tarė jis ir
nulenkęs galvą pastovėjo priešais juodą vėliavą.
Trečiasis atlakino geltoną voką ir pasakė:
Tegul danguose mano voko spalva primins
mūsiškiams geltonas kviečio varpas!
Šis vasalas buvo geras gaspadorius, jo kviečių
viršūnėmis katė galėjo bėgti nenukrisdama, ir jo žmonės buvo sotūs. Bažnyčioje
jie išsiskirdavo iš kaimynų savo stotu ir nulinkusiais, lyg linų grįžtės, ūsais.
Ketvirtuoju atskubėjo medžiotojas ir padavė
žalią voką:
Kad girias primintų! jis nuėjo pas
skalijančius ir kaukiančius šunis.
Paskutinis, penktasis, fajetonu atvažiavo Sukčius.
Taip jį visi vadino, nes kartais net pats save apvogdavo paslėpdavo kokį nors
daiktą, paskui ieškodavo ir nerasdavo. Rykūnas, jo baltą voką apžiūrėjęs, tarė:
Pasirašyk, kas esi, kad Šventasis Petras
žinotų.
Garbingasis žmogau! Argi Šventasis Petras gali
ko nežinoti! Jis viską žino!
Velnias nematė! tarė Rykūnas. Visi
pasirašė, tai žinos, kad paskutinis laiškas yra Sukčiaus.
Rykūnas pakėlė urną ir ant ištiestų rankų ją
nešdamas kilo rūmų laiptais. Šernų knyslės, briedžių ragai, stirnų galvos
stirksojo ant sienų, o laiptų viršuje laukė šienu iškimšta meška, vilkas,
išvertęs stiklines akis. Ir briedis. Ant sienų visur kabėjo šarvai, kalavijai, net
meška laiptų viršuje letena apgniaužusi laikė ietį. Siuzerenas buvo labai įtarus
(nors niekas prieš jo gyvastį nesikėsino) ir dėl viso pikto žiūrėjo, kad ginklas
visur būtų po ranka. Rykūnas su juoda urna ant ištiestų rankų žygiavo per
kambarius, menes, kojos spyriu atverdamas duris. Paskutines duris atidarė ranka, urną
pakišęs po pažastim. Įėjo į apytamsį būstą, išklotą meškų kailiais, čia
buvo siuzereno miegamasis. Ant kailių prie midaus ąsočio gulėjo pats siuzerenas. Jis
atsisėdo, sriūbtelėjo midaus, padėjo ąsotį ir užplėšęs savo ilgus marškinius
šluostėsi jais ašaras:
Kaip jos rauda! Kaip moterys rauda!
Visos vasalystės rauda nuo ankstyvo ryto, o
kilmingasai! tarė Rykūnas. Jo balsas, kai kalbėdavo su siuzerenu, būdavo kimiai
švelnus, o pats visu kūnu pasvirdavo į šeimininko pusę. Ašaros upeliais teka!
Kaip jie mane myli! Ką jie bedarys, kai aš iš
tikrųjų ištiesiu kojas! Tu žinai, kad aš esu velniškai įtarus! Bet kai šitaip!..
ir jis kukčiojo į marškinių sterblę. Rykūnas pagarbiai laukė. Iki pat šiol jis
nesuprato siuzereno: radęs kregždę katino nukąsta galva, jis apsiašaroja, o
plakinyčioje, kai jo įsakymu plakdavo žmogų, žiūrėdavo, kad kirčiai būtų kaip
reikiant, ir linksmiausiai juokaudavo su Rykūnu.
Jis išmokė garbinti save. Jau nuo pat ankstyvo ryto
prie jo durų stovėdavo išsirikiavę vasalai bei didikai. Šitoks etiketas esąs
karaliaus, girdėjo siuzerenas, todėl ir laikėsi jo savo rūmuose. Gerokai palaukęs,
didikus įleisdavo į miegamąjį, jie džiaugsmingai linkėdavo siuzerenui labo ryto, o
šeimininkas, tupėdamas ant puodo ar aprengiamas, maloniai su jais juokaudavo. Žinoma,
jeigu reikdavo, rėždavo kuriam nors į dantis. Ir didikai, ir baudžiauninkai
turėjo žinoti, kad jis yra jų tėvas ir geradėjas, Dievo atsiųstas juos valdyti,
iš jo malonės jie valgo duoną ir turi rudines. Nepaklusniuosius plakinyčion! Ant
pastato be langų jis liepė užrašyti Plakinyčia, kad visi žinotų, kokia
bausmė jų laukia. Kadangi retas baudžiauninkas skaityti temokėjo, po tuo žodžiu
liepė nupiešti rykščių ryšulį. Jį garbino jau be perstojo, o jis norėjo vis
didesnės garbės, bet didesnės nebegalėjo sugalvoti. Ir tada jis sudūmojo savo mirtį.
Tiesa, buvo pasiligojęs balnas labai smarkiai atmušė užpakalį ir ant jo iškilo
daug vočių. Kadangi sėdėti negalėjo, niekur nėjo, negalima juk leisti, kad kiti
sėdėtų, o jis stovėtų. Leisdamas dienas prie midaus ąsočio ir sudūmojo
pažiūrėti, kas dėsis, kai jis mirs. Į Rykūno klausimą O paskui kas bus? Kai
šunvotės užgis? atsakė: Ai, nesvarbu! Ką nors sugalvosiu! Ir štai rauda
prie kolonų moterys, o Rykūnas laiko rankose urną su laiškais Šventajam Petrui.
Atnešė vasalai verkdami, tarė Rykūnas.
Oi mielieji! Negaliu!.. Išeik! Aš skaitysiu ir
verksiu!
Rykūnas atatupstas išėjo. Siuzerenas trenkė
kumščiu į urnos viršų ir jį išlaužė. Išėmė laiškus, lyg kortas laikė rankoje
ir gėrėjosi jų spalvomis:
Mielieji mano!
Išgėrė midaus, vėl nušluostė ašaras, kad jos
nemiglintų raidžių, ėmė juodą Filosofo voką, nutreškino antspaudus, išėmė
baltą laišką, išlankstė ir ištiesęs ranką iš toliau geriau matydavo ėmė
skaityti:
Šventasai Dangaus vartų Raktininke, tegul Tavo
raktas niekada nesurūdija!
Tiesą bylosiu, tiktai tiesą! Pas Tave atėjo šitas
buvęs siuzerenas, kvailių kvailys. Jeigu tiktai kvailys, gal ir galima būtų jam
atleisti. Bet jis yra ne kvailys, o žmonių giminės skriaudikas, privertęs save
garbinti.
Būtumei matęs, Šventasai Petrai, koks patenkintas
būdavo jo snukis plakinyčioje, kai iš žmogaus kūno trykšdavo kraujai!
Jis dėjosi filosofu, įtikėjęs, kad gyvens
amžinai ir vis bus garbinamas. Visa jo filosofija tilpo jo pilve. Mane už lotynų kalbą
reiškiamas aukštas mintis ne kartą su bizūnu rankoje vaikėsi po savo rūmus.
Rašau tai, kad žinotumei, kas pas Tave atėjo, ir
tikisi, kad Tu jam atversi vartus į Rojaus sodus žydinčius. Prigarbino jį žemėje.
Tegul dabar velniai jį pagarbina pragaruos!
Parašiau šitai ir palengvinau savo širdį, o
Dangaus Raktininke! Iki pasimatymo, šventasis Dievo tarne, bučiuoju Tamistos šventą
ranką su šventu raktu tikėdamasis, kad man ji bus maloninga!
Stvėrė siuzerenas geltoną voką, jį atplėšė
net laišką įdrėksdamas ir skaitė:
Šventasis Petrai, dangaus vartų gaspadoriau,
pažiūrėk į Izidoriaus Artojo knygas tenai turėtų būti šio pono vardas
įrašytas. Apie jo darbus nerasi nieko parašyta ir tuo nesistebėk. Nes jis per savo
gyvenimą nieko nepadarė, tiktai valdė. Jeigu taip Dievo skirta buvo, ką gi, aš nieko
nesakau. Bet savo nuomonės neslepiu ir tu ją Dievui pasakyk.
Ar gali gyventi žmogus žemėje, turėti tos žemės
tiek, kad tik per dieną šuva tevaliotų apibėgt, ir nieko tai žemei neduoti? Pirmas
žemelės pajudinimas bus duobės iškasimas jam, ir tai ne jo, o kitų rankomis. Žemelė
mėgsta, kad ją žmogus apkutinėtų. Šitas neįbėrė nė vieno grūdo žemės
įsčiosna. Obuolys mūsų žemėje neturi blogo vardo ir jokie žalčiai jo neskina, o
kremta vaikai, kad sveiki būtų. Jis nepasodino savo rankomis nė vienos obelėlės ir
jokio ženklo nepaliko, kad jo gyventa. Pamatęs mano gražų javą, pavydėjo jam augumo
ir niršo, kad mano žmonės bus sotūs. Nes alkanas galvos tiktai apie duoną ir bučiuos
ranką, kuri išties kriaukšlį, o sotus galvos ir apie žemės tvarką, ir apie dangų.
Sukviesdavo jisai medžiotojus ir jie, bevaikydami žvėrelius, ištrempdavo mano javą,
nes sakė, kad jam tokia teisė duota: su žirgais lėkti per pasėlius. Jeigu Dievas
tokią teisę davė, pasakyk, raktininke, kad tai yra neteisinga. Jeigu Dievas pamatytų,
kaip alkani vaikai čiulpia savo kumštukus, tokią teisę tuojau panaikintų. Kaip Dievas
sako: neteiskite ir nebūsite teisiami. Aš neteisiu, nes žemėje teisingo teismo nėra,
nebuvo ir nežinau, ar bus. Dar Dievas sako: atleiskite jam, nes jis nežino, ką daro. O
aš sakau: neatleiskite, nes jis žinojo, ką daro. Nepyk, Petrai, už tokį mano laišką
pagyventumei žemėje, ne tokius rašytumei. Artojas.
Ponas metė laišką ant meškenų ir trypė jį
kojomis. Žydrą voką stvėrė.
Godotinas pone! Godotinas ponų pone, Šventasai
Petrai! Atleiski, kad niekingu savo balsu trukdau Tavo šventą ausį! Godotinas pone!
Godotinas pone! Mane čionai vadina dainium, bet pone pone! Argi mano niekingas balsas
gali lygintis su angelų chorais! Ir nulinko mūsų dobilo galva! šiandien
parašiau apie šitą sielą, priešais Tave stovinčią. Poezija yra poezija ji
privalo šlovinti karalius, mūsų ponus, Dievo leistus, o svarbiausia mūsų
Viešpatį aukščiausiąjį aukštybėse! Šlovinu, šlovinu, šlovinu!
Dabar apie reikalą. Aš esu žmogus tiesus,
sąžiningas ir privalau pasakyti teisybę, kad vėliau stovėdamas prie dangaus vartų
nebūčiau apkaltintas neteisybėmis. Šitas, kuris prieš Tave stovi, nėra vertas
garbingo žmogaus vardo. Jis mane vertė jį šlovinti dainomis. Būčiau pamėginęs
nepaklausyti jau seniai jis mane būtų pasiuntęs prie dangaus slenksčio. Šlovinau,
nes taip įsakyta buvo, o pono neklausyti nevalia. Jis visiškai neturėjo klausos,
bet prikaušęs midaus plyšodavo taip, kad gaidžiai krisdavo nuo laktų, o mes
privalėjome jam ploti ir girti jo vokalą. Negaliu nuslėpti, nes už tai baudžiamas
būčiau prie dangaus vartų: jis mane privertė jam padėti intymiu reikalu. Žmonos šis
tipas neturėjo, nes ir taip jam visose vasalystėse labai daug pirmų naktų tekdavo, vos
valiodavo apsidirbti. Kaip žinai, sako, ponui tai Dievo leista: pirmoji nuotakos naktis
tenka ne jaunikiui, bet jo ponui. Dėl to aš nieko nesakau, bet anas privertė mane kitus
jo vaikus nuo baudžiauninkių, vos gimusius, vežti ir padėti mieste prie prieglaudos
slenksčio. Argi buvo galima, o godotinas pone, be ašarų žvelgti į šių kūdikių
nekaltas akeles! Verkiu, verkiu, verkiu!
Jau lioviausi verkęs. Duoki, Petrai, šitam tipui
raktu per galvą ir į pragarą!
O godotinas pone, dangaus vartų Vėrėjau! Aš
laukiu nesulaukiu tos laimingos valandos, kai prie Tavo slenksčių ateisiu ir savo
nevertu balsu mūsų Viešpačiui himnus giedosiu!
Suplėšė ponas šį laišką ir apspjovė skutus,
nukritusius ant grindų. Paėmė žalią medžiotojo voką.
Seniai Perkūnas šitą turėjo nutrenkti,
nesuprantu, kodėl jį žemelė taip ilgai nešiojo. Nei jis medžiotojas taigi į
žvėrį, stovintį už dešimties žingsnių, nepataikydavo. Nei jis artojas pyragus
valgė, bet kviečio nuo miežio neskyrė. Nei jis maldininkas bažnyčioje sėdėdavo
užsidėjęs ant galvos padirbtus plaukus, gausiai prisūdytus baltų miltų, ir rūkydavo
pypkę, o kartą, kai pamokslas jam nepatiko, perkirto šoble kanauninkui Petrusevičiui
koją. Velnias žino, kas jis. Tai ir pasiųsk, Petrai, jį pas anksčiau minėtąjį,
tiktai didelį katilą tegul velniai jam parenka, labai riebus yra.
Liko paskutinis laiškas Sukčiaus.
Argi aš galėčiau įsiterpti į Jūsų
dievišką teismą teisingąjį! Ne ne ir dar kartą ne! Lieku nuolankus ir
dievobaimingas. Sveikinu Tave, Šventasai Petrai! Iki pasimatymo.
Ponas kaip stovėjo su ilgais marškiniais, taip ir
išbėgo iš rūmo. Raudotojos, jį išvydusios, išsigando:
Oi! Ai! Vai! Vajei vajei!
Vasalus čionai! suriko Rykūnui. Šitos
samdytos? paklausė.
Samdytos, atsakė Rykūnas.
Po kiek?
Po dešimt užsiprašė.
Po dešimt rykščių kiekvienai!
Rykūnas nušuoliavo kviesti vasalų. Tuojau atlėkė
raudonu drabužiu apsirengęs Linksmintojas taip liepė jį šaukti ponas, kuris buvo
įsitikinęs, kad karaliui iš paskos visados sekioja budelis. Raudondrabužis
Linksmintojas buvo ne budelis, tiktai žmonių plakėjas, labai mandagus, bet ranką
turėjo kietą.
Prašom, madamos, prašom! kvietė
Linksmintojas raudotojas į pastatą be langų. Moterys judėjo plakinyčios linkui dar
negalvodamos apie rykštes, tik stebėdamosi pono prisikėlimu iš numirusiųjų: vajei
vajei!
Prašom, madamos, prašom! Kuri pirmoji? Gal
padėti sijonėlius nusimauti?
Kad jų nepaliestų Linksmintojo rankos, moterys
pačios šoko iš sijonų, ėjo į plakinyčią ir gulėsi ant ožio. Ponas prižiūrėjo,
kad jos būtų tinkamai išplaktos, bet šį sykį tylėjo, nejuokavo, kaip mėgdavo
kitais kartais. Nuplaktosios turėjo pabučiuoti jam ranką.
Šunys, išvydę savo poną, šokinėjo taip, kad net
jų kankolai skambėjo. Jis glostė juos vis dar suspaudęs plonas lūpas ir galvojo:
nuplakti vasalus ir išvyti!
Kai išėjo iš šunidės, vasalai, visi penki,
įgužėjo į kiemą. Įrėmę į šonus rankas, jie ėjo prie savo pono ir kvatojosi. Tai
buvo jau nesuprantama negi jie jaučia, kas jų laukia? Priėję prie pono,
glėbesčiavo jį vienas per kitą ir vis kvatojosi šaukdami:
Mirsime iš juoko! Oi oi, negaliu! Nee! Leiskit
atsikvėpt! Šonus skauda! Ko su mumis nesijuoki, siuzerene? Tai pasilinksminom! Mirsiu
neužmiršiu! Juk mes žinojom! Rykūnas mums pasakė, kad tu ant meškenų, o ne
karste! Na ir parašėm tau! Na ir prikūrėm! Sakėm tai pasilinksminsim visi! Cha
cha cha! Cho cho cho!
Ir pono lūpos jau praplyšo jis dar nesikvatojo,
bet jau šypsojosi. Nagi iš tikrųjų velniai, ką sugalvojo! O jis viską rimtai
priėmė! Juk taip negalėtų būti, negalėtų! Velniai rautų, juokinga iš tikrųjų!
Perkūnėliai! Cha cha cha!
Nuošaly stovėjo Rykūnas ir gniaužė kumštį. Tai
jis patarė vasalams taip elgtis. Dabar jie visi jo kumštyje!
Į viršų
Aktorius
mes visi kartais esame truputį aktoriai. Bet šis
tikras aktorius. Profesionalas. Pažįstamas žmonėms iš kino filmų. Gatvėje,
troleibuse pastebėdavo, atpažindavo: štai aktorius Raimondas Raižys! Jam tai būdavo
malonu. Jeigu kokiame nors autobuse niekas neatpažindavo, pradėdavo garsiai su draugu
kalbėti apie kokį nors filmą, kuriame vaidino. Tuojau atsirasdavo, kas atpažindavo
jis tai pajusdavo negirdėdamas žodžių, iš žvilgsnių. Ir tai būdavo malonu ne
todėl, kad didžiuotųsi: aš aktorius! Ne. Tiesiog jau buvo įpratęs, kad jį
pastebėtų. Didžiuotis nebuvo kuo nei šiandien, nei vakar, nebus rytoj laukė
kankinančios repeticijos, ir niekad nežinai žmogus, į kokią sieną atsitrenksi, kaip
pereisi ją; o siena tikrai bus šitai žinai.
Šiandien laisva diena. Režisierius pasakė:
Galvokite patys sau, be scenos, be manęs. Vieni su savo vaidmenimis pamėginkite
nors kelias akimirkas pabūti juo, tuo kitu. Tai bus geriausia jūsų repeticija. Nors
šis spektaklis žaidimas. Mes žaisime Teisėją, Prokurorą, Budelį, Kaltinamąjį,
Advokatą. Diurenmato kūrinys Avarija parašytas kaip žaidimas. Bet jūs privalote
tikėti, kad esate prokurorai, teisėjai, kitaip nebus žaidimo, kitaip mūsų spektaklis
neteks prasmės.
Raižiui paskyrė Teisėjo vaidmenį. Svetimą viskuo
net ir Avarijos statymas Raižiui atrodė įtartinas. Salėje sėdės žmonės,
išgyvenę karą, pokario metus, tai ar verta prieš juos žaisti nors ir gražų, bet
tuščią žaidimėlį. Bet neprieštaravo, dėkok Dievui, kad tau režisierius skyrė
vaidmenį, nes sėdėsi kaip ne vienas sėdi, scenoje kelis mėnesius nepasirodysi. Jeigu
nori normaliai alsuoti, daugmaž normaliai gyventi scena būtina. Trisdešimties metų
įpratimas vaidinti tapo būtinybe. Ir varginančia, ir maloniai svaiginančia.
Nors laisva diena, nors nereikia eiti į repeticiją,
negalėjo susikaupti namie. Ir Teisėjo vaidmuo, ir šitas visas teismo žaidimas atrodė
nereikalingas ne tik jam niekam. Taip negali būti! žinojo. Kiekvienoj pjesėj,
ypač tokio autoriaus kaip Diurenmatas, visados galima rasti ką nors tikrai įdomaus
nors vieną bruožą, nors vieną detalę ir nuo jos jau galima eiti toliau, toliau,
atrandant vis ką nors naujo taip ir gims vaidmuo, kurio tikrumu tikėsi labiau negu
šalia gyvenančiu žmogumi. Reikia susikaupti! ragino save. Atsistojo savo kambary
prieš paveikslus. Peizažai, jo paties pasirinkti, mylimi. Jis pajėgdavo sutapti su
jais, kai darbas nesiseka, pajusti ryto rasų gaivumą arba vakaro sutemų tylą ir tada
atsinaujinęs pajusdavo vaidmenį visai kita pagava lyg iš visiškos tamsos
ar neregystės patekdavo į ryškią nevarginančią šviesą. Šįsyk taip neatsitiko.
Gal tos karštos pavasario dienos kaltos dar tik sprogo liepų pumpurai, bet jau taip
užkaitino, kad net katinai negulėjo ant palangių, ieškojo pavėsių. Einu į
teatrą! nusprendė. Grimo kambariai tušti, gal sudrausmins galvą. O gal tas
lėkimas kaltas? Spektakliai, filmavimo aikštelė, televizija, eilėraščių skaitymas
literatūros vakaruos. Aktorių taip užveja, kad jis tampa savo profesijos katorgininku,
o ne menininku. Raižys mėgdavo šią įtampą, buvo jau pripratęs prie jos, ir tokie
reti atvejai, kai niekur nereikia skubėti kaip šiandien, jam nebuvo malonūs. Peržengė
teatro slenkstį, pasisveikino su budinčiuoju, kilo į grimo kambarį ir atrodė, kad jau
vakaras ir netrukus prasidės spektaklis susikaupti! Erzino veidrodžiai grimo
kambary. Kai grimuojies, jų nepastebi. Dabar norėjo juos uždangstyti. Atrodė, mato
juose nepasiruošęs ir bijo savo paties veido. Šis visiškai netiko Teisėjui, ir
apskritai kažkoks didelis nesusipratimas, kad esi aktorius kaip niekas to nepastebi!
Pats aiškiai matai ir niekur nuo šio matymo nepasislėpsi. Negi ir čia nepasiseks
padirbėti, negi? Atsivėrė kažkurios durys koridoriuje, kažkas ten vaikšto. Kokia
čia nerami dvasia atėjo, gal toks kaip tu ieško pats savęs? Pabeldė ir tuojau
tarpdury pasirodė vyriškis. Tai gydytojas, daugelio aktorių pažįstamas Kirvelaitis,
nešinas storu portfeliu. Jam tik prasitark, kad tavo bobutei reikia kokių nors vaistų
rytoj jis tuos vaistus įteiks.
Ieškau Račkausko, tarė gydytojas.
Buvau susitaręs. Ar nematėte?
Ne. Aš ką tik atėjau.
O ko jūs čia sėdite?
Reikia.
Einam.
Kur?
Ten, kur jums reikia. Aš tik patikrinsiu
prietaisais.
Kur mane tempiate?!
Čia pat. Į mano ligoninę. Man reikalingi
prietaisai.
Tai eikit, jeigu jums reikalingi.
Raižy, aš nejuokauju. Mano diagnozės paprastai
pasitvirtina.
Taigi jūs manęs nediagnozavote!
Jūs galvojate, kad būtinai reikia žmogų
iškočioti, kad diagnozuotum. Nebūtinai. Pereikim per orelį. Jums labai mažai užims
laiko.
Jeigu jau taip labai norite galime.
Prietaisai parodė priešinfarktinę būklę.
Nieko baisaus, tarė gydytojas. Dėkui
Dievui, turime vaistų. Jie veiksmingi. Galite laikyti, kad blogiausio išvengėte. Aš
jūsų iš čia neišleisiu. Pagulėsite kelias dienas ir išeisit vaidinti savo
Klaudijų.
Tai kaip čia
Reikia, brangusis. Einam. Kaip tik turiu laisvą
palatukę ne į gatvės pusę. Nekenks jums pailsėti.
Aš nenoriu ilsėtis!
Raižy! Aš nejuokauju. Tuojau suleisiu vaistų.
Apraminsiu jūsų besibaladojančią širdį. Žmonai vėliau paskambinsit. Judėkime.
Štai palata. Po trisdešimties metų darbo galiu kartais čia paguldyti žmogų, kurio
širdžiai tikrai reikalingas poilsis. Štai telefonas. Ten yra reprodukcijų, pasirinkit,
kurios prie širdies, pakabinti yra ant ko. Nieko nėra blogiau kaip plikos sienos. Ir
taip žmogus ligoninėje vienišas, o dar žiūrėk į plikas sienas! Ateityje ligoninės
bus visai kitokios jos turės viską, kas individui reikalinga, kad jis maksimaliai
galėtų gyventi pagal savo intelektą ir supratimą.
Nemėgstu reprodukcijų.
Žinau. Mačiau jūsų įsigytų paveikslų
parodą. Tokių pasiūlyti negaliu kišenė per plona. Paprašykite žmonos, atneš.
Palieku. Apsipraskite. Truputį pabadysime, truputį pakramsnosite tablečių, ir viskas
bus gerai.
Ačiū, Kirvelaiti. Aš jums labai dėkingas.
Nereikia. Turtingas ne tas, kuris ima, o tas,
kuris duoda. Šį kartą duoti galėjau aš, o jūs visą gyvenimą save atiduodate
žmonėms, todėl ir širdis truputį pavargo. Iki, Raižy.
Iki.
Aktorius liko vienas. Apžiūrėjo stelaže sudėtas
reprodukcijas. Pasirinko Čiurlionio Raigardą, karalius ir Žemės kilimą iš chaosų.
Pakabino ant sienų. Kiek ramybės ir gerumo Raigarde! Iš tikrųjų tapo jaukiau.
Atsisėdo ant baltos lovos. Vadinasi, vienas gyvenimo
etapas baigėsi, jį atskaičiavo širdies dūžiai. Ir nežinia, kuo jis būtų
baigęsis, jeigu Kirvelaitis nebūtų ieškojęs Račkausko!
Atrodo, dar gyvensiu, tarė aktorius. Bet
gyvenimas palatoje jam, niekada nesirgusiam, buvo keistas. Palatos sienos atskyrė nuo
visko, kuo gyveno anksčiau. Tai ką aš čia veiksiu? klausė savęs. Suprato,
kad reikia paskambinti žmonai. Skambino Kirvelaitis paguldęs dienai kitai apraminti
širdį, prašė atnešti visas Diurenmato knygas, kurios guli jo kambaryje ant stalo.
Baigęs kalbėti pajuto, kad jokio Diurenmato nenori skaityti, jis jam visiškai
nereikalingas, kaip nereikalingi buvo ir daug vaidmenų filmuose. Kvietė vaidino.
Atsisakysi užmirš ir daugiau nebekvies. Nereikalingi ir daug vaidmenų teatre, vis
dėlto rasdavo jų pateisinimą ir režisieriaus padedamas suvaidindavo gerai, spauda jo
pavardę dažnai minėdavo. Ir tie paminėjimai, kurie kažkada atrodė labai svarbūs,
tuščia kvailystė! Net paraudo prisiminęs, kaip stengdavosi autobuse, kad jį
atpažintų, kam, kodėl? Vienas po kito krito kiautai, per daugybę metų prilipę
prie kūno ir sielos, alsuoti darėsi vis lengviau ir lengviau, širdis plakė ramiau.
Gal todėl reikėjo čia ateiti, kad tai suprasčiau! O toliau? Kas toliau?! Teatras
žaidžia teisėjus ir žais, kritikai kalbės apie intelektualias režisieriaus
aspiracijas bei asociacijas, o žiūrovai kraipys galvas nesuprasdami, ar jie kvaili, ar
žaidžiantis režisierius kvailas! Raižys ne iš gero gyvenimo teatre eidavo į
literatūros vakarus ir skaitydavo Širvį, Strazdelį, Vijoną. Tenai, tuose vakaruose,
jausdavo žmonių alsavimą, širdies plakimą, kuris sutapdavo su jo pulsu. Ir ne
nuovargį keldavo atsidavimas salės žmonėms, o atgaivą, kad esi reikalingas, kad tave
supranta ir tu kitus supranti, tai aukščiausia palaima, kurią patiria aktorius ir
dėl ko verta juo būti.
Gal dar kam paskambinti? Pirmiausia atsiminė
dailininkės, kurios paveikslus mėgo, telefono numerį. Dabar suprato jos pašaipas,
kurios anksčiau įžeisdavo, kai jis stengdavosi, kad jį pažintų. Dėl to ji vadindavo
jį Karuzu arba Benjaminu Džiliu. Ne, jai neskambins, nenori, vis dėlto ji
įžeidžiamai su juo kalbėdavo: Kurį šešiolikto amžiaus herojų dabar vaidinsi?
Kokias dideles bangas jūs keliate vandens stiklinėje! Matyt, jūsų režisieriui
neegzistuoja nei jūros, nei vandenynai, jį patenkina jo nuosava stiklinė vandens. Bet
man, atleisk, nelabai įdomu į stiklinę žiūrėti. Ar režisierius labai žiovavo per
šio spektaklio repeticijas? Jaučiu jo žiovulį. Ar vis tebevaidini surogatinius anglus
bei amerikiečius, suvalkieti iš Kalvarijos? Ne! Ir dabar dar skaudino jos žodžiai.
Gal paskambinti tai, kuri visados girdavo jį, didelį menininką? Ne! Aš ją
paprasčiausiai užgujau, prislėgiau savo didybe šitoks talentas! Kur jau ten
paprastam mirtingajam!
Žmonai! Dar kartą paskambinti žmonai! Jos
nejausdavo per dienas ir naktis. Tematydavo save. Savo ieškojimus, savo pasisekimus ir
rūpesčius. Visai buvo išdilusi mintis, kad ir žmona turi savo pasaulį. Gal net
didesnį. Bet jis jam buvo visai neįdomus šitoks aktorius ir tokia paprasta žmona!
Koks aš buvau aklas! Koks aš buvau žioplys! Pasirodo, reikėjo sulaukti
priešinfarktinės būklės, kad suprasčiau paprasčiausius dalykus! Juk vien ji, mano
tikra meilė, būdavo su manim dienom ir naktim, o aš nerasdavau jai pasakyti
švelnesnių žodžių, nors juos barstydavau scenoje. Reikia dar kartą paskambinti
žmonai! Surinko numerį. Kai žmona atsiliepė, jis tarė:
Aš tave myliu.
Į viršų
Faustas ir Margarita
Skrisdama ji visada stengdavosi atsisėsti prie
iliuminatoriaus. Kiek daug galima per jį išvysti: Aliaskos sniegynus baltais debesim
iškloti jie būdavo tikresni už tikrus, nes tiktai iš aukštumų žvelgiant buvo galima
pajusti jų begalinę erdvę; gimtus Gruzijos kalnus, kurių ilgėjosi, nes ilgai
nematydavo mokydamasi aspirantūroje Maskvoje; kartais žaibai baugiai nutvieksdavo erdves
atrodydavo, kad žemė dega, o keleiviai ramiai miega nejausdami, kad sudegė oro
uostai, jų namai, ir jie liko kabėti ore, kol baigsis degalai; kildavo ryto saulėje
nežinomų architektūrų debesų pilys, rausvi jų kuorai ir bokštai; pro perregimus
baltus nėrinius lyg gražios mintys vinguriuodavo upės ir kaitroj virpėdavo girių
žaluma; galima buvo šiaip žvelgti į erdves, kur žvilgsnis nesutikdavo nieko įprasto,
kas jį sustabdytų, kas priverstų grįžti atgalios, o mintys tada laisvos, pati
nebežinai, kur jos klajoja.
Netrukus turėjo pasirodyti Vilnius. Tolumoje jau
brėžės jo šviesų pašvaistė. Margarita Margašvili pirmą kartą skrido į Vilnių.
Atostogos ir ne į Kaukazą, kurio tarpeklių ir baltų viršūnių labai pasiilgdavo,
o į Vilnių. Seniai ruošėsi pabuvoti šiame mieste ir jo nemaišė kaip ne vienas
su Ryga. Seniai ruošėsi. Tarytum atspėjęs jos mintį, gidu jai pasisiūlė
nepažįstamas vyriškis. Čaikovskio salėje ji klausėsi Richterio. Šalia sėdėjo
vyriškis išbalusio sustingusio veido.
Keistas. Ji negalėjo ramiai, susikaupusi klausytis
muzikos erzino tas šalia sėdintis žmogus. Pertraukos metu jis neišėjo iš salės
liko sėdėti kaip sėdėjęs. Po pertraukos ji akies kampu pažvelgdavo į jį
ne, veidas nesustingęs. Tas vyras net ištiesti jo rankų pirštai klausėsi. Iš
rūbinės jis paėmė jos paltą padėjo apsirengti. Ji padėkojo ir nusijuokė:
Jūs ir rankomis klausotės! Vyras rimtai atsakė: Aš tolokai važiavau
pasiklausyti, tai ir stengiausi labai. Susipažino. Ji pasakė savo vardą: Margarita.
Vyriškis padavė vizitinę kortelę ir tarė: Vėliau paskaitysite. O dabar štai ką
aš jums pareiškiu: man atrodo, jums reikia pamatyti Vilnių. Atvažiuokite. Aš pabūsiu
jūsų gidu. Nebijokite, nevesiu įprastais gidų takais: pažvelkite į kairę,
pažvelkite į dešinę
Prašau. Kviečiu! Atsisveikino. Ji pažvelgė į kortelę.
Joje: Faustas Dilys. Buvo labai keista, kad jo vardas Faustas, vyro tokiu vardu kaip
gyva nebuvo sutikusi. Margaritos dar nevaržė šeima, tačiau (nors sau neprisipažino)
ji jau gyveno neaiškiomis nuojautomis apie savo būsimą šeimą, ir štai ji važiavo
pažiūrėti Vilniaus, apie kurį buvo nemažai girdėjusi. Pasiuntė telegramą savo
būsimam gidui ir išskrido save patikinusi, kad jai nieko daugiau nereikia tik
miestą apžiūrėti. Jau artėjo jo žiburiai, lėktuvo sparnas jau pradėjo juos dengti
ir gesinti. Margarita godžiai žvelgė į žiburius. Labai keista, bet juk tarp šių
šviesių mažų taškų vaikšto dideli žmonės, kurių nematyti, ir šiuo metu, kai ji
skrenda, žmonės tenai myli, kenčia, džiaugiasi, liūdi. Visų miestų žiburiai tokie
vienodi atrodo, nusileidusi tik tą vienodybę ir terasi. Magėjo kažką pajusti,
atspėti, kai žvelgė į Vilniaus žiburius. Tasai išbalęs Fausto Dilio veidas
Ką
jis slepia? Vilniaus žiburiai ir buvo tasai nepažįstamas, bet kažkuo patrauklus
veidas. Šį veidą tuojau išvydo lipdama iš lėktuvo Faustas Dilys laukė prie
trapo. Juk neleidžiama! Visi sutinkantieji ten toli, už tvoros, pasistiebę stengiasi
įžiūrėti savuosius. Ne be reikalo Faustas! Ir ranką jau atkiša padėdamas
nulipti nuo paskutinio laiptelio.
Turbūt reikėtų susipažinti, tarė
Margarita.
Mes juk nuo amžių pažįstami: jūs
Margarita, aš Faustas.
Kodėl jūs Faustas?
O kodėl jūs Margarita?
Gruzijoje daug Margaritų, o Faustą regiu pirmą
kartą per visą savo sąmoningą gyvenimą.
Mama, mano nelaimei, dainavo Kaune su Šaliapinu
Guno operoje Faustas. Galvoju, kad šį įvykį įamžino mano vardu.
Faustas paėmė jos lagaminą iš bagažo krūvos.
Išvedė į aikštę priešais oro uostą.
Ten, žinoma, stovėjo paminklas?
Atspėjote. Stovėjo. Jums gaila, kad nebestovi?
Ne. Man negaila.
Prašau, atidarė žigulių dureles.
Kur jūs mane vešite?
Pas mamą, kuri mane pavadino Faustu.
Prašyčiau nuvežti mane į viešbutį.
Nevešiu.
Kaipgi nevešite!
Gerbiamoji Margarita, ne visi Faustai yra tokie,
kaip aną aprašė. Taigi jums nereikia nuogąstauti. Mama bus laiminga, kad galės dar
vienam, negirdėjusiam, papasakoti, kaip ji dainavo su Šaliapinu ir Kipru Petrausku. Jūs
kantriai išklausykite, tai bus užmokestis už prieglobstį.
Ką gi, vežkite pas savo mamą. Nenorėčiau
trukdyti.
Atvirkščiai. Jau sakiau.
Faustas sėdo prie vairo, užsimovė pirštinaites,
atsilošė ir akimirkai sustingo.
Tai ritualas? paklausė Margarita.
Taip. Mažai nestandartinių ritualų.
Pasistenkime bent tokius sau sugalvoti.
Jis nardė lenkdamas mašinas.
Lėčiau, paprašė Margarita. Aš noriu
įsižiūrėti.
Namų šviesos visur vienodos.
Ne!
Jis važiavo lėčiau, o ji priglaudė skruostą prie
vėsaus lango ir žiūrėjo. Ne, nevienodos sienos. Blokinės taip, bet, dėkui
Dievui, yra ir neblokinių. Tylėjo ir žiūrėjo.
Ką matote? paklausė Faustas.
Juodu stovi. Mergina turi rankoje gėlę. Ir ja
taip žaidžia, kad gražu.
Vilioja jį?
Galbūt.
Senojo miesto gatvė. Siaura, vingiuota, su
senoviškais žibintais.
Dabar?
Čia gražu.
Galbūt. Man ne.
Kodėl?
Nekenčiu senovės imitacijų. Kaip ir kitų
imitacijų.
Tai grynai asmeniška nuomonė.
Sutinku.
Jos vinguriuoja, lyg norėtų pasislėpti pačios
nuo savęs. Bet joms nesiseka.
Literatūra.
Kas literatūra?
Vinguriuoja
Nesiseka
Ar jūs visados taip su manim kalbėsite? Gal vis
dėlto pasukite prie viešbučio.
Aš dažniausiai tyliu.
Irgi nieko gero.
Truputį jaudinuos. Tai ir išeina šitaip
kvailai.
Dėkoju.
Balta Katedra apšviesta, o ant kalno pilies
viršūnė. Tarytumei ji pati spinduliuotų.
Čia tikrai gražu!
Nematome mes, Margarita. Skubam, bėgam, sėdim
už stalų, stovim eilėse, baramės su pardavėjom nematome.
Gaila.
Žinoma, gaila.
Pervažiavo tiltą ir į kalną kilo žalia gatve.
Vėlei bažnyčia.
Daug.
Ko?
Bažnyčių. Vadinasi, buvote o gal esate
labai pamaldūs?
Lupdavosi jų šventoriuose lenkai su lietuviais.
Nes vieni galvojo, kad Dievas kalba lenkiškai, antri tvirtino, kad lietuviškai.
Dabar nesilupa?
Galvoju, kad ne. Nors dūšioje
Ką gali
žinoti!
Įsuko į gatvelę, kurios gale juodavo miškas.
Meškų yra?
Paskutinė nušauta prieš šimtą metų.
Sustojo, išlipo, atidarė vartus ir įvažiavo į
akmenine tvora aptvertą kiemą.
Atvykome.
Margarita išlipo. Kiemelis mažas, vos mašina
telpa, žaliais vijokliais apibėgusiom sienom namelis, gėlės prie jo.
Negalvokite, kad aš šitą rūmą pastačiau ir
aptvėriau.
Aš ir negalvoju. Kur ten jums!
Teisingai. Tėvo palikimas. Buvo architektas, ir
geras. Negalvokite, kad rūmas toksai mažas tilpsite.
Paėmė lagaminą ir vedė ją takeliu, abipus kurio
po karštos dienos sklaidėsi gėlių kvapai. Atsidarė durys, nuo slenksčio vieną
žingsnį viešnios sutikti žengė motina.
Sveiki sveiki. Faustas sakė. Laukiau.
Ar netrukdysiu per daug?
Oi ne! Svečiai šiame namelyje reta
šventė. Galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti dvejų metų svečius. Sūnus
nemėgsta svečių, jūs miela išimtis.
Taip jau iš karto, mama, ir pradėjai peikti
savo sūnų!
Tegul Margarita žino, ką sutiko. Prašom
prašom tolyn.
Ją įvedė į kambarį. Lyg ir ne kambarys. Prieš
Margaritą augo eglaitė, ir atrodė, kad švyti jos šakos. Motina uždegė šviesą.
Beveik visa kambario siena buvo iš stiklo, už kurio švietė toji eglaitė.
Čia bus jūsų kambarys, tarė motina.
Margarita vis tebežiūrėjo į patamsėjusią
eglaitę.
Nebijokite tai ne paprastas stiklas. Kai
nenorėsit, kad eglė šviestų, štai paspauskite ir ji nebešvies. Vakarienė,
parodė stalelį. Čia miegosit paklojau toliau nuo to stiklo. Man iš pradžių
jis irgi buvo įtartinas. Nepermatomas iš lauko ir labai tvirtas. Paliekame jus.
Apsipraskite, išmiegokite. Labanakt, Margarita.
Labanakt, Margarita, ištarė ir sūnus,
stovintis už motinos.
Ji liko viena. Užgesino kambaryje šviesą,
palikdama švytėti tik eglaitę.
Gražu! ištarė gruziniškai. Ir jai nebuvo
keista, kad vakar vakare pro aspirantų bendrabutį kriokė mašinos, už blokinės sienos
violončelė kartojo vis tą patį ir tą patį pratimą. Lyg taip ir turėjo būti
išvažiuoti ir rasti šią tylą su šviečiančia eglaite.
Rytą Faustas paklausė:
Ką jūs žinote apie Vilnių?
Ką žinau? Negalvojau. Va eglaitė ji
šviečia naktį, va akmenų tvora. Tai jau žinau.
Aš jus prašau susikaupti.
Kaupiuosi. Onos bažnyčia
Aušros Vartai
Adomas Mickevičius
Čiurlionis. Krasauskas
Kamerinis orkestras
Daugiau
Daugiau nieko.
Šiai dienai pakaks. Aš jūsų tarnas ir
gidas.
Rasčiau ir pati. Jums į darbą reikia.
Nereikia.
Kodėl?
Šiandien nenoriu.
Hm
Gera, žinoma, nenorėti. Bet ką jūs
dirbate?
Labai sudėtingas klausimas. Matote, žmonės
pagamino daug mašinų ir visokių daiktų. Pagaminę apsižiūrėjo nelabai gražu,
kai tarp šitos geležies ir plastmasės reikia gyventi. Ir jie tarė: tegul dailininkai
puošia mūsų buitį. Aš ir esu vienas iš tų puošėjų. Dizaineris. Didelis mūsų
veiklos privalumas man kartais leidžia apie tą puošimą galvoti namie. Važiuojam!
Faustas įvedė Margaritą į kiemelį, kur kadaise
gyveno Adomas Mickevičius. Nužvelgė Margarita balkonus, supančius kiemelį, rasa
sutviskusius kiemo akmenis, gėles viename lange ir prie jų saulutėje išsitiesusį kaip
ilgas katiną, senutę žilom garbanom kitame lange lyg senų laikų paveikslą ir
jai pasirodė, kad šiame kiemelyje laikas sustojo tais metais, kai Adomas čia
stabteldavo, kaip jinai dabar, ir sakydavo: rasa, gėlės, katinas, senutė.
Tiktai Marilės trūksta, tyliai, kad
nesutrikdytų kiemelio ramybės, sušnabždėjo Margarita.
Aš jums atvesiu ją, atsiliepė Faustas.
Jis lydėjo Margaritą senamiesčio gatvelėmis ir
sustojo prie vieno seno apsilaupiusio namo, parodė langą antrame aukšte. Langas kaip
langas stora siena, o jis, lyg išsigandęs šviesos, įdubo į ją. Faustas
deklamavo:
Kokie mes artimi, kokie mes tolimi!
Prakeiktas tebūnie likimas piktadėjas,
Sunkiausias grandines ant rankų tau uždėjęs!
Kenčiu, bet su tavim kalbuosi širdimi.
O gal tai ne kančia? Kai rankos paspaudimą
Jaučiu, kada veidai liepsnoti ima,
Brangioji, laime tai aš vadinu slapčia. |
Margarita paklausė:
Mickevičius? Marilei?
Taip, atsakė Faustas. Šiame name anais
maloniais metais buvo užeigos namai. Juose apsistodavo į Vilnių atvažiavusi Marilė
Putkamerienė, grafo Lauryno Putkamerio žmona. Sėdėdama prie šio lango rūkydavo
pypkę jinai rūkė ir žiovaudavo.
Nenoriu šito žinoti!
Manai Petrarką vainikuotų laurai,
Jei Lauros dainius būtų vedęs Laurą! |
Čia kas?
Baironas.
Ačiū. Užteks!
Prie Šv. Onos bažnyčios rateliu stovėjo turistai,
ir jiems jauna gidė kalbėjo apie gotiką, apie tai, kad Napoleonas norėjęs ant delno
parsinešti šią bažnyčią į Paryžių. Faustas klausėsi klausėsi, paskui priėjo
prie turistų ir garsiai tarė:
Saulius Murmulaitis!
Gidė nutilo ir nieko nesuprasdama žvelgė į
priėjusįjį.
Saulius Murmulaitis! pakartojo Faustas.
Jūs ieškote jo? Mūsų grupėje tokio nėra.
Gerbiamoji! tarė Faustas. Aš negaliu
ieškoti ir negaliu rasti Sauliaus Murmulaičio, nes jis žuvęs. Prašau papasakoti
turistams apie Saulių Murmulaitį. Napoleonas gal palauks, jam lyg ir turėtų pakakti
bažnyčių Paryžiuje. Kino operatorių Saulių Murmulaitį iškėlė kranas prie šių
bažnyčios bokštų. Jis norėjo ekrane parodyti, kaip virpa šie bokštai nuo
važiuojančių pro šalį mašinų trinkėjimo. Jis filmavo, o kranas sulūžo ir griuvo.
Murmulaitis, apglėbęs filmavimo kamerą, nukrito vidury šios gatvės ir užsimušė.
Operatoriaus išsaugotą nesudužusią kamerą įdėjo į jo karstą. Eisena
lėtai judėjo gatvėmis Murmulaičiui leido neskubant atsisveikinti su savo miestu.
Rikdė gatves su juo atsisveikindami taksi. Kaip matote mašinos gatve tebevažiuoja
ir šiandien, o toje vietoje, kur nukrito Saulius Murmulaitis, asfaltas neiškirstas ir
nepasodinta gėlė. Išverskite, gerbiamoji, mano žodžius svečiams.
Faustas grįžo prie Margaritos. Ji matė, koks jis
įniršęs.
Ar negalėjot tai ramiai pasakyti, tarė, kai
Faustas jai išvertė savo žodžius. Juodu kalbėjo angliškai, nes abu šią kalbą
gerai mokėjo. Argi kalta ši jauna gidė? Matėte, kaip ji susigūžė, lyg būtumėt
ją mušęs.
Aš ne gailestingųjų paslaugų biuras!
O nekenktų juo pabūti!
Gerai. Daugiau nebepyksiu.
Žvelgiant į Aušros Vartų žemiškai gerą ir
moteriškai taurų Švenčiausiosios Mergelės veidą, Margaritą vėl apėmė tasai
graudus gerumas, kurį atsinešė čia iš Adomo Mickevičiaus kiemelio. Trys moterys
priešais paveikslą senutė ir dvi jaunos. Nelaimingos, jautė Margarita, tegul
pasiguodžia, tegul. Šviesoje žibėjo sidabrinėmis širdimis nusagstytos sienos
ramybė čia, atrodė, nebuvo pavaldi nei amžinam laikui, nei vienadienėms žmonių
aistroms.
Nesuprantu, ką žmonės čia randa! Paveikslas
labai vidutinis, tos banalios širdys ir kojos išgijusiųjų Šventajai Mergelei
užtarus! Tamsybė, ir daugiau nieko!
Patylėkite, paprašė Margarita.
Rasų kapinės kilo ir leidosi kilo ir leidosi
nuo kalvų kryžių miestas.
Aš jus noriu nuvesti prie vieno kapo, tarė
Faustas. Tylėkite ir eikite su manim.
Juodu pro kryžius ir akmenyse iškaltus veidus
priėjo kapinių pakraštį. Margarita pamatė žolės žalumoje kažką baltą. Ėjo
artyn, ir tasai baltas brėžėsi vis ryškiau ir ryškiau. Tiesiog iš žolės
iškilusios balto granito rankos laikė apglėbusios urną pajuodusią, aprūdijusią.
Tai buvo moters rankos laibi pirštai švelniai glėbė urną su kažkieno pelenais,
pirštai buvo tokie gyvi, kad visiškai nenustebtumei, jeigu iškilusi iš žalumos
gelmių moteris priglaustų šią urną prie krūtinės. Margarita ieškojo kokio nors
užrašo. Užrašo nebuvo.
Dailininkas, paaiškino Faustas. Miręs
labai seniai. Jis pats šias rankas sukūrė ir testamente paprašė, kad jos apglėbtų
jo pelenus. Čia užmirštu viską, nes viskas yra niekai prieš šį stebuklą. Jūs
pamatytumėt šį vaizdą žiemą! Kokie rembrantiški šešėlių efektai!
Urna rūdžių paėsta. O rankos lyg
vakar iš granito iškaltos!
Aš saugau, kad jos būtų baltos.
O užrašas?
Buvo. Juodo granito plokštėj. Ją, matyt,
pasiėmė koks nors namo savininkas. Ir guli ji apversta prie kokių nors gražių baltai
dažytų durų.
Nuveskite prie Čiurlionio kapo.
Prašau. Štai šis takas. Aš neisiu.
Kodėl jūs neisite?
Negaliu.
Kodėl negalite?
Nekenčiu. Ir myliu.
Ko nekenčiate ir ką mylite?
Čiurlionį.
Gražiausia! Ir Čiurlionio nekenčia!
Ne tai! Ne tas žodis! Jis iš manęs atėmė
viską, ką, man atrodo, aš norėčiau nutapyti. Viską! Visa, ką mėginau daryti,
pats supratau, tik epigonizmas. Jis jau nutapė!
Silpnas jūs.
Galbūt. Bet eikite viena.
Paskui juodu dar ilgai vaikščiojo senamiesčio
gatvelėmis. Graudus gerumas! Margaritos šis jausmas neapleido iki vėlaus vakaro. Bet
jį, tą gerumą, vis drumstė Fausto žodžiai. Tai jau vargino, erzino ir pagaliau labai
įgriso. Vakarienę namelyje valgė iš senų gėlėto porceliano indų. Sidabriniai
šaukšteliai, peiliai bei šakutės. Šeimininkė, kaip ir buvo sakęs sūnus, pasakojo
apie Šaliapiną, apie tą ypatingą neužmirštamą įspūdį, tą vokalo šventę!
Pasakodama kartais kreipdavosi į sūnų:
Tu, žinoma, gali išeiti, kol aš pakalbėsiu su
viešnia. Aš matau tavo nelaimingą veidą!
Faustas pabučiavo motinai ranką.
Nieko, mama. Neabejok mano ištverme ir pasakok!
Kambaryje, kur švytėjo eglė, Faustas paklausė
Margaritą:
Kokie įspūdžiai? Banalus klausimas, bet nieko
geresnio nesugalvoju.
Aš mažai dar mačiau, bet miestas yra.
Daugiau ir nepamatysite. Naujuos kvartaluos
šunys sienas kojomis ramsto, o vaikai jas išraižo įvairiais žodžiais.
Ar jūs mylite ką nors?
Negalvojau. Turbūt ne. Tas rankas.
Kapinėse, taip?
Kad ir taip! Matote, mūsų mylėjimams ne per
daug liko erdvės. Ji jau beveik visa uždaryta standartais. Ir siūlo mums juos mylėti.
O aš nelabai to noriu. Tiesą pasakius, tai niekam ir neįdomu. Tik neperženk rutinų
nustatytos ribos. Visur tas pat. Tenai šneka apie Dievo meilę ir slepia raketas
žemėje, kad ją išsprogdintų su Dievo bažnyčiomis ir žmonėmis. Žmogus nulis.
Niekas jo nieko neklausia. Tai aš žiūriu į anas rankas ir visiems sakau: eikite jūs
visi po velnių!
Man jūsų negaila. Visiškai.
Man išeiti?
Taip.
Rytą Margarita paprašė:
Nuvežkite mane į viešbutį.
Ir nustebo: Faustas ėmė juoktis. Jis taip
nuoširdžiai kvatojo, lyg būtų tapęs visai kitu žmogum. Pagaliau nurimo ir tarė:
Atrodo, prisivaidinau! Norėjau būti labai
reikšmingas! Iš tiesų juokinga! O jūsų klausau.
Išėjo. Ir tuojau mašina sustojo už eglaitės.
Faustas Margaritą pakvietė:
Prašau. Karieta laukia.
Ne! Šiandien aš dar nevažiuosiu į viešbutį,
atsakė Margarita.
Į viršų
Kas ji?
Žmona išėjo į bažnyčią. Niekada neidavo.
Dievas jos nedomino, nes neturėjo jam laiko. Grįžau iš JAV žmona eina į
bažnyčią. Turiu paaiškinti, ko aš buvau JAV. Mane išmainė. Anksčiau mainydavo
arklius, dabar maino mokslininkus. Moksliniai mainai. Šį tą nutuokiu apie metalų
rūdijimą ir kovą su tuo rūdijimu. Matyt, reiktų pasakyti ir apie tai, kaip mane
mainė. Iškeitė į psichologą. Jis atvažiavo anksčiau. Skaitė Vilniuje paskaitas.
Ėjau paklausyti. Skeptiškai nusiteikęs: ką gali pasakyti mūsų eilėse prie dešros
pavargusiems žmonėms psichologas, kuris turėjo reikalų su fermeriais ar bankų
tarnautojais? Klydau. Džiaugiausi, kad klydau. Pasirodo, žmogus, kaip ir metalai,
sudarytas iš adekvačios medžiagos. Į Berklio universitetą žmona atsiuntė gausybę
telegramų. Jose pasirašydavo: žmona. Lyg aš šito nežinočiau. Matyt, šis parašas
buvo skirtas kitoms, jos nuomone, smalsioms moterų akims. Primityvoka. Per tuos du
mėnesius pirmą kartą pajutau Lietuvos ilgesį. Tai buvo namų ilgesys. Nekonkretus.
Visaapimantis. Gražus miestas San Franciskas. Į universitetą eidavau pro didelį
užrašą ant namo: Petraičio krautuvė. Baltas miestas prie žydrų vandenų.
Svetimas. Ne visai taip. Nepažįstamas. Man atrodo, jog ir pažinęs, jo niekados
nepamilčiau. Pamilstama tik tai, kas iškentėta. Aš galiu Berklio universiteto
studentams kalbėti apie koroziją, bet noriu, kad šios nebūtų pirmiausia Lietuvoje, o
ne ten. Jeigu išrasiu antikorozinę medžiagą, nebūsiu pavydus, vėliau pasakysiu ir
kitiems. Žinoma, ten kolegos teiraudavosi manęs apie žmogaus teises. Dažniau klausdavo
tie, kurie žinojo, ką aš turiu atsakyti. Ginčysis, jeigu atsakysiu ne taip, kaip jie
nori. Kam klausti, jeigu žinai atsakymą! Aš primindavau jiems jų rašytojo Artūro
Milerio žodžius: Valstybė, kurios žmonės bijo vakare išeiti į savo miestų
gatves, neturi jokios moralinės teisės mokyti kitų, kaip jie turi gyventi.
Didelis ilgesys. Nežinojau, kad tokio esama. Į
simpoziumus išvažiuodavau savaitei, dviem, o čia du mėnesiai. Nors studentai visur
yra studentai. Amžina, nesikartojanti, visada naujai mąstanti, smalsi, linksma giminė.
Nesuderinama su jokiais karais. Ruošiasi kūrybai, o ne naikinimui. Pasaulį krečia
savižudybės sindromas. Jauni viltis.
Grįžau žmona į bažnyčią. Tu pradėjai
tikėti Dievą? Tau nesuprasti! Tu niekados manęs nesupranti! Girdėti
žodžiai. Be to, visada turiu žinoti, kad be jos būčiau pražuvęs ir dabar
pražūčiau. Kadangi į bažnyčią vaikščiojo sistemingai kas antrą dieną tą
pačią valandą, aš paklausiau: Kunigas gražus? Tu viską
suprimityvini! Gražus o ką! Jis man vienai pamokslą sakė! Užėjau vargonų
pasiklausyti. Baigė groti pamokslas. Jis užlipo į tą
tą tribūną
Amboną. Žiūrėk, atsimena, kad klapčiuku buvo! Ir kreipėsi į žmogų,
kuris atsitiktinai užėjo, nes jam neužtenka siauros kasdienybės. Jis negali gyventi
galvodamas tik apie materialines gėrybes. O gal Dievas yra?! Aš einu ir galvoju. Ir Jis
tave vieną kartą nubaus, kad nežiūri žmonos, o žiūri tik į tas savo rūdis!
Žinoma, jeigu Dievas yra, jis turi mane nubausti. Moteriško Dievo logika. Jinai eis ir
eis. Kalbės per išpažintis mielas savo nuodėmes, bet būtinai šiam kunigui, o ne
kitam. Kai pajus, kad kunigas jau laukia jos pasirodant bažnyčioje, kad nekantrauja, jog
jinai atsiklauptų prie jo klausyklos, daugiau į bažnyčią nebeis. Vargšas
kunigėlis! Vargšas apgautas Dievas! Taip kalbu, nes truputį pažįstu žmoną. Nenoriu
įžeisti tikrai tikinčių žmonių. Aš irgi tikiu. Tikiu, kad kosmose funkcionuoja NSO.
Į šį mano tikėjimą kiti žiūri atlaidžiai maža mokslininko silpnybė!
Tai ne silpnybė. Tai stiprybė. Kiekvienas tikėjimas, jeigu jis yra tikras,
stiprybė. Laikas pasirodyti Nežinomiems Skraidantiems Objektams žemėje ir tarti:
žmogžudžiai, ką darote?! Labai laikas pasirodyti.
Išėjo į bažnyčią pikta. Žinau, kad pikta, nes
tyliai uždarė duris. Kai gerai nusiteikusi, durys tarsi atšoka nuo jos ir užsitrenkia.
Žmonos energija joms persiduoda ji nuolat skuba. Pikta todėl, kad atplėšė
kaimynės laišką, adresuotą man, ir perskaitė. Kaimynė, nors gyvename toje pačioje
laiptinėje, mane būtinai laišku pakviečia apsilankyti. Seniai susitarta: mudu
neatplėšinėjame vienas kito laiškų. Galvojau, kad iš tavo instituto! ji
paaiškino. Įdomu, nuo kurio laiko institutai siunčia laiškus voke su gražia gėle ir
dvelkiančius prancūziškais kvepalais! Nebe pirmas laiškas. Jų daug gavau. Žmona
žino. Ir vis dėlto neiškenčia. Galvoju, kad nenori atplėšti, bet negali suvaldyti
pirštukų. Tu nesijuok iš Dievo! pasakė išeidama; nors aš visai nesijuokiau.
Žinau, kodėl nenori, kad aš eičiau! Tu bijai! Bijai, kad tave svarstys už tai!
Aš nebijau. Manęs nesvarstys už tai. Bijai bijai! buvo laiminga
galvodama, kad taip galėtų būti, bet ir pyko, jog taip nėra, todėl tyliai uždarė
duris.
Ar jau aukšta įtampa kankina mano brangią žmoną?
Mano, pavydžiu? Turbūt ne. Galiu ramiai svarstyti. Būdavo pavydėdavau. Bet niekad
to neparodžiau. Gal be reikalo neparodžiau, kai norėdavau trenkti kokią nors vazą jai
po kojų, o gal net išlupti jai kailį. Aš ramiai sakydavau: Sveikinu. Dar viena
pergalė. Ji atsakydavo: Kvailuti! Nepavyduliauk. Aš tau būsiu ištikima. Mane
domina ir šiek tiek intriguoja tau prisipažįstu galimybė, tiktai galimybė.
Kai galimybė jau gali virsti realybe, man nebeįdomu. Taip, būk ramus, mano gerasis
kvailuti! Nežinau, už kokią nuodėmę Dievas labiau baudžia: už siekimą galimybę
paversti realybe ar už realybės realizavimą? Galvoju, kad skaudžiau turėtų bausti
už pirmąją. Juk Dievas yra vyriškos giminės ir turėtų mus suprasti. Pavydas buvo
baisus, pripažįstu. Kaip ir jos noras: veni, vidi, vici! Ateiti, pamatyti, nugalėti.
Pirmiausia ji nugalėjo mano tėvą. Ilgai ruošėsi
šiam mūšiui, išstudijavo daug knygų apie paukščius. Mano tėvas ornitologas,
profesorius, pakalbėjęs su ja, tarė: Tavo galvelė geresnė už mano aspirantų.
Mieloji! Eikit pas mane į aspirantūrą priimu. Galvelei aspirantūros nereikėjo
jai ir paukščiai, ir mano tėvelis tapo nebeįdomūs.
Daug pergalių ji pasiekė kompanijose, kurių
nekenčiu. O ji negali be jų gyventi. Bet kam mane būtinai tampyti į tas kompanijas?
Kad tvirčiau jaustųsi už stalo mokslininkienė! Po pergalės: Kvailuti! Juk aš
tave vieną temyliu!
Dabar rimtai. Apie intuiciją. Aš ja nuolat
stebiuosi savo žmonos intuicija. Moteriška. Mokslininkas taip pat turi intuiciją.
Jeigu jos nėra mokslinio darbo neverta nė pradėti. Bet mūsų intuiciją lyginti su
moters yra tas pat, kaip lyginti akmeninį kirvuką su NSO. Jų nujautimai. Daug ką
nujautė mano žmona, aš nenoriu sukonkretinti, būtų primityvu, o tai yra
aukščiausia, ką gali pasiekti žmogus. Jos klausimai lyg ir naivūs kaip vaiko. Bet
tai jau ne vaiko klausimai. Jų paprastumas tiktai tariamas, nes klausimas ji ir pati
šito gal nesupranta yra ir atsakymas. Jame ir analizė, ir sintezė, ir
apibendrinimas, kurio mes taip primityviai ir tokiomis didelėmis pastangomis stengiamės
pasiekti. O čia su moterišku lengvumu: kodėl? ir viskas aišku, kad neaišku,
bet tame neaiškume pulsuoja tikras ir vienintelis galimas atsakymas. Dažnai žiūriu į
ją ir stebiuosi. Į miegančios veidą žiūriu paslaptis. Jai pačiai nesuprantama.
Ji ir nesistengia suprasti kam? Nes svarstymas sudarkytų pačią jau
atsiskleidžiančios paslapties esmę. Jos noras patikti, jos noras nugalėti kaip tie
mini, maksi sijonėliai ir taip toliau tik paviršiukas, primityvus žaidimėlis,
palyginti su paslaptimi, kuri joje gyvena. Bet žaidžia ji šį žaidimėlį. Ir pykina
mane. Šis piktumas praeina, aš vėl ją regiu visai kitokią ir klausiu pats savęs: kas
ji?
Eisiu pas kaimynę. Laiške esu kviečiamas ateiti
dvidešimtą valandą. Vėluoti negalima. Punktualumas ne karalių, kurių mažai
beliko, privilegija, bet visų žmonių privalumas, neleistinai užmirštas ir
išdarkytas. Ant lininės staltiesės jos namuose daug lino stovės kakavinukas,
turbūt taip reikėtų šį indą pavadinti. Gersime kakavą. Arbatos nemėgsta, kava
per aštri, kenkia balso stygoms, jas saugoti tai jos dešimtmečių įprotis. Kakava
švelnus ir aromatingas gėrimas. Kaip ji sako, labai tinka scenos veteranams, nors
aš visada mėgau kakavą. Aš ją dar girdėjau dainuojant operose. Apie jos balsą,
apie jos vaidybą, prilygstančią dramos aktorės vaidybai, daug rašė spauda. Visa tai
niekai. Klausydamas operos, nejautei jos balso, žiūrėdamas į ją vaidybos. Ji
gyveno scenoje, kaip gyvena štai už lango gėlė. Bent taip atrodė, kad gyvena, o
muzika ir balsas tai lyg ir gėlės aromatas, kurio jinai negali neskleisti.
Žinau, kodėl mane kviečia. Bet nežinau, kodėl ji
savo patikėtiniu pasirinko mane. Man įteikė raktą nuo mažo seifo jos kambaryje. Kai
ji mirs (nors nelabai aišku, katras pirmiau), aš turėsiu atrakinti tą seifą, išimti
knygą, kurią ji dabar rašo, perskaityti ir niekam daugiau neduoti. Knygą turėsiu
saugoti (ji nežino kaip, tai jau esąs mano reikalas), išspausdinti jeigu išvis kas
nors spausdins galėsiu tik po trisdešimties metų. Ne anksčiau. Kol kas aš
neperskaičiau nė vienos šios knygos eilutės. Jinai mane pakviečia ir parodo naujus
prirašytus lapus: Štai dar atsirado šiek tiek. Suprantate, aš jau save įtikinau,
kad privalau kartkartėm jums parodyti prirašytus lapus. Tai priverčia mane dirbti.
Kitaip nežinau nežinau, ar prisiversčiau.
Kvepės kakava. Tvyros ramybė ir susikaupimas. Kaip
man ten patinka! Kartais atrodo, kad ten mano tikrieji namai. Prisiminus žmonos
kompanijas, šiurpuliukas eina per nugarą.
Tai ne atsiminimai, ji man sakė.
Nors
Yra ir to, kas išgyventa. Žinoma, yra! Kaipgi aš rašyčiau, jeigu man nieko
nebūtų atsitikę! Šiandien atrodo, kad mano gyvenimas susidėjo iš atsitiktinumų
virtinių. Ar tikrai atsitiktinumų?
Jūs žinote Poetą, kurį aš mylėjau. Jums
pasakojau. Kodėl jį? O ne kitą? Juk visiškai atsitiktinai sutikau. Buvo Naujųjų
metų maskaradas. Mūsų teatre. Kai kurios dorybingos damos atsisakė dalyvauti, nes
būsiąs tasai paleistuvis ir nedorėlis. Jis mėgo maskaradus, oi kaip mėgo! Paryčiais
nusiėmė kaukę, ir aš pamačiau, pajutau: jis geras, pavargęs žmogus. Paskui
mylėjau jį daug metų. Galvojate, kad aš jį norėjau mylėti? Ne! Būdavo jo
nekęsdavau. Ypač tada, kai išvysdavau jame žvėrį. Tačiau negalėjau atsitraukti.
Kiti neegzistavo. Kodėl? Nors žinau, kad kitaip negalėjo būti. Nuo tos akimirkos, kai
pajutau: geras ir pavargęs aš jau buvau jo, bet kodėl?!
Toks pats atsitiktinumas scena, mano dainavimas.
Ne scenai aš ruošiausi. Norėjau būt gailestingąja sesele. Ja buvau. Ten mano
pašaukimas, kur žaizdos ir kančia. Man pačiai netikėtai tapau operos soliste. Sako,
gera, sako, beveik triumfavau. Mažai kas žino, kiek tie triumfai kainuoja žmogui. Ypač
moteriai.
O jeigu nebūčiau nuėjusi sutikti Naujųjų metų?
O jeigu nebūtų manęs išgirdęs Kipras Petrauskas?
Dainavau gegužinėje. Visi dainavome. Paskui Kipras Petrauskas užsispyręs ieškojo
kažkokio balso, kurį jis girdėjęs. Vaikščiojo tarp šokančių merginų ir
kiekvienos vis prašė jam padainuoti. Kai aš uždainavau, jis sušuko: šita! O jeigu
jis nebūtų atėjęs į aną gegužinę?
Daug jeigu. Labai daug.
Rašydama noriu būti atvira. Visiškai. Ir negaliu.
Kai visiškai atsiveriu nekenčiu savęs. Kaip rasiu tą atvirumo ribą? Nežinau.
Patyriau visas aistras nuo žemiausių ligi
aukščiausių. Nors: ar yra žemų aistrų nežinau. Aistra yra aistra. Ir aš jomis
gyvenau. Moteriai tai pripažinti sunku.
Kodėl paskui visos mano aistros Jis?
Matyt, viskas išeikvota, kiek man Dievulis davė.
Viskas. Aš nebegyvenu. Narplioju neišnarpliojimą savo praėjusio gyvenimo kamuolį
tuo ir gyvenu; ir nekenčiu, ir myliu, ir kerštauju, ir džiaugiuosi.
Aš domiuosi mokslu. Ne tik domiuosi. Matote, ant
stalo kibernetika, kvantinė mechanika. Noriu kai ką suprasti. Skaičiau jūsų
darbus. Gerbiu. Nesupykite jūsų mylėti negalėčiau. Jūs kaip čia pasakius
per daug teigiamas. Nuobodus. Nors
Ką aš žinau!
Viešpatie! Už savo pensijos pinigėlius nupirkau
didžio karvedžio Napoleono butelį, o jis tebėra artipilnis! Jau seniai vis
pastatau ant stalo. Man kakava. O jūs išgerkite! Nebūkite toks teigiamas!
Dėkoju, kad užėjote. Išdrįsiu dar pasikviesti,
kai susikaups pluoštas lapų. Linkėjimai žmonai! Žinau, kad ji manęs nemėgsta. Bet
būtinai perduokite linkėjimus!
Jo laiškus aš sudeginau. Antai urnoje jų
pelenai. Nežinia, kada ateis nebūties valanda, ir aš nenoriu, kad juos sklaidytų kieno
nors ranka. Jie mano vienos. Kiekvienas jų žodis gyvas, mirs tik kartu su manim.
Nelabai man patinka tai, ką kalba apie mane.
Norėčiau, kad ji kitaip galvotų.
Kas ji?
Perskaitęs jos knygą, gal suprasčiau. O gal dar
labiau nesuprasčiau?
Matyt, jos rašymo paveiktas ir aš pradėjau
rašyti. Rašytoju netapsiu. Nesinorėtų juo tapt šiame žodžių ir minčių
devalvacijos amžiuje. Ne pinigų infliacija kankina pasaulį. Visai kita infliacija, bet
niekas kol kas to nenori pripažinti.
Rašydamas noriu šį tą sau išsiaiškinti.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|