 |
||
| << Atgal
VELNIONIŠKI NUTIKIMAI Mt 10, 34-39 - Lk 16, 9-12 Mt 21, 8-21 Lk
20, 21-25 Mk 1, 16-18 Lk 17, 25-27 Lk 14, 25-27
Mt 25, 24-30 Mt 10, 20-22 Lk 19, 26-27 Lk 10, 10-12
Lk 22, 35-38
BERNIUKAS IR KALAVIJAS Ir vėl einu ilga nudžiūvusių figmedžių alėja. Priešmirtinių konvulsijų iškraipyti tankūs senų ir
sausų šakų raizginiai lėtai slenka abiem dangaus pakraščiais. Apanglėjusių
šakelių galiukai tyliai spragsi svilinančiame karštyje, lūžinėja ir
byra ant žemės nedidukėmis pelenų krūvelėmis. Kanopos švelniai
grimzda į kelio dulkes, sukeldamos mažyčius purvinus debesėlius, iš
karto gulančius man už nugaros vienodu ir lygiu pilku paklotu. Patsai vidudienis, pragaro saulė maloniai glosto glotnų
kailį, ganau akis po pelenų lietum, gėriuos seniai numirusiom viršūnėm.
Dažnai sustoju, grįžteliu trumpam atgal, paieškau savo pėdų, ilgąja
uodega žarstau nueitą kelią. Šypsausi: mano pėdsakų čia nėr nė
kvapo. Aš niekur neskubu. Nebežinau seniai, kur aš einu, žengiu į priekį ar atgal. Staiga vienam gale tarp pelenuotų medžių sušvyti
baltas taškas. Spengiančios tylos išlepintas ausis pabarsto vaikiškos
dainelės trupiniai. Vaikiščias linksmai švepluoja apie žalią pievą,
raudonas gėlytes ir margus drugelius. Dainuojantis mažas debesėlis iš
dulkių! Stabteliu, laukiu. Jau aiškiai matau nediduką nuogą kūnelį
nuleistais pečiais ir kiek papūstu pilvuku. Visai dar kūdikis! Panarinęs
sau per didelę baltapūkę galvą, smulkiais basų kojyčių žingsneliais
jis tipena tiesiai į mane. Sunertos atgalios putlios jo rankytės tempia geležinį
sunkų kalaviją! Per dulkių kamuolius matau, kaip saulė blyksi jo ašmenyse,
kaip linksmi zuikučiai šokčioja medžių viršūnėse. - Kas tu, mažyli? Kur gi tu eini? Jis kelia didžiules degančias akis. Tyras angelo žvilgsnis! - Aš ieškau savo mamytės... Stoviu. Kaip įkastas stebiu gilų ginklo rėžį kelyje,
kurio neužpustys joks vėjas. Ausyse tyliai skamba tolstantis smagios
dainelės motyvas. Lyg mažas vaikas susigraudinu.
SENIS IR MIESTAS Stoviu apsąlęs, iš širdies liejasi eilės: du šimtai aštrių ragų! trys šimtai juodų kanopų! tūkstantis velnių, kaip čia gražu! kokia puikybė, didingumas, aukštas stotas! Visur, kur tik akys užmato, plyti tuščia bekraštė
dykynė. Vienoda nuo krašto lig krašto, be krūmokšnių pakelėj, be žalios
žemuogių pievos saulės nutviekstoj stačioj pakriūtėj, be paslėptų
aukštoj žolėj takelių, be riebių sliekų minkštam dirvožemy, be išgąsdinto
paukščio riksmo pačioj medžio viršūnėj. Jokio vargano stagaro, sausos žolės kuokšto, sudžiūvusio
negyvo žiogo, užmiršto seno kurmiarausio, nugludinto lauko akmenuko,
nors kiek didesnės smėlio kruopelytės. Tiktai rimtis, susikaupimas, miglotas balzganas dangus,
kieta, lygi kaip stiklas žemė, pasidengusi plonyčiu dulkių sluoksniu. Eiliuoju sau toliau: dulkės jūs pragaro dulkės miltai jūs žemės pyrago..... Skarmalų krūva! Akis netikėtai užkliūva už neaiškaus purvinos spalvos
kauburio, iškart suardančio visą tiesių linijų, tuštumos ir begalinės
erdvės grožį. Nustebęs prieinu arčiau. Verksmas ir gailus dantų griežimas, pro kurį girdžiu
nerišlų, tylų ir drebantį seniokišką vapėjimą: - .... moterys ..... mano sodas ............ mes
nežinojom ...... aš ............. šitie žmonės .... ko jie
nori ............ negražūs ....... pikti ........... ką jie kalba
................ kas jie ................ neįsileisti! ....... nusikrato
dulkes ....... ramybė ........ savais keliais ..................kodėl
................ vėl jie ..................negali būti
........................ kiek kraujo! ......... sustokit! ............
akmuo ......... ant akmens ................ dulkė ant dulkės ........ ne
ne!...... sodoma ............. mano vaikai .............. aš ............
nebeliko ........ ..........
o siaube ................. Velnias, pagalvoju, kaip gali sugadinti nuotaiką visokie
pasliki apdriskę seniai, gulintys tokioje dangiškoje vietoje.
ŽVEJYS IR MASALAS Susiruošiau aš vienąkart pameškerioti. Nuo kasdienių
sunkiųjų darbų pailsėti, gurkšnį gryno oro įkvėpti, gal ir kokią
žuvelę pietums sau sutriaukšti. Štai ir mano tvenkinys! Ką čia tvenkinys didžiulis,
dieviškas liūnas! Susmegusiais krantais, plačiais giliais akivarais,
trenkiantis kvapnia siera, dumblais beburbuliuojantis. Ant pajuodavusio
vandens plaukioja supuvę lotosų žiedai, guli išverstais pilvais lelijų
storos šaknys. Pirmyn!
Puiki vieta žvejybai! Suvilgau savo uodegą kvapniais aliejais, užmetu ją kuo
toliau, sėdžiu tyliai, laukiu. Džiūgauju slapta, ranka vis glostau šnarančias
sausas viksvas, rankom mostaguoju, diriguoju, pritariu išlindusios varlės
kurkimui. Šaipaus, juokiuosiu iš savęs: Ko sėdi čia, juk tu žinai,
kvaily, jog čia nekibs nė velnio! Nenusimenu visai, ištraukiu savo šlapią meškerę,
pakrantės lapais, ajerų stiebais nušluostau. Einu į kitą krantą.
Tenai, kur žilas senukas, matau, ramiai sau žuvį plėšia. - Ant ko žvejoji, broli, - pasveikinu aš jį. - Žodžiais, jas tempiu laukan tik žodžiais, - ramiai atsako. Žiūriu, tikrai! Kabliukas tuščias! Nieko ten nėra! Jisai sumurma nesuprantamus žodžius, sužybsi gosliai
akimis, po kojom užmeta. Iš karto storas karšis! Vėl burtažodis,
metimas - ilgašonė lydeka! - Hmmmmm, - nebyliai klausiu. - Esu jau senas aš žvejys. Visą laiką gaudžiau juos
ant kranto, dabar belieka traukti gyvius vandeny..... Atsisėdu šalia didžiulės mirusių žuvų krūvos,
stengiuos nesiklausyti žvejo patarimų, tyliu, nepratariu daugiau nei
vieno žodžio, nebemetu į pelkę uodegos.
VARGŠAS IR MONETA Klajoju po dykras, braidau klampų smėlį, apvaikštau
savasias valdas. Karts nuo karto tolumoj akį patraukia retos oazės,
blizgančios auksu ir sidabru, trykštančios smaragdiniais šaltiniais,
žaliuojančios nematytų augalų sodais, po kuriuos ganos neregėti sotūs
gyvuliai. Mano tiesų kelią per smiltis pastoja didžiulė žmonių
kūnų tvora. Vienas jos galas nusidriekia į artimiausią žalią ir
vandeningą vietelę, kitas baigias karštoj dykumoj. Einu tenai. Eilėj pats paskutinis stovi sukumpęs vargšas
žmogelis, apskurusia palaike palaidine iš kurios rankovių kyšo išlindusios
didžiulės nukarusios rankos. - Ei, ar nekaršta stovėt taip ilgai? Kas tu toks? Ko tu čia lauki? - Esu dailidė, sūnus aš dailidės. Ir stalus darau, ir
lopšius, ir karstus visus po lygiai, - neskubėdamas porina.
Ilgus metus sunkiai aš dirbau, vakar už darbą gavau vieną aukso monetą,
tai laukiu dabar ją atiduoti. - Ar ne geriau tau būtų ją pragerti smuklėje ar
nupirkti kokios nors duonos vaikams? - linksmai ir pamokančiai klausiu. Sumišusi šypsena ir nieko visai nesuprantantis žvilgsnis: - Aš gi pjaunu, kur sėjau. Aš gi nieko neturiu. Mano
vaikai jau seniai iš manęs atimti. Jie metų pradžioj jau mirė iš
bado. Negeras gumulas man kyla burnoje. - Parodyk man šitą monetą. O šventoji mamona!
Ant pinigo iškaltas veidas labai jau panašus į mano! Tačiau
geriau įsižiūrėjęs, lengviau atsidūstu ne, tai ne aš. Tasai -
be ragų, daug mažiau plaukuotas, akių žvilgsnis už maniškį
piktesnis. Grąžinu jo monetą atgal, stipriai paspaudžiu sudiržusią
ranką, patapšnoju kaip draugas per petį ir jau nueidamas jam kažkodėl
padėkoju.
ATLIKTA! Užteks, po velniais, man trankytis po tyrus laukus,
maknoti kelio purvą ir braidžioti dulkes. Širdis mano seniai gyvo žodžio
ištroškus, siela šaukias sielos artimos, krūtinė broliškos krūtinės. Į miestą, greičiau į miestą! Pilną paslėptos gyvybės
ir žmogiško klegesio! Plačiai atvertais vartais ir saulės
nurausvintais pilių bei bokštų kuorais. Klaidžios susuktos gatvelės atveda mane į plačią šurmulingą
aikštę. Šventė! Plačios
šypsenos visų veiduos, džiaugsmingi šūksniai, būriai ginkluotų ir
linksmų žmonių, pilnais krepšiais su pinigų skambiu žvangsėjimu. Nežemiškom
gėrybėm nukrauti prekyviečių stalai, didingi kartuvių pastoliai, aštrūs
giljotinų peilių blykčiai. Visur ant žemės mėtosi gražiai nupjautos
rankos, ketvirčiuoti kūnai, išluptos mėsingos akys. Juodais
maitvanagiais aplipusios ilgos ištisos lavonų krūvos, žaidžiantys bėgiojantys
vaikai tarp jų, avys riebios, kaukiantys maži šunyčiai, trupinius vis
renkantys iš pastalių. Pilna krūtine įtraukiu gaižų džiūstančių kraujo
balų skonį, susilieju su triumfuojančia minia. Sveikinuosi į visas
puses, spaudžiu aš rankas, meiliai pasikalbu, visiems palinksiu galva.
Kaip senas meistras apžiūriu kartuvių stiebus, paklibinu tvirtumą,
patampau storas virves, lyginu ragų ir peilių ašmenų aštrumą. Ech, jūs
velniūkščiai, jūs puikiai savo darbą žinot! Pro šalį einantis žmogus trumpam sustoja ir tiesia man
kalavijus. Du savo kruvinus žalvario ginklus masyviom rantytom rankenom!
Na, to jau man per daug! Ir taip palaimos taurė veržias per kraštus! - Dėkui tau, gerasis žmogau, už tavo dosnią tyrą širdį,
- karštai aš jį apkabinu. Bet dovanos aš neimu, jį nuramindamas. - Linksminkis, brolau, šita diena priklauso tau. O aš čia
neturiu ką jau daryti. Viskas čia jau atlikta. Ir dėkuidie. Sulig tais žodžiais pratrūkstu džiaugsmo ašarom, ir
mano siela nuskrenda aukštai aukštai į amžinas padangtes. Į begalines
dangiškas platybes. Saulius-Paulius Darius-Parius tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |
||