|
<< Atgal
ANTANAS ANDRIJAUSKAS
Roland'o Barthes'o
tekstualumo estetika
Estetikos ir literatūrologijos idėjų bei
metodologinių principų raidos aspektu itin svarbus poststruktūralistinis etapas, kuris
siejosi su radikaliomis tyrinėjimų objektų pervartomis ir naujų konceptų, idėjų,
sąvokų, tyrinėjimo laukų skverbimusi į estetiką, literatūros teoriją ir kritiką.
Šeštąjį dešimtmetį Prancūzijoje estetinės ir literatūrologinės minties raida,
palyginti su anglosaksų šalimis, išsiskyrė daugeliu savitų bruožų, kuriuos
pirmiausia lėmė šios šalies kultūrinio centro Paryžiaus intelektinio elito gyvenimo
ypatumai. Tuomet Paryžiaus intelektiniuose sluoksniuose estetikos ir literatūrologijos
raida itin glaudžiai susipina su literatūros teoretikų, kritikų ir filosofų veikla.
Estetikai reiškiasi kaip rašytojai, kritikai, o rašytojai ir poetai – kaip
filosofijos ir estetikos specialistai. Šiuose sluoksniuose, stiprėjant masinės
kultūros ir meno poveikiui, vis dažniau nagrinėjamos intelektualams prieinamiausios
literatūrinės raiškos formos, nes su „knyginės kultūros“ pasauliu žmogus gali
tiesiogiai bendrauti, neišeidamas iš savo namų, ir šio bendravimo paveikumas
pirmiausia priklausė nuo namų bibliotekos dydžio ir individualių intelektinių
pastangų bei motyvacijos.
Įtakingi postmodernistinės estetikos kūrėjai
(vėlyvasis R. Barthes'as, M. Foucault, J. Derrida, G. Deleuze'as, J.-F. Lyotard'as) iš
principo atmetė požiūrį į filosofines disciplinas (taip pat ir estetiką) kaip į
reprezentatyvias nusistovėjusių kanoniškų požiūrių sistemas. Jų kriticizmas yra
nukreiptas prieš dogmiškus požiūrius, ypač eurocentrizmo, totalitarizmo apraiškas,
monopolizuojančias kūrybos, estetinio pasaulio suvokimo, meno tendencijas. Akivaizdu,
kad postmodernizmo estetikos šalininkai keitė intelektinės veiklos stilių, pačią
intelektinio diskurso praktiką, jo sąvokų pasaulį, diskursui teikė daug neklasikinių
bruožų, žaidybinių nuostatų, sukūrė naujas konceptualaus diskurso erdves ir
atvėrė naujas estetikos teritorijas.
Kai kritiškai vertinamos iš konteksto išplėštos
paskirų postmodernistinės estetikos ir meno filosofijos kūrėjų idėjos, iš akiračio
išslysta kiti neabejotinai svarbūs šios krypties šalininkų nuopelnai. Akivaizdu, kad
kaip tik postmodernizmo estetika ir meno filosofija sudavė stiprų smūgį eurocentrizmo
ideologijai, nuvainikuota daugybė dogmiškų klasikinės metafizinės estetikos
nuostatų, įsigalėjo idėjų ir metodologinių nuostatų pliuralizmas, išryškėjo
daugybė naujų estetinio pažinimo sričių, originalių tyrinėjimo strategijų, naujų
problemų formulavimų, kokių arba nebuvo nei klasikinėje, nei neklasikinėje
Vakarų estetikos tradicijoje, arba ženkliai skyrėsi požiūris į anksčiau gvildentas
problemas, pamatines postmodernistinio teorinio diskurso sąvokas. Tai R. Barthes'o
Teksto, „tekstinės erdvės“, kompaktiškumo intuicijos, konotacijos, politinės
semiologijos, nulinio laipsnio, autoriaus mirties ir jos interpretacijos teorijos, M.
Foucault istorinės pasąmonės, genealogijos, epistemos, diskurso, diskurso tvarkos,
žinojimo archeologijos, įvykių singuliariškumo, galios diskurso, diskursyvinių
praktikų sąveikos, seksualumo, geidžiančios visuomenės, disciplininės visuomenės ir
kiti tyrinėjimai, G. Deleuze'o ir F. Guattari nomadologijos, rizomos, pli
(klostės, sulenkimo), šizoanalizės, kūno be organų, singuliariškumo, koncepto
studijos, J. Derrida gramatologijos, dekonstruktyvizmo, logocentrizmo, preformizmo, onto-
teo- teleo- falo- fono- logocentrizmo kritikos teorija, J. F. Lyotard'o postmodernios
būties, postmodernistinio jausmingumo, metanaracijų saulėlydžio, naratologijos,
paralogijos, agonistikos, tapybos analitikos, J. Baudrillard'o simuliakro, simuliacijos,
referento miražo, kodo monopolijos, postistorinio hiperrealizmo ir suprekintos kultūros
tyrinėjimai bei daugybė kitų konceptų, idėjų, sąvokų. Daugybė pradžioje
šokiravusių poststruktūralizmo ir postmodernizmo šalininkų nukaltų estetikos
konceptų, idėjų, sąvokų tvirtai įaugo į dabartinės filosofijos ir estetikos
žodyną. Į jų srautą reikėtų įtraukti postmetafizinio mąstymo, after-postmodernism,
marginalumo, intelekto estetikos, virtualios tikrovės, naracijos, acentrizmo,
metanaracijų saulėlydžio, labirinto, logotomijos, logomachijos, logofobijos, déjà
vu, binarizmo, tuščio ženklo, chaosmos, labirinto, kalbinių žaidimų, struktūros
žaismo, teksto erotikos, intertekstualumo, geismų mašinos, išskaidymo, pėdsako,
nelinijinės dinamikos koncepcijas ir daugybę kitų.
Postmodernistinės sąvokos akivaizdžiai pakeitė
šimtmečiais nusistovėjusių pamatinių klasikinės filosofijos, estetikos ir
literatūrologijos kategorijų hierarchiją. Šiandien tenka pripažinti, kad mąstome
ir kuriame veikiami jau labai stiprios naujos postmodernios estetikos šalininkų sukurtos
kategorijų sistemos.
Išskiriant svarbiausius postmodernistinės estetikos
privalumus, pirmiausia tikriausiai reikėtų paminėti jos kriticizmą ir atsisakymą
klasikinei Vakarų estetikai būdingų eurocentrinių ir universalių nuostatų, perdėm
sureikšmintų racionalaus mąstymo principų. Klasikinėje estetikoje įsivyravusioms
universalijoms čia priešinamos unikalios kultūros, estetinės, meno idiomos,
marginalumas, tradicijų skirtumai, protrūkiai, nelinijinė kultūros procesų raida,
krizės; pasaulinės kultūros vienybės idėjai priešinama lokalinės patirties svarba
ir unikalumas. Tai skatina principinį postmodernistinės estetikos šalininkų
pliuralizmą, kuris suvokiamas kaip neginčytina estetinė vertybė, todėl atsiranda
postmodernistinės estetikos daugiastiliškumas, išskirtinis dėmesys „neklasikiniams“
kitų neeuropinių civilizacijų ir kultūrų susiformavusiems mąstymo, estetikos,
meninės kūrybos principams, nuolatinis naujų marginalijose buvusių pažinimo sričių
ir kūrybos formų ištraukimas į dienos šviesą.
Neabejotinai viena reikšmingiausių to meto
struktūralistinės bei suartėjančios poststruktūralistinės ir postmodernistinės
estetikos figūrų buvo R. Barthes'as (1915–1980). Jo ir kitų struktūralistinės
estetikos šalininkų kūrybines potencijas, mąstymo lygį rodo unikalus idėjų
istorijoje faktas, kad jie ne tik perdėm nesureikšmino akivaizdžių savo metodologinių
ieškojimų laimėjimų, bet ir, suvokdami jų pritaikymo ribotumus, nevengė viešai apie
juos kalbėti. Todėl, pajutę išsekimo pavojų, savo skelbtų idėjų išsižadėjo ir
evoliucionavo nauja poststruktūralistinės estetikos kryptimi. Šie bruožai ryškiausiai
atsiskleidė R. Barthes'o estetikoje, kuri tapo svarbiausia jungiamąja grandimi tarp
struktūralistinių ir poststruktūralistinių estetinių teorijų. Neatsitiktinai J.
Derrida kalba apie išskirtinį R. Barthes'o vaidmenį silpninant klasikinės metafizinės
estetikos logocentrines nuostatas. Jis teigė, kad logocentrinė
metafizika „buvo pajungta vadinamajai „rašto civilizacijai“, kurioje mes gyvename,
vadinamajai fonetinio rašto civilizacijai, tai yra logos civilizacijai, kurioje
būties prasmė, jos tikslas apibūdinamas kaip buvimas (parousia). R. Barthes'o
įgyvendintas perversmas vaisingas ir būtinas aprašymui paties įženklinimo faktui
ir jo misijai tos epochos ir tos civilizacijos, kuri plinta visame globalizuotame
pasaulyje bei kartu įžengia į kelią, kuris ves ją į neišvengiamą pražūtį“1.
R. Barthes'as buvo plačių humanitarinių pažiūrų
mąstytojas, „sugėręs“ J.-P. Sartre'o, marksizmo, struktūralistinės, semiotinės
ir daugybės kitų to meto estetinių teorijų elementus bei suformavęs daugybę
originalių estetinių ir literatūrologinių konceptų. Jo moksliniai interesai apėmė
estetikos, teatro ir literatūros kritikos bei kultūros ir meno semiotinės analizės
problemas. Apie paskutiniais gyvenimo metais įgytą tarptautinį R. Barthes'o autoritetą
liudija 1977 m. prestižiniame Collège de France jam specialiai skirtos literatūrinės
semiologijos katedros įsteigimas. Savo inauguracinėje paskaitoje R. Barthes'as
nubrėžė naujo, į Teksto (šį žodį rašė iš didžiosios raidės) analizę
nukreipto mokslo, perspektyvas ir pabrėžė būtinybę kiekvienam autentiškam kūrėjui
kurti savitą kalbą. Ši su neklasikinės estetikos tradicija susijusi naujų kalbinės
saviraiškos formų paieška turėjo didžiulį poveikį vėlesnės postmodernistinės
estetikos raidai.
R. Barthes'o estetinės pažiūros patyrė esminę
evoliuciją, kurioje išskirtini trys pagrindiniai etapai: pirmajam, pokario metų,
būdingas susižavėjimas J.-P. Sartre'o ir marksistinės estetikos idėjomis, antrajam
– struktūralistinės ir semiotinės, o paskutiniam – poststruktūralistinių
estetikos idėjų įsigalėjimas. Pokario metais jis vaisingai užsiėmė „ikistruktūralistiniais“
tyrinėjimais. Tuomet pasirodė jo ankstyvajai estetinei koncepcijai svarbūs veikalai:
„Nulinis rašymo laipsnis“ („Le Degré zéro de l'écriture“, 1953), „Mitologijos“
(„Mythologies“, 1957), „Apie Rasiną“ („Sur Racine“, 1963), „Kritinės esė“
(„Essais critiques“, 1964). Vėliau, perėjęs į struktūralizmo pozicijas, R.
Barthes'as jungė atskirus struktūralistinės, semiotinės ir egzistencinės estetikos
elementus, o aštuntame dešimtmetyje nuosekliai evoliucionavo į poststruktūralistinės
ir postmodernistinės estetikos pozicijas. Ankstyvajai jo estetikai
stiprų poveikį turėjo įvairios F. de Saussure'o, C. Lévi-Strausso ir rusų
formalistų teorijos, jų veikiamas kultūros, estetikos, meno reiškinius traktavo kaip
kalbos ir rašto universumą, kurio visiems sudedamiesiems dėmenims – estetiniams
ženklams, simboliams, formoms, struktūroms, ženklų sistemoms – prasmę teikia jų
pamatą sudaranti kalba2.
Nuo jaunystės R. Barthes'as aktyviai dalyvavo
įvairiuose kairuoliškuose sąjūdžiuose, o studijuodamas Sorbonoje (1935–1939)
įkūrė mėgėjišką théatre antique (antikinį teatrą), vėliau artimai
bendravo su J. Vilaru, Ch. Dullinu, L. Juvet, A. Artoud ir kitais prancūzų teatro
korifėjais, propagavo B. Brechto estetines idėjas, domėjosi literatūra, muzika,
vaizduojamąja daile, mada. Dėstydamas Aleksandrijos universitete Egipte (1949–1950),
suartėjo su A. J. Greimu, tuomet pradėjo domėtis lingvistikos ir struktūralistinėmis
idėjomis. Ankstyvojo periodo darbai jam suteikė platų pripažinimą: 1960 m. jis
pakviečiamas vadovauti VI skyriui prestižinės L'école pratique des Hautes Etudes,
o nuo 1962 m. pradeda eiti šios institucijos direktoriaus pareigas. R. Barthes'ą, kaip
ir daugelį to meto prancūzų intelektualų, stipriai paveikė postmodernistinio
orientalizmo idėjos, augantis intelektinio elito susidomėjimas Tolimųjų Rytų
kultūromis. R. Barthes'as keliavo po Japoniją ir Kiniją, o vėliau išleido japonų
kultūrai skirtą knygą „Ženklų imperija“ („L'empire des signes“, 1970) ir
brošiūrą „O dabar Kinija?“ („Alors à la Chine?“, 1975). Ilgainiui struktūralizmo
šalininkai užėmė tvirtas akademines pozicijas prestižiniame Collège de France,
iš kur šios estetikos krypties idėjos sparčiai sklido įvairiomis kryptimis. J. Lévi-Straussas
„atrado“ F. de Saussure'o tekstų reikšmingumą, išplėtojo jo kalbos teoriją,
suteikė daug naujų konotacijų „struktūros“ kategorijai, o R. Barthes'as perkėlė
šias idėjas į estetikos, literatūrologijos bei kritikos plotmę ir pagrindine savo
estetikos sąvoka paskelbė išplėstinę sąvokos „tekstas“ interpretaciją.
R. Barthes'o, kaip ir kitų struktūralistinės
estetikos šalininkų, veikalams būdingos formalistinės, lingvistinės ir
literatūrocentrinės nuostatos. Veikiamas formalistinės ir
lingvistinės estetikos, R. Barthes'as iškelia fonetinio rašto formų analizės
reikšmingumą. Estetiką jis apibūdina „kaip meną regėti formas, sugebėjimą
atskirti priežastis ir tikslus, sukurti vertybių sistemą, kuri labiausiai priešinga
politinėms“3. Menas ir literatūra jam pirmiausia yra
rašto formų kalba, todėl estetinių reiškinių esmės pažinimas neatsiejamas nuo
formų istorijos ir kaitos pažinimo. Literatūra čia iškyla pirmiausia kaip kalbos ir
rašto pasaulis. Tačiau jis neapsiriboja literatūra, o plėtoja įvairių estetinės
veiklos, vadinasi, ir rašto tipų teoriją, siekia surasti universalų įvairių kalbos
formų komunikacijos lygmenį, sudarantį prielaidas plastiškam perėjimui iš vienos
kūrybinės veiklos srities į kitą. Ši kūrybinio universalumo, sąsajų tarp įvairių
kūrybinės veiklos formų ir įvairių humanistikos sričių idėja vėliau taps
pamatiniu postmodernistinės estetikos bei meninės kūrybos principu.
Ankstyvajame J.-P. Sartre'o ir marksizmo estetikos
paveiktame etape R. Barthes'as daugiausia dėmesio skyrė meno kūrinių tyrinėjimo
metodologijai, įvairiems ideologiniams estetikos ir meno idėjų skverbimosi į kultūros
pasaulį aspektams; plėtojo didžiulį poveikį vėlesnės poststruktūralistinės ir
postmodernistinės estetikos raidai turėjusias „rašto“ (écriture) bei
teatrinio vyksmo koncepcijas. Labiausiai jis vertino J. Vilaro ir ypač B. Brechto
skelbiamas socialiai aktyvias teatrinės estetikos idėjas, kuriose įžvelgė semiotinių
kodų analizės pradmenis. B. Brechtą jis vadino „vieninteliu didžiu vardu“
tuometinio teatrinio meno dykvietėje.
Stipresnį poveikį nei teatrinės estetikos idėjos
R. Barthes'o minties raidai turėjo jo pirmojoje knygoje „Nulinis rašymo laipsnis“ („Le
Degré zéro de l'écriture“, 1953) išplėtota rašto koncepcija, kurioje daug dėmesio
skiriama formaliems kalbinės teksto struktūros požymiams aprašinėti, ypač jų funkcijų
autoriaus kuriamam pasauliui apibrėžti. Čia R. Barthes'as sukuria pamatinį
ankstyvosios savo estetikos teiginį, jog raštas yra „trečiasis formos matmuo“.
Raštą traktuoja kaip svarbiausią kalbą ir stilių jungiančią grandį, kalbą
vadindamas „ikiliteratūriniu“, o stilių – „viršliteratūriniu“ reiškiniu.
Raštas šioje trinarėje struktūroje – svarbiausia sistemiškai organizuojanti
substancija, kuri literatūrą paverčia menu, įgaunančiu svarbių socialinių ir
kultūrinių funkcijų. Taigi raštą R. Barthes'as aiškina kaip gelminį literatūros
lygmenį, daugybe gijų susijusį su visuomenės ir istorijos procesais, arba kaip
literatūrinę kalbą, įaustą į konkretų socialinį ir istorinį kontekstą. Rašto
esmės apibrėžimas čia siejamas su formaliomis struktūromis, nes R. Barthes'as, kaip
ir A. Malraux, meną pirmiausia suvokia kaip „formų kalbą“. Tokia nuostata
paaiškina labai pagrįstą išskirtinį R. Barthes'o dėmesį įvairiems menininko
kūrybos procesams, pavyzdžiui, technikai, manierai, tonui, ritmui, muzikalumui,
nuostatai, atmosferai ir kitiems sunkiai aprašomiems dėmenims, kuriais išreiškiamas
subjektyvus rašytojo santykis su tuo, apie ką jis rašo.
Antrame evoliucijos etape R. Barthes'as pagrindinį
dėmesį sutelkia į struktūralistinės ir semiotinės metodologijos galimybes,
analizuojant įvairius kultūros, estetikos ir meno reiškinius. Savo viltis įveikti
senosios klasikinės metafizinės estetikos nuostatas jis sieja su lingvistikoje ir
semiologijoje išplėtotomis tyrinėjimo strategijomis ir metodais. Atsiribodamas nuo
ankstyviesiems darbams būdingų marksistinių ideologinių priemaišų, jis dar
nuosekliau teigia, kad menas yra formali sistema, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka ne
pasakojamiems turiningiems siužetiniams aspektams ar išorinėms funkcijoms, bet grynai
formaliems struktūriniams meno kūrinio aspektams. Vadinasi, meno tyrėjo dėmesys turi
būti perkeltas nuo klasikinę estetiką, literatūros ir meno teoriją, kritiką
dominusių siužetinių ir prasminių aspektų aptarimo į formaliųjų meno kūrinio
struktūrų pasaulio pažinimą, jo struktūrinės organizacijos principus, įvairias
vadinamąsias „antrinių prasmių konotacijas“, tai yra linijų, spalvų, ritmų ir
kitų struktūrinių santykių pažinimą, kurie turi išskirtinę svarbą kūrinio
estetinei vertei pažinti. Šios struktūralistinės nuostatos stipriai paveikia ir R.
Barthes'o požiūrį į raštą, kurį interpretuojant ideologiniai ir socialiniai
aspektai daromi antraeiliais, o svarbiausiomis tampa natūralios kalbos ribotumo įveikimo
bei „viršprasminių“ žodžių konotacijų atskleidimo problemos.
Kaip pamatinis ir visuminis kultūros pasaulį
jungiantis veiksnys, čia iškyla kalba, nes ji aprėpia visus mus supančius daiktus ir
reiškinius. Atseit dabartinė visuomenė ir jos iš civilizacijos istorijos paveldėtas
kultūrinis meninis fondas pirmiausia remiasi kalba ir raštu: „pasaulis atsiveria mums
jau parašytas“, nes raštas ir kalba suteikia mus supančio pasaulio daiktams ir
reiškiniams simbolines prasmes, sukuria simbolines sistemas. Tačiau simbolis išsiskiria
vaizdine kilme, ir ši aplinkybė apsunkina tyrinėtojo darbą, todėl R. Barthes'ui
svarbiausia ženklas ir jo sąsajos su kitomis ženklinių struktūrų kombinacijomis.
R. Barthes'o posūkį nuo struktūralistinės prie
poststruktūralistinės problematikos skatino jaunesnieji kolegos J. Lacanas, M. Foucault,
J. Derrida ir apie žurnalą „Tel Quel“ susispietusi jaunoji karta, jo žodžiais
tariant, originalūs, kupini intelektinės energijos, rašto genijai („Roland Barthes
par Roland Barthes“, 1975, p. 177), tarp kurių buvo ir talentinga jo mokinė J.
