LAI GULBĖS LIEKA ŽIEMOTI
(replika R.Stankevičiui, perskaičius jo eilėraščių knygą "Randas")

       Daugelis sako, kad Dievo jau senokai nebėra. Ar tai jis miręs, ar tai per daug užsiėmęs kovomis su kitatikiais, ar tai išvykęs neaišku kur naujų nežinomų pasaulių ekumenizuoti. Ir, be abejonės, taip sakantys iš karto skaudžiai suklysta. Juk senasis, visų gerai pažįstamas Dievas, vienų manymu neturėjęs nei vardo, nei veido, nei sūnaus, kitų supratimu žilabarzdis geraširdis senukas, turėjęs sūnų, gražų, taip pat barzdotą jaunikaitį, dar kitų nuomone raitelis ugnies liepsna šviečiančiomis akimis, su iš burnos einančiu dviašmeniu kalaviju, jojantis ant balto žirgo ir apsirengęs krauju permirkusiais drabužiais, niekur nedingo. Jis tik dar kartą pasikeitė, atgimė ir atjaunėjo, tik dar kartą pakeitė savo išvaizdą, arba, kaip tas nuolat klystantis daugelis mėgsta sakyti, savo įvaizdį.
       Dievas gyvas! Kas turi ausis - teklauso, o kas turi akis - temato. Štai jums gyvas pavyzdys, šviežias to įrodymas. Jo vardas Rimvydas, o pavardė Stankevičius.
       Jau prieš šešerius metus šis juodbruvas jaunuolis, savo "Akyje" daugiausia rašęs tamsokas gotikines eiles apie smilkstančias tarp pirštų nuorūkas, užnuodytus laikrodžius, negyvus drugelius, į dangaus pragarmę krentančius mėnulius ir sopančius savo plaukus, iš lėto pradėjo eiti klasikiniu kryžiaus keliu: "Dievo netektis - skausmas, baimė, beprasmybė - Dievo atradimas - tikėjimas, viltis ir džiaugsmas". Jau tada jis ėmė nedrąsiai savęs klausinėti "iš kur šitas šauksmas, tas virpesys, ko ieško akys, pirštai?", jau tada jis pirmąkart prisilietė prie Dievo pečių (tiesa, tik atatupstom), jau tada prašė jo, kad jį pabudintų (tiesa, dar nedrąsiai ir verksmingai).
       "Akyje" užmaskuota, paslėpta dievoieška, arba, kaip pasakytų dabartinės klystančios daugumos dievas S. Freudas - "latentinis religingumas", naujojoje R. Stankevičiaus eilėraščių knygoje "Randas" jau nusimeta savo apsauginius šarvus, išplaukia į patį paviršių, plačiai kerojasi atvirais bibliniais simboliais, užvaldo beveik visą jaunojo poeto sąmonę ir pasąmonę. Čia pilna regėjimų, ženklų, pranašysčių, gundymų, maldų, žegnonių ir atpirkimų. Čia knibždėte knibžda altorių, žvakių, smilkalų, rožančių, kryžių, celių, vienuolių, demonų, Velykų avinėlių, testamentų, dangaus manų, amžinybių, viešpačių ir jo karalysčių. Čia krūpčiojama iš baimės šitoj tuštybės smuklėje, čia rūpi kalčių atleidimas, čia keliamos akys Dievop ir "savaime žegnonei pakyla nemokytas delnas".
       Ir tikrai, čia "žodžio daugiau nei kūno".
       Reikia tikėtis, kad "Rando" autoriui sulaukus krikščionių Dievo sūnaus amžiaus, jo dievoieška galų gale pavirs vienos ar kitos formos sielovada ir jis tvirtai atsistos į vienas gretas tarp kitų katalikiškų lietuvių poetų.
       Kaip sakoma, nieko naujo po šia saule niekada nebuvo, nėra ir, greičiausiai, nebus. Na, ir gerai. Aleliuja!
       Lai gulbės lieka smilkti. Amen!

Legionas