Valerie Solanas knygos „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ recenzija

       Valerie Solanas taikinys – maskulinizmo fikcija

       Kartais reikia surikti, kad būtum išgirsta. Ką surikti? Rem tene, verba sequentur – žiūrėk esmės, o žodžiai patys ateis, kaip sakė Katonas vyresnysis.
       Taigi.
       1968 metais Jacques'as Derrida išleido esė „Žmogaus pabaiga“. Kol Derrida, pasitelkęs išradingas koncepcijas, mąstė apie žmogaus paribius ir atskleidinėjo graikišką anthropos idealą, Solanas nuožmiai puolė žmogaus/vyro idėją, prasiveržė pro filosofijos istorijos sluoksnius ir paskelbė „žmogaus/vyro pabaigą“.
       „Dauguma filosofų turi drąsos pripažinti, kad vyrams būdingi žmogiškieji trūkumai, tačiau neišdrįsta pripažinti, kad jie būdingi tik vyrams. Todėl vyro būklę jie įvardija Žmogaus Būtimi, o savo siaubą keliančią tuštumą laiko filosofine dilema“, rašė Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifeste“ (p.58).
       Kas yra Valerie Solanas ir kokią vietą ji užima tekstų sraute?
       Labiau už viską ji norėjo būti rašytoja. Ji verbalizavo savo mąstymą sąmoningai atmesdama net užuominą apie tai, kad yra kaip nors susijusi su vyrų sukurtais kalbos žaidimais ir nepageidavo juose dalyvauti. Tačiau jai reikėjo išsižioti ir rėkti. Ji pasirinko poziciją, esančią anapus neapykantos kalbos.
       Žaidimas nutraukiamas, kalba užsikerta, ima trūkčioti, pavirsta riksmu. Valerie Solanas ima rėkti.
       Žinoma, tai buvo riksmas. Ji pasirinko vyrų filosofijos atstumtą kalbą ir, išsakiusi tai, kas neišsakoma, atvėrė stulbinančios įtampos lauką, o paskui išnyko patvirtindama tai, ką išdrįso pasakyti.
       Tegu jūsų neapgauna pavadinimas. Valerie Solanas nėra nusiteikusi prieš vyrus. Ji yra jau už neapykantos. Ji nusiteikusi vien tik prieš tam tikrą moterų tipą. Prieš tą moterį, kuri palaiko maskulinizmo fikcijų kaukes ir apgaulę.
       Pasak Valerie Solanas pačios moterys kaltos dėl nesveikų santykių su vyrais. Vyras, tiesą sakant, yra „romus, paklusnus ir lengvai pasiduoda bet kuriai norinčiai jį valdyti moteriai“.(p.80). Ji skelbė karą tokio tipo moterims, kurios išsižada savo sugebėjimo dominuoti – tai „gerutės, pasyvios, susitaikančios, „išsilavinusios“, mandagios, užsidariusios, pavergtos, priklausomos, išgąsdintos, nemąstančios, savimi nepasitikinčios, nuolat pritarimo siekiančios Tėvo Dukrelės, kurios negali pakęsti nežinomybės, kurios norėtų ir likti beždžionės stadijoje, kurios jaučiasi saugios tik kuomet šalia stovi Didysis Tėvelis, didelis stiprus vyras, į kurį galima atsiremti, ir riebus, apžėlęs veidas Baltuosiuose rūmuose, kurios bijo pažvelgti realybei į akis ir pripažinti, kas iš tikrųjų yra vyras ir kas iš tikrųjų yra Tėvelis“(p. 80–81).
       Taigi, moterys, sistemiškai menkindamos savo pajėgumą, turi galią, paslėptą po daugybe silpnybės formų, jėgą kaip mazochistinį nuolankumą lemčiai. Visos kortos yra jų rankose, tačiau jos žaidžia prieš save. Šis iškrypimas Valerie kelia įsiūtį. Nedaug tėra moterų, kurios būtų „užtikrintos, savimi pasitikinčios, nešvankios, pašėlysios, savanaudiškos, nepriklausomos, išdidžios, nuotykių ieškančios, nesuvaržytos taisyklių, arogantiškos moterys“(p.80).
       Valerie užlieja nuovargis, nes kol moterys taip elgsis, pasaulį pakeis ir pertvarkys padugnės. „PADUGNĖS pernelyg nekantrios, kad lauktų, kol milijonas bukapročių išplautomis smegenimis atsitokės“(p.81)
       Apimta baisaus nuovargio ji suriko savo repliką ir nėrė į dugną. Pasiekusi dugną, nuskurdusi ir benamė, Solanas, sakoma, mirė San Franciske. Tai buvo 1988-ieji.
       Tuo tarpu didžiulio veikalo Les fins de l'homme: Apartir de travail de Jacques Derrida (Paris:Ėdition Galilėe, 1981) įvade filosofai Jeanas-Lucas Nancy ir Philippe'as Lacoeu-Labarthe'as rašo, kad žmogaus paskirtis arba Bestimmung nebėra tik „dar vienas klausimas apie žmogų: greičiau jau pats žmogus tapo klausimu. Tai yra svarbiausia priežastis, kodėl mąstymas apie žmogų tampa mątymu apie baigtį – arba, dar tiksliau, kodėl baigties analizė ima ardyti Subjekto ontoteologiją“, p. 13.,
       Niekas beveik ir negirdėjo, kad Valerie Solanas į šį klausimą išrėkė kažkokį kraupų, kraują stingdantį, atsakymą.

       Mari Poisson

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt