|
<< Atgal
DALIA MARCINKEVIČIENĖ
Apie Stanislovo Moravskio
mizantropiją
Adomas Čartkovskis ir Henrikas
Mosčickis Stanislovo Moravskio (Stanisław Morawski, 18021853) Atsiminimų
(1924) įvade rašė, kad savo mizantropijos, atsiskyrimo, užsidarymo nuo viešojo
gyvenimo paslaptį S. Moravskis nusinešė į kapus ir jos neįmanoma atskleisti
išlikusiais rankraščiais ir dokumentais1. Lygiai po
septyniasdešimties metų, 1994-aisiais, pirmoji Atsiminimų į lietuvių kalbą
vertėja istorikė Reda Griškaitė grįžo prie S. Moravskio rezignacijos paslapties ir
buvo linkusi ją aiškinti remdamasi komplikuotais ir skaudžiais XIX a. pradžios
politiniais įvykiais. Šiandien, prabėgus kiek daugiau nei
dešimtmečiui, vėl maga paimti į rankas S. Moravskio Atsiminimų2
tomelį ir mėginti pateikti dar vieną mažiau ar daugiau įtikinamą jų autoriaus
mizantropijos versiją. Kitaip tariant, smalsu dar kartą patyrinėti, kas paskatino
jauną, veržlų ir visų geidžiamą aristokratą užsisklęsti tėvo paveldėtame
dvarelyje ir nugrimzti į prabėgusių dienų prisiminimus bei būties apmąstymus?
Išsyk svarbu pažymėti, kad S. Moravskio
Atsiminimuose daug vietos, dėmesio ir reikšmės skiriama moterims, moterų ir
vyrų santykiams. Šiuo atžvilgiu, S. Moravskis ir jo aplinka tiksliai ir taikliai
atspindi ikimodernaus buržua ir aristokrato moralę, kuri dominavo Europos
aukštuomenėje iki pat XIX a. vidurio: absoliuti dauguma santuokų joje buvo sudaroma
materialinių-politinių išskaičiavimų pagrindu, emocinį trūkumą kompensuojant
nesuskaičiuojamais flirtais ir ryšiais už šeimos ribų. Svarbiausia šio žaidimo
taisyklė reikalavo laviruoti tarp viešai žinomos paslapties (kuri buvo visiems
priimtina) ir akivaizdaus jos įrodymo, t. y. fakto apie nėštumą arba venerinę ligą
(tai buvo griežtai netoleruotina). Tiek aukštuomenės vyrai, tiek moterys privalėjo
skrupulingai slėpti galimas sanguliavimo pasekmes. Viešas apkalbėjimas ir nepaneigiami
įrodymai, kad kažkuris šeimos vyras yra suvedžiotojas, o kitu atveju suvedžiota
moteris atnešdavo nešlovę visai šeimai ir giminei. Niekas negerbė žmogaus,
teršiančio savo lizdą, ir, svarbiausia, nesugebančio meistriškai žaisti
dvigubos moralės taisyklėmis. Šie užsienietiški papročiai sklido į Lietuvą
įvairiausiais būdais, ir vilniečiai sėkmingai mokėsi iš prancūzų, anglų ar
italų. Atsiminimuose teigiama: Pagal to meto Europoje tarp ištvirkusių
magnatų paplitusią madą generolas savo bičiuliams kartais surengdavo vadinamuosius
rojaus vakarus. Pačios garsiausios, pačios žavingiausios laisvo elgesio moterys
didžiausioje paslaptyje už žalia medžiaga užtemdytų langų, ant minkštais
gobelenias iškloto parketo, ant juodu aksomu uždengtų sofų be jokios priedangos
kaip motina pagimdė linksminosi su vyriškiais, pakviestais į tuos vakarus. Surengti tokį vakarą tokiame mažame kaip Vilnius mieste taip, kad
išlaikytum nepriekaištingą formą ir išsaugotum paslaptį, kainavo palyginti didelę
pinigų sumą3.
Tad lengvas flirtas ir neįpareigojantys meilės
ryšiai buvo ne tik Europos didmiesčių, bet ir Vilniaus aukštuomenės gyvenimo dalis.
S. Moravskio Atsiminimuose apstu šio visuotinio flirto ir kūniško jaudulio
pavyzdžių, tobulai atitinkančių dvigubo žaidimo taisykles. Ir vyrai, ir moterys čia
bene kasdien laukė, o dažniausiai patys kūrė erotines provokacijas, kurios sekė viena
paskui kitą ir greitai pasimiršdavo. Nenuostabu, kad pats autorius mėgaujasi tiek jas
aprašydamas, tiek būdamas tiesioginiu įvykių dalyviu bei herojumi. Ne viena
oficialiuose priėmimuose sutinkamų moterų S. Moravskiui galėjo priminti gana
dviprasmiškas situacijas. Kartą, bėgančiam iš vizito pas ponią Janavičienę, čia
pat ant laiptų sutikta kunigaikštienė N įstrigs į S. Moravskio atmintį kaip
spontaniška valiūkė ir potenciali vakarėlių partnerė. Mat ant
tų pačių laiptų, kaip S. Moravskis rašo Atsiminimuose, N netikėtai
apsidairė aplinkui, žvilgtelėjo į viršų ir, įsitikinusi, kad nieko svetimo
nėra, staiga apsikabino mano kaklą ir pabučiavo, iš pradžių į abu skruostus, po to
į lūpas, bet taip, kad mano burnoje atsidūrė beveik pusė jos koralų spalvos
liežuvėlio4. Atrodo, Vilniaus salonų ore tvyrojo
visaapimantis kūniškas jausmingumas, neaplenkdamas nei jaunų, nei gerokai
žilstelėjusių sielų. Tai patyrė ir pats S. Moravskis, iškviestas į senosios ponios
Vaiskienės kambarį: Moteriškė šiek tiek pastenėjo, šiek tiek pasistumdė ir
visai rimtai ėmė manęs prašyti, kad aš leisčiausi jos pabučiuojamas. Galas man! Bet
ką reikėjo daryti? Tad sugriebė mane drebančiomis rankomis ir padoriai, karštai (kaip
kad jai reikėjo) išbučiavo. Po to padėkojo, sakydama, kad jai
pasidarė jau geriau, ir pridūrė: Bet jau tu, Staseli, toks gražus, kad net man,
senei, sunku susilaikyti5. Lengvo pobūdžio romanai
savaime suprantami atrodė ir garbingam, griežtam S. Moravskio
tėvui, kuris nedvejodamas leido linksmas dienas su jaunąja Neri: Naujasis ponas
globėjas susipažino su savo auklėtine, pradėjo apie muziką diskutuoti, drauge groti
bei dainuoti, ir įsimylėjo jie, vargšeliai, vienas kitą kaip katinai, ir beveik pusę
metų išgyveno visapusišką pasitenkinimą6. Belieka
pridurti, kad šiam nuotykiui nebuvo kliūtis nei senojo S. Moravskio santuoka, nei tuo
pat metu egzistuojantys Marijos Neri jausmai ir ryšys su Nagurskiu.
Mieste susiklosčius tam tikroms neįprastoms
aplinkybėms, vyrų ir moterų santykiai virsdavo menkai slepiamu ištvirkavimu. 1822 m.
į Vilnių atžygiavo rusų gvardija, kurios eiles sudarė jauni, turtingi, išlaidūs
aristokratai, ir tuomet, kaip rašo S. Moravskis, moterys, kurioms mažai terūpėjo
mokslas, perėjo į gvardijos pusę. Keikdavo maskolius, tačiau iš tikrųjų
kabindavosi jiems ant kaklo. O šie ne tik kad deramai mokėjo
pasinaudoti naiviomis dailiosios lyties atstovių aistromis, bet ir laikė tai visiškai
natūralia, visiškai kasdieniška, jiems priderama duokle7.
S. Moravskis švelniai ironizuoja, kad daugelį Vilniaus aukštuomenės moterų valdyte
valdė fantazijos apie seksualinius nuotykius. Jis buvo
įsitikinęs, kad, mieste pasirodžius žaviam chirurgui Pelikanui, Vilniaus ponias
užpuolė chirurginio įsikišimo reikalaujanti liga8,
t. y. poreikis susipažinti, bendrauti ir atrasti progą pakoketuoti su jų aplinkoje
atsiradusiu vyru.
Kasdieniškai, įprastai ir su šypsena, S. Moravskis
fiksuoja ir naujienas apie santuokinę Vilniaus aristokratų neištikimybę. Iš lūpų į
lūpas iki jo atkeliauja žinia, kad Zambžickiui besirūpinant pablogėjusios žmonos
sveikata, ši ištvirkavo su vyro iškviestu gydytoju Eme. Pastarasis faktas atrodė ypač
pikantiškas ir jo aprašymas teikė S. Moravskiui akivaizdų malonumą: Kartą,
kai Zambžickiui nesinorėjo popiečio miego, jis atsikėlė nuo sofos ir gerai
nusiteikęs nuėjo į kitą namų pusę pas žmoną ir bičiulį svečią. Įeina ir mato
už save vyresnį Emę neabejotinai pažeidinėjantį sutuoktinių teises9.
Aristokratiškai grakščia maniera S. Moravskis žvilgteli ir į
Nagurskienės miegamąjį, kur, vos betramdydamas juoką, mums parodo sugautą ponios
meilužį Oginskį10.
Išmanančiam dvigubo žaidimo taisykles S.
Moravskiui suprantamas ir siaubingas, tragiškas Jono Nagurskio poelgis. Pasipiršęs
Karpytei, bet dėl įvairiausių priežasčių atidėliodamas vestuvių datą, pagaliau ilgai lauktų tuoktuvių dieną Nagurskis pasijuto sergąs,
pasak italų, prancūziška, o pasak prancūzų, itališka liga ir iš
susidariusios situacijos rado vienintelę garbingą išeitį savižudybę11. Tik mirtis, Nagurskiui atrodė, galėjo abi dideles gimines
išgelbėti nuo pajuokos, o jį patį nuo teršiančio savo šeimos lizdą
žmogaus šlovės.
Tačiau neabejotinai klystume tapatindami S.
Moravskį su šia, iš esmės ikimodernios, aristokratiškosios meilės kultūra. Nors
perprasdamas bei dalyvaudamas aristokratiškuose dvigubos moralės žaidimuose, S.
Moravskis veikiau juos suvokė ir vertino stebėtojo akimis. Aptardamas ponios
Nagurskienės ir savo tėvo romaną, S. Moravskis rašo: Praėjusio šimtmečio meilė,
paprastai labai paviršutiniška, paremta vien kūnišku jausmu, negalėjo ilgai trukti,
be to, buvo labai tolerantiška iš abiejų pusių. Mano tėvas ir Nagurskienė pagaliau
nusibodo vienas kitam ir prisipažino apie tai atvirai. Buvo sutarta dėl abipusės
draugystės sąlygų, o santykiuose su kitais leista abipusė laisvė, kurios negalėjo
aptemdyti joks pavydas. Mano tėvui tai buvo labai paranku, nes, be
Nagurskienės, tuo metu flirtavo net trimis frontais12.
Šioje Atsiminimų pastraipoje tėvo ryšius su moterimis S. Moravskis įvardija
kaip praeito šimtmečio meilę ar atgyveną, nors akivaizdu, kad kaip tik toks
vyrų ir moterų santykių modelis vyravo S. Moravskio dienų Vilniuje. Tačiau kaip tik
šiame paragrafe S. Moravskis išreiškia asmeninę nuostatą bei aiškiai ir neabejotinai
atsiriboja nuo dvigubos moralės kultūros ir vienaprasmiškai identifikuoja save su
naująja romantiškosios meilės idėja.
Romantinė meilė, pradėjusi formuotis Prancūzijos
Provanso riteriškoje viduramžių kultūroje ir gerokai paskatinta Didžiosios Prancūzų
revoliucijos lygybės lozungų bei idėjų apie šeimos ir giminės nevaržomą,
laisvanorišką vyro ir moters sąjungą, užvaldė XIX a. Vakarų Europą. Pirmą kartą Europos istorijoje meilė ir aistra žmogui buvo
vertinami aukščiau nei meilė Dievui, todėl romantinė meilė formavo visiškai naują
požiūrį į tarpasmeninius santykius bei skatino tam tikrą priešpriešą
krikščioniškajai etikai, jos santuokos moralei13. Pasak
romantikų, naujasis meilės jausmas nesiejamas su šeimos, giminės planais, politiniais,
religiniais ar materialiniais išskaičiavimais. Dar daugiau romantinė meilė ir
aistra neturi nieko bendro net su sąmoningu pačio asmens pasirinkimu ar apsisprendimu.
Stendhalis tvirtino, kad romantinė meilė yra karštis, o M. Proustas ją apibrėžė
kaip bacilų atneštą infekciją. Stendhaliui romantinė meilė asocijavosi su
nevaldoma ir nekontroliuojama fantazija, kuriančia dažniausiai neadekvatų ir realybės
neatitinkantį mylimosios(ojo) paveikslą. S. Moravskio amžininkai
Vakarų Europoje suvokė romantinę meilę kaip nevaldomą iliuziją, maniją
ar pamišimą14, nepaisant to,
koks netobulas galėjo būti pats meilės objektas15.
Nuolankiai priimdama jai likimo skirtą žmogų romantinė meilė ir aistra turėjo vieną
esminį tikslą fizinį ir dvasinį vyro ir moters susiliejimą, absoliučią
jų vienovę. Šį susiliejimą romantikai vertino kaip tiesioginį įsimylėjėlių
ryšį su Dievu, kaip vieną patikimiausių ir tikriausių saitų tarp dviejų žmonių ir
juos supančio pasaulio. Todėl kaip niekada anksčiau Vakarų Europos visuomenėje
romantinės meilės dėlei buvo pateisinama viskas ir visi; visa, kas iš jos kildavo,
buvo teisinga, o pats jausmas prilygintas dieviškumui.
Progresyvioji S. Moravskio laikų Rusija ir Lietuva
taip pat buvo pakankamai imli terpė šioms vakarietiškoms idėjoms, o nuostatos apie
laisvą, nevaldomą meilę pasiekė Peterburgą ir Maskvą gerokai anksčiau nei
socialistinės Augusto Bebelio ar Klaros Cetkin mintys apie laisvąsias vyrų ir moterų
sąjungas. Naujoji vakarietiška jausmų kultūra greitai rado
atgarsį rusiškos bajorijos rateliuose ir tapo čia sava16.
Neabejotina, ji neaplenkė išsilavinusio, smalsaus, jautraus S. Moravskio; romantinės
meilės galia pakirto visą šio žmogaus esybę: jis aistringai, beprotiškai,
nelaimingai ir visam gyvenimui įsimylėjo ištekėjusią moterį ponią
Zakševskytę-Miulerienę, Ksavero Miulerio žmoną, Stanislowo Miulerio, garsaus Vilniaus
piliečio ir žodynų autoriaus, su kuriuo dar studijų laikais suartėjo ir
susibičiuliavo, brolienę ir svainę17. S. Moravskio meilė
šiai moteriai buvo visiškai priešinga vilnietiškų salonų meilės istorijoms, tačiau
atitiko Stendhalio ar M. Prousto romantinės meilės sampratą.
Deja, klasikinė romantinė meilė, tokia, kokią ją
suvokė ir formavo XIX a. Vakarų Europos intelektualai, negalėjo ir neturėjo laimingos
pabaigos. Ji neišvengiamai siejosi su kančia, nes intensyvi aistra, kuri jungė į
vieną nedalomą visumą dviejų žmonių kūnus bei sielas, tegalėjo gyvuoti tiek, kiek
ji iš anksto buvo pasmerkta paties gyvenimo. Neturėjo laimingos pabaigos ir S. Moravskio
meilė Miulerienei. Ilgai kankinęsis, patyręs didžiulius emocinius sukrėtimus bei
iškentęs artimų bičiulių spendžiamas intrigas jo aistrai, S. Moravskis praranda savo
mylimąją ir užsidaro nutolusiame dvarelyje.
Pabaigoje galėtume paklausti kodėl, kaip
prisipažino pats S. Moravskis, toji meilė Zakševskytei-Miulerienei sukomplikavo visą
jo gyvenimą? Kodėl gi, patyręs dvasinį išgyvenimą, S. Moravskis neatsitiesė ir
nebeieškojo naujų ryšių? Atsakymo tektų ieškoti šiandieninėje modernioje
romantinės meilės paradigmoje ir šiuolaikinėje jos sampratoje, kuri klasikinę XIX a.
romantinės meilės idėją pavertė visiems suvokiama ir visų vartojama sentimentalia
sutartimi tarp vyro ir moters. Sutartimi, kuri iš principo neigia ir naikina kančią ir
leidžia romantinėje meilėje sugyventi dviem nesuderinamoms emocijoms: romantinei
aistringai meilei ir laimingai jos pabaigai. Moderni romantinė meilė apsiriboja
trumpalaike minimalia kančia ar veikiau jos pakaitalu. Ji taip pat atsisako ir kančios,
nes šiuolaikinė kultūra reikalaute reikalauja laimingos pabaigos.
Tačiau S. Moravskis liko su išgyventa meile ir
priėmė jos siunčiamą kančią kaip vieną didžiausių ir svarbiausių savo gyvenimo
įvykių. Meilės teikiama kančia šiam vyrui tapo ne nepakeliama našta, bet kelias į
save ir jį supančio pasaulio pažinimą. Tam tegalėjo pagelbėti Tylus Ustronės
dvarelis, bet ne šurmuliuojantys Vilniaus salonai.
Gal čia ir slypi didžioji Stanislovo Moravskio
rezignacijos paslaptis ir jam vienam priimtina jos priežastis?
1 M o r a v s k i s S
. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje / Sudarytoja ir vertėja R. Griškaitė.
Vilnius: Mintis, 1994. P. 24. Atsiskyrėlio atsiminimai, kaip juos vadina S. Moravskis, buvo baigti rašyti 1848 m. lapkritį. (Atgal>>>)
2 Ten pat. P. 24.
(Atgal>>>)
3 Ten pat. P. 139.
(Atgal>>>)
4 Ten pat. P. 61.
(Atgal>>>)
5 Ten pat. P. 70.
(Atgal>>>)
6 Ten pat. P. 102.
(Atgal>>>)
7 Ten pat. P. 238.
(Atgal>>>)
8 Ten pat. P. 217.
(Atgal>>>)
9 Ten pat. P. 77.
(Atgal>>>)
10 Ten pat. P. 107.
(Atgal>>>)
11 Ten pat. P. 95.
(Atgal>>>)
12 Ten pat. P. 103.
(Atgal>>>)
13 D e R o u g e m o
n t D e n i s . Love in the Western World. First Fawcett Premier Printing,
1956. P. 77. (Atgal>>>)
14 S i n g e r
I . The Nature of Love. T. 2. Courtly and Romantic. 1984. P. 361.
(Atgal>>>)
15 Ten pat. P. 291.
(Atgal>>>)
16 G o l d m a n W .
Z . Women, the State and Revolution. Soviet Family Policy & Social Life,
19171936. 1993. P. 43. (Atgal>>>)
17 Ten pat. P. 19.
(Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|