Poetai ir tankistai

       Nedaugelis žino nuo ko pradėti. O pradėti reikia nuo tanko. To pačio tanko, kuriame prieš daugelį metų buvo priverstas lindėti jaunasis Stasys Stacevičius.
       Dabar, aišku, jis su malonumu tuos laikus prisimena. Štai, žiūrėk, jau ir pasakoja: „įsiropšti, būdavo, tenai, įsirangai... ankšta... nieko aplink nesimato... krataisi kažkur, burzgi... o paskui kad plieki!.. ne tik kad nieko nebematai, bet jau ir nebegirdi... ir niekada nežinai, pataikei į kažką, ar nepataikei...“
       Taigi pradėti reikia nuo tanko, šito baugios uždaros erdvės bei hermetiškumo simbolio. Atsiverskim naująją seno tankisto knygą ir užtrenkim virš galvos liuką. Važiuojam!
       Štai nuo jaunystės laikų praslinko visa krūva metų, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog niekas per daug ir nepasikeitė. Penktojoje eilėraščių knygoje „Luktels ūkaujančių Bedugnis“ autorius ir toliau piešia uždaro bei hermetiško gyvenimo paveikslą. Jis sėdi savo tėvonijoje, vienkiemyje netoli Merkinės, tūno aklinai užsidaręs stiklo verandoje „lyg orlaivyje“. Iš verandos puikiai matosi vėtroje linguojančių obelų sodas, pusnynais švytintys laukai, požvarbės tolumos, šalti debesynai ir pašvaistės virš piliakalnių, girdisi, kaip audroj siaučia ąžuolai, ūžia keružis, o visiškoj tamsoj retkarčiais sukranksi nematomas kranklys. Trumpai tariant, pasaulis toks gūdus, jog jautiesi lyg „Dievo pasaloj, panašioj į tavo tėvoniją“.
       Įdomumo dėlei galima palyginti „tada“ ir „dabar“. Tada:

       O dabar:

       Taip, atrodo, jog viskas po senovei. Belieka tik toliau ūkauti ir laukti, kol nugarmės pragarmės, riktels gervė ir gelmė suspaus savo gėla. Nes tavęs, ūkaujančio, jau nekantriai laukia Bedugnis...
       Deja, niekas nepasikeitė... Argi?!
       „Deja“? „Niekas“? Ne! Apgailestavimą išreiškiantį žodelį „deja“ mes, skaičiusieji šią knygą, ryžtingai keičiame pritarimą bei teigimą išreiškiančiu trumpu šūksniu „Taip!“ Perskaitę šią knygą, mes šūktelime: „Taip, taip! Viskas nepasikeitė!“
       Juk, visų pirma, kvailoką jaunatvišką NEŽINOJIMĄ pakeitė išmintingas, su metais ateinantis NEŽINOJIMO ŽINOJIMAS! Juk

       Aš, jaunesnės kartos skaitytojas, dar tupintis „tanke“, o ne „stiklo verandoj“, tiesiog džiūgaute džiūgavau stebėdamas, kaip meistriškai autorius išvengia kategoriškų teiginių, kaip nieko griežtai neįvardija:

       Tame pačiame sakinyje, vienas greta kito puikiausiai dera vienas kitą lyg ir privalantys paneigti antonimai: „anksti“ ir „vėlai“, „tik“ ir „net“, „kairė“ ir „dešinė“, „dar ne“ ir „jau“.

       Niekas nėra vien tik „geras“ arba „blogas“, „baltas“ arba „juodas“, visa knyga mirgėte mirga „apytylėm varpinėm ir moterim“, „požvarbėm tolumom ir mintim“, „pobaisiais karais“ ir „porečiais plaukais“, „apymelsvėm arkom“ ir „apnykusiais parkais“. Nieko negali žinoti „iš tikro“, nėra net atsakymo į tokius, atrodo, paprastus klausimus, kaip „kiek tau metų?“:

       Įvykių per tuos metus nėra daug (draugo poeto mirtis, apsilankymas Nidoje, nuotykiai su sidabro taurelėm…), tačiau vienas iš jų, matyt, buvo ypatingas. Tai S.S. skendimas Bedugnio ežere ir stebuklingas išsigelbėjimas – „mane išgelbėjo netolies plaukiojus nuoga moteris“(!). Knygos viršelyje autorius pats pabrėžia to svarbą - po to „lyg iš naujo, gražiau pamačiau pasaulį“.
       Taip, per tuos metus daug kas pasikeitė. Svarbiausia, kad iš jauno tankisto S.Stasevičius tapo brandžiu poetu, ši paskutinė jo knyga – tikras himnas nykstančiom tėvonijom. Knyga vientisa nuo pat pirmojo iki paskutinio eilėraščio, ją galima skaityti kaip poemą, nuolat besikartojantys mitologiniai Bedugnio, Žarijos, gojaus, gėlumos, pragarmės, kaukaro įvaizdžiai sukuria užburiantį savito pasaulio vaizdą.
       Užvertus knygą, dar ilgai neapleidžia noras viską mesti, lėkt prie Merkinės, užmiršti baigtus ir nebaigtus darbus, pasivaikščiot palei upę, paklausyti keružio, panirt į Bedugnį ir išvysti juodųjų žibintų žibėjimą. Juk

       Turi būti! O gal?..

Su pagarba ir dėkingumu
Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt