<< Atgal
|
ALIS BALBIERIUS |
Sodas ir sodininkas
Ir muzika tėra tik laikas...
Žiemos lygumose be vėjo
Pavasaris su kovarniais. Prisilietimas prie Radausko
Šis lietus
Vaisių nokimas beprotiškas...
Jeigu laiką kurį gyveni...
Musės skerstuvės
Tas folianto laivas kažin kur nuplauks...
Į viršų
Sodas ir sodininkas
Yra sodininkas
Milijonus metų kuriantis
Milijonus metų atkuriantis
Šitą amžiną sodą
Kur ganosi plėšrios bandos
Su kirviais su ekskavatoriais
Raundapu ir napalmu
Bombų kuokomis
Foto- video- šaudyklėmis
Yra sodininkas
Nes kaip gali jo nebūti
Bandos niekaip neįveikia sodo
Sodas kada nors įveiks jas
Ir krenta vardų lietus
Tampantis tvanu kai
Bandom įvardyt sodininką
Turintį tūkstančius vardų
Religijos želia kaip žolė
Kaip žolė gelsta ir nyksta
Kad vėlei atželtų kitomis
Formomis rūšimis ir žiedais
Kam tas vardų lietus
Tam kas neįvardijama
Kas yra ir niekas ir viskas
Kur nėra nieko ir nėra visko
Yra tik sodas ir sodininkas
Yra amžinybė ir laikinumas
Vienoje formoje kaip
Sėkloj yra medis ir jo mirtis
O mirty yra kitos sėklos
Ir kiti medžiai ir sodas
O sodas yra visa tai
Kas yra nes kitaip
Argi galėjo būti
Tie patys spinduliai
Dviračio rate ir galaktikoj
Mandaloj ir sraigės kiautely
Išdžiūvusioj vasaros baloj
Ir kylant ir leidžiantis saulei
Kai sodas visom kalbomis
Lyg Babelio bokšto statytojų
Lūpos man šlama
Į viršų
Ŗ
Ir muzika tėra tik laikas,
Suspaustas amžius į sekundę
Bekraščio garso
Kaip pavasaris,
Akimirksniu įvykstantis viduržiemį,
Žiedais vijoklio inkrustuoja tvorą
Kristalams šerkšno byrant tarsi smėliui;
Granatom sprogsta žydinčios alyvos,
Skeveldros sniego, lekiančios į langus
Vaizduotės namo, kur bekraštis garsas
Į vieną vienį jungiasi, kad sprogtų
Tarytum amžius, tapęs fejerverku,
Užpildęs dangų tarsi klausą
Natom liepsnojančiom, virš mūsų
Lėtai lėtai lyg begalybė krentančiom.
Į viršų
Žiemos lygumose be vėjo
Ant sniego lūpų vienišas medelis
Per nuotolį net įžiūrėti negali
Ar obelies ar ąžuolo šakelė
Sau medituoja baltumos kely
Į viršų
Pavasaris su kovarniais.
Prisilietimas prie Radausko
Ir kovarniai žvilgės vaivorykštėm
Puantilistinio pavasario aky;
Akis primerkęs iš po žemės
Radauskas žvelgs ir gros tyli
Fleita iš kaulo, iš poeto balto,
Ir tartum povo uodega
Užlies pasaulį vasaros asfaltas
Auksinio kovarnio sparnų pūga.
Į viršų
Šis lietus
Šis lietus
tartum pelenas
krenta į urnas
tavernoj dangaus
prie geltono staliuko
geria smėlio kokteilį
beduino mirtis
debesų karavanų
ilgakojai šešėliai į Rytus
pakrauti atmintim
o lietus
tarsi pelenas
urnas užpildo
karštas ir sausas
kaip kadaise
Pompėjoj lietus
Į viršų
Ŗ
Vaisių nokimas beprotiškas
Kaip ir žiedų pražydėjimas
Kaip žiedlapio skrydis į žemę
Vaisių nokimas beprotiškas
Lyg puota rudenio maro metu
Aplink mirštantį vasaros kūną
Su šokiais ir orgijom su puvimo
kvapu panašiu į žydėjimo kvapą
su vynu su sperma su prakaitu
su nektaru su bulvienojų dūmais
su krišnaitų giedojimais su
pragaro smala su dievų ambrozija
su jaunyste ir su senatve kartu
su širšės geluoniu į sielą
ten kur prie Chajamo staliuko
apsikabina lyg dvi lesbietės
beprotybė su išmintim toks
beprotiškas beprotiškas vaisių
nokimas kaip ir žydėjimas
Į viršų
Ŗ
Jeigu laiką kurį gyveni tu suspaustum į vieną sekundę ar mirksnį; ką patirtum
toj malstremo aky? ką regėtų tavoji akis? nes gyvenimas tai tik malstremas tavo
laivas ir kūnas jame nuolatos, nuolatos, nuolatos tinginystėj ir prakaitą
braukiant, aukštame įkvėpties debesy ir nuopuolių šachtose; malonumų pakrantėse,
kur pliažai vilnija lyg moterų šlaunys ar vienuolio rimty, į tvenkinį žvelgiant ir
regint jo dumblą dugne ir sraigės kiautelį, prieš daugelį vasarų mirusios; jeigu
laiką suspaustum į vieną sprogimą ir iš kur ta beprasmė mintis (tų beprasmių
minčių daug daugiau, nei mes linkę tikėti) tai ir laiko neliktų, neliktų
minties; kažin ką čia aiškiau pasakyt gal galėtų Einšteinas; jei kas tikra yra, tai
malstremas, kuriame aš plaukiu ir regiu pakeleivius ant šapelių trapių, ant
arbatos lėkštelių ar jachtų; niujorkų laivuos ar paryžiaus kvartaluos lyg
vilkstinėj sielių; kyšo galvos iš mersedesų ir bankų, iš bambuko lūšnelių, tik
Diogeno statinės išnyko jų jau neregėt, nors malstremas toks pat kaip laikais
Herakleito, kadaise kaip išminčiai visi baigusio akademiją soduos neandertaliečių, ir
nieko čia nebepridėt: negalima laiko suspaust į sprogimą, tai turėtų būt dievo
vienuoliktas priesakas; visatos sprogimo pagreitint neverta, vis viena jo nesulauksim, tad
nei laukt, nei bijoti neverta, o laikas, kaip žinom, be reikalo niekad
nesprogsta
Į viršų
Musės skerstuvės
Kai tapau fermeriu, pradėjau studijuot entomologiją
kiaules greitai pakeičiau musėm; kiaulės auga labai lėtai, lėtai dauginasi; musės
veisiasi kaip maras, tik spėk skersti;
išvedžiau savo veislę šios musės užauga didesnės už
visas kitas, tik reikia laiku pakirpt sparnus, kad neišskristų ir negąsdintų žmonių
vienas japonų turistas miestely amžiams užvertė kojas, išvydęs atskrendant
Kretos jaučio didumo sparnuotą padarą;
iš tikrųjų musės visiškai neagresyvios ir daug švaresnės
už kiaules, nes suėda ne tik maistą, bet ir savo pačių mėšlą šių
kiaulidžių niekada nereikia mėžti;
išgalandau peilius, paruošiau geležies pjūklelį (labai jau
kieti jų dygliai, kurių nenusvilinsi kaip kiaulės šerių); musių kraujas, tiesa, ne
raudonas, bet mėsos skonis it šviežiai pagauto upėtakio;
mano ferma plečiasi ir klesti, vis kuriu naujus tvartų plotus
ir darbo vietas; mūsų lašiniai ir šaldytos būgno dydžio musių akys (turtingų
gurmanų skanėstas) keliauja į Niujorką, į Tokijų, į San Paulą, pasiekia Pietų
Afriką bei kai kurias Polinezijos saleles;
gerai, kad nesu budistas, ir taip gaila žudyt tokį dievo
padarą; prieš atlikdamas šią sunkią pareigą visada stengiuosi nežiūrėt į tas
siaubingai dideles facetines akis, kuriose it begali-niuose veidrodžių rūmuose
atsispindi tūkstančiai mano atvaizdų ir tiek pat pasaulių už to kiekvieno atvaizdo;
aš esu geras fermeris: ką tik atlikau savo pareigą ir prašau
atleidimo už atimtą gyvybę taip, kaip prieš tūkstančius metų prašydavo
tolimiausieji mano protėviai; nors istorija nutyli, tikiu, kad jie buvo kilnūs ir
rituališki musių medžiotojai;
o kartais
kartais sapnuoju mamuto dydžio muses,
besiganančias pievoje prie mano namų ir naktį jų akyse atsispindintį Paukščių
Taką; galbūt kada nors tas sapnas taps realybe, nes mano pasiekimai selekcijoje teikia
vilties.
Į viršų
Ŗ
Tas folianto laivas kažin kur nuplauks
galbūt į ugnį barbarų galbūt nugrims Egėjo jūron
ir kas dabar atmins senoj reinkarnacijoj skaičiau
aš jo žodžius tačiau šiam amžiui nieko neišliko
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|