|
<< Atgal
Horacijus Drapakas
Poetai ir sula
Poezija kartais rašoma iš dyko buvimo.
Sociologai teigia, kad ir tokia naudinga visuomenei, nes jai nekenkia. Geriau tegul
žmogus kuria eiles, negu, sakykime, švarina kišenes, nuvarinėja automobilius ar dar
kitaip iškrauna emocinę galią. Net pensininkai, kurie imasi poezijos meno, mūsų akiai
patrauklesni už savo bendraamžius, atsidedančius skundų rašymui.
Pūkšdami, girgždėdami traukiniai, autobusai,
taksi išvežioja šias eiles po redakcijas. Kartais neatšalę autoriai veržiasi patys
perskaityti jas leidėjų kabinetuose, rašytojų butuose, pageidauja mikrofonų,
diktofonų, televizijos kamerų, tačiau o likime kūrėjo žiaurus! niekas
neduoda mikrofonų nei televizijos kamerų. Visokie redaktoriai ir redaktoriukai su
užuojauta linksi galvomis, baksnoja parudusiais pirštais į niekuo nekaltus žodžius,
kažką lemena apie poetiką ir estetiką, metaforas ir anaforas, kurių susijaudinę
autoriai, suprantama, nenori nė girdėti. Trumpai tariant, nedorėliai brukte bruka
išsiveržusią kūrybos ugnį atgal į butelį, o vargšą autorių stumia už durų.
Drovesni redaktoriai patys pabėga, palikdami autorių vieną po klasikų portretais...
Gaila man klasikų, taip pat redaktorių (tie nors
atlyginimą gauna), o labiausiai gaila susijaudinusių autorių. Kartą vienas jaunas
poetas (jau pagyvenęs žmogus) aplankė savo gimtinę tolimame Žemaitijos kaime. Jį
pribloškė pamatytas vaizdas: iš beržynėlio, šlamėjusio šalia gimtųjų namų,
likęs tik vienas sunykęs medis. Kažkas išgręžiojo kamieną, leido sulą ir paliko
skyles neužkamšytas. Apniko klausimai. Kokia lemtis ištiko kitus beržus, iš kurių
vaikystėje pats varvino sulą? Kas šitaip pasielgė su paskutiniuoju beržu? Kur dingo
žmogaus meilė florai ir faunai?.. Labai susijaudinęs, šventai geisdamas, kad žemė
degtų po gamtos niokotojų, medžių kankintojų kojomis, J.P. (tokie autoriaus
inicialai) parašė šitokį eilėraštį:
|
Mano beržas Čia šlamėjo beržynėlis,
o dabar jo nebėra,
vienas beržas vargdienėlis
rymo apgobtas skara.
Šviečia saulė, lyja lietūs,
džiaugias tėviškės gamta,
tik neranda beržas vietos,
jo lemtis jau nulemta.
Bjaurūs žmonės atskalūnai
pragręžė jo kūną štai.
Jo sula žemelėn srūva,
beržas miršta nelauktai.
Mano berže vargdienėli,
tu verki ir aš verkiu,
ir prakeikiu tuos, kas sulą
leidžia iš tavo šaknų! |
Aišku, nedelsdamas pasiuntė tekstą į
redakciją, naiviai tikėdamasis pamatyti išspausdintą. Nors autorius ėmėsi plunksnos,
paveiktas ne fantazijų, ne riteriškų romanų ar vagabundiškos lyrikos, o tikrų
tikriausios tikrovės, nors eilėraštis skamba kaip nuosprendis, jis, deja, ne tik
įstatymiškos, bet ir meninės galios neturi. Eilėraštyje, kaip mėgsta teigti
literatūros kritika, nematyti autoriaus veido. O be veido kokia poezija? Juk ne taip
svarbu, kas ten žaliuoja, varva ar džiūsta, svarbiausia koks esate jūs, brangusis
autoriau, ką mėgstate sulą ar alų, kaip mąstote, išsikalbate, nusikalbate...
Kas tas poeto veidas, stilius, braižas, savitumas?
Tas garbusis poetinis autentiškumas, atveriantis visų redakcijų duris bei redaktorių
širdis? Pabandysime konkrečiai pademonstruoti, kokiais nepakartojamais poezijos
kūriniais galėjo tapti ši realybė, pakliuvusi į kai kurių žinomų, seniai savo
veidą susiradusių poetų rankas.
|
Albinas Žukauskas: Sultekis
Lyg užpopernai užpovakar
tie beržagręžio mėnesiai
iš sensenių anuomečių
iš grūdgailės pavasarotos jaunystėlės.
Tadais,
pat pirmutiniais proširdies sirpimo prolaikiais,
tenajus, prieberžyje užberžyje,
koks būdavau stangus, augus
sulos lašintojėlis bubeliokas!
Įsiremi į baltmargį kamieną grąžtigaliu geležūnu,
kiek tiek paspūsčioji, pasukalioji,
tulelę įmuši bernakumščiu, ir anaure!
tikščioja, čiurkščioja
gelsvaskaidrė salsvasvaigė sula,
sulužė, sulaičiukė, sulytėlė.
Už kaklo stveria beržamergės,
padūkėlės dešimtažiedės šimtavaisės,
sieladrumstės pagundanešės,
įsirpusios atlapaširdės atsegiotais užančiais.
Pati sulolaša!
Ak, skanskaniai,
ak ragautuvės prakąstuvės,
sulagėris, sulavimas, suliojimas
su pasvajom ir pasvaigom!
Sulaleidiniai įvakariai, mėnulinėtosios
sulanaktys, saulėkaitriai suladieniai ir pernakčiai.
Ak, mylimaitės, ištekaitės,
nuo pat mėnultekio iki saulabrakščio,
taipos aušrelės aušrotuvių!
Skanauta priskanauta perskanauta
sulos, bet galgi nesulos?..
Marcelijus Martinaitis:
Sulos gėrimas pas Kukutį
Kas čia Kiaulapupiškėse atsitiko?
Pusę devynių
trys plunksnapročiai ant kardų atjojo,
ketvirtas su žiponu šikšniniu
atskrido lėktuvu iš Anapieliaus.
Troleibusai iš Vilniaus ir Juknaičių,
pilni minkštų panelių ir ponaičių,
kalukų su sauliakaliais,
sustoję po langais,
pradėjo žviegti.
Žegnodamasis išlėkė Kukutis
su kumelaite barzdoje,
paspyrė savo girtą dvasią
ir suvadino kalėdotojus trobon.
Visą gyvenimą
tik ėda ir ėda
tavo uždirbtą duoną,
tik maukia ir maukia
tavo prisunktą sulą
visokie solistai ir stiuardesės
dar pagalvojo Kukutis
ir ėmė nešti ąsočius.
Kukučio kiaulės tryliktu troleibusu
išvyko Vilniun atsiimt pasų.
Algimantas Baltakis:
Atleisk, berželi
Atleiskite, draugai, už mano bjaurų būdą
kažkam kažką, atrodo, sudaužiau.
Per pusę amžiaus šitiek pokštų būta,
nė trečdalio lig šiol neaprašiau.
Atleiskit, ešeriai, už trišakį kabliuką,
už spiningą, kuriuo išdykavau,
o jeigu teisite, tada pirmiau Maruką,
jis jūsų išgalabijo daugiau.
Atleisk, berželi, už nuleistą sulą,
juk ne iš gero aš, baisi dalia!
net Matuzevičius trauktinės nebesiūlo,
kas lieka trokštančiam sula, sula...
Bronius Mackevičius
Gimtinės beržas
Lenkiuosi tau, broli išblyškęs!
Kadais, kaip ir aš, buvai jaunas,
kai pokario metais iš miško
klastingi kulkosvaidžiai spjaudės.
Išleidai, sula pavaišinęs,
į lyrikos rūsčią ataką.
Kieksyk mane kritikos švinas
mėgino išmušti iš tako!
Žiūriu aš į tavo kamieną,
baisiausiai grąžtu suvarpytą
ir kam palikau tave vieną?
Kaip gaila dabar man ir pikta!
Kol vaikščiojau Vilniuj asfaltu,
kol vyliaus žuvies palei Ūlą,
čionai iš tavęs, iš nekalto,
kažkas žiauriai varvino sulą...
Ištvėrei, laikais... Prie krūtinės
medalį prisegti tau dera!
Tikėjaus daugiau iš gimtinės...
nejaugi tik sulą čia geria?
Gražina Cieškaitė
Atsiverti
O vakaro gelmėj lemtigas medi
atverk man savo kūną meilės sklidiną
iškelsiu aukso taurę ugniažiedę
su šešėliuota aureolių karūna
Štai atsivert ir atsigert fermento
žvaigždynų srovėje suplūdo gaivalai
ir žėrinčia srove lyg geidulingoj šventėj
ištryško vynas verkia angelai
Išlenki saldžią taurę pašauktoji
esi besaikės savo prigimties
Ugnie užlieki prarastąjį rojų
ir neatimk taurės ir išminties |
Štai kokios galimybės, stilių įvairovė,
charakterių margumas, veidų originalumas! Visi privalome stengtis, ypač jaunieji,
ieškoti savojo veido, savosios sulos.
Drapakas, Horacijus. Ir mano
trigrašis: Humoreskos, satyros, parodijos. Vilnius: Vaga, 1985.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
