|
<< Atgal
Rašytojas ir maištas
Pokalbyje dalyvavo Elena BUKELIENĖ, Laimantas
JONUŠYS, Valdemaras
KUKULAS, Jūratė SPRINDYTĖ, Jūratė BARANOVA,
Juozas APUTIS,
Regimantas TAMOŠAITIS.
Regimantas Tamošaitis. Kultūrinės žmonijos
atminties pagrindas didžiuliai tekstų masyvai. Juose užfiksuotas žinojimas ir
patirtis tarytum kyla iš dviejų šaltinių iš dieviškojo ir žmogiškojo.
Religijai artimi tekstai rodo žmonijos idealus, žmogiškieji ieško tų idealų. Tai
meninė literatūra, žmonijos savarankiško dvasinio augimo ir tobulėjimo dokumentas.
Literatūroje išreikštos pastangos pažinti pasaulį ir ieškoti žmogaus tiesos
susijusios su nepasitenkinimu esama tikrove ir pasižymi maištingumu. Žmogaus kūryba
išreiškia nepasitenkinimą dėl skirtumo, kuris matomas tarp įsivaizduojamos idealios
tvarkos ir pasaulio tikrovės. Literatūra maištauja jau nuo pat jos atsiradimo, jai
atsiskyrus nuo mitologinių ir religinių tekstų. Ji teigia žmogaus savarankišką
valią, gina asmens vertes ir teises prieš pasaulio galias. Antikos literatūra maištavo
prieš dievus ir likimą, vėliau atsirado despotijos, neteisingos santvarkos kritika, vis
labiau ryškėjo humanizmo idealai sekuliarizuotos religinės vertybės. Literatūra
visuomet gina žmogų, remdamasi jo dvasinio gyvenimo, jo sielos verte. Ši retorika
išlieka net moderniausiuose tekstuose. Antai Julija Kristeva knygoje Maišto prasmė
ir beprasmybė teigia: Nematau jokio kito vaidmens literatūros kritikai ir
teorijai, kaip tik aiškinti vertę maišto patirties, formalios ir filosofinės, kuriai
galbūt pavyks išsaugoti mūsų vidinio gyvenimo gyvybingumą: psichikos erdvę, kuri
vadinama siela, kuri, be abejo, yra paslėptas Grožio veidas, jo nematomas ir
būtinas šaltinis. Galbūt ši slapta ar atvira sielos sąvoka visais laikais ir yra
literatūros tvirtumo ir pasitikėjimo savimi pagrindas.
Kūrybos impulsas, regis, kyla iš kažkokio dvasinio
žmogaus nepasitenkinimo, o literatūros kritika yra nukreipta prieš visa tai, kas trukdo
išsiskleisti žmogui kaip visavertei asmenybei. Jos akiratyje vienaip ar kitaip išnyra
socialinės problemos, istorinės peripetijos, institucijų ir santvarkos ypatybės.
Apskritai literatūros maištas yra nukreiptas prieš žmogumi manipuliuojančių galių
pasaulį, ir tikra literatūra visuomet yra kažkiek politiška net kartais savo
deklaruojamu apolitiškumu. Be šio aspekto ji tampa vartojimo preke, tenkinančiu
elementariausius juslinius žmogaus poreikius. Rašymas, nukreiptas į jusliškumą,
ignoruoja žmogų kaip asmenybę ir neturi išliekamosios vertės.
Dėl šio žmogaus individualias ir kolektyvines
vertybes ginančio literatūros vaidmens rašytojas visuomenėje įgyja ypatingų
bruožų: tampa moraliniu autoritetu, savotišku mokytoju ar net charizmatine asmenybe.
Ypač toks rašytojo vaidmuo darosi svarbus nelaisvės sąlygomis: prisiminkime kai
kuriuos mūsų klasikus, kuriems ypatingo monumentalumo suteikė sovietinės sistemos
aplinkybės. Nepaisant visų painių samprotavimų apie kolaboravimo problemas, lietuvių
literatūra sovietiniais laikais buvo tautinės kultūros, demokratiškos visuomenės ir
asmenybės teisių gynėja. Pereinamuoju laikotarpiu, po Nepriklausomybės atkūrimo,
kurį laiką rašytojų maištas netikėtai pasuko kita kryptimi: prieš patriotinę
ideologiją ir tradicinę moralinę sistemą. Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio, Jurgos
Ivanauskaitės karta ėmė skelbti ne tik individualistinę asmens, bet ir kūno laisvę.
Personažo saviraiška buvo paremta pirmiausia kūniškosios tapatybės principu.
Šiandien maištas prieš totalitarizmą ir prieš
konservatyviąją moralę atrodo praeities dalykas, o maištingųjų kūryba vis labiau
skaitoma remiantis estetiniais kriterijais. Jos buvusį revoliucingumą vis dažniau
norisi vertinti psichopatologiniu aspektu. Ko vertas maištingasis personažas, kuris
prieš sistemą ir konformistinę visuomenę sukyla pasirinkdamas susinaikinimo kelią
(intoksikacijų, savižudybės romantizuota patetika)? Žmogus išsilaisvina nuo
ideologijos, bet įsikalina psichologiškai ir kūniškai. Beviltiško mazochistinio
maišto principas, rodos, išryškėja jau Broniaus Radzevičiaus prozoje: keršydamas
nežmogiškoms šeimos ir visuomenės institucijoms, personažas naikina savo kūrinius
(vaikas sukapoja slides), profesinę karjerą (patetiškai atsisako instituto) ir pagaliau
iš blogo pasaulio išbraukia pats save. Ir ką tuo pasieksi, ką įrodysi? skamba
kontrapunktinis klausimas, taikytinas visai negatyviosios, anarchistinės laisvės
retorikai, kuri buvo tokia populiari antrojo tūkstantmečio pabaigoje.
Pasikeitusioje visuomenėje praėjusio laiko
dramatizmas tampa neįdomus, o naujoji karta susiduria su naujomis problemomis,
literatūrai iškyla kitokie gyvenimo iššūkiai.
Kur šiandien slypi tas galių laukas, prieš kurį
turėtų maištauti šiuolaikinė literatūra? Jis, matyt, susijęs su globalizacijos
procesais ir kapitalizmo atėjimu į Lietuvą (juk mūsų žmonės visgi nostalgiškai
puoselėja vienokias ar kitokias socializmo lygios ir teisingos visuomenės
idėjas). O pasaulis šiandien darosi vis prabangesnis, bet taip pat vis plėšresnis,
negailestingesnis, agresyvesnis. Ir kūrybos pasaulyje tampa svarbus stimulas
komercinis veiksnys. Naujasis rašytojas sieks, kad jo knygos būtų pirmiausia perkamos
(na, taip pat ir skaitomos), todėl orientuosis į masinį skaitytoją. Nusileis iki jo su
visais savo sugebėjimais ir idėjomis.
Anksčiau maištingoji literatūra pasižymėjo
elitiškumu: autoriui buvo svarbi jo paties pozicija ir nedidelio išrinktųjų rato
pripažinimas. Maišto literatūra buvo bendraminčių literatūra kaip tam tikras
socialinės komunikacijos reiškinys, telkęs žmones pagal bendrus interesus ir vertybes.
Šiandien situacija tokia: draugai lieka draugais, bet autorius patyliukais savo knygą
kreipia ten, kur ganosi pirkėjai. Autoriaus vertės rodiklis jo išparduotų knygų
tiražas. Tai galutinis vertės argumentas. Apie kokį rašytojo maištą galima
kalbėti, kai jis yra įtrauktas į komercinius mechanizmus ir sukamas reklamos
malūnuose, kai jo kūrinys yra traktuojamas kaip rinkos prekė? Didžiausias autoriaus
draugas ir patarėjas yra jo užsakovas, leidykla. Pastarosios interesas nutaikytas į
masinio pirkėjo mentalitetą. Komercinis literatūros prisitaikymas prie gyvenimo jau
nieko bendro nebeturi su kūrybos originalumu. Kapitalizmo estetika postmodernizmas
paneigia pačią kūrybos idėją ir reikalauja perrašinėjimo, tiražavimo,
permanentinės prekybos. Tai second hand, vartotų kultūros dalykų prekyba,
efektingai išblizgintas senienų turgus.
Komercine preke paverčiama pati maišto idėja:
maištaujantieji autoriai tuoj pat kanonizuojami kaip nacionalinės literatūros
reprezentantai ir niekuo nerizikuoja ir nepralaimi. Svarbu ne autoriaus maištingumas, bet
jo produktyvumas. Juk išleidžiamų knygų jau neįmanoma aprėpti, tinkamai jas
apmąstyti naujus pavadinimus išstumia kiti, dar naujesni.
Sovietmečiu literatūra maištavo prieš
totalitarinę sistemą. Vėliau prieš konservatyvią tradicinių vertybių sistemą.
Postmodernėjanti literatūra prieš pačią nacionalinės literatūros tradiciją.
Literatūros maištingumas buvo visoks: deklaratyvus, idėjinis, provokuojantis,
eksperimentuojantis, taip pat subtilus, lyriškas, ironiškas, sarkastiškas ir pan. Kokia
šiandien madingiausia maišto kalba ir prieš ką ji gali būti nukreipta: prieš
tradiciją, kapitalizmą, globalizaciją?
Visgi literatūra nėra vien prisitaikanti, ji
išsaugo maištingumą kaip savo gyvybingumo pagrindą. Todėl galime klausti: ar
lietuvių rašytojas šiandien yra maištingas ir kokios būtų to maištingumo formos?
Laimantas Jonušys. Galiu paminėti vieną
autorių. Mano nuomone, vienintelis tikrai maištingas rašytojas Lietuvoje šiuo metu
Herkus Kunčius. Žinoma, tą jo maištingumą gana sunku apibūdinti. Galima sakyti, kad
tai yra maištingumas, kuris nesusijęs su socialinėmis aplinkybėmis. Lietuviškai
galime skaityti Michelį Houellebecq'ą, kuris laikomas vienu maištingiausių rašytojų
šiuolaikinėje pasaulio literatūroje. Bet jo romanuose yra daug aiškinimų, netgi tam
tikros didaktikos, kuri atsiduria lyg ir toje pačioje plotmėje, kaip ir ta visuomenė
arba tie jo kritikai, kurie tam jo maištingumui prieštarauja. Kitaip tariant, jis
ginčijasi su jais, ir taip jo kūryboje atsiranda publicistinių elementų, ko visiškai
nėra H. Kunčiaus tekste. H. Kunčiaus maištingumas, kuris yra nukreiptas prieš pačius
esmingiausius visuomenės dalykus ir moralę, prieš tai, kas yra priimta ir kas yra visų
pripažįstama, lyg ir yra bandymas išmušti tam tikrą pagrindą. Bet reikia pabrėžti,
kad kokio nors pasipiktinimo jo kūryba visuomenėje ir netgi literatūrinėje bendrijoje
mes nematome. Iš dalies taip yra dėl to, kad jo kūriniai akivaizdžiai
nerealistiniai. Juos galima vadinti fantastiniu farsu ar kaip nors panašiai. Tada,
žinoma, labai sunku paaiškinti, kokią prasmę turi tas jo maištavimas. Mes negalime
sakyti, kad jo kūriniuose reiškiamos kokios nors idėjos, kurias būtų galima
pritaikyti gyvenime. Atvirkščiai: visos jo kūrinių nuostatos ar principai mūsų
gyvenime, savaime suprantama, yra absoliučiai nepriimtini ir smerktini. Bet gal tuomet
tai yra bandymas žiūrėti į save pačius, į pasaulį, į visuomenę iš tokio
netikėto ir drastiško taško, iš kurio mes niekada nepažiūrėtume patys, racionalioj
diskusijoj? Tai suteikia tam tikrą laisvės jausmą, tam tikrą atotrūkio jausmą,
netikėtą galimybę pažvelgti į visa tai visiškai naujoje šviesoje, kuri ne tik
parodo mums, kaip reikia elgtis ir gyventi, bet ir sukelia tam tikrų abejonių, atnaujina
mūsų pasaulio suvokimą, nors mes patys tokio gyvenimo, koks ten vaizduojamas, jokiu
būdu nenorėtume ir negalėtume gyventi. Bet savo vaizduotėje tokį gyvenimą galime
numanyti. Kaip tik tuo ir skiriasi gyvenimiškoji sfera nuo literatūros, jog to, ko
negalime turėti gyvenime, galime turėti savo sapnuose, fantazijose, vaizduotėje. Tie
šokiruojantys vaizdai mus išmuša iš rutinos, iš vėžių ir leidžia blaiviau
pažiūrėti į visa tai, ką laikome savaime suprantamais dalykais.
Jūratė Baranova. Ką tik grįžau iš
Čikagos, iš ŠviesosSantaros konferencijos, kur skaičiau pranešimą
Postmodernizmas lietuvių literatūroje. Ilgai mąsčiau iki konferencijos ir
diskutavau su Violeta Kelertiene, kas gi yra tas tikrasis postmodernizmas lietuvių
literatūroje? Svarsčiau ir taip, ir anaip, o galutinė mano išvada buvo tokia:
Lietuvoje vienintelis aiškus postmodernus rašytojas yra H. Kunčius. Tačiau man nėra
visai aišku, ar postmodernus autorius yra kartu ir maištininkas? Kita vertus, kyla
abejonė: ar pats H. Kunčius pritartų, kad jis maištininkas? Nes maištas visuomet
būna nukreiptas prieš kažką. O ar nėra taip, kad jis tiesiog bando ne
maištauti, bet kitaip matyti, kitaip mąstyti? Rašyti kitaip, negu
buvo rašoma iki šiol? Ne todėl, kad visa tai, kas buvo anksčiau, jau būtų netinkama,
o todėl, kad minties atsinaujinimas yra natūralus dalykas. Filosofas Richardas Rorty
apie Immanuelį Kantą kalbėjo: Kantas nėra blogai, jis tiesiog paseno, ir dabar reikia
naujo žodyno. Taip ir H. Kunčius jis išradinėja naują diskursą, naujas
išraiškos priemones. Ir ar galime vadinti tą kitaip maištu? Gal tai tik kitoks
žaidimo būdas, priartinantis šį autorių prie postmodernizmo konteksto. Išeivijoje,
manau, tikras postmodernistas yra Kostas Ostrauskas, o pas mus H. Kunčius. Abiejų
kūriniuose veiksmas neturi konkrečios vietos, juose susitinka herojai iš skirtingų
epochų, viskas supainiojama, bet tas kontekstų kaitaliojimas visgi gal dar nėra
maištas. Jis prieš nieką nenukreiptas.
L. J. Iš tikrųjų pritarčiau minčiai, kad
šie kūriniai nėra koks nors sąmoningas maištas prieš kažką, tai tik autentiškas
ir natūralus rašymas. Rašytojas nesako: štai aš šį tą sugalvojau ir dabar imsiu
maištauti, nors M. Houellebecq'as sąmoningai išreiškia savo maištą. Bet žiūrint
iš šalies pagal visas įsivaizduojamas normas, H. Kunčiaus tekstas jau savaime yra tų
normų laužymas. Objektyviai vertinant literatūros procesą, jo tekstai yra
maištavimas.
J. B. H. Kunčius kažkada rašė dviejų
tipų tekstus: eseistiką, kurią pavadinčiau patirtine. Yra pagrindinis veikėjas, kuris
kažkur važinėja, neaišku kur ir ko, kažką veikia, taip atsiranda romanas Būtasis
dažninis laikas visiškai nemaištingas. Ir tik po to tas ironiškasis pasakotojas
pamažu nyksta ir lieka tik absurdiškas pasaulis. H. Kunčius tarytum leidžia tai
pasaulio beprotybei kalbėti pačiai, nes panaikina pasakotojo balsą. Metafiziškai
vertinant atrodo, kad pats pasaulis yra absurdiškas ir šokiruojantis mūsų sąmonę.
Jūratė Sprindytė. Man patiko Regimanto
mintis ar postmodernizmas neužmuša maišto idėjos? Man atrodo, kad užmuša.
Valdemaras Kukulas. Taip pat ir literatūros?
J. S. Na ir literatūros... Ir kai kalbam apie
H. Kunčiaus kūrybą, taip pat manau, kad jis pas mus yra vienintelis grynas
postmodernistas. O maištauja jis pirmiausia prieš klišes ir standartus, prieš
mentaliteto klišes tautinio, kultūrinio ir t. t. Tokia literatūra turi prasmę, ir
viskas yra labai gerai, bet, kaip teisingai pasakė Laimantas, nėra jokio rezonanso,
niekas nereaguoja. Kur tas maištas eina? Gali maištauti, verstis per galvą, daryk, ką
nori, kaip nori nėra jokios reakcijos. Visos maišto idėjos krenta į tuštumą.
Kodėl nėra atsako?
J. B. Todėl, kad niekas neskaito, nes nėra
siužeto. Per sunku sekti tekstą...
J. S. Na H. Kunčiaus tekstas gal ir per
sunkus paprastam skaitytojui, bet, man regis, postmodernizmas, be visų gerų naujovių,
Lietuvoje padarė ir daug blogų dalykų. Pravėdino lietuvių literatūrą, bet kartu,
kaip sako Valdemaras, išplovė pačią literatūros idėją. Mano požiūriu, kiekvienas
rašytojas, jeigu jau pradeda rašyti, savaime yra maištininkas. Maišto idėja
genetiškai būdinga europietiškam mąstymo modeliui (Prometėjas, Šėtonas).
Prisitaikantis ir nemaištingas žmogus apskritai nesiima plunksnos. Jei jau pradedi
rašyti, turi būti kažko supykęs, ar kažką teigti, neigti, turėti kažkokį impulsą
negali būti drungnas ir abejingas. Literatūra ir maištas yra neišskiriami dalykai.
Bet šiandienos literatūra, atrodo, maištauja per mažai, o ji privalėtų maištauti
prieš neteisingumą ir prieš manipuliacijas. Prieš manipuliavimą žmonėmis, vaikais,
mūsų protu, prieš standartizaciją, globalizaciją, prieš mūsų oligarchiją. Bitė
Vilimaitė parašė Mergaitės romaną apie sukrečiantį manipuliavimą vaikais.
Yra daugybė temų, kurios susijusios su maištu. Kai sakoma, kad mūsų laisvoje šalyje
nėra prieš ką maištauti, tai būtų galima parodyti, kad Lietuva nėra laisva šalis.
Manau, kad jei literatūra būtų tokia, kokia ji buvo seniau, su klasikine savivoka ir
savastimi, tai ji turėtų prieš daug ką maištauti kur kas daugiau nei
sovietmečiu. Anuomet pagrindinis maišto objektas ir pretekstas buvo nelaisvė. Dabar mes
esame lygiai taip pat nelaisvi, tik šiandien mūsų priklausomybės kitos ir nelaisvės
kitos, ir galimo maištavimo spektras labai išsiplėtė. Per penkiolika metų mus
užplūdęs pasaulis yra labai dinamiškas, turi aibę negatyvių reiškinių. Užplūdo
mūsų tautinę sąmonę, kiek jos dar yra likę, taip pat gležną mūsų literatūrą,
kuri labai imli ir viskam labai pralaidi, neatspari jokioms įtakoms. Lietuvių
literatūra gležnas kūdikis. Ji tiesiog neatlaiko viso to antplūdžio ir yra
pakrikusi.
Juozas Aputis. Jeigu jau visi apytikriai
sutinkame, kad literatūra, o ir visas menas yra tam tikra žmogiško maišto išraiška,
tai man įdomiau, kai tas maištas kyla dėl kokios nors konkretybės nebūtinai
socialinės, gal kaip tik dėl dvasinės. Sakysim, Williamas Faulkneris, kuris jau lyg ir
pasenęs, bet vis tiek pripažįstamas ir modernistų, taigi jo romanų trilogijos
herojaus Minko maištas ir siutas atkeršyti už tai, kad jis buvo nuskriaustas,
apgautas, kad jis keturiasdešimt metų gyvena vien tuo kerštu, man daro didžiulį
įspūdį. Tai žmogaus vidinis maištas dėl labai konkrečių dalykų. Jūratė sako
tiesą, kad anais sovietizmo laikais maištas, jeigu jo kokio nors ir buvo, jis
pirmiausia negalėjo būti atviras, turėjo būti paslėptas. Bet anas paslėptas
ar aiškesnis buvo maištas prieš svetimą. Prieš svetimą idėją, prieš svetimą,
tau kenkiantį žmogų. Jei dabar pliūptelėtų koks maištas, besiremiantis aiškia
konkretybe, jis būtų labai skaudus. Nes visos tos bėdos, kurios turėtų rūpėti
rašytojui, kyla iš mūsų pačių iš laisvų žmonių. Filosofiniu požiūriu tai
yra dar įdomiau, nes galima giliau žvelgti į žmogaus prigimtį. Kokia yra žmogaus
prigimtis: gavo laisvę, ir staiga pasidarė bjaurus. Gal ne visi su tuo sutiks, bet juk
ir to paties H. Kunčiaus visas žodynas ir ėjimas per pasaulį, per daugybę žmonių
teigia, man rodos, tai, kad žmogus yra pakrikęs, nervingas, neturintis į ką atsiremti.
Jeigu pažiūrėtume įdėmiau į savo žmones darosi baisūs dalykai... Tai viena.
Kita vertus, nelabai norėčiau visiškai sutikti su tuo, ką ir pats čia pasakiau: kad
menininkas būtinai turi būti maištininkas. Jis gali būti maištininkas kabutėse, gali
būti nusižeminęs maištininkas norėdamas ką nors atvirkščiai įrodyti.
Įsivaizduoju, kad jei kam nors kiltų toks nesąmoningas maišto impulsas galėtų
prieš kokią nors niekšybę stoti herojus, besipriešinąs blogiui savo nuolankumu,
nusižeminimu
Tai galėtų daryti didelį įspūdį skaitančiajam. O juokais pasakius,
jeigu jau pasiilgome maišto, tai koks nors Maksimas Gorkis ar Konstantinas
Ostrovskis su savo Kaip grūdinosi plienas buvo visai smagūs maištininkai.
Elena Bukelienė. Norėčiau sąvokos aiškumo
ji, kiek dabar kalbame, lyg per siaura, ar atvirkščiai suabsoliutinta. Maištas
neišsemia literatūros esmės. Ar imsime poeziją, ar prozą visur ieškoti maišto
negalima. Suprantu rašytojų maištą kartų kaitos situacijose, koks buvo, tarkim,
keturvėjininkų sąjūdis. Jie programiškai neigė tradiciją, maištavo
literatūriškai. Maištas asocijuojasi su programiškumu, deklaratyvumu,
publicistiškumu, kovotojai labai aiškiai žino, ko jie nori, ateina į literatūrą su
savo idėjomis, jas deklaruoja. Ir mūsų laikais tas kartų konfliktas akivaizdus. Tai
natūralus literatūros raidos, atsinaujinimo procesas. Radikalus maištas neilgai trukęs
baigiasi, išsenka ir kovotojai, anot Sigito Parulskio, suvokę savo pernelyg didelį
radikalumą, paprastai pereina į priešininkų pusę.
Kuo maišto sąvoką galėtume keisti, kad būtų
aiškiau, kad išlaikytume dėmesį literatūrai kaip menui? Matyt, tiksliau būtų
kalbėti apie rašytojo poziciją, apie jo vertybių sistemą, atsakomybę už savo
epochos žmogų. Jau seniai įsitikinome, kad rašytojai bejėgiai pakeisti pasaulį ar
pagerinti gyvenimą. Bet jie tikrai palaiko žmogaus dvasios sveikatą. Man norėtųsi
apginti tuos rašytojus, kurių kūryboje maišto nematyti. Literatūra subtilių
žmogaus dvasios dalykų menas. Ateina laikas, kada reikia kalbėti apie žmogų.
Pastaruoju metu skaičiau dviejų moterų kūrybą.
Aleksandros Fominos pirmą knygutę ir Lauros Sintijos Černiauskaitės naują knygą
Artumo jausmas. A. Fomina Nepaprastojoje padėtyje žaismingai, jaunatviškai,
tarsi iš vidaus parodydama savo bendraamžių gyvenimą, taikliai įvardija, kas yra kas.
Šaiposi iš tuštybės, poetizuoja tikrus jausmus. Kartu atskleidžia ir visuomenės, ir
individo dvasinę situaciją, tapatybę. Tarsi gydytojas diagnozuoja ligos ir pasveikimo
simptomus. Bet neturi jokių pretenzijų ką nors išgydyti ar, tarkim, apsaugoti nuo
narkomanijos. Ar šito maža? L. S. Černiauskaitės proza ir dramos irgi prieš
nieką nenukreipta kūryba. Jos knygos recenziją norėtųsi pavadinti Vienatvės
anatomija. Autorė atėjo į literatūrą turėdama savo problemą. Tai ne socialinė,
o psichologinė, amžina problema. Žmogiškieji tarpusavio ryšiai (ne tik vyro ir
moters) moteriai labai svarbi kūrybos sritis.
J. S. Maištas prieš prigimtį. Aš jos
kūryboje maišto elementą surasčiau.
E. B. Man tai neatrodo maištas. Atvirkščiai
tai žmogaus gynyba, amžina, niekada nesibaigsianti. J. Sprindytė čia išvardijo
daug maišto objektų ir rašytojo pareigų dabarties situacijoje, bet literatūros
kokybė priklauso nuo ko kito. Jeigu rašytoja eis į gelmę, į žmogų ir parodys, ką
reiškia, sakysim, moteriai vienatvė (taip pat ir vyrui; beje, tai rašytoja, kuri labai
gražiai rašo apie vyrus kartais juos vertina palankiau negu moteris), literatūrai
tai bus kur kas svarbiau. Tegul maištauja eseistai, žiniasklaida, o rašytojas turi
intymesnių reikalų padėti žmogui pažinti save, išmokyti jį savigarbos ir
gyvenimo laisvės sąlygomis, o tiesioginis maištavimas kažin ar yra tikros kūrybos
apraiška.
V. K. Atrodo, kad pamažu pradedame sueiti
į vieną smaigalį. Viena pastaba: H. Kunčiaus kūryba yra labai nevienalytė. Ir
jeigu aš pasirašyčiau po jo romanu Nepagailėti Dušanskio, kaip po tikrai
autentišku, tegul ir postmodernistiniu romanu, tai paskutinis jo opusas Metuose
Pijoko chrestomatija toks neatrodo. R. Gavelis iš Respublikos irgi
dėdavo į savo romanus kai kuriuos eseistinius gabalus, bet ten viskas labai gražiai
susilipdydavo. O čia viskas sumesta į krūvą ir netgi stilistiškai vienas
gabaliukas skiriasi nuo kito čia nematau ne tiktai jokio postmodernizmo, bet
apskritai jokios literatūros. Nepaisant visos pagarbos H. Kunčiui, tuos dalykus reikia
skirti. Postmodernistas H. Kunčius parašė Salomėjos Nėries jubiliejui radijo pjesę,
ir niekaip nesuprasi: ar tai buvo postmodernizmas, ar ironija, ar sarkazmas, ar bandymas
punktyriškai perrašyti poetės kūrybinę biografiją. Bet ne apie tai noriu kalbėti.
Maišto sąvoka, man atrodo, yra tiktai vienas iš literatūros proceso proveržių,
kuriuos išprovokuoja laikas, socialinė aplinka, permainos. Panašiai kaip literatūros
procesas išprovokuoja ne pačią literatūrą, bet jos sroves, tarkim, futurizmą,
akmeizmą, kuris davė ir tikros literatūros, o dadaizmas, kaip ir futurizmas, man regis,
nieko literatūrai nedavė. Ir postmodernizmas kuo toliau, tuo labiau su literatūra
jis nebeturi nieko bendro. Šią postmodernizmo sąvoką keisčiau kita: asmenybės
savarankiškos laikysenos, savarankiškos jausenos ir mąstysenos deklaracija.
Savarankiška laikysena jau vien dėl to, kad bet kokia formacija antikinė,
viduramžiai, socializmas, globalizuota dabarties visuomenė vis tiek stengiasi
žmogų unifikuoti, ir kiekvienas į literatūrą einantis žmogus eina į ją iš savo
savarankiškumo, iš savo sugebėjimo ką nors priešpriešinti unifikuojančiai sistemai.
Šita tendencija ir lydi visą literatūrą, ji visuomet eina prieš formaciją, prieš
unifikuotą visuomenę, prieš valdžią, nesvarbu, kokia ji būtų. Kaip sakė R.
Tamošaitis: antikoje buvo kovojama prieš dievus, paskui prieš bažnyčią ir t. t.
Ir visą laiką kiekvienas kūrėjas buvo didesnis ar mažesnis autsaideris. Nebūtinai
juos visus nuteisdavo, bet kūrėjai vis tiek buvo neparankūs, nes jie budindavo žmogų:
nepasiduok šitai miniai ir neklausyk karaliaus. Kažkada buvo sakoma: kariauja karaliai,
o žūsta žmonės. Literatūra visais amžiais šaukė: brangieji, jeigu jūs pašaukti
į karą neitumėte kariauti, tų karų ir nebūtų. Bet štai yra karaliaus išleistas
įsakymas, ir jūs liejate savo kraują. O karaliai saugosi pasislėpę ir išlieka
pats mačiau Lenkijoje Hitlerio bunkerius. Štai tokia ir yra maišto esmė. Man atrodo,
kad dabar kalbėjimas apie žmogų, jo individualybę pats tikriausias maištas.
Todėl, kad mes dar negyvenome tokioje visuomenėje, kokia yra dabar. Šita globalizacija
yra ypatinga, joje kariauja ne karaliai ne George'as Bushas ir Vladimiras Putinas,
bet pinigai; mes čia kalbame apie literatūrą, o virš mūsų plaukia didžiuliai
srautai pinigų, kurie gimdo bombonešius, bombas, teroristus. Amerikos prezidentas
finansuoja Osamą bin Ladeną, kad susidorotų su Afganistanu, o šis atsisuka prieš
pačią Ameriką. Prezidentas nesusitvarko ne su teroristu, bet su pinigais. Literatūros
pašaukimas laikyti žmogų parengtyje, kad jis visą laiką budėtų, žiūrėtų, kas
virš jo galvos plaukia, tai ir yra tikrasis jos maištingumas. Amžina opozicinė
literatūros ir visos kultūros laikysena. Jeigu kada nors literatūra ir filosofija
būtų nugalėjusi šitas visuomenines formacijas nesvarbu, kokios epochos,
literatūros nebereikėtų. Jeigu bent vieną kartą ji būtų nugalėjusi ir įtvirtinusi
humanistinius idealus, žmogaus viršenybę prieš santvarkos formacijas, įveikusi
žmogų niveliuojančias jėgas, jos tikrai nebereikėtų, nes ji būtų atlikusi savo
vaidmenį, savo misiją. Bet ji jos niekada neatlieka ir neatliks, ir jos pašaukimas
lieka vienintelis: stovėt žmogaus savarankiškumo, vienišumo, jo autentiško mąstymo
sargyboje. Ir tai vienintelis literatūros maištas, vienintelis jos pašaukimas. Todėl
pritariu J. Sprindytei, kad postmodernizmas nėra joks maištas. Tai net ne literatūros
reiškinys. Kita vertus, jeigu nebūtų literatūros proceso, jeigu nebūtų jos vidinės
kaitos, apkerpėtų, imtų merdėti pati literatūra. Tai kita reiškinio pusė. Kai
H. Kunčius rašo apie Dušanskį čia šį tą suprantu. Bet kai žiūriu į
dabartinę postpostmoderniąją lietuvių poeziją, matau, kad ji iš esmės kolektyvinė:
galima nubraukti absoliučiai visas pavardes, tekstas liks vienas ir tas pats, be jokios
individualybės. Štai čia neįžvelgiu jokio maišto, netgi literatūrinio, grynai
estetinio, jokio maišto prieš tradiciją. Mat norint maištauti prieš tradiciją,
reikia su ja turėti tam tikrą jungtį, tam tikrą santykį, ryšį. O ne griauti, ardyti
pačią kalbą. Ardydamas kalbą iš ko sukursi tą opozicinę laikyseną?
J. S. Man patiko opozicionieriaus terminas.
Gal iš tikro jis labiau tiktų nei maištininko sąvoka. Bet gal nurodydami tokius
reiškinius galėtume kalbėti apie literatūros reformatorius, turėdami omenyje
pirmiausia estetinę programą. O maištininką įsivaizduoju susijusį su idėjomis,
konceptualumu. Estetiniais reformatoriais galėtume vadinti tuos rašytojus, kurie
avangardiškai laužo kalbą, kažką ardo ar naujai klijuoja, perdėlioja kaladėles
žaidžia gana hermetiškus žaidimėlius.
V. K. Jeigu jie neatsitraukia nuo žmogaus
problematikos, tai galima tą kalbą reformuoti kaip tik nori. Kaip ir Jonas Aistis
jis juk nesilaikė jokios metrikos, jokios ritmikos. Bet tai jam nesutrukdė alsuot
žmogaus kvėpavimo ritmu. Kvėpuot, kaip kvėpuoja žmogus.
J. S. Žmogaus problematiką mes esame gerokai
praradę... Žmogus pametamas perrašinėjant literatūrą iš buvusių tekstų
(postmodernizmas garbina palimpsestą), atsitraukus nuo natūros, gyvenimo autentikos.
Literatūra yra gerokai sutrikusi, ir jos vertinimas taip pat. Todėl reikėtų aptarti ir
komercinę padėties pusę. Aptarti visa tai, ko dar nebuvo prieš dešimt ar penkiolika
metų. Mūsų socialinėje ir rinkos aplinkoje dar nebuvo tų iššūkių, kurie atsiradę
dabar. Kaip minėjo Regimantas, maištas yra perkamas ir net kanonizuojamas. Net ir
opoziciškumas perkamas, viskas perkama ir viskas parduodama.
J. B. Man maišto sąvoka apskritai atrodo
nelabai tinkanti kūrybos procesui aptarti. Kodėl rašytojai rašo? Ar todėl, kad jie
maištauja, ar kad kažkas ateina jiems į galvą? Matyt, jie kažką tokio pajunta, kad
jiems patinka rašyti. Jie turi talentą, kuris skatina ir leidžia rašyti. Maištauja
revoliucionierius rašo proklamacijas, o rašytojas išreiškia savo įžvalgas,
kaip jis mato pasaulį. Nepaisant to, kad sąvoka maištas yra kiek fakultatyvinė,
vis dėlto ir ją, kaip ir bet kurią sąvoką, galima peržaisti. Literatūroje maištas
gali būti suprastas kaip maištavimas prieš kasdienybę, prieš banalybę, kaip sako
Valdemaras kalbėjimas savo vardu. Čia išryškėja prieštaravimas. Jeigu sakome,
kad maištas yra kalbėjimas savo vardu, tai ir postmoderniam autoriui reikia palikti tą
pačią teisę kalbėti savo vardu, nors kartais mums tai gali ir nepatikti. Todėl
abejočiau, kad apie postmoderniąją literatūrą būtų galima pasakyti: čia ne
literatūra, čia ne kūryba. Gal tai tiesiog kita, kitokia literatūra? Man labiau
patinka kalbėti ne apie tai, ką rašytojai privalo daryti, maištauti, skatinti
bendruomenę mąstyti ir pan., bet apie tai, ką jie padarė ir daro. Kritikai, mano
galva, turi sekti kūrėjams iš paskos, nes kaip tik rašytojai jautriausiai pajunta ir
išsako sociumo savimonę. Kritikas turėtų aiškiai fenomenologiškai aprašyti ir
iššifruoti rašytojo įžvalgas, o ne nurodinėti, ką šis turįs ar privaląs rašyti.
Įdomu tai, kad šiuolaikiniai rašytojai R. Gavelis, R. Granauskas, S. Parulskis
staiga pradeda autoironiškai reflektuoti patys save, savo rašytojo amatą. R. Gavelis
romane Septyni savižudybės būdai savo pasakotojui leidžia būti pamatytam moters
žvilgsniu koks jis yra bejėgis, nieko negalintis. Panaši įžvalga yra išskleista
ir Gintaro Grajausko romane Erezija: rašytojas beviltiškas, jis rašo beviltiškus
tekstus, tokie pat beviltiški skaitytojai, kurie tarsi nori nužudyti rašytoją už tai,
kad šis blogai rašo. Skaitytojai žūsta, rašytojas lieka gyvas, bet pats suvokia savo
amato bejėgiškumą. Tas pats su S. Parulskio Dorifore: čia rašytojas vis rašo
ir rašo, bet niekaip negali parašyti romano vaikšto pas leidėją, bando su juo
susitarti, kad šis pasakytų, kokia būtų pati geriausia idėja, koks būtų pats
perkamiausias romanas, bet to romano jam niekaip nepavyksta užbaigti. Galiausiai geriau
už jį romaną parašo moteris. Man atrodo, kad čia ryški autoironija, rašytojo
savimonė aptiko savo amato problemą, todėl manytume, kad šiuolaikinis rašytojas
puikiai susivokia ir tvarkosi pats. Kritikai jam tampa nebereikalingi.
E. B. Norėčiau pratęsti kalbą apie S.
Parulskį. Tik antrą kartą grįžusi prie romano Doriforė pamačiau jame tiek
vidinių prieštaravimų, kad pagaliau, regis, suvokiau autoriaus žaidimo taisykles.
Autorius pats save tiesiog sunaikina, tik negaliu suprasti, ar jis tą daro sąmoningai,
ar ne. Gal tai net nesvarbu. Doriforė tikrai prieštaringas kūrinys, bet kaip
tik dėl to jis alsuoja šių dienų dvasia, atskleidžia pasiklydusio amžininko dvasinę
situaciją. Nors sakote, kad tikras postmodernistas yra tik H. Kunčius, man atrodo, kad
S. Parulskis vos ne chrestomatiškai sukaupia romane populiariausią postmodernizmo
estetikos repertuarą. Tik viena smulkmena: romano herojus postmodernus žmogus,
praradęs tradicines vertybines atramas, tikėjimą Dievu, pozityvų santykį su pasauliu,
be saiko geriantis, išviešinantis savo seksualinį gyvenimą ir nenusisekusius santykius
su moterimis bei kūrybinį nevisavertiškumą, autoriaus yra išjuokiamas, parodomos
jo silpnybės, bejėgiškumas ir bandymas nusižudyti, savyje nerandant vidinių resursų
atsilaikyti susvetimėjusioje aplinkoje. Romano pasakotojas jis ir protagonistas
taip pat rašytojas, lyg ir autoriaus antrininkas, dvasinis dvynys. Tačiau jį turime
priimti kaip meninę apgaulę. Ir pats S. Parulskis teigia: mano veikėjas dirbtinis,
sukurtas, o ne natūraliai atsiradęs žmogus. Taigi kūrinio veikėjo pasaulėvokos bei
vertybinių nuostatų negalima tapatinti su biografinio autoriaus pozicija. Pastaroji,
matyt, yra platesnė. Kita vertus, ta autoironija, o jeigu dar pažįstame S. Parulskį ir
nuo to negalime atsiriboti, turim pripažinti, kad autorius šaiposi ir iš savęs,
kad jis suvokia savo sąmonės ir savo gyvenimo destruktyvumą, atramų praradimą. Taigi
sakyčiau, jog romano pasakotojas, tas rašytojas kvadratu ir sutampa, ir atsiskiria
nuo autoriaus. Teoriškai žinome, kad autoriaus ir pasakotojo nevalia tapatinti, bet ką
daryti, jeigu tie panašumai yra akivaizdūs. Pats autorius nesistengia nuslėpti savo
artumo pasakotojui, kūrybos problemos svarstomos profesionaliai, parodant puikų
filologinį pasirengimą. Svarstomos iš esmės, labai rimtai, visiškai ne postmoderniai.
S. Parulskio reikalavimai, kuriuos jis kelia kūrybai, yra iš modernizmo repertuaro.
Kūrinyje yra tokių vietų, kurios atrodo kaip iš psichologinio romano, kur pasakotojas,
pamiršęs ironiją, prabyla apie save, bando suvokti savo vidinį gyvenimą, atkurti
prarastą santykį su pasauliu. Tai ne paviršutiniškas žmogus, bet tomis jo pastangomis
ir pabaigiama. Romano veikėjas rašytojas nueina pas leidėją, jam reikia pinigų, ir
jis renkasi komercinį pasiūlymą, rašo tai, kas tinka rinkai, kas turi paklausą
kunigo savižudybės istorija ir pan. Doriforę suvokiu kaip romaną apie romano
rašymą.
J. B. Galbūt apie negalėjimą jį parašyti?
Apie nepajėgumą?
E. B. Taip. Bet įtariu, kad čia ir yra
rašytojo maištas, noras tikro meno akistatoje parodyti tam tikrų postmodernizmo
nuostatų bejėgystę. Autorius pasirenka absoliutaus maišto formą. S. Parulskis gali
parašyti gerą romaną, bet jis nori parodyti romano žanro subyrėjimą. Jo rašytojas
eksponuoja postmodernią dekonstrukciją, pagal rinkos prievartą žaidžia imitacinį
žaidimą. Mėgdžioja romano formą, o autorius tik vaidina autoriaus vaidmenį. Visus
taškus sudeda romano pabaiga herojus žudosi, bet nenusižudo. Kodėl? Atsakymą
randame žvelgdami į romaną kaip į paradoksą kūrinį, neigiantį patį save.
Pabaiga logiška negraži mirtis herojus nuodijasi išmetamosiomis dujomis
sėdėdamas ant mėšlo krūvos. Viską neigęs, net save patį, jis pagaliau paneigia ir
mirtį, atkreipdamas dėmesį į savo tariamai egzistencinio pasirinkimo niekingumą.
Ironijos objektu romane tampa viskas pats autorius, kūryba, visuomenė, moralė,
praeitis, dabartis. Sugriautos ir sugriuvusios visos atramos. Mums parodyta niekingoji
mūsų gyvenimo pusė. Tai jau, ko gero, tikrai maištas.
V. K. Bet juk tai dabar visuotinis
reiškinys. Literatūros nužmoginimas. Kas darosi tarptautinėse knygų mugėse? Ten
laukiama gražių, išvaizdžių rašytojų. Štai R. Gavelis mirė, ir niekam nereikia jo
knygų, miręs autorius nereikalingas. Tose mugėse laukiama jaunos, gražios, seksualios
rašytojos, pageidautina moters. Ir pasižiūrėkime, kas įvyksta, kai tos jaunos,
gražios, seksualios moterys grįžta iš knygų mugių: net ir tos, kurios iki tol rašė
daugmaž padorią prozą, staiga ima rašyti taip, kaip reikia rinkai, kaip diktuoja
pinigų srautai. Turiu omeny Renatos Šerelytės romaną Vardas tamsoje, J.
Ivanauskaitės Placebą tai jau apskritai toks kratinys, komercinis rašinys.
Nelieka žmogaus problematikos, lieka tik finansinių srautų diktuojami kriterijai, ir ar
galima tai vadinti literatūra? Kodėl aš net ir prastoką H. Kunčiaus tekstą, kaip tą
Pijoko chrestomatiją, perskaitau iki galo, o S. Parulskio Doriforės nuo
trečdalio niekaip nepajėgiu įveikti, nėra jėgų?
E. B. Tai dar nieko nereiškia. Tai ne
argumentas, kad Doriforė prastas romanas. Juk ir Ulisą skaityti yra
kančia, skaitai tik todėl, kad būtinai reikia, prisiversdamas, po gabalėlį.
J. S. Lengvo skaitymo iliuzija blogas
dalykas. Mane pritrenkė viena Audronės Urbonaitės frazė: esu dėkinga laikraščiui,
kad jis mane išmokė rašyti visiškai trumpais sakiniais. Laikraštis pavyzdys ir
idealas literatūrai? Manau, kad rašytojas neturėtų taip samprotauti.
V. K. Seniau redakcijose reikalaudavo rašyti
sakinius, susidedančius iš ne daugiau kaip penkių žodžių. Dabar iš mokyklos jau
ateina karta, kuriai užtenka ir trijų. Dabartinė moksleivija, patikėkit, tikrai
nebeištrauks didesnio nei penkių žodžių sakinio.
L. J. Norėčiau Valdemarui paprieštarauti.
J. Sprindytė kalbėjo, kad literatūroje turėtų būti kažkoks atkirtis manipuliacijai,
komercializacijai, reklamos įsiviešpatavimui, globalizmui ir pan. J. Ivanauskaitės
romane Placebas visi tie dalykai parodomi labai ryškiai ir aiškiai. Kitas dalykas,
kad jis parašytas patrauklia forma, kuri tinka ir komerciniam platinimui, patraukia
skaitytojus. Protesto literatūra taip pat gali tapti komercine preke, ypač kinas, kuris
yra dar populiaresnis menas už literatūrą. Kitas klausimas, ko mes apskritai
laukiame iš literatūros? Ar ji funkcionuoja socialinėje plotmėje, ar individualioje?
Ar ji prisideda prie visuomenės tobulinimo, ar prie dvasinio asmens tobulėjimo? Mano
nuomone, antrasis vaidmuo yra svarbesnis, nors neneigiu ir pirmojo. Kalbėdami apie
literatūros maištavimą, daugiausia akcentavome jos socialinį vaidmenį. Bet yra kitas
svarbus aspektas literatūrinis estetinis maištas. Manau, kad H. Kunčiaus kūryboje
susijungia abi maišto formos. Estetinis maištavimas gali pasireikšti kaip rašymas to,
kas dabar yra nemadinga, kas komerciškai negali turėti jokios sėkmės. Šiuo požiūriu
įdomus reiškinys yra Valdas Papievis. Jo romanas Vienos vasaros imigrantai
visiškai iškrenta iš dabartinio postmodernistinio literatūros konteksto, iš viso to,
kas yra madinga ir populiaru. Iškrenta todėl, kad, galima sakyti, yra atsilikęs. V.
Papievis rašo lygiai taip pat, kaip rašė prieš dvidešimt metų. Matyt, tiesiog ten
gyveno, literatūra nesidomėjo, ji nuvažiavo tolyn, o jis rašo taip, kaip buvo
įpratęs senamadiškai. Bet kaip tik tai gali būti labai gražu ir labai gerai. Juk
esminės vertybės nepriklauso nuo madų. Paradoksalu tai, kad sovietiniais laikais jo
kūryba buvo naujoviška, taigi šiek tiek ir maištinga. Subtili asmeninio gyvenimo
prizmė tuomet buvo kažkas naujo ir maištingo. Dabar ji maištinga visiškai kitaip
tuo, kad yra lyg atgyvenusi.
E. B. Mes dėliojame autorius, jų kūrinius
į lentynėles šiandien, o po vieno kito dešimtmečio jie išsidėlios visai kitaip
ne pagal šiandieninį maištingumą, bet pagal kitus, vidinius, estetinius, literatūros
vertės kriterijus. Ir V. Papievio romano meniškumo ar aktualumo niekas nebegalės
paneigti. Tai svarbiausia.
J. S. Šalia V. Papievio reikėtų paminėti
ir Antaną Ramoną. Balti praėjusios vasaros debesys atrodė paprastutis kūrinys:
gamta, miesto grožis, vienas nuo visuomenės atsiribojęs žmogus, bet tokia pozicija
brežnevizmo sutemose jau buvo tam tikra maišto forma. Dabar maišto formos kitokios, o
nuolatinio kismo ir naujų iššūkių akivaizdoje apskritai sunku susivokti, ir
rašytojai patys reflektuoja pasikeitimus, mėgina išsiaiškinti kūrybos reikšmę
naujomis gyvenimo aplinkybėmis. Ne tik G. Grajauskas ir S. Parulskis, bet ir J. Aputis,
Romualdas Granauskas ima reflektuoti rašymo ir rašytojo vaidmenį. Tai mūsų laiko
simptomai. Subtilus V. Papievio tekstas taip ir liko autsaiderystės pozicijoje. Neseniai
skaičiau paskaitą bibliotekininkams apie dabartinę prozą; minėjau tuos vardus, apie
kuriuos čia kalbame, o auditorija tų vardų buvo net negirdėjusi! Ir pradėjo
klausinėti apie Elenos De Strozzi, Bronės. Buivydaitės, Edmundo Malūko romanus, kurių
nebuvau skaičiusi aš. Tarsi reikėtų užsiimti ir populiariąja literatūra, bet ką
apie ją galima pasakyti? Kai rašiau apie tarpukario apysaką, apie vadinamąją
geltonąją literatūrą, išvardijau gal dešimt jos bruožų, kuriuos labai lengva
peradresuoti šių dienų popsui viskas idealiai tinka. Visos tos avarijos,
katastrofos, neva meilės populiariojoje literatūroje niekas nesikeičia. O juk ją
skaito apie aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt proc. skaitytojų. Į kokią situaciją
patenkame mes, kalbėdami apie rimtus autorius? Mes tapome autistai, kalbame vieni
kitiems, girdime tik vieni kitus, ir kas iš to?
J. B. Mes esame nekompetentingi kalbėti apie
populiariąją literatūrą. Aš jos irgi neskaitau ir mažai ką galiu pasakyti. Tiesiog
nėra laiko.
L. J. O sakome, kad J. Ivanauskaitės kūryba
yra komerciška? Bet palyginkime ją su tais jūsų minėtais vardais ir pamatysime, kad
J. Ivanauskaitė priklauso aukštajai literatūrai.
J. B. Galbūt populiarioji literatūra ir yra
tokia, kurią galima lengvai perskaityti kelionėje, lėktuve, traukinyje. O rimtoji
reikalauja didesnio susikaupimo. Jos neperskaitysi vienu ypu arba visai numesi, kaip sakė
Valdemaras apie Doriforę.
J. S. Svarbu tai, kad skaitytojai susitapatina
su ta menkaverte literatūra, orientuojasi į jos siūlomą lygmenį. Tokia literatūra
nepraplečia nei pažinimo, nei erudicijos, neugdo žmogaus jausmų, nekalbina individo,
neskatina jo mąstymo, jinai tik kanonizuoja mūsų rutiniško ir paviršutiniško
gyvenimo standartus. Ji žmogeliui sako: Tu gyveni teisingai, normaliai, viskas taip ir
yra, nieko daugiau ir nebūna, ir nereikia.
J. B. Bet jei knygą gali greitai perskaityti,
ar tai reiškia, kad ji yra prasta? Žurnalistinius romanus, pvz., ką tik
pasirodžiusią A. Urbonaitės Posūkyje neišlėk galima praryti greitai. Aš pati
ją perskaičiau skrisdama lėktuvu į Čikagą. Panašus ir romanas Strekoza. Jam
perskaityti pakanka vienos nakties. Tačiau nepaisant skaitymo lengvumo ir tokiose knygose
atsiskleidžia kažkokia užkoduota žmogaus patirtis, kažkoks tekstą peržengiantis
skausmas, rūpesčiai, ligos... Pasakotojų gyvenimas blyksniais praeina pro tavo akis, ir
kažkas vis dėlto lieka. Man pasirodė, kad A. Urbonaitės romane visą pasakojimą iš
naujo nušviečia paskutinis jo sakinys. Ar lengva romano forma turi būti siejama su jo
turiniu?
V. K. Iš tiesų juk Alberas Camus romaną
Svetimas parašė tarytum labai lengvai: trumpais, aiškiais sakiniais, iš kurių
galima mokytis kalbos. Bet juk nevadiname šio romano lengvąja literatūra?
E. B. Kas tas kažkas, kas lieka,
perskaičius vadinamosios pramoginės literatūros produktą? Ar tai tokia informacija,
kurios negauname kitur laikraštyje, žurnale, internete, ligoninės palatoje ar
pasikalbėję su kaimynu? Vis dėlto yra riba, skirianti išliekamosios vertės kūrinį
nuo vienadienio. Jau geriau aktuali, kritiška, maištinga apybraiža, paremta faktais,
iškelianti socialinius, politinius ar kitokius visuomenės skaudulius ir galinti realiai
paveikti gyvenimo procesus, negu tos tikros gyvenimo istorijos, kurias autoriai
galėtų parduoti meksikiečių kino studijai.
J. A. Iš mūsų kalbų klostosi liūdnas
piešinukas, kad literatūra darosi bejėgiška, kai susiduria su tuo, kas dabar vyksta
gyvenime ypač tame globalizuotame pasaulyje. Ką jis gali padaryti, kai įvyksta
kokie sukrėtimai? Prisiminkime įvykius per potvynį Naujajame Orleane juk ten ėmė
plėšikauti, grobti ne kažkokios svetimos jėgos, o tie patys padorūs amerikiečiai,
lankantys bažnyčią, gerbiantys valstybę ir įstatymus.
V. K. Pas mus po 1991 m. irgi neprivažiavo
svetimų žmonių viskas atsirado iš vidaus.
J. A. Esame bejėgiai ne tiktai kūrybos
žmonės, žmogus apskritai yra bejėgis.
J. B. Man atrodo, kad literatūros galia
atsiranda kaip tik tada, kai ji gali reflektuoti savo bejėgystę. Kai ji tai pastebi ir
apmąsto. Ir dar: jokia literatūra negali sustabdyti blogio srauto.
J. A. Bet ji gali perspėti, rėkti.
V. K. Išgyvename labai keistą, paradoksalų
laikotarpį: visuotinai raštinga visuomenė. Išgyvename panašų laikotarpį kaip ir XX
a. pradžioj, kai rašė Jonas Biliūnas. Kai jis rašė Pirmutinį streiką, tai
tikrai tie, kuriuos jis vaizdavo, nesugebėjo perskaityti tų jiems skirtų
užuojautos apsakymų. Dabar rašome žmogui, kurį lyg ir norėtume prabudinti iš
daiktiškojo pasaulio letargo, bet jie taip pat jau yra beraščiai. Nes visuomenė taip
jau yra sutvarkyta, kad be televizoriaus ir be Penkiolikos minučių laikraščio,
platinamo gatvėse, daugiau niekam žmogus ir neturi laiko. Galime čia nertis iš kailio
ir kalbėti apie visokius dvasios judesius, budinimus, bet vėl atsiduriame tokioje pat
situacijoje, kokia buvo XX a. pradžia, kai savo veikalus rašė mūsų klasikai. Tačiau
tada visuomenė tikrai buvo neraštinga, o dabar visi yra raštingi ir kartu
absoliučiai beraščiai, paviršutiniški žmonės.
E. B. Ir visgi mūsų darbas nėra beprasmis.
Ne tiek literatūra, kiek kritika turi būti maištinga, aktyvi, gyva, einanti į žmogų,
neužsidariusi elitiniame klube. Rimtos literatūros skaitytojų niekada nebuvo daug.
Reikia stengtis, reikia šviesti žmones, pirmiausia mokytojus, kad šie ugdytų mokinius,
geros literatūros skaitytojus. Tai duoda vaisių, ir toks darbas yra labai reikalingas.
L. J. Taip. Juk tas lietuvių kalbos egzamino
testas yra labai sudėtingas, sunkus. Ir visgi jį išlaiko gana daug mokinių. Jie
mokosi, daug dirba ir šį tą sugeba. Tikėkimės, ir Kristijoną Donelaitį jie
prisimins, taip pat ir kitus autorius.
Parengė REGIMANTAS TAMOŠAITIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|