Neišbaigtas netobulumas

     Argi galima žavėtis, ar neapkęsti poezijos vien todėl, kad ji yra poezija? Kai kas nemėgsta šio žanro dėl keistos logikos, "tuščiakalbystės", painaus suprantamumo. Tačiau šios problemos dažniausiai iškyla dėl prasto skaitytojo, bet, deja, būna atvejų, ir dėl prastakalbio teksto, nevykusiai estetizuotos minties. Gera poezija visuomet turi tai, kas suprantama, o suprasti reiškia pasiekti tam tikrą artumą su tuo, kas turi prasmę. Tuo tarpu prastakalbis tekstas turi kažką atstumiančio, beprasmiško ar prilygsta tik vidutinybei. Dažnai skaitydami poeziją, ieškome tai, kas galėtų suteikti malonumo, t.y. abstraktaus grožio, tobulo paprastumo, netikėtos metaforos. Tokia jau poetinio žodžio galia, kurios paskirtis - įveikti kasdieninę kalbą. Paulis Valéry yra labai raiškiai palyginęs poetinio žodžio ir kasdieninės kalbos skirtingumą su skirtumu tarp auksinės monetos ir banknoto. Pasirodo, kad moneta verta tiek, kiek vertas jos metalas, o dabartinis popierinis pinigas nieko nevertas; jis yra tik ženklas, galintis atlikti savo komercinę funkciją. O poezijos vertė kaip ir auksinės monetos - ji ne tik kažką reiškia, bet ir yra tai, ką reiškia. Tuo tarpu kasdieninė kalba prilygsta popieriniam banknotui - ji tik kažką reiškia.
     Šiuos samprotavimus apie poetinę ir kasdieninę kalbėseną įkvėpė Vytauto Skripkos poezijos knyga "vienas". Pavadinimas implikuoja vienumo prasmes: vienatvę, vienišumą, vienkalbystę, galbūt net savitą monologą, įmanomą tiek poetinėje, tiek įprastoje kalboje. Dažniausiai kiekvienas tekstas (laiškas, eilėraštis, elektroninė žinutė ar panašiai) siekia dialogiškumo ar net polilogiškumo, kai atsiranda vienas arba keli skaitytojai , pašnekovai. Todėl paprastai reikalaujama vaisingo pokalbio, kur skirtingos pasaulėžiūros susitaria dėl neginčijamų tam tikrų prasmių. Vienas iš tokių nedaugelių ir neginčijamų dalykų V.Skripkos knygoje "vienas" - tai ironija, kuriama rimuojamų žodžių, barbarizmų.
     regėjau aš jūrą
     pro juodą pasaulio chaltūrą
     ir ašaros lašą kultūroj

     tą popilkę jūrą
     jiems amžiną sielos lektūrą
     nuskeltą juškaičio figūrą <…>
                                                  (trys eilėraščiai, II, p. 7)
     Ši poetinė metodika "įveda" tam tikros skaitymo ir suvokimo tvarkos. Būtent ironiškumo momentą pasisavino postmodernizmas, leisdamas sau, pasak D.Barthelme'io, literatūriškai apdoroti žodžių šiukšlyną pagal principą "Garbage in, art out", t.y., "Įdėti atmatas, išimti meną", apimantį ir vulgarias kalbos apraiškas, ir elitinę literatūrą. Pacituotuose posmeliuose rimai poetinę kalbėseną transformuoja į kasdieninę šneką (jūrą-chaltūrą-kultūroj, jūrą-lektūrą-figūrą), o kartu - kaip pasakytų R.Barthes - demitologizuoja romantines buržuazines vertybes. Atrodo, tartum kaip pasakyta, kuris yra amžinas klausimas, ieškantiems estetikos dalykų, pasirodo tik tam, kad taptų prasčiokiškai išsakyta ironija (teatleidžia man autorius). Ironiškumo lietuvių poezijoje ne tiek ir mažai: H.Radauskas, D.Kajokas, A.Marčėnas, S.Parulskis, S.Geda - matyt, čia visų netgi neišvardinsiu. Netgi vulgarumo estetika irgi turi savo vietą, pavyzdžiui, P.Morkūno "dainuojantis degeneratas". Ironija nėra vien tik skambesio elementas, rimų derinimas, bet ir savitas poetinis vaizdavimas, pusiausvyra tarp prasmės judėjimo ir skambesio judėjimo, o abi judėjimo tendencijos turi savitas sintaksines priemones. Taipogi ir kasdienės vartosenos įterpimas į eilėraštį nėra jokia neigiamybė ar ne poetizmas, tiesiog pasiilgstama universalios formos ir turinio dermės. Tad ir autoriaus balsas paklūsta tik ironijai, gelbstinčiai monotonišką kalbėseną.
     Eilėraštis kartu yra ir šnekos vienovė. Tai reiškia, kad jame veikia ir kitos loginio-gramatinio prasmingos šnekos konstravimo formos. Šnekos siekiamybė eilėraštyje - įvardijimas. V.Skripkos poezijoje įvardijama daugybė pasaulio reiškinių: meilė, mirtis, erotika, laikas, moralė ir pan. Šie dalykai reprezentuoja sakytoją, jo pasaulėvoką, kuri skleidžiasi absurdiškomis, ironiškomis tonacijomis. Absurdiškumo pajautą atskleidžia ir kalbėjimo būdas, nerišlus, trūkinėjantis, kartais net alogiškas. Galbūt viskas taip sąmoningai netobula, neišbaigta, neišsakyta, nes greičiausia tai pateisintų šiuolaikinės estetikos ypatybės. Juk kartais netobulumas tampa pačiu gražiausiu tobulumu, pavyzdžiui, kad ir J. Meko netobuli trijų vaizdų filmai. Gražiai apie netobulumą yra pasakęs ir A.J.Greimas: "Visa, kas regima, yra netobula: regimybė slepia būtį, tik regimybė kelia norą - būti ir prievolę - būti, užtat tai jau yra prasmės iškreipimas. Regimybė kaip galėjimas būti - ar galbūt? - yra vos ne vos pakeliama". Taigi netobulumui reikalingas sukrėtimas, ypatinga dvasios situacija. O V.Skripkos poetinis netobulumas išlieka tik paviršiuje; jis nėra gražus. Jo poezija yra pritvinkusi beprasmybės ir nepotekstės, nereikalingų intelektualizmų, kaip antai: "super substancija", "hegelio žodynas", "imanuelio kanto naktis". Taip kalbama tik per tuštumą, kurios, pasirodo, būtų galima ir išvengti. Suprantu, kad poezija atsiranda iš gyvenimo, o gyvenimas iš kasdienybės ir banalumo,. Todėl dažniausiai tai, kas banalu, neintriguoja, nedomina, tiesiog lieka nematoma, nepastebima ir nereikšminga. Netgi vienatvė gali būti neįtikinama, jeigu ji teatralizuota, dirbtina. O galbūt banalybė taipogi gali būti poetiška?
     taip greitai
     nutolsta jaunystė
     senatvė
     taip narčiai artėja
                                   (p. 42)
     Paprastai poezijoje išlieka, tai, kas tikra - kūniškumai, šiek tiek vulgaroki, šiek tiek erotiški ir šiek tiek beprotiški: "kaip tuščia / atsimena / siela / kaip pučia / kaip / tveria / už / pautų / vienatvė". Na, ir ką čia daugiau bepasakysi…

Jolanta Paulauskaitė