Alis Balbierius

 
* * *
Visur tas pats
beprasmis dienų bėgimas
kai dvasią ir kūną sukausto
amžinoji miruolių mūza - beprasmybė
verčianti verstis per galvą
iššvaistyti turtus arba pamesti skurdą
su naivia apsivalymo viltimi
suplėšyti ir padengti
Renesanso meistrų drobes

bet kur tas apsivalymas
jis pilnas netikėjimo
seno beprasmybės brolio
netikėjimo žole arba dievu arba akmeniu
kurį tu įmūrijai į mano pamatus

kur atkasti tą prasmę
ramybės ir pilnaties seserį
kai bekraštėje kalijugos imperijoje
viešpatauja
Jos Didenybė Beprasmybė

* * *
Ir žodis duš į lietų
lietus suduš į žodį
ir vasaros išseks žodynas
o plačios upių žiotys
rudenę jūrą sieks kaip siekė
Ieva nuo obelies apvalų obuolį
ir kai atrodys - nieko nebelieka
pasaulis blykstels žiauriai tobulas

* * *
Plaka paskutinės lakštingalos.
Nužydėjusios ievos žalios, be jūros purslų.
Dalgiai ir traktoriai žengia į vasaros pievas.
Pelėdos jaunikliai cypia tamsoj ir tupia
prieš Jonines ant šieno kvapnių žaiginių.
Plaka paskutinės lakštingalos, gesindamos aistrą.
Tarytumei dienos senka išmintingas upių vanduo.
Išminties aš ieškojau kadaise, radau tiktai kelią.
Dėkui už tai. Ir lakštingaloms ačiū -
dulkės ant batų, drabužių ir veido -
keleivio visa išmintis.

Smėlio laikrodis

Tekėk kaip smėlis - aš
būsiu ta ranka kuri nuolat
apverčia laikrodį

* * *
Telefonai tylės kaip ikonos
iš Visockio sapnų - ta tyla
daug tylesnė nei žvilgsnis madonos
nutapytos kadais su gėle

ir su kūdikiu ir su peizažo
realia Renesanso dvasia -
telefono skambučio miražas
ir vakarė auksinė šviesa
šitaip skaisčiai pražysta - ir būti
pasidaro be galo ramu -
Renesanso spalvota žvaigždutė
iš numirusio meistro sapnų

* * *
Tau jau skambėjo
dangaus telefonas
seksualus angelo balsas
paklausė kaip gyvenu
atsakiau kad ne tas telefonas
o aš nemyliu angelų

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt