|
<< Atgal
SIGITAS GEDA
Iš vasaros ir iš rudens
Esu kelis kartus rašęs Jūsų žurnalui,
mėnraščiui, kaip kad gražiai vadinatės, įžangas, įžangėles ir, tiesą sakant,
nelabai galėčiau įvardyti, kas čia per žanras. Kitados buvo vedamieji, ne per
seniausiai skiltys (tie, kurie rašo, skiltininkai
).
Mano galva, geriausia tada, kai žanras nelabai
aiškus, t. y. žanras tik akių dūmimas, muilinimas, ir tiek. Kaip kad andai a. a. Cz.
Miłoszas prisipažino, juokais ar rimtai, iš tiesų ar pokštaudamas: Poezija yra
melai
Žinoma, turėjo ir prielaidų arba premisų, kurias itin vertindavo kunigų
seminarijos muštrą praėjęs V. Mykolaitis-Putinas. Geras pasakotojas, naratorius
išsisuka iš bet kokios situacijos, geras dainininkas, regis, čia pat pagaus gaidį, bet
nepagauna. Paprastai viskas klostosi taip (klostosi taip, o paskui susikomplikuoja,
susipina
): užsikabini už kokios detalės, kokios nors smulkmenos, šapo, skiedrelės,
tai priežastis, pretekstas išdėstyti didelius daiktus taip, lyg nieko nebuvo. Galop
nusišypsoti, nusilenkti, numoti ranka ir
dingti iš scenos, laukų, iš gyvenimo ir
pasaulio.
Et, nieko nebuvo! Neimkit į galvą, juokai, ir
tiek.
Dar ta proga apie skiedrelę.
Apie 19751976-uosius, kai buvau ištrenktas iš
visų darbų, anot R. Gr., dirbau melioracijoj, atvažiuodavo vasarom pas mus sesers
berniukas, taigi seserėnas, Gintas vardu. Kiemas buvo žalias, pilnas gysločių ir,
žinoma, skiedrų, kurios lėkdavo kad ir nuo mano smagiai skaldomų malkų
Surasdavo
tas berniukas ir
bučiuodavo ją, nelyg kokią žemuogę. Keista.
Žmogus yra vaikas, didesnis arba mažesnis, gražus
arba nelabai, vyras arba moteris. Nelabai skirstau žmones pagal lytį, vienas protingas
žmogus sykį man paaiškino, kad universalus žmogus kaip toks veikia kompensacijos
būdu, t. y. jeigu trūksta moteriškumo, jį kompensuoja moteris, jeigu trūksta
vyriškumo, jį kompensuoja vyras
Dvilytis žmogus, dvilytis angelas, dvilytis dievas,
tie, kurie tyrinėja žmogų psichoanalitiškai ar biologiškai, išmano tą
struktūrą. Viena lytis papildo kitą. Man gražios kalbos apie vyrų ir moterų
sutarimą, sutartis, bendrus darbus, bendrus planus ir užmojus.
Vyrai, moteris paremkit,
Moterys, paremkit vyrus
|
Taip rašiau dar labai jaunas ir kvailas
būdamas. Juokėsi net mano kurso draugai, kurių daugelis dabar aukštus postus sergi
(nelyg J. Apučio aprašytuose miškų bokšteliuose).
Išmes mane iš balno kompozicija ar neišmes? A. a.
Liudas Truikys kitados man ir Petrui Repšiui aiškino Palangoje, kad didžiausia meno
paslaptis glūdi kompozicijoje. Kas yra kompozicija?
Vienaip ar kitaip visi esam su ja surišti, susiję,
vienaip ar kitaip, sąmoningai ar nelabai komponuojam savo gyvenimus, savo ryšius, savo
kūrybą, savo vaizduotės pagavas. Komponuoja jas ir tie, kurie vienaip ar kitaip daro
pinigus. Žmonės, turintys savybių administruoti, valdyti, tvarkyti, prižiūrėti.
Nėr ko įrodinėti, kad visi žmonės lygūs. Lygūs prieš Dievą, kaip
evangelikų kapinėse netoli Kotkos, kur daug mašalų. Mačiau vieną vasarą. Prie
kirchės kapinės, žolė ir maži kryžiukai, prie kiekvieno po tokią pačią
gėlytę. Čia išties visi lygūs. Dievui tas pat: rašai eiles, vairuoji mašinas,
tvarkaisi viešnamy ar lošimo namuos
Atmokėsi už viską.
Šią vasarą, kada spragėjo ne vien miškai, bet ir
žmonių oda, dantys, pirštai, turėjau progos daug ką permąstyti. O gražų rudenį
juo labiau. Taip tik atrodo, kad žmogus nesikeičia. Gal tai, kas vadinama giliąja
esatim, prigimtim, būdu, ir nesikeičia, bet visa kita lekia pasiutusiu greičiu,
dinamika, vyksmas ir veiksmas kraipo mus kaip tas Nidos vėtrunges (daugelį jų
išdrožė Jonušas, dabar jau senas ir paliegęs, mačiau jį vežimaityje tenai, kur
andai glaudėsi sovietų kariškiai
).
Ta proga: jeigu mus valdo vyksmas, tuomet mes veikiam
vyksmą. Senovės kinų Permainų knyga, kurią man vokiškai, t. y. verstą į
vokiečių kalbą, andai atšvietė a. a. Antanas Danielius, teigė, jog Visatoje viskas
priklauso nuo drugelio plastelėjimo. Dabartinė naujausioji fizika jau įsivedė terminą
drugelio efektas
Kol aš rašiau šią įžangą, paskambino moteris
ir pasakė daug mielų niekučių. Tada pradėjau, ėmiau galvoti, kad gyvenimas susideda
ne tik iš didelių netekčių, bet ir iš kasdienių džiaugsmų. Yra didžioji patetika,
retorika etc., bet yra ir mažasis žmogus su savo mažom didelėm bėdom, meile,
bulvėmis, ryžiais, kopūstais, pelėmis, kiaulėmis
Visi mes esame (kaip pasakytų
Renata Šerelytė) pirčių ir balandų žmonės. Tie, kurie rašo apie labai madingus,
labai smagius dalykus, kartkartėm turėtų pagalvoti, jog kokios nors balandos (mylima A.
Achmatovos žolė) spalvos pakitimas, t. y. perėjimas iš žalios į lelijinę, nėra
juokingas. Nėra juokinga tai, kad senoji (o ir naujoji) mūsų literatūra stebi,
medituoja gamtą kaip kosmą, kaip didžiojo, nuo Herakleito laikų žinomo, vyksmo
šešėlį
Su didele abejone: tikra tai ar netikra?
Ar visa tai, ką mes darom, kuo dedamės yra
tikrovės dalis?
Be abejo. Mes esam tikrovės dalis, o tikrovė yra
neapibrėžiama, neaprėpiama. Kūryba? Taip, bet gyvenimas yra sunkesnis, neįmanomesnis,
negu mes manėme.
Kas dėl to kaltas? Niekas. Didysis Niekas.
Žmogui lemta gyventi ir vilkt paskui save (taip
vilkdavom visa didelė šeimyna) neįmanomą valksną bradinį Snaigyno ežere
Laimikis būdavo menkas, ešeriokai, viena kita lydekaitė, vėžių, kartais šamas
Jo didenybė šamas. Didi ir nesuprantama žuvis.
Kartą ją sugavau po audros priblokštą prie kranto. Tiesiog užmečiau marškiniais.
Paskui paleidau. Pasižiūrėjau ir paleidau. Viskas. Taip ir su kūryba. Nelyginant
pro akinamąjį stiklą vienąkart žmogus pažvelgęs ir paleidęs.
Taip ir su visais mūsų raštais, rašinėjimais.
Pagaunam žuvį; pasižiūrim ir paleidžiam.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|