Kristeva. Apeliuodamas į esminius lingvistikos, antropologijos, psichoanalizės,
filosofijos, semiotikos, etnologijos, estetikos ir kitų humanistikos sričių pokyčius,
paskutinio tarpsnio veikaluose R. Barthes'as jau teoriškai grindė perėjimą nuo
struktūralistinės prie plačios poststruktūralistinės kultūrologinės problematikos. „Kultūra, – teigė jis dar 1966 m. skaitytame pranešime
konferencijoje Johno Hopkinso universitete, – vis labiau ir labiau mums atsiveria kaip
universali simbolių sistema, reguliuojama vienomis ir tomis pačiomis operacijomis; šis
simbolinis laukas pasižymi vienybe, ir kultūra visais savo aspektais yra kalba. Todėl
dabar galima numatyti vieno mokslo apie kultūrą atsiradimą, kuris, aišku, remsis
skirtingomis disciplinomis, tačiau visos jos skirtingais aprašymo lygmenimis sieks
tyrinėti kultūrą kaip kalbą. Semiokritika tikriausiai bus sudedamoji šio mokslo
dalis, tačiau bet kuriuo atveju liks ypatinga diskurso apie kultūrą dalimi“4.
Šį perėjimą prie platesnės kultūrologinės
problematikos R. Barthes'as siejo su būtinybe išplėsti estetinių, semiotinių,
struktūralistinių bei literatūrologinių tyrinėjimų sritį. Neatsitiktinai
poststruktūralizmą jis aiškino kaip tarpdisciplininių studijų sritį, o literatūros
kūrinį traktavo kaip „metodologinį lauką“, kuris, susiliedamas su jo kritika,
sukuria universalesnę įvairias kultūros sritis aprėpiančią substanciją – Tekstą.
R. Barthes'as atmetė klasikinėje estetikoje
nusistovėjusias kūrinio analizės schemas ir savo poststruktūralistinėje estetikoje
iškėlė sureikšmintų ženklų sistemų, Teksto, tekstinės erdvės, kompaktiškumo
intuicijos, citavimo, stereotipo, intertekstualumo, ženklų sistemų paslankumo, jų
konotacinių prasmių tekamumo, migracijos įvairiomis kryptimis svarbą. Kartu jo
estetikoje ryškėjo nuolatinis judėjimas ir naujų probleminių sričių bei su jomis
susijusių sąvokų aparato plėtimasis, kuris, pavyzdžiui, akivaizdus ryškėjant
perėjimui nuo senosios semiologijos į naująją. Todėl anksčiau viešpatavusias ženklo,
reikšmės, konotacijos kategorijas jo veikaluose ėmė stumti naujos kompaktiškumo
intuicijos, intertekstualumo ir pan. sąvokos. R. Barthes'o estetika išsaugo
daugeliui to meto estetinių teorijų būdingą literatūrocentrinę pakraipą, o kai
kuriomis pamatinėmis savo nuostatomis artima literatūrinės kritikos teorijai, nors
daugelio teiginių universalumas lengvai pritaikomas ir platesnėms estetikos bei
kultūrologijos sritims. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad, nepaisant išskirtinio R.
Barthes'o ir jo bendražygių dėmesio literatūros ir meno kritikos problematikai,
kritikos jis nelaikė visaverčiu mokslu, nes prasmes ji tik apčiuopia, išryškina,
kuria, tačiau nuosekliai jų netyrinėja; tai daro į mokslinio pažinimo statusą
pretenduojantis estetikos mokslas.
Kritiką R. Barthes'as aiškino ne kaip pasaulio supratimą
ir aiškinimą, o kaip išsakymą – diskursą apie kažką kita, ir jį
apibūdino kaip „diskursą apie diskursą“, kaip „antrinę kalbą“, arba „metakalbą“,
tyrinėjančią literatūros ar kitos meno rūšies kalbą. Kritiko uždavinys –
analizuojamą kūrinį suprasti kaip savitą semantinę sistemą, kurios tikslas – įnešti
į pasaulį prasmę, tačiau ne „vienintelę prasmę“. Jis išskyrė dvi
esmiškai skirtingas kritikos formas: universitetinę ir interpretacinę (ideologinę).
Pirmoji remiasi pozityvistiniu metodu ir skirta įvairių šaltinių ir meno kūrinių
sukūrimo aplinkybėms, autoriaus intelektinės biografijos faktams atskleisti; antroji
aiškina ne literatūrinius faktus, o konkrečių kūrinių semantiką ir vertę, teikia
jiems reikšmes, atitinkančias atvirai skelbiamas ideologines sistemas. Pirmosios
kritikos formos klaidų ir nesėkmių priežastis ta, kad, sutelkdama dėmesį į
smulkiausias detales, ji nepajėgia suvokti tikrosios nagrinėjamų reiškinių prasmės.
Tikrasis kritikos objektas yra ne pasaulis, tačiau žodis, kritika yra žodis apie
žodį, arba, kitaip tariant, antrinė kalba, kuri konkrečiame tekste klojama ant
pirminės kalbos sluoksnio.
Šiuolaikinei humanistikai pavyzdiniu mokslo modeliu
R. Barthes'as laikė lingvistiką. Jos tyrinėjimo strategijas bei metodus nuosekliai
taikydavo savo literatūrologinėms ir estetinėms studijoms, remdamasis aristoteliškos
poetikos bei retorikos principais. Atsiribodamas nuo antikos estetikos teorijoms būdingo mimezės
principo iškėlimo ir normatyvizmo, siekė pažinti visus pagrindinius tekstą
kuriančius vadinamuosius „formų gramatikos“ mechanizmus. Šių formų metamorfozių
konkretus autorius gali nesuvokti, tačiau kaip tik jos yra istoriškai kintančių
prasmių pagrindas, kuris ir lemia konkrečių tekstų savitumą, taigi turi tapti
įdėmaus estetinio tyrinėjimo objektu.
Naujos mus labiausiai dominančios trečiojo
dvasinės evoliucijos etapo poststruktūralistinės R. Barthes'o estetikos principai
galutinai išryškėjo programiniame straipsnyje „Autoriaus mirtis“ (1968) ir klasika
tapusioje knygoje „S/Z“ (1970), kuriuose analizuojamas H. de Balzaco apsakymas „Saracinas“.
Minėtuose tyrinėjimuose jis prabilo apie daugybę skirtingų galimų estetinių
prasmių, kurias interpretatoriai gali įžvelgti tame pačiame tekste, esant skirtingoms
pradinėms pozicijoms. Analizuodamas vaizdingą H. de Balzaco apsakyme pateikto
moterimi persirengusio kastrato moteriškumo įsikūnijimo aprašymą, jis klausia: kas
pateikia šį aprašymą? Novelės herojus? O gal Balzacas individas, samprotaujantis apie
moterį, remdamasis asmenine patirtimi, ar Balzacas rašytojas? Ar tai byloja
bendražmogiškoji išmintis, ar romantinės psichologijos apraiška? Ir prieina išvados,
kad į šį klausimą iš tikrųjų niekada negausime aiškaus atsakymo. „Raštas,
– teigia R. Barthes'as, – yra ta neapibrėžtumo, nevienalytiškumo ir
išsisukinėjimų sritis, kurioje išnyksta mūsų subjektyvumo pėdsakai, nes tai yra
juodai baltas labirintas, kuriame išnyksta saviidentifikacija, ir pirmiausia kūniškas
rašančiojo tapatumas“5.
R. Barthes'as atkreipia dėmesį, kad kai ką nors
senovėje pasakodavo, norėdami tik pasakoti, o ne siekdami poveikio tikrovei, autorystės
problema apskritai neiškildavo, nes pasakojantysis buvo traktuojamas ne kaip paprastas
žmogus, o mediatorius, šamanas, perteikiantis būties tiesas. Autorius atsirado
naujaisiais amžiais, kai, veikiant angliškojo empirizmo, prancūziškojo racionalizmo ir
Reformacijos idėjoms, buvo suvokta „žmogaus asmenybės“ vertė. Šiuo požiūriu
klasikinės Vakarų literatūros ir meno viešpatavimo epocha buvo Autoriaus iškilimo
metas. Tai liudija akivaizdūs tokio požiūrio pėdsakai literatūros istorijos
vadovėliuose, rašytojų biografijose, žurnaluose spausdinamuose interviu ir pačių
rašytojų, siekiančių kūryboje sujungti savo asmenybę ir intymaus dienoraščio
formą.
Pradedant S. Mallarmé, savo kūriniuose
siekusio vietoj kūrėjo asmenybės iškelti muzikalios kalbos problemas, o vėliau,
darant įtaką P. Valéri ir M. Prousto kūrybai, besąlygiškas Autoriaus asmenybės
figūros kultas Vakarų literatūros tradicijoje įtaką pamažu praranda. Pasirinkęs
pasakotoju ne tą, kuris kažką regėjo ir išgyveno, netgi ne tą, kas rašo, o tą,
kuris ruošiasi rašyti, M. Proustas „sukūrė šiuolaikinio rašto epopėją“6. Klasikinėje literatūroje Autorius savo dvasios gelmėse
išnešioja kuriamą knygą, nes mąsto, kenčia, gyvena dėl jos. Taigi chronologiškai
jis yra kažkas aukščiau nei jo dvasios gelmėse atsirandantis kūrinys. Čia regima
priežasties ir pasekmės, versmės ir iš jos trykštančio vandens srauto
priklausomybė. Gvildendamas šiuolaikinę literatūrą, R.
Barthes'as atskleidžia esmiškai kitą padėtį, nes „šiuolaikinis rašytojas gimsta
kartu su tekstu, jis neturi jokios kitos būties iki ir po rašto“7.
Tačiau vėliau į šį vyksmą
įsitraukia dar vienas teksto epopėjos herojus – skaitytojas, kuris R. Barthes'o
estetikoje atskleidžia naujas estetinio pažinimo erdves. Tai – „tokia erdvė,
kurioje fiksuojamos visos iki paskutinės citatos, iš kurių susideda raštas; tekstas
įgauna vienovę ne savo kilme, o paskirtimi, tik ši paskirtis – ne asmeninis adresas;
skaitytojas – tai žmogus be istorijos, be biografijos, be psichologijos, jis yra tik kažkas,
kas suvienija visus tuos štrichus, kurie sudaro rašytinį tekstą. <...>
skaitytojo gimimą tenka mokėti Autoriaus mirtimi“8.
R. Barthes'as atmeta norus fiziškai atriboti
kūrinius ir tekstus, siekimus kūrinį tiesmukai sieti su klasikinės estetikos
nuostatomis, o tekstą – su avangardinėmis. Daugeliu linijų jis brėžia esminę
takoskyrą tarp kūrinio ir teksto. „Kūrinys gali tilpti rankoje, tekstas
skleidžiasi kalba, gyvuoja tik diskurse (tiksliau – tekstas jis yra tik todėl, kad jis
tai suvokia). Tekstas – ne kūrinio irimo produktas, priešingai, kūrinys yra
vaizduotės šleifas, kuris tęsiasi už teksto. Arba, kitais žodžiais tariant,
tekstas jaučiamas tik darbo, jo kūrimo eigoje. Tekstas negali nejudriai sustingti
(tarkime, knygos lentynoje), jis jau dėl savo kilmės yra judrus ir turi judėti –
pavyzdžiui, per konkretų kūrinį ar per kelis kūrinius.
Pasitelkęs G. Bataille'o
pavyzdį, R. Barthes'as klausia, kokiam žanrui jis tiktų. Kas yra šis rašytojas –
romanistas, poetas, eseistas, ekonomistas, filosofas ar mistikas? Į šį klausimą iš
tiesų sunku atsakyti, todėl rašantieji apie G. Bataille šį klausimą nutyli. Tačiau
akivaizdu, kad jis „visą gyvenimą rašė tekstus, arba, tiksliau, tikriausiai vieną
ir tą patį tekstą. Todėl tekstas klasifikaciją paverčia problematiška“9.
Taigi metaforiškai traktuojamas tekstas
virsta pamatine ir universalia R. Barthes'o, o vėliau ir daugybės jo sekėjų estetikos
kategorija, poststruktūralistų adoracijos ir analizės objektu. Kai ši R. Barthes'o
estetikos sąvoka vartojama plačiąja prasme, žodis Tekstas rašomas iš didžiosios
raidės. Poststruktūralizmo estetikoje Tekstas išplečiamas vos ne iki begalybės;
peržengia visų civilizacinių, kultūrinių tradicijų ribotumus, netelpa į jokius
žanrinius apribojimus, griauna įprastus gramatinius santykius, griežtai determinuotas
klasikinės estetikos schemas ir vienu svarbiausių Teksto bruožų tampa jo
daugiamatiškumas. Tai reiškia, kad „jame ne paprastai
skleidžiasi keletas prasmių, bet jame įgyvendinamas daugiamatiškumas –
daugiamatiškumas čia yra neišvengiamas, o ne galimas. Tekste nėra taikaus prasmių
sugyvenimo – tekstas perskrodžia jas, juda per jas; todėl jis nepaklūsta net
pliuralistinei interpretacijai, jame vyksta sprogimas, prasmės išskaidymas. Iš
tikrųjų teksto daugiamatiškumą lemia ne jo turinio elementų dviprasmiškumas, o, jei
galima taip sakyti, erdvinis reikšmių daugialinijiškumas, iš kurių jis nuaustas
(etimologiškai „tekstas“ reiškia „audinį“)10.
Vėlyvuosiuose veikaluose sąvoka Tekstas išnyra
kaip daugybės teksto kodų sampyna ir sąveika: ji aprėpia ne tik literatūrą, tekstus,
bet ir žmogų supantį pasaulį, įvairias kultūros apraiškas, miestą, skirtingus
socialinio gyvenimo aspektus, tapybos, skulptūros, teatro ir kitų meno rūšių
reiškinius. Tekstas jungia kūrybingą nomadologinę energetiką, principinį
nebaigtumą, tapsmą, procesualumą. Jo bekraštėje erdvėje išnyksta subjekto ir
objekto dualizmas, šie du pradai persismelkia; žmogus kaip kultūros ir meno ženklų,
simbolių kūrėjas tarsi ištirpsta visa aprėpiančioje tekstinėje erdvėje. Čia
išnyksta klasikinei Vakarų metafizinės estetikos tradicijai būdingas pasaulio suvokimo
dualizmas, nes Teksto stichijoje tarsi atsiveria didinga sceninė erdvė, kur, kaip ir
tradiciniame japonų nōh teatre, nėra aktorius ir žiūrovus skiriančios rampos,
kuri dramatinio veiksmo herojus atribotų nuo žiūrovų.
R. Barthes'as brėžia
principinę takoskyrą tarp „literatūros“ ir „Teksto“ sąvokų. Literatūra čia
siauresnis, vietinis, palyginti su Tekstu, reiškinys. „Literatūra jau nebegali būti
nei Mimesis, nei Mathesis, o tiktai Semiosis, neįmanomas kalbos
nuotykis, žodžiu: Tekstas (neteisinga teigti, kad teksto sąvoka dubliuoja literatūros
sąvoką), literatūra atspindi baigtą pasaulį, tekstas vaizduoja kalbos begalybę“11.
Beje, tekstas R. Barthes'ui biologiniu požiūriu –
tarsi gyvas organizmas, kuris gali būti sunaikintas. Tekstas jo estetikoje iškyla ne
kaip konkretus objektas, o jokiai klasifikacijai nepavaldi ypatingos sudėties
paradoksali, radikaliai simbolinė, pliuralistinė, intertekstuali (yra kito teksto dalis)
substancija, kuri reikalauja panaikinti tradicinę rašto ir skaitymo priešpriešą
ir šiuos du intelektinius judesius sujungti. Šioje be centro, dugno, pradžios ir
pabaigos tekstinėje galaktikoje su daugybe įėjimų bei išėjimų, iš kurių nė
vienas nėra pagrindinis, susipina ir persismelkia daugybė kultūros, literatūros, meno
sluoksnių. Tekstas, pasak R. Barthes'o, yra „ne struktūra, bet
struktūravimas; ne daiktas, bet darbas ir žaidimas“12.
Ir pagaliau tekstas jo estetikoje yra pažįstamas
per jo santykį su ženklu. Kūrinys užsisklendęs, jis suvedamas į konkrečias
reikšmes, todėl kūrinys funkcionuoja kaip ženklas ir „yra viena pagrindinių Ženklo
civilizacijos kategorijų“. Tekste, priešingai, reikšmė iki begalybės nusidriekia į
ateitį; tekstui būdingas išsisukinėjimas nuo perdėm tiesmukų apibūdinimų,
vertinimų, klasifikacijos sistemų, jis yra tarsi kupina daugybės simbolinių prasmių
paslanki, fliuktuojanti magma, kuri veikia reikšmių srityje. „Kūrinys
geriausia prasme yra menkai simbolinis, jo simbolika greit išnyksta, tai yra
nejudriai sustingsta; tačiau tekstas didžiai simboliškas; kūrinys,
suprastas, suvoktas visoje savo simbolinėje prigimtyje, – tai ir yra tekstas. Kartu
tekstas tarsi grįžta į kalbos prieglobstį: kaip ir kalboje, jame yra struktūra,
tačiau nėra jungiančio centro, nėra uždarumo“13.
Todėl tekstas čia aiškinamas kaip intertekstas, „reikšmių galaktika“, o meno
kūrinys – kaip užkulisyje vykstančios tekstinės veiklos rezultatas. Vadinasi, meno
kūrinys, palyginti su tekstu, yra siauresnė ir ne tokia reikšminga R. Barthes'o
estetikos sąvoka. Jam būdingas linijiškumas ir negrįžtamumas, chronologinė raida. Jo
teksto sąvoka yra labai artima mįslingos hieroglifais užrašytos „Yijing“ („Permainų
knygos“) knygos ypatumams, nes neturi aiškiai fiksuotos pradžios, centro, jis –
daugiaprasmis. Meno kūrinio metafora yra organizmas, o teksto metafora – audinys
arba voratinklis; jis neauga, nesirutulioja, bet, veikiamas semantikos ir
kombinatorikos, skleidžiasi. Kūrinys lengvai skaitomas, vartojamas, interpretuojamas, o
tekstas yra neperskaitomas.
„Tekstas, – rašė
R. Barthes'as, – reiškia Audinį, bet iki šiol šis audinys vis buvo laikomas
produktu, gatava užuolaida, už kurios rūpestingai ar atsainiai pasislėpė prasmė
(tiesa); dabar jau pabrėžiame gimdančią teksto idėją, kurią tekstas susikuria,
pasigamina begalinėj raizgalynėj; audinyje – tekstūroje – prapuolęs subjektas
išnyksta kaip koks voras, ištirpęs lipnioje savo paties drobės sekrecijoje. Jei
mėgintume kurti neologizmus, teksto teoriją galėtumėm pavadinti hifologija (hyphos
reiškia ir audinį, ir voratinklį)“14. Jis sukūrė
postmodernizmo estetikai būdingas tekstinio audinio, tekstinio voratinklio,
laiško-teksto, skaitymo-laiško, tekstinės erdvės, hiperteksto, tekstinės analizės ir
pan. sąvokas.
Kaip minėjome, tekstas yra labai plati ir
daugiareikšmė R. Barthes'o estetikos sąvoka, kuri reikalauja ne tik griežtesnės
tipologijos, bet ir vertybinės charakteristikos. Todėl kyla klausimas: kaip pažinti
estetinę tekstų vertę ir konceptualiai pagrįsti jų pirminės tipologijos principus?
Šiuo požiūriu pamatinis įvairių tekstų visumos vertinimas, mokslininko nuomone,
negali būti priskiriamas nei mokslo sričiai, nes vertinimas – ne jo uždavinys, nei
ideologijai, nes ideologinė (moralinė, estetinė, politinė ir kitos) teksto vertė
tiesiogiai susijusi su reprezentacija, o ne su gamyba (ideologija „atspindi“, ji ne
gamina). „Kas siejasi su mūsų vertinimu, tai jis gali būti
siejamas tik su tam tikru praktikos tipu – rašto praktika. Viena, yra tai, ką galima
parašyti, o antra – tai, ko parašyti jau negalima; yra tai, kas priklauso rašančiojo
praktikai, ir yra tai, kas yra anapus jo galių; kokius tekstus pats norėčiau parašyti
(per-rašyti – ré-écrire), geisčiau įtvirtinti šiame pasaulyje (juk tai mano
pasaulis) kaip veiksmingą jėgą? Štai šią vertę ir išryškina vertinimo procedūros
atlikimas; ji nustato, kas būtent šiandien gali būti parašyta (per-rašyta – ré-écrit),
įtvirtina tekstą-raštą (le scriptible)“15.
Tačiau, gilinantis į teksto vertės problemas,
iškart iškyla kita nemažiau svarbi komunikacijos tarp teksto autoriaus, tekste
slypinčių semantinių prasmių ir jų suvokimo vartotojų problema. Įvairių tekste
veikiančių kodų sąveika, jų susipynimai, judesiai kuria raštą, o gilinimasis
į teksto-rašto pasaulį įvardijamas terminu skaitymas. Pažymėtina, kad
R. Barthes'as meno kūrinio autorių vadina tik savo Teksto svečiu. Iš čia kyla
klausimas: kodėl mes tekstą-raštą laikome mums svarbia estetine vertybe? Ir atsako:
literatūrinio darbo (literatūros kaip darbo) prasmė – skaitytoją iš vartotojo
paversti tekstų gamintoju. Viena svarbiausių humanistikos problemų R. Barthes'as laikė
gilia properša tarp teksto gamintojo ir vartotojo, tarp jo savininko ir kliento,
rašančiojo ir skaitančiojo. Todėl vartotojo požiūris į tekstus perdėm rimtas, o
juk galėtų žavėtis aistringu teksto žaismingumu, grožiu, stilistinių formų
įvairove. Taip, kaip priešprieša tekstui-raštui atsiranda jo
vertybinė prieštara, t. y. negatyvi, reaktyvi vertė – tai, ką galima perskaityti,
tačiau neįmanoma parašyti – tekstas-skaitymas. Šį tekstą R. Barthes'as
vadina „klasikiniu“16.
Knygoje „S/Z“ mokslininkas išplėtojo
vadinamąją tekstinės analizės metodologiją, kurioje iškeliamas Tolimųjų Rytų
estetikai būdingas non finito (nebaigtumo, neišsakymo, estetinės užuominos)
principas, įvardytas kaip „nonfinalinės prasminės genezės“ procesas. Jo tikslas
– suvienyti poststruktūralistinę teksto struktūros analitiką su postmoderniuoju
požiūriu į tekstą, kaip astruktūrinę plastišką sistemą, t. y. suvienyti du
anksčiau atrodžiusius nesuderinamus dalykus – „struktūros idėją ir
kombinatorinės begalybės idėją“. Sujungti šiuos du postulatus R. Barthes'as
laikė būtinybe, nes žmogaus kalba, kurią vis geriau pažįstame, „yra kartu ir
begalinė, ir struktūriškai organizuota“.
Teksto pagrindą sudaro jo sugebėjimas plastiškai
įsiskverbti į kitus literatūrinius, estetinius, meninius, tapybinius tekstus, kodus,
simbolius, ženklus. Todėl kiekvienas rašomas ar skaitomas tekstas siejasi su daugybe
kitų begalinių arba prarastų (praradusių savo kilmės šaltinį) tekstų. Beje,
kiekvienas tekstas yra „intertekstas“, nes jame gyvuoja ir potencialiai skleidžia
savo idėjas, mintis, energetiką gausybė kitų kultūros ir meno tekstų. Ir pagaliau
tekstas yra įvairių reikšmių indas, kurį jomis užpildo autorius. Pagrindinis
skaitytojo, kaip teksto interpretuotojo, uždavinys – surasti autentišką sąlytį su
tekstu, suprasti, perprasti jame slypinčias prasmes, o ne jas kurti. Atitrūkęs nuo
autoriaus, tekstas gali gyvuoti skirtingose laiko ir erdvės dimensijose, kurių net
įžvalgiausias autorius negalėjo numatyti. Todėl autonomiškas tekstas keliauja per
istoriją, geografiją ir kultūras, nuolatos įgaudamas naujus prasmių atspalvius.
R. Barthes'o veikaluose galime aptikti vėliau J.
Derrida plėtojamos dekonstrukcijos metodologijos užuomazgų gaires, nes, siekdamas
pažinti konkrečių tekstų ir estetinių reiškinių esmę, tekstus jis skaido į
atskirus prasminius blokus, nuodugniai nagrinėja ir vėliau grįžta prie dalinės jų
rekonstrukcijos. Paprastas teksto skaitymas čia yra traktuojamas tik kaip slydimas teksto
paviršiumi, sutvirtintu pasakojamaisiais elementais, glaudžiai tarpusavyje susijusiomis
frazėmis, neregint teksto gelmėse slypinčių prasminių sluoksnių ir atspalvių.
Todėl nagrinėjamus tekstus skaido į atskirus, tarpusavyje susijusius fragmentus,
kuriuos vadina leksijomis, ir siekia suvokti jų prasmę bei funkcijas to teksto audinyje.
Nepaisant tokio skaidymo ir analizės schemiškumo bei dirbtinumo, ji padeda įžvelgti
paviršutinio skaitymo metu nesuvoktas prasmes, perprasti atskirų teksto blokų funkcijas
ir semantinę prasmę sudėtingame teksto audinyje.
Gvildendamas pamatinės klasikinės estetikos
kategorijos grožio problemas, R. Barthes'as atkreipia dėmesį į jo apibrėžimo
sudėtingumą. „Grožis (priešingai bjaurumui) iš tikrųjų
nepaaiškinamas: jis gali išryškėti, įsitvirtinti, naujai ir naujai byloti apie save
bet kuria žmogaus kūno dalimi, tačiau aprašymui jis nepaklūsta. Būdamas tokia pati
tuštuma, kaip ir pats dievas, apie save jis gali pasakyti tik viena: aš esu tas, kuo
esu. Štai kodėl diskursui tenka tenkintis tik tam tikrų detalių tobulumu, o „visa
kita“ palikti kodams, slypintiems bet kokio grožio esmėje – Meno kode. Kitais
žodžiais tariant, grožis pajėgus skleistis tik citavimo arba nuorodos į kažką
pavidalu. <…> jei grožį paliksime su juo pačiu, nesuteikdami jam atramos taško
ankstesniame kode, jis bus pasmerktas tylėti. Jam apskritai svetimas predikatas;
vieninteliai jam galimi predikatai – arba tautologija (tobulas veido ovalas), arba
palyginimas (graži kaip Rafaelo madona, kaip svaja, iškalta iš akmens, ir pan.);
grožis kartu iškart nukreipia į bekraštę kodų įvairovę“17.
R. Barthes'o „Teksto“ ir „grožio“ analizės
metodologinis tikslas – ne aprašyti meno kūrinio struktūrą ar registruoti atskirų
kūrinių daugmaž stabilias teksto struktūras, o iškelti labilaus, arba, kitais
žodžiais tariant, paslankaus teksto, struktūravimą, kurį Istorijos eigoje
skirtingų epochų skaitytojai suvokia vis kitaip. Todėl esmiškai neįmanoma
išskirti „vienintelės“ imanentinės teksto ar estetinio objekto prasmės, kuri
visuomet yra potencialiai atvira skirtingoms estetinėms interpretacijoms. Dėl to
reliatyvistinei poststruktūralizmo estetikai būdinga teksto principinio „atvirumo“
ir jo interpretacijų įvairovės idėja. R. Barthes'as, kaip ir daugelis postmodernizmo
ideologų, labai domėjosi Rytų kultūromis (japonų kultūrai skirta jo garsioji knyga
„Ženklų imperija“ („L'empire de signes“, 1970). Savo tyrinėjimuose jis,
priešingai nusistovėjusiai nuomonei, daugiausia dėmesio skyrė ne ženklų sistemai
ir jų reikšmėms tyrinėti, o komunikacijos procese atsirandančioms konotacinėms
prasmėms, kurios padeda konkrečiai visuomenei kultūrine ir istorine prasme skirtis nuo
kitų, suvokiant joms būdingus konotacinius turinius.
R. Barthes'o veikalams, kaip ir poststruktūralistiniam
estetinės minties raidos etapui bei dabartinei humanistikai apskritai, būdingas ribų
tarp estetinės, literatūrologinės, meno kritikos ir kultūrologinės problematikos
nykimas. Veikiant jo idėjoms Tekstas plačiąja prasme poststruktūralizmo ir
postmodernizmo estetikoje suvokiamas kaip paslanki magma, kuri dėl intelektinių judesių
turi savybę nuolatos keistis ir įgauti naujų pavidalų ir semantinių prasmių. Knygoje
„Teksto malonumas“ („Le plaisir du texte“, 1973) išplėtota teksto malonumo, t.
y. jo rašymo, skaitymo ir mėgavimosi įvairiais reikšmių klodais bei atspalviais,
koncepcija. „Malonus tekstas – toks, kuris patenkina, papildo,
sukelia euforiją; jis atsiranda iš kultūros, nenutraukia ryšių su ja ir yra susijęs
su patogaus skaitymo praktika. Mėgavimosi tekstas – toks, kuris sukelia netekties
pojūtį, išmuša iš vėžių (kartais net vargina nuoboduliu), išklibina skaitytojo
istorines, kultūrines, psichologines nuostatas, išjudina jo skonį, jo vertybes ir
prisiminimus, išprovokuoja jo santykių su kalba krizę“18.
Mokslininkai pastebėjo, kad R. Barthes'o laikais
vaizduojamoji dailė patyrė esminių transformacijų, realistiniame mene viešpatavusi
mimezė, t. y. tradicinis tikrovės mėgdžiojimo principas, nuslinko į praeitį ir „vaizduojamieji
kodai pradeda iš pagrindų irti, užleisdami savo vietą daugialypei erdvei, kurios
modeliu tampa visai ne tapyba („drobė“), tačiau greičiau teatras (scena), apie tai
kalbėjo arba galų gale svajojo grynosios „menas – menui“ estetikos adeptas S.
Mallarmé. Ir dar: jei tarp literatūros ir tapybos nyksta
hierarchiniai ryšiai, jei šie menai pradeda atsispindėti vienas kitame, tai
kodėl ir toliau turime juos tyrinėti kaip tarpusavyje susijusius, t. y. atskirus,
tačiau vienas nuo kito priklausomus objektus? Kodėl neatsisakyti nuo „menų“
įvairovės idėjos ir aiškiai nepareikšti apie „tekstų“ įvairovę“19.
Į postmodernistinę estetiką ir literatūrologiją
R. Barthes'as sukūrė įvairias tarpdalykines tekstų tyrinėjimo strategijas, nukreipė
dėmesį į įvairius marginalinius reiškinius, paradoksalius, pulsuojančius minties
šuolius, iškėlė kalbos, sąvokinio aparato tobulinimo ir stilistinių formų
įvairovės svarbą. Savo įvairialype tyrinėtojo veikla jis nubrėžė naujas estetikos,
literatūros teorijos, meno kritikos tyrinėjimo sritis, įvedė daugybę originalių
teorinių konceptų, sąvokų, tačiau tikriausiai svariausias jo įnašas vėlesnei
humanistikai sietinas ne tiek su naujomis estetikos, meno, literatūros reiškinių
tyrinėjimo strategijomis ir metodais, bet pirmiausia su pliuralistinėmis ir
reliatyvistinėmis metodologinėmis nuostatomis, grįstomis įsitikinimu, kad visos
dabartinėje humanistikoje gyvuojančios nuostatos yra vienodai priimtinos, lygiai taip
pat kaip ir jų mokslinė vertė yra vienodai abejotina ir reliatyvi, reikalaujanti
kiekvienu konkrečiu atveju išsamios kritinės analizės.
Reliatyvistinės R. Barthes'o estetinės ir
literatūrologinės idėjos turėjo didžiulį poveikį vėlesnės poststruktūralistinės
ir postmodernistinės estetikos bei meno praktikos raidai, kurioje šios nuostatos vis
labiau įsigalėjo. Beje, sumenksta dėmesys modernistinėje estetikoje vyravusiam
menininkui, genijui, meninės kūrybos subjektui, kaip pagrindiniam estetinės srities
herojui, vis dažniau domimasi beasmeniu Tekstu, jo formalių simbolinių struktūrų
tyrinėjimu. Ir pagaliau naracinio, t. y. pasakojamojo, prado vyravimo nubrėžtą visumos
sampratą keičia dėmesys įvairiems anksčiau buvusiems banaliems, nuobodiems
reiškiniams, atskiram visumos segmentui, detalei, lemiančiai postmodernistinės
estetikos fragmentiškumą ir nebaigtumą. R. Barthes'o idėjos stipriai paveikė
estetines M. Foucault, G. Deleuze'o, F. Guattari, J. Derrida, J.-F. Lyotard'o, J.
Kristevos, C. Todorovo ir daugelio kitų postmodernizmo teoretikų teorijas.
1 D e r r i d a J .
De la grammatologie. – Paris: Minuit, 1992. – P. 75. (Atgal>>>)
2 B a r t h e s R .
Système de la mode. – Paris: Seuil, 1967. – P. 9. (Atgal>>>)
3 Roland Barthes par Roland
Barthes. – Paris: Seuil, 1975. – P. 172. (Atgal>>>)
4 Б а р т Р .
Система моды. Статьи по семиотике культуры. –
Москва, 2003. – C. 465. (Atgal>>>)
5 Б а р т Р .
Избранные труды, Семиотика, Поэтика. – Москва:
Прогресс, 1989. – ?. 384. (Atgal>>>)
6 Ten pat. – P. 386.
(Atgal>>>)
7 Ten pat. – P. 387.
(Atgal>>>)
8 Ten pat. – P. 390–391.
(Atgal>>>)
9 Ten pat. – P. 415.
(Atgal>>>)
10 Ten pat. – P. 417.
(Atgal>>>)
11 Roland Barthes par
Roland Barthes. – P. 123. (Atgal>>>)
12 B a r t h e s R .
Le bruissement de la langue. – Paris: Seuil, 1984. – P. 71. (Atgal>>>)
13 Ten pat. – P. 417.
(Atgal>>>)
14 B a r t a s R .
Teksto malonumas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 313. (Atgal>>>)
15 B a r t h e s R .
S/Z. – Paris: Seuil, 1970. – P. 10. (Atgal>>>)
16 Ten pat. – P. 10.
(Atgal>>>)
17 B a r t h e s R .
S/Z. – Paris: Seuil, 1970. – P. 40. (Atgal>>>)
18 B a r t a s R .
Teksto malonumas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 278. (Atgal>>>)
19 B a r t h e s R .
L'Empire de signes. – Genève: Skira, 1970. – P. 62. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|