Užsikodavęs

Valionis, Artūras. Skrendant nelieka pėdsakų:                    
eilėraščiai – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003

       Jau senų senovėje¹ pirmykščiai žmonės² naudojosi kodais. Įvairių magiškų, tik jam vienam tesuprantamų³ ritualų pagalba genties magas ar burtininkas mokėjo prišaukti lietų, gydyti ligas, atimti iš priešų jėgą bei drąsą. Prieš mirtį šias žiniais ir sugebėjimus⁴ jis perduodavo savo palikuonims. Kad būsimosios kartos geriau įsimintų tokių ritualų esmę, juos užkoduodavo⁵ tam tikrais rašytiniais ženklais. Taip užgimė raštas.
       Senolių išmintis kartais būdavo ir užmirštama⁶. Iki šiol dar niekam nepavyko iššifruoti senovės etruskų ar majų rašmenų. Kabalistai bando išsiaiškinti, kokia tiesa⁷ slypi religiniuose žydų mokymuose. Netgi Jėzus, paklaustas, kodėl kalba taip sunkiai suprantamomis metaforomis⁸, atsakė: „Jums atiduota Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais, kad jie
       regėti regėtų, bet nematytų,
       girdėti girdėtų, bet nesuprastų,
       kad neatsiverstų ir nebūtų jiems atleista“.
                                                  (Mk 4, 11-12)
       Šiuolaikiniame žmonių pasaulyje kodai sutinkami visur. Tai raidės ir skaičiai, žodžiai⁹ ir matematinės formulės, geometrinės figūros ir kelio ženklai, brūkšniniai prekių kodai ir kompiuterio slaptažodžiai.
       Senovės magai ir burtininkai virto šių dienų rašytojais, inžinieriais, programuotojais, poetais¹⁰, kunigais. Kiekvieną dieną jie stengiasi¹¹ iššifruoti savo tėvų, senelių bei prosenelių gyvenimo patirtį, panaudoti ją šiandienos problemų¹² sprendimui, stengiasi įgyti patirties patys, užšifruoti ją ir perteikti savo vaikams, anūkams bei proanūkiams.
       Ratas sukasi¹³. Mechanizmas veikia. Jis veiks dar ilgai¹⁴, svarbu nepamiršti kodų, atskleidžiančių šio mechanizmo veikimo paslaptis¹⁵.

       ¹ – Artūras Valionis, literatūrinės spaudos skaitytojams žinomas nuo 1994 m., 2003 m. rudenį išleido pirmąją poezijos knygą „Skrendant nelieka pėdsakų“. (Atgal >>>)
       ² – autorius yra žmogus, turintis vardą, pavardę, pravardę, el. paštą, tam tikrą amžių, gimimo vietą, lytį, vaikystę, jaunystę, pilietybę, išsilavinimą, darbo ir kūrybinės veiklos patirtį, privalumų. Visa tai nurodyta knygos gale. (Atgal >>>)
       ³ – šios knygos skyriuje „Bendratys“, kurią sudaro dešimt eilėraščių, pateikta septyniolika paaiškinimų, autoriaus vadinamų išnašomis. (Atgal >>>)
       ⁴ – eilėraštis „Prisitaikyti“ užrašytas keturiais žodžiais: stalas vidury kambario, musė*. Toliau seka šio eilėraščio paaiškinimas, užrašytas šimtu dvidešimt trimis žodžiais. (Atgal >>>)
       ⁵ – neseniai perskaičiau knygą, sudarytą vien iš paaiškinimų. Pačios knygos lyg ir nėra („išplėšti“ visi puslapiai!), tad skaitytojui siūloma pačiam atkurti siužetą pagal išnašas, išlikusias.jos gale. (Atgal >>>)
       ⁶ – belieka tik skristi, vidurdieniui ryškėjant,
             kad ir nemokant, lėtai, nesusikaupus,,
             o baimę, taip, nėra ko čia slėpti,
             aukščio baimę uždengti kita, daug didesne,
             bet vis rečiau prisimenama
                                  („Prisitaikyti“, 46 psl.) (Atgal >>>)
       ⁷ – pasakyti visą tiesą –
       išstatyti pajuokai visus
       norinčius sužinoti, kas laukia
                                  („Sužinoti“, 47 psl.) (Atgal >>>)
       ⁸ – A.Valionio eilėraščiai labai „filologiški“, kalba ornamentuota, kupina daugiaaukščių metaforų bei netikėtų palyginimų. (Atgal >>>)
       ⁹ – trisdešimt devyniuose eilėraščiuose yra du tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt aštuoni žodžiai. Beje, dviejų eilėraščių žodžiai beveik sutampa. (Atgal >>>)
       ¹⁰ – „Miesto žmogaus įdėmus žvilgsnis, kultūringa meninė išraiška, saviti kompoziciniai sprendimai – tai daugiau negu debiutiniai pažadai“. (Atgal >>>)
       ¹¹ – daugelyje A.Valionio eilėraščių - daugybė veiksmažodžių. (Atgal >>>)
       ¹² – nebijokit, viskas nepasikeis,
              nesusitvarkys savaime;
              kiekvienam savo
                                  („Pamatyti“, 52 psl.) (Atgal >>>)
       ¹³ – pirmojo knygos skyriaus pavadinimas - „Sankirtų įpjovos“, antrojo – „Įpjovų sankirtos“. (Atgal >>>)
       ¹⁴ – todėl kartais geriau prisiverst, apsimesti,
              kitaip tariant, meluoti, sau ir kitiems,
              skrendant nelieka pėdsakų,
              o oro srovės greit išsisklaido,
              ilgai nesipriešina
                                  („Prisitaikyti“, 46 psl.) (Atgal >>>)
       ¹⁵ – kaip pažiūrėsi: turgelyje gėlės sodinimui, puokštės, eglišakių vainikai su lelijom, ir bulvės ant svarstyklių – o gal sveriamos gėlės.
                                  („Užpilti“, 56 psl.) (Atgal >>>)

Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt