|
<< Atgal
RAMUTĖ DRAGENYTĖ
Butaforinė poezija
Jonas Jackevičius. THE
YELLOW INSECT / GELTONAS VABZDYS. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2005. 192 p.
Poezijos pasaulis, arba pasaulis poezijoje, turi
įvairių formų ir turinių. Jis gali būti dvimatis, trimatis imanentinis,
transcendentinis, permanentinis arba išvis be matmens, priklausyti nuo autoriaus
pažiūrų sistemos, idėjų, filosofinės koncepcijos, nuo erdvėlaikio ženklų.
Pasaulis yra sukurtas žodžiu ir iš žodžio (logos), tačiau ar gali būti tikra
tai, kas sukurta? Tokias mintis sukelia Jono Jackevičiaus eilėraščiai. Dainius
Gintalas, pristatydamas pirmąją poeto knygą Demono pašventinimas (1997),
įspėjo šios poezijos neskaityti jautrios psichikos, į sadizmą arba mazochizmą
linkusiems žmonėms, nes daugelyje tekstų tvyro nekoordinuota dvasios būsena
(Metai, 1998, Nr. 10). Kitaip tariant, jeigu skaitytojas toks ir yra, būtinai turi
imti ir skaityti. Jeigu kūrinys paveikia sąmonę, vadinasi, jis atlieka savo funkciją
sužadina skaitytojo pojūčius. Estetinis žvilgsnis keičia, formuoja ar deformuoja
aplinkos suvokimą: Vos ima judėti / Kambario linijos / Žmogus išgirsta / Gėlės
kvėpavimą (Vos ima judėti).
2004 m. J. Jackevičius išleido ketvirtą rinkinį
Ugnies šešėliai, o šiemet dvikalbę rinktinę The yellow insect / Geltonas
vabzdys. Eilėraščius į anglų kalbą vertė Judita Glauberzonaitė ir Kerris
Shawnas Keysas. Poezijos vertę anglakalbiams skaitytojams tikriausiai turėtų įrodyti
prestižinių premijų laureato Sigito Gedos palydimasis žodis. S. Geda pavadina J.
Jackevičių universalaus talento menininku, daugiausia rašiusiu jaunystėje, paskui
nelabai. Jo kūryba tai lyrika, atvira pasauliui ir jo apokaliptinėms
apraiškoms, o skaitytojams pateikiama knyga, sudaryta iš keturių rinkinių, yra,
tarkime, rinktinė. Kadangi visa tai užrašyta, patikėti būtina.
J. Jackevičiaus poezijoje vyrauja visiška
eklektika: groteskiniai vaizdai, absurdo situacijos, vyksmo teatrališkumas, esaties
butaforija, gyvenimo kaip sapno ar filmo suvokimas. Eilėraščiuose susipina įvairios,
ypač antikinių filosofinių mokyklų (pitagoriečių, atomistų, platonikų ir kt.),
mąstymo tendencijos, rytietiškų motyvų, pagoniško gyvybės medžio,
krikščioniškojo Dievo ar šėtono įvaizdžiai kaip gėrio ir blogio niveliacija:
kai šviesos užsidega žino visi tada fain tamsa dingsta blogio nėra / gėrio taip
pat o mirtis tiktai žodis (Iš po žemių trykšta šviesa ir teka požemio
upės). Antikinė filosofija reflektavo amžinosios formos galimybę, dažniausiai tai
buvo viena ar visos keturios ugnies, vandens, eterio ir žemės materijos. J.
Jackevičiaus kūryboje šios materijos tampa nuolatiniais įvaizdžiais: Vanduo
atspindi esmę / Ir žemė žymi esmę // <...> Ugnis nudažo esmę / Kvėpuoja oras
esmę (Esmės, varliagyviai ir ežeras). Dažniausi poeto eilėraščiuose ugnies
vaizdiniai. Herakleitui ji buvo vienintelė tvarkos palaikytoja, amžinasis būties
pradas. Nuo jos krintantys šešėliai primena šviesos žaismą platoniškoje oloje,
todėl būtis yra inversiška: Tai buvo vienagalvė kompanija / išvirkščiai matomų
/ išvirkščiai mylimų / išvirkščiai saulės apšviestų žmonių (Galvos
istorija).
Platono idėjos J. Jackevičiaus eilėraščiuose
perfrazuojamos ir sumoderninamos iki stiklinės arba veidrodinės būties metaforos. Olos
atitikmuo yra akvariumas televizoriaus ar kompiuterio monitorius. Veiksmas prasideda
įsižiebus lempoms, o subjektų egzistencija yra nuolatinis dalyvavimas spektaklyje,
buvimas scenoje. Šiam karnavalui stebėti svarbus yra regėjimas, akies izotopija. Erdvė
yra virtuali, nors veiksmas gali vykti konkrečioje vietoje, pavyzdžiui, Niujorke ar
Londone, tačiau kai akis užsimerkia, pasaulis išnyksta (Nostalgija). Todėl
reikalingas šios egzistencijos tikrumo įrodymas: įrašas patvirtina kad jie čia
buvo ir yra kompiuterinis diskas / patvirtina buvimą tačiau įrodymai kiti / virtualumą
neigia / tai buvo iš tikrųjų yra net / parašas kanopinio žmogaus
(Geltonas submarinas).
Virtualiame akvariume plaukiojančios žuvys,
paukščiai ir vabzdžiai atrodo kaip chaoso vaizdinija, tačiau tik šie gyviai
atskleidžia tikrąsias idėjas: tik sparnuočiai supranta / kad visa kas pasakyta
labai / panašu į čirškimą čirenimą <...> musė supranta / kad yra tik
zvimbimas (Sako dainuoja visatoj). Būtis yra abstrakti, o konkretūs vaizdiniai
įprasmina idėjas, pvz., smėlis mintis, saulė spalva, vabzdys akimirksnis
ir pan. Erdvė ir laikas yra kvadratinis, nes tokia yra miesto, kambario, lango,
monitoriaus geometrinė erdvė, kurią nuo gamtos visuomet skiria stiklas. Todėl ir
gamtos reiškiniai įgyja geometrines, svetimas jų prigimčiai formas, užpildančias
foną. Gėlės reikalingos tam, kad vaizduotų grožį.
Tad pagrindinės tokio pasaulio egzistavimo
prielaidos yra regėjimas ir žodis. Pasaulis yra logos priežastis ir padarinys,
tačiau jis laikinas ir dūžtantis. Autorius plėtoja laikinumo motyvą, nes
akvariumas bet kada gali sudužti: šiandien dabar / Lekia vėju plieniniai
žirgai / Ir sudūžta pasaulis (Stiklinis miestas čiuožia stiklo kalneliais).
Stiklas yra naujoji materija, tiesioginis būties vaizdinys ir metaforinė jos raiška
(belsis už stiklo pavasaris, teko žiūrėti pro stiklą į vabalą gyvą,
fotografuoja filmuoja / orą stiklinės akys ir pan.). Net ir gyvybė gimsta
stikliniame inde: kolboje gimę jaunuoliai / statys šiuolaikinį spektaklį / apie
buvusio šimtmečio pradžią, / apie tai, kaip šaukėsi laimės / mechaniniai
žmonės (Damos).
Tekstuose daug ryškių spalvų (geltona, violetinė,
žalia), nes vaizdas yra matomas iš spalvoto ekrano. Kita erdvės suvirpinimo substancija
yra garsas. Neatsitiktinai eilėraščiuose dera geometrinės formos ir muzika.
Pitagoriečiai visus savo matematinius apskaičiavimus kildino iš muzikos. Virpančių
stygų ilgių atitikimas gamos intervalams leido filosofuoti apie sferų muziką apie
kosminį centrą ir aplink jį dėsningai judančius visus dangaus kūnus. Skaičius yra
visa ko esmė, o muzika tai sielos harmonija. Vos ne kiekviename J. Jackevičiaus
eilėraštyje plėtojamas muzikos motyvas: Ir iš nieko užgimsta muzika //
Apskritas muzikos laikas (Šventa vakarienė). Kadangi Platono ola paverčiama
monitoriumi, tai ir muzika poeto pasaulyje yra nuolatinis veiksmą lydintis fonas:
Apskaičiuota: gyvybė tai muzika, / Jai čiulba upelių folkloras, / Žerdamas
žėrinčius skaitmenis, / Kompiuteriai rodo, kaip juda / Kolboj tik gimę homunkulai
(Švyturio liekanos). Muzika nutyla tik tuomet, kai užgęsta vaizdas, t. y.
baigiasi filmas (Matė visi atsivėrė ola).
Šioje erdvėje nėra skirties tarp gyvenimo ir meno,
tarp gamtos ir kultūros. J. Jackevičiaus poezija artima modernizmui ir avangardizmui,
nes pats literatūrinis avangardas yra viešas spektaklis. Vis dėlto netikslu būtų J.
Jackevičiaus poeziją pavadinti avangardine. Jo kūryboje esama tik kai kurių pirmosios
XX a. pusės avangardizmo srovių bruožų. Ekspresionizmą primena butaforinė gamta, jos
įkalinimas gamtos muziejuje (pro langą mačiau / butaforinį sniegą / butaforinis
vėjas / butaforinį paukštį / supo padangėje / nesąmonė sakė teatro kritikas,
Sniegas), geometrizuoti apokaliptiniai vaizdai, degantis, demoniškas miestas,
absurdo motyvai, artistiškumas, personifikacijos, ironija, deformuota dvasios raiška
(Auka puola į transą, o šis jai pro gerklę ištraukia sielą,
Autožudikas). Futurizmo bruožai mitinis mąstymo pradas, nuolatinis veiksmas
ir judėjimas, siurrealistiniai sapno motyvai, dadaistinė imitacija ir žaidimas,
karnavališkumas ir klounada (pvz., Performansas). Poezija primena ne tik lietuvių
avangardistų, bet ir latvių poeto A. Čako miestiškos kūrybos įvaizdžius
gyvenimą ant trotuaro: Taip ir liko melodija ant / trotuaro, po kojomis mėtėsi /
natos (eil. Foto-).
Kai kurių tekstų siužeto užuomazgos primena
fantastinio pasakojimo kūrimą: net mirtis nėra blogis / žinau kad profesorius
užmušė katiną / anas jam trukdė gyventi / mirusio katino atvaizdas / kaba auksiniuose
rėmuose / kartais net pamanau / kad čia pasislinko / švento Brunono dvasia
(Katinas). Vis dėlto daugelyje eilėraščių vaizdas itin siurrealistinis (pvz.,
Vieno įvykio kronika). Jis peržengia fantastinio pasakojimo ribas, tampa
absoliučiai virtualus, gali egzistuoti tik poetiniame tekste.
Eilėraščiai vizualūs, tačiau jie mažai
tesusiję su iliustracijomis knyga Ugnies šešėliai iliustruota abstraktaus
ekspresionizmo stiliaus tapybos darbų reprodukcijomis (autorius A. Indriulaitis). Jos
be jokio pavadinimo, turinčios tik numerį, originalo formato skaičius ir užrašą
drobė, kartonas, aliejus, didelio pasitikėjimo nekelia. Kita vertus, užrašus
prie iliustracijų skaityti daug įdomiau, negu žiūrinėti pačią reprodukciją. Pvz.:
Sapno fragmentas, popierius, aliejinė pastelė, koliažas, 20,5x23. Dvikalbė knyga
iliustruota autoriaus nuotraukomis. Jose matyti elektros laidai pilkšvų tinkuotų sienų
grioveliuose.
Knygoms trūksta gero redaktoriaus. Galima autorių
kaltinti žodžių pertekliumi viename eilėraštyje dažnai kartojasi tie patys
žodžiai, nors kai kur tai ir kuria prasmę bei įtampą. Esama nereikalingų
dalelyčių, netaisyklingos linksnių ir prielinksnių konstrukcijos. Kūrinius suvokti
trukdo autoriaus labai mėgstamas brūkšnys. Minėti trūkumai palieka nenušlifuoto
teksto įspūdį. Eilėraščius gal net įdomiau ir lengviau skaityti anglų kalba, nes
vertėjai pasistengė logiškai ir meniškai perteikti tokį sudėtingą originalą, net
išlaikyta lietuviška skyryba pertekliniai autoriaus brūkšniai. Skaitymą apsunkina
ir naujadarai (pvz., šypsa), svetimybės, tarptautiniai žodžiai (entomologija,
sarkofagai, mentalitetas, prelegentas, evoliucija, flažoletai). Tačiau tai
avangardinės tendencijos prerogatyva. Poezija yra deklaratyvi, todėl geriau
atsiskleistų skaitoma garsiai. Tarp kampuoto teksto žodžių kylanti įtampa
sukuria vidinį ritmą, kuris atrandamas sutelkus dėmesį į žodžių ar eilučių
intonacinį kirtį.
Išvada: pasaulis yra butaforinis, tačiau jis turi
ribą, kitokios egzistencijos galimybę, kuri yra anapus stiklo, anapus veidrodžio ar
anapus sapno. Tikroji poezija glūdi ten ir tada, kai nubundama iš sapno, labai panašaus
į gyvenimą (eil. Preliudas). Nubusti galima tuomet, kai į ausį sušnibžda
mažas simpatiškas arkliukas:
Pabusk, pabusk, sako mažas
arkliukas
Ir alsuoja tiesiai į ausį
(Naktyje nakties maišas) |
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|