Laisvasis mūrininkas

       Apie Donaldą Kajoką dažniausiai kalbama kaip apie vientiso, subrandinto stiliaus poetą. Naujoji jo knyga "Mirti reikia rudenį…" kartu išlaiko įprastą kajokišką poetiką, bet išsiskiria savo daugialypiškumu tematikos, žanro, stiliaus atžvilgiu.
       Knygos pavadinimas implikuoja specifinę tematiką, skatinančią sutelkti dėmesio į mirties ir melancholiškos erotikos proveržius. Kajokiškos vaizduotės viešpatija grindžiama liūdesio ir susimąstymo intonacija. Matyt, tokia yra kūrėjo prigimtis, lemianti savitą tvarką, išskirtinę poetiką. Dar Gastonas Bachelardas yra pažymėjęs, kad poetinei vaizduotei turi įtakos poeto temperamentas. Kaip pavyzdį jis pateikia ištrauką iš Lesijaus knygos "Menas ilgai gyventi": "Tulžingųjų svajonės - ugnys, gaisrai, karai, žudynės; melancholikų - laidotuvės, karstai, vaiduokliai, bėgimai, duobės, visi liūdni dalykai; verksnių - ežerai, upės, potvyniai, laivo sudužimai; sangvinikų - skrendantys paukščiai, kelionės, šventės, koncertai, dalykai, kurių nedrįstu minėti". Kajoko naujojoje knygoje nėra tulžingumo, bent jau šia prasme, o greičiau atvirkščiai - ugnies svajonė, įprastai siūlanti seksualinę interpretaciją. Ugnis ne tokia monotoniška ir abstrakti nei dramatiškas vandens įvaizdis, išskyrus ugninį vandenį, svaiginantį ir keliantį pagundas. Beje, tiesioginė nuoroda Kajoko knygos viršelis (užlenkimas). Šiai temai komentaras būtų labai trumpas ir paprastas: melancholiškai besišypsantis poetas, švelniai delnu pridengia (ar paslepia?), spėju - vyno taurę. Taigi degantis vanduo - akivaizdžiai nurodo tiek intymios (tai ženklina nesąmoningas, o gal sąmoningas rankos judesys), tiek objektyvios patirties sankaupą. Poetinėje sferoje alkoholis implikuoja gyvybę, įkvėpimą bei seksualinės potencijos teikiančio vandens potekstę.

       ta moteris man davė atsigerti
       šypsodama tarp violetinių jazminų
       ir pajutau burnoj ugninį kartį
       jazminų paskutinių

       ir nieko Lozoriau ir nieko neįvyko
       ištryško iš vandens žuvėdros dvi, sukliko

                                      (pakeliui į Betaniją, p. 14)

       Ypatingiems dalykams išreikšti, operuoti jutiminės sferos vaizdams čia pasitelkiamos analogijos ir palyginimai, pavyzdžiui, violetinės ir jazminų spalvų sukeliami prasmių efektai, žuvėdrų klyksmas, keliantis metonimines asociacijas. Nors erotinė vaizduotė ir prislopinta po sklandžiai "sukaltomis" metaforomis bei sakraliniu šydu, tai galėtume įvardyti poetine sublimacija, įvairiomis potekstėmis išsauganti sąsajas su aistra. Šiuo atveju būtų galima iškelti ir apsivalymo ugnimi teologinę problematiką, mat kajokiškos moterys, tarsi nužengusios iš samariečių gyvenimo - nekaltai kaltos. Ryškus poeto novališkas kompleksas. Bachelardas yra pastebėjęs, jog galbūt niekam daugiau fizinis fenomenas nėra sukėlęs tiek daug minčių, kaip Novaliui, aprašiusiam vidinės intymios ugnies perėjimą į dangiškąją ugnį"; o pati galėčiau pridurti - ir Kajokui, tik "dangiškumas" labiau "nužeminamas ir iš esmės tampa grynai jutiminiu reiškiniu:
       su ąsočiu prie šulinio; švelniom
       krūtim pagautas drugelis; pirmagimis
       tarp kiaulių, su žviegiančiu
       skruzdėlynu vietoj širdies, per sausrą
                                                        (samarietė, p. 66)

       Kad ir kaip būtų vis dėl to žemiškoji meilė tvaresnė, stipresnė, nors ir nešvaresnė, t.y. tarp "kiaulių", "prie kriuksinčio trolių tvarto". Nešvarumo momentas čia taipogi atlieka svarbų vaidmenį, mat poetinė vaizduotė privalo įsikurti ten, kur būtų įmanoma asmeninė anarchija ir kur galiausiai pasiduodama kito suvedžiojimams. Kaip sakoma, gyvybinis impulsas, kylantis iš mirties ar meilės pajautos, yra stipriausia gyvenimo galia. Taigi vaizduotė įsitvirtina erotikos viešpatijoje, kur svajonė virsta savitu naujos patirties išbandymu, kad ir su "Morta Marija Žebenkštimi":
       I
       virš žibalinės lempos gaubto - taškuota aprūkusi
       vynuogė, vapsvalizdis už pavėsinės, drėgnais rasotais
       bučiniais mane ta moteris bučiavo, po mėsingais
       jurginais, prie kriuksinčio trolių tvarto, ant sraigės
       geldelių, moteris judriomis akutėmis, jazminų oda,
       žebenkšties skaudančiomis strėnomis - drėgnais
                            rasotais bučiniais, nėščia,
                            svetimoj šaly, ne čia
       II
       po to ėjome paupiu, valtys panašios į lovius,
       nežmoniška kaitra ir gandras kle-kle durnis,
       neprošal, sakau, nusimaudyti-nusimaudyti?-
       perklausė (ją pašaukė Morta Marija), vanduo čia
       baisiai, nešvarus, reikėtų jį nuplaut,
       ir kažkodėl:
                            -aš gėriau vandenį kurs apiplovė
                            nazariečio kojas aš gėriau vandenį
                            kurs apiplovė nazariečio kojas
                            jūs netikit manim jūs netikėjimu
                            neabejojat
       ji krisdavo nuomariu
                                                        (Morta Marija Žebenkštis, p. 57-58)
       Šį eilėraštį sudaro dvi dalys ir meniškąja prasme stipresnis pirmasis posmelis, bent jau pažadinantis poetinę erotinę fantaziją, kitaip tariant, bent jau turime lietuviškąjį Saliamono giesmės variantą, tiesa, jau labai lietuvišką, t.y su mėsingais jurginais, kiaulėmis, sraigėmis. Nors ir nelabai romantiška scena, bet kelianti tikroviškumo jausmą. Taigi poeto dvasia visiškai paklūsta suvedžiojama mėgstamo vaizdo - šiurkščios kaimiškos aplinkos ir samarietiškų moterų. Po"rasotų bučinių' ir netikėtos žinios (nėštumo), atrodytų, norėtųsi išlaukti kitų malonių judesių, bet antroji eilėraščio dalis baigiasi moralės apoteoze. Skubrios, pilnos pakartojimų bei apgailestavimų frazės atskleidžia lyrinio subjekto moralines kančias, įprasmintas kalbėjimo diskursu. Jungas, apibrėždamas žmogų, yra taikliai pastebėjęs: žmogus yra ranka ir kalba. Būtent kalbėjimas antrajame posme pagimdo nevykusį apgailestavimą, perdėm neįtikinantį ir perdėm teologizuotą. Taigi, kuo "paklydimas" labiau tampa sąmoningu dalyku, juo daugiau jis moralizuojamas. Tad ir moteris metaforiškai sugretinama su "nešvariu vandeniu"; lyg užuomina į išvėsusią pirminę aistrą. Štai ir visa meilės alchemija - intymioji vyriška ugnis, pasak mano mėgstamo Bachelard'o, atsiskyrėliškos prigimties meditacijų objektas, yra pati stipriausia. Būtent ji turi ypatingos galios kūnams atverti.
       tame name mergaitė valė langus
       švysčiojo kryžiavos šakaliukai rankos
       tik staiga pašoko nusiplėšus rūbą
       ir lengvai nubėgo dangumi aukštyn

       brisdama į saulę kaip į upę
       prausėsi ugnim
                            (1996, gegužės 31-oji, p. 24)
       Meilės dialektika - iš nešvarumų bei purvų pereinama į tyrumą ir grožį. Ši dviprasmybė leidžia suvokti meilės jausmo keliamas dvejones. Su ugnimi siejami kompleksai yra skausmingi, skatinantys neurozes ir tuo pat metu poetizuojantys.

Jolanta Paulauskaitė