Vieną kartą kaip ir gyveno

Darius Pocevičius. Vieną kartą gyveno vienas žmogus. Vilnius, Vaga, 2003, 108 p.

       Išrasti dviratį mūsų laikais gal dar sunkiau nei kokią nors tikimybių teoriją ar einšteinišką erdvės ir laiko iškrypimo lygtį mc kvadratu. Tačiau kiekvienas atradimas kyla iš nestandartiško pažvelgimo į pasaulį ir save. Tokia gal būtų ir nuoroda kiekvienam poetui, norinčiam, kad jį pastebėtų, kad kažkas skaitydamas jo tekstus nustebtų: "Vajetau, net nepagalvojau, kad galima net ir taip!" Iškrypėliška leisti knygą be autoriaus pavardės ant viršelio dar su tokiu tautologiniu pavadinimu. Vos ne "Gyveno senelis ir senelė". Bet jei sykį žmogus gyveno, įdomu, kaip jis gyveno ne pats sau, stumdamas tolyn kasdienybę, bet eilėraštyje, sakytum, išsunkdamas iš tos nuobodybės pačią kvintesenciją. Galima būtų svarstyti ir kitaip - "koks gyvenimas, tokia ir poezija. Jei vienas kitą atitinka, gal daugiau nieko ir nereikia." Tačiau skaitant knygą, kad jos nemestum į šalį, aprašomas gyvenimas turėtų tave intriguoti, prikaustyti, gal net priminti tai, apie ką pats mąstai, kenti, ką myli ar ko nekenti.
       Tokia tad preambulė. Keistenybių knygoje - nors vežimu vežk. Vienos skanios - taikančios į tave, kitos lyg iš kreivavamzdžio šautuvo, skirto šaudyti iš už kampo. Visų pirma reikia pasakyti apie labai teisingą knygos struktūrą, kuri susideda iš trijų skyrių: "Vieną kartą gimė vienas žmogus", "Vieną kartą gyveno vienas žmogus" ir "Vieną kartą mirė vienas žmogus". Geležinė logika, jei svarstytum atsietai, jei gyvenimas būtų tik metafora ar abstrakcija, tačiau tokia slinktis gyvenantį subjektą padaro objektu, tylinčiu apie pasaulį su iš tuščių akiduobių lenktyniaujančiais sliekais. Nereikia lakios fantazijos sukelti tokius vaizdinius, kai nori ką nors pagąsdinti ir šį bei tą pasakyti apie tai, kas bus su mumis po to, kai mūsų jau nebebus. Bet apie tai - vėliau.
       Knygą Darius pradeda gerai ir intriguojančiai. Greta poezijos jis nepabūgsta įdėti ir proza parašytų tekstų. Rizikingas manevras, žinant, kokios nesėkmės laukė mūsų poetų, rašančių eilėraščius proza. Tas žanras be galo įnoringas, išduodantis, jį žudo žodžių srautai, nesiužetiškas diskursas ir dar daugybė vilkduobių. Tačiau pradėta gerai. Nedidelis pirmasis prozos gabaliukas "Pirmasis žodis" labai gražiai įtaikytas į knygos koncepciją. Čia pirmuoju asmeniu kalbama apie vaiko gimimą ir bambagyslės nukirpimą. Kitaip tariant - skausmą ir diskomfortą, nuo kurio prasideda žmogaus gyvenimas. Visa kita jau bus po to - ne per skanūs gyvenimo patiekalai. Vaikystė - pirmosios gyvenimo pamokos, reflektuojamos iš trisdešimties metų distancijos. Apie pirmąją meilę, erotizuojantį tobulą bananą, Elektros kompleksą, vaikų žaidimus ir nesuprasi kodėl: "melsvos smilkinių venos išpampo" lyg kokiam bomžui, prisigėrusiam denatūrato.
       Antrasis knygos skyrius yra tikra tragedija - kasdienybės nuobodulys, pilnas niekur nesiunčiančių imperatyvų ir aprašinėjimų, neiškalbingų paradoksų ir pavargusios nuo pačios savęs ironijos. Tiesa, čia autorius pamėgina kurti groteskiškus kulinarinius tekstukus apie įvairius patiekalus, pvz., koldūnus, keptus karvelius, desertą, sūrio gabalus, bet skaitant tuos tekstus, jei nesi mirtinai alkanas, gali beveik pradėti pykinti - taip neapetitiška ir senais riebalais atsiduoda tos "gličios odelės". Antiestetika buvo madinga gal prieš dešimt metų, tačiau dabar tie riebalai jau įgauna nelabai kokį kvapelį. Juo labiau kad buvo poetų, kurie negrožybes mokėjo aprašyti gana gražiai, nesukeldami nemalonaus šleikštulio. Tų verbalinių pašleikštinimų šiame ir paskutiniame skyriuje yra gana daug. Ypač šleikština negrabios poetinės figūros. Na kad ir visas toks eilėraštis "nesulauksit!"

pilkas marmura
sustingusioj rankoj
aplijęs tamsiu debesim
nukarusiom
supuvusio pykčio lianom
supleišėtu kūnu
dar menantis
godžiai kiekvieną sekundę
čiulpiantis liekanas
palaimos graudžios
bevyzdžiu žvilgsniu
ironiška šypsena
slepiantis giliai giliai viduje
pykčio žariją
vos vos dar rusenančią
(p. 86)
       Vienam daikte kažin ar įmanoma daugiau prigalvoti abstraktų ir poetinių neskonybių. Beje, čia privalėjo pasidarbuoti knygos labui redaktorius Benediktas Januševičius, tačiau kai pats daro panašių klaidų, vargu bau ar galima tikėtis, kad pastebės artimo savo.
       "Po sočių pietų galima ir atsirūgti", ir ne tik tėvyne. Ši poezijos knygelė galvoto žmogaus parašyta. Galvoto, nes kiekvienu eilėraščiu lyg ir norima pasakyti mintį, gilesnę ar seklesnę - ne mūsų reikalas, svarbu, kad norima, svarbu, kad kartais ir pasiseka. O kad kartais nepasiseka - ką padarysi! Visiems pasitaiko. Gyvenime įvairiai būna, o kai gyveni vieną kartą ir vienas - visokių atsitinka dalykų. Kartais net numirti, bet ir tai, anot D. Pocevičiaus, nėra kosminė tragedija.

       Liudvikas Jakimavičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt