<< Atgal Andrius Budvytis. Outside the wall aš kilnojau stulpą ir juokiausi. Mano grožybės virto per vidurius ir tikėjausi, kad rytoj rytojus išvems suturėtą turinį. Bet nieko nebuvo ir vakar apėjau kulkosvaidžius ir slėpiausi nuo akių. Akys tampo gyslas ir juokas, kai nebegali ar nebenori mirti. Nežinau. Visos iliuzijos tampa realybe, o realybe kvailais atšvaitais tiksi į rytojų. Viskas rytoj. Nieko vakar ir dabar. Taip. Aš užmirštu ir vėl keliuosi į užburtas fleitas ir kapsenu į stalą, kad galėčiau tikėti savo sužalotais pirštais, nes niekas niekas niekas neišbudino iš vakarykščio miego. Bėgti į juoką, bėgti nuo persekiotojų savo galvoje ir vėsinti išbrunkusius kelius, kad tik nepasirodytų koks idiotiškas kirminas ir nepradėtų delioti savo seilių ant kraujuojančių žolių. Visgi aš ateinu ir sėdžiu. Ir nieko. Ir galva linksi ir matau kaip važiuoja griuvėsiai ir matosi mano akys tik nieko viduj tik kalbantys telefonai ir vėl atsibundi ir kariauji su savo tikinčiaisiais kažkur smegenų užkaboriuose ir delioji kastruotus katinus į eilę tikėdamas. Užkalkite duris mano sielai, nužudytai sielai ir paminklai dėja tik stulpai ir nieko. Niekis. Tik, kai tyla ateina aš sėdžiu ir pučiu dūmus į nežinią tikėdamas, kad kas nors patikės mano kančia.
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |