|
<< Atgal
VYTAUTAS KAVOLIS KAIP IŠŠŪKIS
KONFORMISTINEI INTELEKTUALO
LAIKYSENAI
Vytautas Kavolis vienas iškiliausių XX a.
lietuvių intelektualų, gali būti gretinamas su pasaulyje žinomais mokslininkais
Algirdu Juliumi Greimu, Marija Gimbutiene. V. Kavolio išskirtinumą tarp pasaulyje
garsių lietuvių mokslininkų lemia itin glaudus jo akademinės ir visuomeninės veiklos,
minties ir veiksmo ryšys, pastangos ne tik konceptualiai apibrėžti visuomenę bei
kultūrą, bet ir jas koreguoti. Moralinį įsipareigojimą Lietuvai V. Kavolis vykdė
aktyviai dalyvaudamas lietuvių visuomenėje ir kultūroje, tai darė nesiekdamas nei
populiarumo, nei kompromisų reikalaujančio visuotinio pripažinimo. Rugsėjo 8 dieną
Vytautui Kavoliui (19301996) būtų sukakę 75-eri. Visu gyvenimu ir veikla V. Kavolis
įkūnija kritiško, polilogą esmine kultūros vertybe pripažįstančio intelektualo
laikyseną. Tokios laikysenos svarbą liudija detaliai aprašyti revizionistinės
asmenybės bruožai ir revizionistų etinė orientacija (kritikos imperatyvas dominavo ir
SantarosŠviesos šūkyje: Pasaulio revizionistai, vienykitės, jūs neturite
ko prarasti, išskyrus savo ortodoksiją!). V. Kavolis nuosekliai motyvuoja svarbų
etinį kriterijų kritiką iš vidaus.
Kritikuojama tai, kas jam pačiam yra artima ir
svarbu, reikalaujant korekcijos, polilogo su kitomis, trūkumus užpildančiomis
moralinėmis kultūromis, tokios kritikos objektu pasirenkama liberalioji
pasaulėžiūra, nacionalizmas, ypač vaizdingos ir aštrios strėlės nukreipiamos į
lietuvių kultūros ir visuomenės provincialumą. V. Kavolio kritika, kaip mąstymą
siekianti išjudinti provokacija, užbaigia Vilniaus universitete 1995 m. skaityto
paskaitų kurso Kultūros dirbtuvė įžangines pastabas. Apsistojama prie
lietuviškos kultūros sampratos, kuri, pasak V. Kavolio, iš pagrindų susiformavo XIX
amžiaus tautiniame atgimime ir liko iki šios dienos šiek tiek įstrigusi ginties,
visiems suprantamo kalbėjimo būdo ir nuolatinio visuomeniškumo laikysenoje. V.
Kavolio kritika efektinga: Apie kultūrą skirtingomis kalbomis reikia kalbėti net
ir skirtingu balso tembru <
> Lietuviškas kalbėjimas apie kultūrą panašus
į provincijos bažnyčioje giedamas giesmes.
V. Kavolio mokslinių tyrinėjimų laukas platus,
multidisciplininis, jo knygose kryžiuojasi keleto humanitarinių mokslų keliai:
sąmoningumo istorija, civilizacijų analizė, lyginamosios moralinių tradicijų
studijos, kultūrinė psichologija, literatūros sociologija, meno sociologija. Pirmosios
V. Kavolio anglų kalba parašytos knygos priklauso vaizduojamojo meno sociologijai
(Meninė raiška: Sociologinė analizė, 1968; Istorija meno link: Visuomenės
dinamika ir meno sužydėjimai, 1972), paskutinės studijos tyrinėja moralę
(Kultūros moralizuotoja, 1993), pačių stambiausių simbolinių struktūrų
civilizacijų kultūrą (Civilizacijų analizė, kaip kultūros sociologija,
1995).
Jungtinėse Amerikos Valstijose ir anglakalbiame
pasaulyje V. Kavolis yra reikšmingas kaip daugiacivilizacinio diskurso visatos,
civilizacijų polilogo tyrinėtojas. Jis siekė problemas formuluoti tiek iš
vakarietiškos, tiek iš nevakarietiškos perspektyvos, o vakarietiškų mąstymo formų
palyginimai su kiniškomis, indiškomis, islamiškomis ar afrikietiškomis mąstymo
formomis išsilavinusiam individui būtų tokie pat įprasti kaip ir nuorodos į Platoną,
Shakespeare'ą, Weberį ar didžiuosius redukcionistus Marxą ir Freudą. V. Kavolio
akademinė veikla sociologijos ir lyginamųjų civilizacijų srityse, prasidėjusi
Harvardo universitete apginta daktarine disertacija Totalitarinės sociologizacijos
nesėkmės Rytų Vokietijoje: teoriškai orientuotas socialinis tyrimas (1960),
tęsėsi Šiaurės Amerikos civilizacionistų sąjūdyje, kurį inicijavo Pitirimas A.
Sorokinas, V. Kavolio profesorius Harvardo universitete. Paskui šiame sąjūdyje esmingai
veikė Benjaminas Nelsonas ir V. Kavolis. Pastarasis 19771983 m. vadovavo Tarptautinei
civilizacijų lyginamųjų studijų draugijai (ISCSC), buvo vienas iš žurnalo Comparative
Civilizations Review sudarytojų.
V. Kavolio veikalai parašyti lietuvių ir anglų
kalba, išversti į švedų, ispanų, vokiečių kalbas, tapo reikšmingu indėliu į
Lietuvos intelektinę kultūrą ir pasaulinį mokslą (jis yra 17 knygų autorius arba
sudarytojas, parašė apie 150 mokslinių straipsnių, knygų recenzijų). V. Kavolis JAV
dėstė sociologiją ir lyginamąjį civilizacijų kursą Tufts universitete
(19581959), Defiance koledže (19601964) ir Dickinsono koledže (19641996), buvo
kviestinis sociologijos profesorius Naujoje socialinių tyrimų mokykloje Niujorke
(19701971).
V. Kavolis buvo ne tik akademiškas mokslininkas, bet
ir, pasak Leonido Donskio, programos intelektualas, sąjūdžio žmogus par excellence,
kurio esminis bruožas politinė ir kultūrinė kitamanystė. Jo biografijoje
akademiškumas ir visuomeniškumas buvo itin glaudžiai susiję, tačiau reikšminis
akcentas motyvuotai suteikiamas lietuviškajai veiklai, V. Kavolio gyvenime
SantaraŠviesa ir ISCSC buvo giminingos bendruomenės, nes abi atitiko jo viso
gyvenimo siekį ieškoti būdų suprasti Kitą tapatybės ir civilizacijos
idiomoje, kaip tik SantarojeŠviesoje sutapo jo intelektinis ir moralinis
įsipareigojimas.
V. Kavolio egzistencinės, kultūrinės ir
ideologinės idėjos buvo SantarosŠviesos federacijos veiklos ir idėjų
pagrindas, inspiravo straipsnius kultūros ir politikos temomis žurnale Metmenys
(žurnalą redagavo V. Kavolis nuo 1959 iki 1996 m.), lietuvių sąmoningumo istoriją
tyrinėjančias studijas. Šiuo požiūriu V. Kavolio fenomenas jau pradėtas reflektuoti.
Jo reikšmę Lietuvos kultūrai formulavo Lietuvoje leidžiamas V. Kavolio knygas
pristačiusių straipsnių autoriai: Arūnas Sverdiolas, Saulius Žukas, Artūras
Tereškinas. Leonidas Donskis knygoje Tapatybė ir laisvė (New York: Routledge,
2002) V. Kavolį sociologą ir civilizacijų teoretiką pristato greta socialinio
analitiko, politologo ir teisininko Aleksandro Štromo ir poeto, vertėjo, literatūros
kritiko ir eseisto Tomo Venclovos, išskirdamas juos kaip tris iškiliausius lietuvių
išeivijos mąstytojus ir visuomenės bei kultūros kritikus. L. Donskis V. Kavolį įveda
į pasaulinį debatų apie konservatyvųjį ir liberalųjį nacionalizmą kontekstą,
tačiau šioje knygoje apibrėžiami intelektualinių biografijų akcentai išryškina ir
V. Kavolio reikšmę Lietuvai: Kavolis ir jo draugai iš SantarosŠviesos
pasiekė daug platesnę Lietuvos inteligentų auditoriją negu visi kartu karingi
išeivijos kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute
surengtoje mokslinėje konferencijoje Vytautas Kavolis: humanistica vs liberalia
susibūrė literatūros ir sociologijos mokslininkai. V. Kavolio idėjos Lietuvoje
pradėjo skleistis nuo lietuvių literatūros tekstus analizuojančių studijų ir 1992 m.
pavasario semestrą skaitytų paskaitų Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Jis
19921996 m. skaitė paskaitas Vilniaus universitete (vedė du seminarus doktorantams),
Vytauto Didžiojo universitete ir Klaipėdos universitete. Atskiromis knygomis išleisti
Vilniaus universitete 1992 ir 1995 m. skaitytų paskaitų ciklai: Moterys ir vyrai
lietuvių kultūroje (Lietuvos kultūros institutas, 1992) ir Kultūros dirbtuvė
(Baltos lankos, 1996). Tarp literatų buvo populiari 1990 m. Proskynoje (Nr. 5 (8))
perspausdinta Nužemintųjų generacija: Egzilio pasaulėjautos eskizai (Čikaga,
1963). Kultūros istorijos klausimais besidomintiems skaitytojams V. Kavolio vardas
siejosi su dviem jo knygomis Sąmoningumo trajektorijos: lietuvių kultūros
modernėjimo aspektai (Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1986),
Epochų signatūros (Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1991).
Tačiau tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vaizdingais filosofo A. Sverdiolo
žodžiais tariant, prieblandoje skendinti figūra žengė į avansceną. V. Kavolis
užmezgė tiesioginį kontaktą su Lietuvos bendruomene. 1993 m. jam buvo suteikta
Lietuvos Meno ir kultūros nacionalinė premija už veikalus apie modernybę ir lietuvių
kultūros savivokos modelius, tyrinėjamus anksčiau minėtose knygose.
Konferencija išryškino V. Kavolio aktualumo
akcentus, leidžiančius spręsti apie ryškiai jaučiamą svarbių ypatybių stoką
šiandienos Lietuvos intelektualų akademiniuose diskursuose ir moralinėje laikysenoje.
Ramutis Karmalavičius įžangos žodyje Be konvulsijų priimti skirtingumus
apibūdino tvirtą atskaitos tašką kritinę interpretaciją, vėliau leitmotyviškai
pasikartojusią svarstant V. Kavolio fenomeno reikšmę vertybių persitvarkymo
epochoje šiandienos Lietuvos kultūroje. Konferencijoje skaitytuose pranešimuose
(Algimanto Valantiejaus Poetinė pažinimo kalba Vytauto Kavolio sociologijoje,
Alvydo Noreikos Literatūros kūrinys kaip kolektyvinio emocionalumo išraiška, A.
Sverdiolo Kam literatams Vytautas Kavolis?, Rimanto Skeivio Kavoliškosios
sąmoningumo sampratos parametrai) išryškėjo siekiai konceptualizuoti literatūros
reikšmę V. Kavolio multidisciplininiuose veikaluose. Palyginus ankstyvuosius darbus su
jo palikimo visuma, apibrėžtas V. Kavolio teorinis nuoseklumas (L. Donskio pranešimas
Vytauto Kavolio modernusis sekuliarinis humanizmas), pasižvalgyta po
lietuviškąjį ir europietiškąjį V. Kavolio idėjų kontekstą (Laimutės Tidikytės
Individualizmo trajektorijos: Vytautas Kavolis ir Julius Kaupas, Elinos
Naujokaitienės Vytauto Kavolio sociologizuojanti literatūrologija prancūzų
kultūros požiūriu), išryškinti nauji akcentai apibrėžiant V. Kavolio reikšmę
lietuvių kultūroje (Solveigos Daugirdaitės Vytautas Kavolis ir feminizmas),
įsigilinta į konkrečius išsilaisvinimo ir laisvės aspektus aktualizuojant
kavoliškąjį kritiškos ir poleminės laikysenos imperatyvą (Karolio Klimkos
Slaptažodis liberalizmas: Vytautas Kavolis ir literatūros politika, Pauliaus
Subačiaus Vytauto Kavolio akademinės laikysenos pamokos).
Konferencijoje skaityti pranešimai, įvykusios
diskusijos leidžia teigti, jog V. Kavolio idėjos ir mokslo darbai aktyviai veikia
subrendusių mokslininkų ir doktorantų mąstyseną. Kita vertus, pabrėžta, kad
Lietuvoje nėra intelektualų, nepriklausomų nuo institucijų, nuo įvairių galios
struktūrų, galinčių laisvai kritikuoti vykstančius procesus ir ramiai dirbti savo
darbą. Pasak L. Donskio, V. Kavolio idėjos galėjo paveikti visą generaciją. Tačiau
V. Kavolis, genialus mokslininkas ir pedagogas, dirbdamas JAV koledžuose nepaliko savo
išugdytų magistrantų ir doktorantų, o Lietuvoje pradėjo dirbti per daug vėlai, tik
1992-aisiais. Belieka kompensuoti šį trūkumą studijuojant jo veikalus, tyrinėjimų
metodologiją, suvokti jo įnašą į sociologiją, literatūrologiją, menų studijas.
Tam Lietuvoje galėtų būti išleisti V. Kavolio raštai.
A. MARTIŠIŪTĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|