Skaityti. Rašyti

Navakas K. Žaidimas gražiais paviršiais. –V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003

       Daugelis turbūt atsimena mažą berniuką Žaną Polį iš knygos „Žodžiai“, kuris niekada nekapstinėjo žemės, nelaipiojo po medžius, nesvaidė į paukščius akmenų. Būdamas mažas, jis tik skaitė, o užaugęs ėmė ir rašyti.
       Būtent jį iš karto prisiminiau užvertęs paskutinį K.Navako eilėraščių knygos „Žaidimas gražiais paviršiais“ puslapį. (Beje, ši knyga irgi sudaryta iš dviejų dalių: „pirmas“ ir „antras“). Taip taip, jei kas nors tiesiai šviesiai paklaustų, apie ką ji, trumpai drūtai atsakyčiau: apie rašymą. Apie rašymą – nelengvą žodžių dėlionę, kurią autorius romantiškai pavadina žaidimu gražiais paviršiais:

                                juos tu ir vėl pamiršęs
                                tau jų dienų mažai
                                tu sau žaidi paviršiais –
                                rašai
                                          „taurūs erzacai eilės“

       Užvertus knygą, dar ilgai neapleidžia nuojauta, kad sugrįžai į visai kitą pasaulį. Jie tokie skirtingi: šis, realus, pilnas kasdienybės šleikštulio bei grožio ir tas išgalvotas, knyginis, erzacinis, kupinas žodžių žaismės bei gramatinės ekvilibristikos. Pažiūrėkime, kas gi gyvena tame pasaulyje?
       Pirmiausia, žinoma, pats autorius – tas, KURIS RAŠO. Dažniausiai jis sėdi už stalo savo kambarėlyje, nukrautame knygomis, varto jas, skaito laiškus, klausosi miesto garsų, žvelgia pro langą, ir, be abejonės, rašo rašo rašo. Visa jį supanti aplinka, miestas – tai tik jo sąmonę pasiekiančios gramatinės formos ir literatūriniai vaizdiniai. Čia nėra daiktų, tik daiktavardžiai, gyvenimas tik tekstas, sakinys su keliais veiksmažodžiais, kurio pabaigoje dedamas taškas. Tai tikra popierinė karalystė:

                                kaip praeina pasauliai lėtas šio vakaro Viešpatie:
                                kaip aštrūs švieži spinduliai smeigias į kambarį
                                dar pilną vakarykštės dienos:
                                lentynos dar kupinos jos knygų (...)
                                          „Heraklitas“

       Toj karalystėj autorius gyvena savitą gyvenimą: regi žmones, kuriuose nieko neparašyta, geria žodynų degtinę, jo akyse dyla pavargę tekstai, po jo sapnus vaikšto nusiskaityti herojai, jis rėkia pasiilgęs vienaskaitos, o klaidas įveikia kalbos ir sintaksės pagalba. Čia lyja lietus jam dedikuotais lašais, iš atversto puslapio veržiasi veriantis vėjas, iš praverto sakinio byra nutylėti veiksmažodžiai, o rūdijančiai plunksnai pavasaris papila tušo.
       Tame pasaulyje atgyja net atskiros raidės ir skyrybos ženklai: upės ledas suskyla į skiemenis, degtuko liepsna virsta šaižia priebalse, balti žodžių tarpai krenta ant stalo, o knygos taikosi iššauti taškais ir kableliais taip, kad tu gali likti kitoje skliaustelių pusėje. (Įdomu, kad daugelis eilučių prasideda dvitaškiu, o vieno eilėraščio pradžia atrodo netgi šitaip: „/////// jau“).
       Žinoma, egzistuoja ir kiti tos karalystės gyventojai: viena kita moteris, vienas kitas žuvęs draugas, keli Mocartai (vienas vargšelis, kitas ne), du Bergai (vienas užuomarša, kitas ne), Marija Teresė su Konradu Valenrodu, Dievas ir Viešpats. Tačiau jie čia daug vietos neužima. Moterys užmiega, draugai išsižudo, Mocartas kažką kepa, Marija Teresė gyvena toli, tad lieka tik susižavėjimo ir nevilties kupinas šūksnis: o Dieve!
       Beviltiškas tas popierinis pasaulis, kuriame „nebegeriam net arbatos be nuorodų bei kontekstų“. Visiškai beviltiškas. Ir reikia tik nulenkti galvą prieš autorių, KURIS TĄ KUO PUIKIAUSIAI SUPRANTA! Suvokia, kad eilės – tik gyvenimo imitacija, kad žaidimas daiktų pavadinimais niekur neveda:

                                ištark savo daiktus
                                leisk jiems pajust pavadinimų svorį
                                atimk iš jų

                                pavadinimus: vis tiek jie tylėdami
                                iš tavo atminimų nyksta (...)
                                          „atsitraukimas“

       Jis žino, kad rašytojo darbas pasmerktas, kad tai tik niekad nesibaigiantis Sizifo triūsas. Sizifo, kuris iki kaulų smegenų įsitikinęs, kad šis reikalas bergždžias, tačiau vis tiek ridena savo popierinį akmenį į popierinės karalystės kalno viršūnę. Sizifo, kuris vienąkart gal būt spjaus į viską ir ištars:

                                kam tų gražių paviršių
                                negi tik jų užteks
                                (...)
                                liaukimės žaidę meną
                                eime
                                          „taurūs erzacai eilės“

       Tačiau vėliau būtinai sugrįš prie savo popierinės papėdės...

Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt