|
<< Atgal
DALIA ČIOČYTĖ
Realizmas – tikrovės
sampratos problemika
Populiariai apibrėžiant, realizmas yra tikrovės
atkūrimas. Kalbant apie realizmą paprastai turimas omenyje tikrovės vaizdavimas XIX a.
literatūroje: neretai pasakoma, jog realizmas – tai XIX a. vidurio ir pabaigos
literatūros ir meno kryptis, grindžiama tikrovės imitavimo principu.
Tačiau svarstytini ne tik XIX a. realizmo
reiškiniai, bet ištisa realizmo paradigma: literatūrinio mąstymo principas,
nusidriekęs per visą Vakarų literatūros istoriją. Giliamintėje Ericho Auerbacho
studijoje „Mimezis. Tikrovės atvaizdavimas Vakarų pasaulio literatūroje“ (1946)
realistinis braižas aptariamas nuo Senojo Testamento ir Homero epo laikų. E. Auerbacho
tyrinėjimai suponuoja išvadą, jog imituoti tikrovę – tai ne kopijuoti, o aiškinti.
Panaši Michaelio Riffaterre'io formuluotė: tikrovės atvaizdavimas yra jos reikšmės
atskleidimas. Tad realistinis romanas (meninė tikrovė) yra susijęs su referentine
(nurodomąja) tikrove, nes siekia interpretuoti pastarosios esmę: realistai meninę
vaizduotę sieja su tikrovės stebėjimu ir stengiasi, kad meninė vaizduotė būtų
tikrovei adekvati. Apžvelgiant literatūrinę realizmo paradigmą akivaizdu, jog esama
kuo įvairiausių tikrovės atvaizdavimo (t. y. interpretavimo, reikšmės atskleidimo)
versijų.
XIX a. vidurio ir pabaigos literatūroje itin ryškus
realizmo paradigmos intensyvumas. Realizmas, kaip antrosios XIX a. pusės literatūrinė
konvencija, ypatingas ne tuo, kad siekia atvaizduoti tikrovę, adekvačiai interpretuoti
jos esmę (tuo jis nesiskiria nuo realistinių tendencijų bet kurio kito laikotarpio
mene), o tuo, kad į pirmąjį planą iškelia klausimą, kokia sudėtinga ir nelengvai
suvokiama yra realybė. Tokią XIX a. realizmo koncepciją suponuoja
M. Riffaterre'io1 ir kiti tyrinėjimai, ją
savo straipsniuose ir paskaitose yra įžvalgiai formulavusi ir plėtojusi prof. Birutė
Ciplijauskaitė2. Realistiniame XIX a. tekste matyti
intensyvus tikrovės, kaip apgaulingos, keliasluoksnės, suvokimas. Kraštutinis tikrovės
neapčiuopiamumo akcentavimas vestų prie postmodernios prielaidos, jog objektyvi tikrovė
apskritai neegzistuoja, ir tai vienas iš galimų atsakymų į šią filosofinę
problemą. Realistinis mąstymas turi savą atsakymą: pagrįstas kitokiomis pamatinėmis
filosofinėmis prielaidomis, jis neabejoja tikrovės buvimu. Ši literatūros kryptis
pasižymi intensyvia pačios problemos refleksija: tikrovė suvokiama pirmiausia kaip
užduotis, kaip keblus klausimas, į jį atkreipiant skaitytojo dėmesį. Žvilgtelėkime
šiuo aspektu į didžiųjų XIX a. realistų kūrybą.
Rašytojai realistai atkreipia skaitytojo dėmesį į
tai, kad tikrovė turi fasadą ir gelmę, kad ji vienaip atrodo ar yra įsivaizduojama, o
ką kita slepia gilesniame lygmenyje. Honoré de Balzaco romanų paviršius – tai
ypatingas visuomenės papročių vaizdo spalvingumas; tačiau pamatinis rašytojo tikslas
susijęs su pastanga atskleisti giliąsias tų papročių (socialinių normų)
priežastis, rodyti visuomenės minčių tikrovę. Kaip teigia „Tėvo Gorijo“ („Le Père
Goriot“, 1834) pasakotojas, svarbiau rodyti ne „tuščias kaukoles“, o „išsekusias
širdis“.
Kiekvienas realizmo autorius kuria vis kitokį
tikrovės modelį. Net jei į ją žvelgiama panašiu aspektu, literatūriškai ji
atvaizduojama vis kitaip. Pavyzdžiui, visuomenėje galiojančios teisinės sistemos
neatitikimo teisingumui problemą „Tėvo Gorijo“ autorius komentuoja nusikaltėlio
Votreno (Vautrin) balsu: šis kritikuoja teisinę sistemą, kuri baudžianti, jei pavogta
nedaug, ir padedanti išgarsėti, jei pavogtas milijonas. Charlesas Dickensas „Didžiuosiuose
lūkesčiuose“ („Great Expectations“, 1860–1861) panašiai ironizuoja teisinės
sistemos mechanizmą (Džegerso (Jaggers) manierų automatizmas, liudininkų samdymo
motyvas...), bet didesnį dėmesį sutelkia ties teisingumo vidinėje personažo
savivokoje klausimu. Fiodorą Dostojevskį („Nusikaltimas ir bausmė“, 1866) domina
išimtinai asmeninė, psichologinė tikrovė, sąmonės erdvė, vidiniai teisingumo
svarstymai. Theodoras Fontane vėlyvojo realizmo romane „Efė Brist“ („Effi Briest“,
1895) kvestionuoja visuomeninę kaltės sampratą, kritikuoja Prūsijos visuomenės
susikurtą normų griežtumą, bet kritiką persmelkia rezignacinė nuotaika. Efė prieš
mirtį teigia, jog nedidelis skirtumas, anksčiau ar vėliau pasitraukiama iš „gyvenimo
puotos“, o implikuotasis autorius netiesiogiai klausia, ar išties esama kokio „didelio
skirtumo“, kas gi esmingai svarbu.
Realistai rašytojai ir tiki istorija, ir suvokia jos
daugialypumą, neapčiuopiamumą. H. de Balzaco romanų įvadiniuose puslapiuose
pateikiama trumpa istorijos santrauka: respublika, konsulatas, imperija ir t. t.,
susiejant kiekvieną laikotarpį su Prancūzijos provincijos ekonominiu vystymusi. „Eugenijos
Grandė“ („Eugénie Grandet“, 1833) pasakotojas, aktualizuodamas senovės romėnų
posakį Homines historiarum ignari semper sunt pueri („Žmonės, nežinantys
istorijos, visad esti vaikai“), priekaištauja visuomenei, kad toji užmirštanti
istorijos pamokas. Ir vis dėlto H. de Balzaco pasakotojas atkreipia skaitytojo dėmesį
į giliausių istorinių įvykių „nežymumą“, išsisklaidymą tarp visuomenės
gyvenimo papročių, – kitaip tariant, pasimokyti iš istorijos esą labai sudėtinga.
Anot Levo Tolstojaus visažinio pasakotojo, „tiesą papasakoti yra labai sunku“ („Karas
ir taika“, 1867–1869). B. Ciplijauskaitės studijoje „Pastabos
apie istorinį romaną“ atskleidžiamas atsitiktinumo vaidmuo XIX a. istoriniame romane;
tyrėja analizuoja, kaip L. Tolstojaus romanui „Karas ir taika“ darė įtaką karo
teorijos, teigiančios, jog „sprendimus dažnai padaro ne vyriausias štabas, o
kareiviai, ir mūšio laimėjimas ar pralaimėjimas visų pirma priklauso nuo dvasios
pakilimo ar nusiteikimo, kad viskas prarasta“3. E. Auerbachas realistinį istorijos atvaizdavimą yra apibendrinęs
kaip problemą: anot jo, istorijoje esama prieštaringų tendencijų, ją neretai sudarą
netvirti, nežymūs žmonių grupių veiksmai, ir tik labai retai susiklostanti lengviau
apibūdinama situacija; lengviausiai istoriją apibūdiną tik propagandiniai lozungai –
grubaus supaprastinimo rezultatas: juk dažnai tuos pačius lozungus vartojąs ir draugas,
ir priešas4.
Interpretuodami visuomenės gyvenimo dvilypumo
vaizdus, realistai reflektuoja ribą tarp karjerizmo, veidmainystės, apkalbų „tikrovės“
ir žmoniškumo, gėrio tikrovės. Vienas socialinio elgesio kritikos aspektų –
religinio gyvenimo kritika. H. de Balzacas, monarchijos šalininkas, smerkia prancūzų
visuomenę dėl veidmainiško (tad vėlgi keliasluoksnio) religingumo: dėl revoliucinio
abejingumo Dievui ir pinigų dievinimo. Romane „Eugenija Grandė“ funkcionuojanti
visuomenė tikrovę apverčia aukštyn kojomis: ji kritiškai ne(pasi)tiki įvykiais,
jausmais, žmonėmis (pasakotojas ironizuoja, jog tai ir reiškia „teisingai įvertinti
dalykus“), tačiau įsiaistrina dėl menkos reikšmės sensacijų (žinia apie „kilnų“
tėvo Grandė nutarimą nemokamai gelbėti gerą vardą apskrieja miestelį per kelias
minutes). Kolektyvo ir individo gyvenimą romanas traktuoja kaip krikščionybės tiesų
parodiją: anot pasakotojo ironijos, visuomenės tikslas – „žemiškos prabangos ir
tuščių malonumų rojus“, ir dėl šio „rojaus“ kūnas varginamas taip, kaip
anksčiau – dėl amžinojo gyvenimo. Iškalbūs travestiniai autoriaus viražai:
personažo kalambūras apie tai, jog palūkanų dėsnio autorius Jeremijas padėsiąs
išvengti biblinio pranašo Jeremijo raudų, ironiška užuomina apie Eugenijos „lobį“
kaip biblinę „širdies vietą“ („Nuo tos nakties, kai ji
atidavė savo lobį pusbroliui, ir jos širdis nusekė paskui lobį“5).
Gustave'as Flaubert'as, romane „Ponia Bovari“ („Madamme Bovary“, 1857)
parodijuodamas „egoistinio susijausminimo“ kupinus, neva „mistinius“ Emos Bovari
(Emma Bovary) polėkius, netiesiogiai aiškinasi autentiško religingumo suvokimą. Ypač
meistriška religinio gyvenimo sąmonės „dezinfekcija“ yra religingumas, įkūnytas
Leopoldo Alaso-Clarino „Regentoje“ („La Regenta“, 1884–1885) Anos paveikslu.
Ponios Bovari tikėjimo praktikavimas neturi beveik nieko tikro, o Anos – painus,
dvilypis; autorius rodo ją skaitančią dvasinę lektūrą, patiriančią autentiškų
išgyvenimų ir – prasilenkiančią su išpažinties tikrove: ironiškai komentuojama,
jog Ana nė nenujautė patirianti ne mistinį polėkį, o juslinį poveikį (plg.
baronienės Rainakienės išpažintį V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“).
G. Flaubert'o romaną „Ponia Bovari“ galima
skaityti kaip ištisinį tikrovės negatyvą. Ema nuolat prasilenkia su realybe: mene,
religijoje, labdarybėje, meilėje. Skaitytojui rodomas
šmėkliškas netikros meilės groteskas: ekipažas, „uždaras tarsi kapas ir sūpuojąs
lyg laivas“, rieda miesto gatvėmis, ir miestiečiai jį mato tai išnykstantį, tai
vėl pasirodantį, – lyg karietą vaiduoklę6. Šarlį
(Charles) pasakotojas ironiškai apibūdina kaip nepriklausiusį tiems, „kurie visa
priima taip, kaip yra“, ir taip užmena skirtį tarp „yra“ ir „priimama“ (t. y.
suvokiama, interpretuojama). Iliuziniai Emos ir Šarlio siekimai yra ne vien
materialistiniai, tačiau jie neprilygsta donkichotiškams, nes kupini egoizmo.
G. Flaubert'as leidžia skaitytojui matyti visą
personažo vaizdą: netiesioginė menamoji kalba atvaizduoja ir veikėjo mintis (antruoju,
pasakotojo, balsu neretai ironizuojamas), ir išorinę būsenos raišką, pvz.: „Kaip galėjo ji (ji, kuri yra tokia protinga!) dar kartą
suklysti? <...> Bovari alpstamai išbalo“7. Kartu
atkreipiamas skaitytojo dėmesys į tai, jog kūrinio charakteriai vienaip atrodo, o
kitokie yra. Pvz., viename paskutinių „Ponios Bovari“ skyrių matome vaistininko
tarną, kuo nuoširdžiausiai raudantį naktį prie Emos kapo, ir zakristijoną, kuriam
tuomet „paaiškėja“, kas vagia jo bulves. H. de Balzaco charakteriai taip pat vienaip
atrodo, o kitokie yra dėl veidmainystės (tėvo Gorijo mikčiojimas); Ch. Dickenso –
dėl to, kad autorius akcentuoja jų pastangą taikytis prie visuomeninių aplinkybių
(Džegersas reikalauja iš Vemiko (Wemmick) mechaniško elgesio įstaigoje), L.
Alaso-Clarino – dėl žmogaus prigimties dvilypumo (Ana – ir dvasinga, ir juslinga).
Romanų situacijos taip pat dvilypės, galinčios
apgaulingai atrodyti, būti klaidingai vertinamos. Ryškus pavyzdys – Ch. Dickenso „Didieji
lūkesčiai“: niūri Estelos (Estella) situacija tampa visiška priešingybe
idealizuojančioje Pipo vaizduotėje. Daugiasluoksnė tikrovė kiekvienam personažui gali
reikšti pirmiausia vis ką kita. Antai G. Flaubert'o Ema prastai
skambina „senu instrumentu blerbiančiomis stygomis“, o kitame kaimo gale „vienplaukis
teismo antstolio raštininkas, įsispyręs į šliures, tarnybiniu raštu nešinas,
sustodavo pasiklausyti“8 (beje, dėmesingumas reginio
perspektyvai – apskritai svarbus „Ponios Bovari“ komponavimo principas). Marcelis
Proustas romane „Svano pusėje“ („Du coté de chez Swann“, 1913) impresionistiškai
kuria panašaus įspūdžio vaizdą ir komentuoja tikrovės daugialypumą: „Dažnai gražiausioji mums išlikusi kurio nors kūrinio vizija esti
ta, kuri po neįgudusiais pirštais kadaise aidėjo iš suklerusio pianino“9. Realistinės tradicijos romano spektakliškumą galime
interpretuoti kaip savotišką metanaratyvinį komentarą: autorius rodo, kaip tikrovė
„išrandama“, kokia sceniška ji gali būti, kaip lengva su jos tiesa prasilenkti.
Įspėdami dėl vaizduotės ir tikrovės neatitikimo,
realistai neretai naudoja intertekstualumo principus. Metanaratyvinė intertekstualumo
funkcija yra užsiminti apie tai, kad autorius pats irgi kuria literatūrą, o ne bando
kopijuoti tikrovę. Panaši tikrovės problemos akcentavimo forma – iškalbos
apgaulingumo rodymas. Realistams būdinga „suvedžiojimo žodžiu“
tema, savo ruožtu įgyja ir metanaratyvinio komentaro bruožų („suvedžiojimu žodžiu“
tema tampa užuomina apie sumaniai vartojamo žodžio galią)10.
Išryškindami tikrovės keliasluoksniškumą ir
apgaulingumą, rašytojai realistai provokavo gyvenamojo meto skaitytojus deautomatizuoti
aplinkos suvokimą; tokį dialogą reinterpretuoja šiuolaikinis skaitytojas. Pasakotojo,
romano charakterių, įvairių interpretacinių bendruomenių požiūriai sudaro
realistinio romano polifoniją. Polifoniškumas (Michailo Bachtino tyrinėta „dialektinė
vaizduotė“) atitinka realistų siekimą kurti objektyvų tikrovės vaizdą: suponuojama
mintis, jog jos neįmanoma susprausti į vieną kurį modelį, ją paaiškina įvairių
perspektyvų susikirtimas.
XIX a. realizmo kaip tikrovės sampratos
suprobleminimo koncepcija yra svarbi tyrinėjant ir Žemaitės kūrybą. Katrės
apibūdinimas Vingių dialoguose – tai ne tik Katrės charakterio kūrimo forma
(pateikiant personažės negatyvią charakteristiką), bet ir metanaratyvinis autorės
komentaras apie žodžio tikrovės apgaulingumą. Žodžio tikrovė kelia abejonių ir
apsakyme „Sučiuptas velnias“ (suvedžiojimo žodžiu tema). Pamėkliškas Bronislovo
motinos portretas apsakyme „Atžala“ efektingai komentuoja paviršiaus ir gelmės
santykį: „Netolimais pakromyje stovėjo moteriškė – ne
moteriškė, šmėkla – ne šmėkla, ilga, liesa, išblyškusi, akys įdubusios, žandai
išsikalinėję, visa panašesnė į mirusią nekaip į gyvą, o apsidariusi bajoriškai;
rūbai juodi, krominiai, dar prie to šilkais apsiūti, gerai jau nurudavę; nors
alkūnės žioravo prablindusios ir padelkos buvo apskidusios, vienok apsiūtas gedulių
lankas rodė poniškumą...“11 Autorė portretą kuria iš
lenkiško šlėktiškumo pretenzijų ir jas ironizuojančio, į groteską krypstančio
pasakotojos balso; toks portreto kūrimo būdas vėlgi atkreipia skaitytojo dėmesį į
atrodymo, išvaizdos, išorės apgaulingumą, teatriškumą. Tikrovės, kaip sudėtingos,
apgaulingos, gelmę slepiančios, samprata skatina naujai interpretuoti tokius Žemaitės
prozos aspektus kaip nuomonių, – įvairių „teisybių“, – polifonijos formavimas
ir tikros teisybės paieška. „Tada supratau, jog turi
būti ir tikra teisybė“12, – teigia Žemaitės
pasakotoja apsakyme „Kaip kartais kokioje klebonijoje einasi“. Apsakyme „Velnio
vestuvės, velnio ir laidotuvės“, kuriame skaitytojui rodomas nusikaltimo vaizdas, tikra
teisybė neatitinka teisinės sistemos „teisybės“: užsimenama apie pastarosios
korumpuotumą („Dilbai kaip širšūnai užniko lakstyti, globos
ieškoti... <...> Po pusės metų Veronė be teismo, be jokio tardymo parėjo laisva“13). Veidmainiškas religinio gyvenimo keliasluoksniškumas
akivaizdus apsakyme „Kunigo naudą velniai gaudo“. Žemaitė nekopijavo savo
gyvenamojo meto realybės: išryškino, iškėlė į pirmąjį planą tuos daugialypės
neliteratūrinės tikrovės aspektus, kuriuos atrinko kaip svarbius literatūriniam
apmąstymui. Palyginimui prisiminkime Vaižgantą, kuris tą pačią kontekstinę Lietuvos
kaimo tikrovę yra atvaizdavęs, – t. y. literatūriškai interpretavęs, – visiškai
kitaip, išryškindamas ne ydą, o, plačiai cituotu rašytojo žodžiu tariant, „deimančiukus“.
Tikrovės egzistavimu neabejojama, tačiau tikrovė
suvokiama kaip problema. Manyčiau, tai bene įdomiausias XIX a. realistinių kūrinių
aspektas.
1 R i f f a t e r r e
M . Text Production. – New York: Columbia University Press, 1983. (Atgal>>>)
2 C i p l i j a u s k a i t
ė B . Literatūros eskizai. – Vilnius–Kaunas: LKMA, 1992. (Atgal>>>)
3 C i p l i j a u s k a i t
ė B . Min. veik. – P. 215–216. (Atgal>>>)
4 A u e r b a c h E .
Mimezis. Tikrovės atvaizdavimas Vakarų pasaulio literatūroje. – Vilnius:
Baltos lankos, 2003. – P. 26. (Atgal>>>)
5 B a l z a c H
d e . Eugenija Grandė. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros
leidykla, 1948. – P. 128, 157. (Atgal>>>)
6 F l a u b e r t G .
Ponia Bovari. – Vilnius: Onė, 1993. – P. 278. (Atgal>>>)
7 F l a u b e r t G .
Ten pat. – P. 210. (Atgal>>>)
8 F l a u b e r t G .
Ten pat. – P. 51. (Atgal>>>)
9 P r o u s t M .
Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje. – Vilnius: Vaga, 1979. – P. 210.
(Atgal>>>)
10 C h a m b e r s R
. Story and Situation. Narrative Seduction and the Power of Fiction. –
Minneapolis: University of Minnesota Press, 1984. (Atgal>>>)
11 Ž e m a i t ė .
Raštai. – T. 1. – Vilnius: Žara, 1995. – P. 59. (Atgal>>>)
12 Ž e m a i t ė .
Ten pat. – P. 48. (Atgal>>>)
13 Ž e m a i t ė .
Ten pat. – P. 268. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|