ŽINOMAS IR NEŽINOMAS
       JULIUS KAUPAS

       Išeivijos lietuvių literatūrologai Julių Kaupą (1920–1964) – prozininką, eseistą, kritiką – mini vos ne kiekviename straipsnyje. Lietuvoje jo pavardė šmėkšteli tik retkarčiais. Balta dėmė? Taip jau nebus galima sakyti po to, kai į skaitytojų rankas pateko Laimutės Tidikytės monografija apie šį rašytoją. Kovo 30-ąją knyga pristatyta Vilniuje, Rašytojų klube. Diskusijose dalyvavo Kazys Almenas, Petras Bražėnas, Aldona Ruseckaitė, Leonardas Sauka, Rimantas Skeivys.
       Penkiolika nepriklausomybės metų R. Skeivys pavadino lietuvių literatūros susivienijimo metais. Iki tol ji buvo suskaldyta. Užjūryje rašomi kūriniai mus pasiekdavo nelengvai. Dabar lietuvių literatūra jau vientisa. Literatūros tyrinėtojų uždavinys – gilintis į išeivijos kūrybą, nes kol kas, anot kalbėtojo, santykis su ja dar nebrandus. Nuodugnesnės analizės R. Skeivys tikisi iš jaunųjų literatūrologų bangos.
       Daugiausia apie J. Kaupą – gydytoją ir kartu žavių urbanistinių pasakų kūrėją – pasakojo K. Almenas, Čikagoje rašytoją pažinojęs asmeniškai. Susitikdavę pas Marių Katiliškį. Tai buvęs ne visai žemiškas žmogus. Būdavę ir smagių nutikimų – pavyzdžiui, kartą J. Kaupas sumanė paskinti gėlių Zinai Katiliškienei (Liūnei Sutemai) vokiečių biurgerio darželyje. Rašytojas sirgo cukralige, ne visada pasirūpindavo susileisti insulino. Mirė per anksti. K. Almeno nuomone, J. Kaupas literatūriniu požiūriu nebuvo išeivis. Jo knygos „Daktaras Kripštukas pragare“ (1948) veiksmas vyksta konkrečiame prieškario Kaune. Sovietmečiu Lietuvoje šis kūrinys pasirodė gerokai apkarpytas. R. Skeivio pastaba: kaip rašytojas, J. Kaupas nespėjo iki galo atsiskleisti. Jo kūryba – tai egzistencinio realizmo pasaulis. Akademikas L. Sauka įžvelgė ryškias sąsajas su tautosaka – pasakomis, užbūrimais, baidymais. A. Ruseckaitė J. Kaupą apibūdino kaip savitą novelistą, gabų piešėją. Maironio lietuvių literatūros muziejuje J. Kaupo rinkinys kol kas nesąs gausus. Turima nuotraukų iš gimnazijos laikų, bendramokslių atsiminimų. Rinkinį stengiamasi padidinti bendraujant su Dalia Kaupiene (Galaunyte). Tikimasi, kad rašytojo archyvai parkeliaus į Lietuvą.
       Monografijos autorei, jaunai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkei, L. Tidikytei taip pat buvo pasakyta daug šiltų žodžių. Temą pasirinko sau artimą, nes, rašydama Pedagoginiame universitete bakalauro darbą, nagrinėjo panašaus pobūdžio E. T. A. Hoffmanno kūrybą. L. Sauka pagyrė autorę, kad ji rašo suprantamai, nepiktnaudžiaudama tarptautiniais žodžiais. P. Bražėnas pridūrė: be gudragalviavimo rūkų. Profesorius atkreipė dėmesį, kad rašytojo biografija parašyta kruopščiai, išsamiai, bet turėjo priekaištų literatūrinei analizei. R. Skeivys akcentavo: autorės daromos išvados – ne iš vadovėlių, o iš įsigilinimo į nagrinėjamą tekstą. Ypač sėkmingai aptartos J. Kaupo pasakos.
       Tiesioginį J. Kaupo kūrybos dvelksmą vakaro dalyviai pajuto, kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros pirmo kurso studentai parodė šio rašytojo pasakos inscenizaciją. Jų moto buvo: „Pasaka yra šventa tiesa ir joje nėra nė krislo melo“.

V. MOTIEJŪNAS       

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt