|
<< Atgal
AIDAS MARČĖNAS
Drėgnos akių rainelės
žvilgesy
Marius Burokas. BŪSENOS. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2005. 78 p.
Šiąnakt sapnavau knygos autorių. Stovėjome
sutrūnijusiame apgriuvusio dangoraižio balkone, po mumis driekės Jeruzalė. Užsilipęs
ant klibančios atbrailos autorius ruošėsi šokti žemyn. Dabar galvoju, jog sapnų
stebėtojams mes turėjome priminti Jėzų Kristų ir Šėtoną. Bet sapne aš negundžiau
autoriaus karalystėmis, tiesiog sakiau, jog iš tikrųjų jis visai nenori nušokti, bet
yra ties ta riba, kur gali nebeišsaugoti pusiausvyros ir nudardėti su visu netvariu
balkonu, bet tada jam jau niekas negalės pagelbėti, o tam, kad iššokęs nuskristų
ko gero, jau yra per senas.
Ką tai galėtų reikšti? Tik tiek, kad nesiruošiu
rašyti recenzijos tikrąja to žodžio prasme. Tesu poetas, paprašytas kito poeto
pasidalyti įspūdžiais apie jo knygą, rašymo džiaugsmu paliudyti skaitymo
malonumą. Tipiška ir ydinga Lietuvos literatūrinio gyvenimo situacija. Knygos
autorių pateisina tai, kad vargu ar tikisi nepamatuotų liaupsių, nes iš kai kurių
pasisakymų jau galėjo susidaryti įspūdį, jog į jo kūrybą žiūriu gan rezervuotai.
Recenzentą gi išteisina tai, kad apie šią knygą, jei netingėčiau, rašyčiau ir
neprašomas, o jos tekstus vertinu daug palankiau, nei autorius galėtų įsivaizduoti.
Tad čia gal ne recenzija, o kelių metaforų, kurios išsiskleidė skaitant Mariaus
Buroko Būsenas, išplėtojimas. Ir dar tai bus mėginimas pasiaiškinti, kodėl,
perskaičius Būsenas, neįtikina kaip knygos moto pasirinkta ištrauka iš Orhano
Pamuko Juodosios knygos: Kūrybiškumas dažniausiai užslėptas pyktyje,
pyktyje, kuris paverčia mus nejautriais, tačiau gali pastūmėti ir veikti anksčiau
išmoktais metodais: peiliais, šautuvais, nuodais, pasakojimo gudrybėmis, prozos
formomis, eilių ritmu ir t. t.
Pastebėjau, jog iš pradžių man labai patinkanti
muzika gan greitai pabosta; ir atvirkščiai muziką, kurią vertinu, iš pradžių
priėmiau sunkiai. Panašiai ir kinas. Pavyzdžiui, koks Jimo Jarmusho filmas žiūrint
erzina, bet paskui būtent iš jo atmintyje įsirašo vaizdai, atmosfera, netikėtas
montažas. O tai, kas lengvai suvirškinama, taip pat lengvai ir pašalinama.
Antrą kartą, dabar jau ne rankraščio, o knygos
pavidalu perskaičius M. Buroko Būsenas, kažkas vis dėlto lieka. Kažkas, kas
primena man patinkančią muziką ir pasąmonėn nusėdančią kinematografiją. Tą savo
poezijos kinematografiškumą eilėraštyje bibliniais motyvais (p. 12), pasitelkdamas
talpią stebuklingojo žibinto metaforą, tiksliai įvardija ir autorius.
Jaunystėje mūsų generacijos man artimų žmonių
pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, be kita ko, formavo kino operatorius Pavelas
Lebeševas, dirbęs (ir daugybę kartų lėmęs nekomercinę filmų sėkmę) su jaunais
Nikita Michalkovu ir Sergejumi Solovjovu. P. Lebeševo kuriamas vaizdas turi kažkokios
nykimo paslapties, impresionistinį šviesos virpėjimą, dekadanso aurą. Jo nufilmuoti
daiktai byloja ne menkiau nei siužetas ar aktorių vaidyba. Kad ir finalinė scena N.
Michalkovo režisuotuose Penkiuose vakaruose, kur į juodai baltą filmą įvedama
spalva, o filmuojamas interjeras atrodo lyg drėgnos akių rainelės žvilgesy, kaip
parašyta viename M. Buroko eilėraštyje (p. 10). Toksai sugebėjimas matyti pasaulį lyg
pro akyje susikaupusias ašaras, ši emociškai pakylėta ir stoiškai priimama būsena,
atrodo, ir yra stipriausia naujausioje (antroje) M. Buroko knygoje. Sugebėjimas žodžiu
perteikti lebeševišką kino plastiką ir iš jos atsirandanti trapi, jau nykstanti ir
neišnykstanti eilėraščio gyvybė štai kas labiausiai imponuoja:
Revolveris padaže. Iš paveikslo
rėmų
išsisvėrusi šviesiaplaukė
galvutė. Kampe
augalas meta lapus. Viskas gelsva,
secesiška, genda. Pro užuolaidų
medų
kyšo saulės spygliai. Staliukas;
knygos
viršelyje arbatinis arabas,
arbatinės
rožės, nuo šalčio pamėlę kalnai.
Tuščia.
Tik lentynoje kiniškai linksi
liūdnas šuniukas.
Paslaptys, atsiveriančios patalpoje,
kurioje mūsų nėra, kurioje nėra nieko. Galbūt po stalu tįso lavonas, bet
eilėraštyje nėra ir jo. Yra daiktai, įsiurbę žmogaus gyvastį. Apskritai M. Burokas
yra interjerų meistras, tarsi būtų koks lietuvių poezijos Henri Matissas. Netgi ten,
kur pasitelkia garsą ir figūrą. Ar kiek lengviau įskaitomą siužetą kaip II, III ar
IV Interjeruose.
Poetinė įtampa kiek atslūgusi, po akto,
būsena gan ironiška, bet mano teiginį apie žmogaus gyvastį perimančius daiktus
patvirtinanti eilutė nemigos ratilai, ryškėjantys balduose tokia, kokios
kitas poetas galėtų laukti ir nesulaukti visą savo kūrybinį gyvenimą. M. Buroko
poezijoje tokių eilučių apstu ir mažiau įspūdinguose tekstuose. Pavyzdžiui,
veikiantis oksimoronas medum įsūrėjusio eilėraštyje, skirtame L. (p. 29).
Kontrasto dėlei čia galiu pateikti neveikiantį, banalų oksimoroną skambi tyla
eilėraštyje bure įsitempia aušra (p. 11), dargi išskirtą atskira strofa. Yra
toks pasakymas taip tylu, kad net spengia čia apie tai, kad tyloje imi girdėti
save, savyje spengiančią įtampą. O skambioj tyloj vargu ar ką beišgirsi. Bet
štai eilėraštyje gretimame puslapyje (p. 10) matau eilutę užsigulėjusių daiktų
minkštimas, o ja įvardyta tai, apie ką šnekėjau, turėdamas galvoje M. Buroko
tekstų plastiškumą. Užsigulėję, suminkštėję, beveik atgyjantys daiktai. Daiktai,
kuriems M. Burokas geriausiuose savo tekstuose sugeba įpūsti sielą.
Bet pakalbėkime apie gyvus ir leisgyvius M. Buroko
poezijos žmones šalčiu įlaužtos nosys / veidai barzdose pasiklydę, iš
požymių: / paburkę sąnariai / nejaukios šypsenos / ir atsakas // aš
nežinau... (Tvenkinys. Pavasaris, p. 16).
Įdomu, kokį save mato, jaučia lyrinis herojus.
Įvairiose būsenose vis kitoks, įgyjantis vis kitus pavidalus. Štai įvadiniame
eilėraštyje Savęs apologija:
esu iš portretų pranykęs
natiurmortuose smarkiai geriąs
nuo kuklumo nemirsiantis
esu
apie save jau girdėjęs
Arba eilėraštyje Žmogus ir austrė
(p. 18): Esu sraigės ausis / jauti ertmes / kur išgraužė / Dievas, laikas,
evoliucija? Ir svarbiausia toliau: Išverstos į save, į būtį /
minkštos angų pirštinės / materialus gurgesys / tave lydintis / kai atsiduodamas,
duždamas / skyli / į uolą ir virpantį rausvą / minkštimą. Žodžiu per save
būtį girdinti, nuo kuklumo nemirsianti sraigės ausis. Poetas. Iš uolos ir minkštimo.
Čia prasmingas tampa ir kaip nežinomas kareivis neįvardytas kuklus eilėraštukas 17 p.
(laikas / vynuoginė sraigė / kurios kojelei / šalta šliaužti), prie kurio
knygoje pieštuku parašiau nesąmonė, o dabar ištrinsiu.
Šią vaizdinių sistemą atitinka ir keista
eilėraščio 14 p. pradžia sapnas slidi vynuogė. Vynuogės siejasi ne tik
su jų nepasiekusiu lapinu iš Ezopo pasakėčios, bet ir su Dionisu (natiurmortuose
smarkiai geriąs), o Dionisas mums žinomas dar ir kaip vienas iš Ovidijaus
Metamorfozių veikėjų. Metamorfizmas vienas būdingiausių M. Buroko
Būsenų lyrinio herojaus bruožų. Štai eilėraštyje, pavadintame taip, kaip ir
visa knyga, autorius, būdamas sau gana negailestingas (Taip, gailiuosi, nes
užmušiau. / Taip, gailiuosi, nes valgiau ir rašiau. / Man gėda kam nors pagelbėti. /
Esu su švilpesiu susisklendžiantis. / Užsiveriantis. / Pasitenkinimo nejauti),
kuriančiojo būsenas sutapatina su vikšro, lėlytės ir galų gale drugelio
būsenomis.
Bet ar toks jau nekaltas ir neskausmingas šitas
žaidimas? Klausiu, nes knygoje yra ir kitokių liudijimų, kitokių būsenų. Gerai, kai
visos metamorfozės artina prie esmės, šiuo atveju prie pagrindinio įvaizdžio
pavykusiame turistiniame eilėraštyje, kuriame nuogo žmogaus svetimoje aplinkoje
metonimija virsta (vėlgi metamorfozė) daug pasakančia metafora: Suspausta krūtine /
vienišas / visiškai nuogas / lietuvių poetas (Skalbykla, p. 38).
Kalbėdamas apie gyvus bei leisgyvius eilėraščių
veikėjus, tuos leisgyvius paminėjau ne tam, kad šauniau skambėtų. Herojai leisgyviais
tapę ne vien dėl to, kad jų gyvybę išsiurbė tekste atgyjantys daiktai. Leisgyvės
būsenos būna tiek lyrinis herojus, tiek tos jo kūrybos neetatinės padėjėjos, kurioms
dedikuotų eilėraščių šioje knygoje apstu. Ši nutirpusi būsena dažniausiai
išgyvenama po to. Kaip A. skirtame eilėraštyje Interjeras II (p. 32), kur
iš numanomos poros išsekimo šaiposi net durų liežuvėlis, ar išsiskyrimu amžiams
dvelkiančiame eilėraštyje Interjeras IV (p. 37), dabar jau to Sarah,
kuriame Jos / pusėje smėlis pjaunasi su druska ir / debesimis. Mano katės
susilieja su / medžiais.
Kad ir kaip ten būtų erotika M. Buroko
eilėraščiuose paveiki, dažnu tekstu galima grįsti sublimacijos teoriją.
Kur meilė, ten greta ir mirtis. Mirties tema M.
Buroko Būsenose išreikšta labai įdomiai ir kraupiai. Eilėraštyje stora
šokoladuota mergaitė... (p. 22) mirtis apsireiškia nevalyvos mergaitės pavidalu:
ji mėgsta / užsidaryti kambaryje / ir karpyti siūlus / čekšt / čekšt /
čekšt .
Slėpkis, Stephenai Kingai! O mes prisiminkime
graikų mitologijos moiras, likimo deives. Audžiančias ir nutraukiančias žmogaus
gyvenimo siūlą.
Dabar čekštelėsiu. Silpniausias knygoje pasirodė
lengva ranka, tarsi šiaip sau parašytas ketvirtas skyrius. Tokių slydimų
paviršėliais nestokoja ir kiti skyriai, ypač trečiasis, kuriame autorius sau leidžia
daugiau paironizuoti, bet čia šie slydinėjimai akivaizdžiausi. Neįtikinanti
socialinė kritika, itin besistengiant kuriamos ir menkai paveikios ironija ir
saviironija, absurdai absurdiškam pasauliui. Dainelės (p. 64: kaip norėčiau aš
būti / rozenkreiceriu mama / ir gyventi slapčiom rūsyje); pajuokavimai (p. 60:
kas kalba kalba kalba / už tave, o po to sugrūda / juodą ilgą daiktą į burną? /
reporteris); nusirašymai (p. 69: et, / eime į barą, / žiūrėkime, / kaip
už lango lyja / ir mirtinai / nusigerkime.... // na, / eime? // aš statau).
Įtikinamesnė gal tik nejauki vienatvė Visbyje eilėraštyje man gėda dėl
saulėlydžio užsieny (p. 67).
Gan tiksliai nusakyta būsena, iš kurios turi, net
privalo atsirasti eilėraštis, tačiau neatsiranda. Įdomiausia tai, ką autorius vargu
ar norėjo pasakyti, bet pasakė. Būtent: azijietiška dainuoju, ką matau
stilistika bei europietiška veiksmo vieta susikirtusios vaizdžiai paaiškina viso
eilėraščių ciklo pavadinimą Lietuviai. Ir nors pastarajame M. Burokas gal
labiausiai priartėja prie Būsenų moto, pacituoto iš Orhano Pamuko Juodosios
knygos, tos iš esmės klaidingos minties, jog kūrybiškumas dažniausiai
paslėptas pyktyje, tačiau kaip tik šio ciklo bei panašia stilistika suręstuose
kituose knygos eilėraščiuose kūrybiškesnių plėtočių labiausiai ir pritrūksta.
Bet poeto krūtinė / tvirta metalinė, kaip
teigiama A. Regračio moto prieš M. Buroko eilėraštį, pavadintą Steel Jacket. O
mes, žinovai, žinome, kad taip vadinasi ir puikus Stanley Kubricko filmas apie
nestatutinius santykius. Tad grįžkime prie gero kinematografo, to ypatingo M. Buroko
sugebėjimo pamatyti ir tą matymą išreikšti, sugebėjimo, už kurį galiu numoti ranka
į daugelį poetinių nuodėmių. Tasai skvarbus žvilgsnis veikia ir, tarkim, trijų
eilėraščių cikle Tie, iš viršutinio kultūrinio sluoksnio, kurį galima būtų
lyginti su gero, bet Holivudui parsidavusio režisieriaus ar operatoriaus darbu. Bet net
ir šiame trileryje ryškus meistriškas braižas, Quentino Tarantino pamėgta Honkongo
kino estetika:
Dviese, trise, kartais keturiese
mušame žmones. Pražiodytas kūnas
ant baltų plytelių. Susitraukusios
angų
gėlės. Akiniai,
pražydę parko žolėje,
mėnesienoje...
(Tie, iš viršutinio
kultūrinio sluoksnio, p. 47)
Štai ir grynasis, nekomercinis, menas
eilėraštyje pameni dvi salas..., įspūdingas atmintyje smurtaujančios poros
šviesos ir šešėlio žaismas:
pameni
mėlyną miestą abipus upės
liūdnus smuikininkus, krikštą
granato vaisiu, šviesos nutrauktas
pėdas, plaštakas ant stalo, vyno
juoką, mudu, mane, aš
(pameni tas dvi salas, p. 34)
Tasai autoriaus aš gan erdvus. Erdvė,
kurioje sutelpa daugybė mudu. Toji erdvė, kurioje gali gyventi ir sulaukėję,
druskingos sadomazochistiškos transseksualės seserys Gnosis ir Sophia, šiame
prieblandos muziejuje, spindulyje, / kuriame šoka trūnėsiai (p. 19).
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|