Remigijus Pačėsa

„Žiūra“

       Tradiciškai fotografija siekia kiek įmanoma labiau priartėti prie objekto, kad išryškėtų jo faktūros – taip išryškinama ypatinga fotografijos galia „matyti daugiau“ nei akimis. Dešimtmečio pradžioje meninės fotografijos vertintojus sutrikdė jaunoji karta – Vytautas Balčytis, Remigijus Pačėsa, Algirdas Šeškus ir kiti socialinio peizažo autoriai dažniausiai fotografuoja „bendrus planus“. Tai žiūra, žvilgsnį kreipianti į horizontą, į tolį, o ne į aktualųjį „čia ir dabar“. Taip žvelgiant, atskiri objektai praranda išskirtinį statusą, tapdami tiesiog visos erdvės, viso vaizdo elementais. Objektai įtraukiami į archetipinę, t.y. įprastą žemės/dangaus, kuriuos centre skiria horizonto linija, struktūrą, joje semantiškai pranyksta. Tai reiškia, kad akcentuojama viso „pasaulio“ būtis, kuri yra statiška, o ne kintanti konkrečių daiktų būtis – pastaroji lieka tarsi nepastebima. Kartu ši sandara slepia vertinančio, euforiškai ką nors išskiriančio autoriaus požiūrio buvimą – panoramos yra ambivalentiškos. Taigi distancija, kaip ir fotografavimas „iš akių lygio“, pabrėžia vaizdo įprastumą, o jame įkurdintą objektą pateikia kaip santykinai nereikšmingą ir nevertą tiriančiojo dėmesio. Kita vertus, distancija gali nuteikti ir kontempliacinio pobūdžio suvokimui, kai lėtai panyrama į atsiveriančią erdvę.
       Agnė Narušytė „Lietuvos socialinio peizažo fotografijos kalba: strategijos ir jų reikšmės“
       http://ldmuziejus.mch.mii.lt/

Autoportretas	Geltona gulbė neatplauks	Interjeras su karve

Intimate talk III	Intimate talk IV	Lėlė dryžuotomis kojinėmis

Parėjau	Portretas	Viešas augalų gyvenimas I

Viešas augalų gyvenimas III

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt