Nuogas karalius, plikas jo pimpaliukas

Spraunius, Arūnas. Letos pliažai saulėti: eilėraščiai. – V.: Strofa, 2004

       Pradėsiu nuo klausimo. Paklausiu savęs ir kitų tokio, atrodo, paprasto dalyko: „Kas yra kultūra?“ (Juk reikia sužinoti, kas slypi už šio septynių raidžių žodžio, kurį kasdien vartoja milijonai žmonių.) Ir baisiai nustebsiu, į šį „kasdienį“ klausimą sulaukęs kokio milijono skirtingų atsakymų. Štai paprastas valstietis atsakys: „Kultūra – kai mano vyresnėlis srebia barščius tyliai, su šaukštu, nesriūbaudamas“. Pagyvenus dama prisimins, kaip vakar pasisėmė kultūros kažkokiame teatro spektaklyje. Solidus kostiumuotas ponas pabrėš, kad jie iš visų jėgų ją remia: „Šiemet kultūrai skyrėme daug daugiau pinigų, negu pernai“. O koks nors akiniuotas įmitęs „kultūrininkas“ (kuris tikrai turi žinoti!) užvers tokia uraganine vietinės ir užjūrio kilmės žodžių lavina, kad man beliks tik supratingai palinksėti galvą ir tykiai spūdinti šalin.
       Beje, atsiprašau, pamiršau (chi-chi-chi!) pridurti, kad, užduodamas šį klausimą, teisingą atsakymą jau žinojau iš anksto. Atleiskite, taip jau išėjo, kad aš, niekingasis, panorau truputėlį pasilinksminti... Tai štai. Paprastas, kaip visada, atsakymas: „Kultūra – tai nuogo karaliaus drabužiai“. Minia džiaugsmingai sveikina „puošnų“ karalių, tabaluoja plikas nuogo karaliaus pimpaliukas... Arba, kaip sako vienas lietuvių poetas – A.Spraunius: „Tai skalbimo mašina, skalbianti tikrovę. Kuo daugiau apsukų, tuo geriau išskalbia“. Nepalieka nė menkiausios dėmelės, išskalbia švarut švarutėliai, iki visus apakinančio baltumo...
       Beje, apie A.Spraunių. Žodžiai apie skalbinius ir apsukas paimti iš naujosios jo poezijos knygos „Letos pliažai saulėti“. Čia yra ir daugiau įdomių minčių, todėl apie ją pakalbėsiu plačiau. Savaime suprantama, nė vienu žodeliu neužsiminsiu apie „kalbos gimtosios gražumą“, kaip velnias kryžiaus vengsiu visokių sintaksių, metonimijų bei metaforų nagrinėjimo. Tai tikrųjų „kultūrininkų“ duona. Chi-chi-chi... Man įdomus tik vienui vienintelis dalykas – kaip šiandieninis „kultūringas“ žmogus jaučiasi dabartiniame „moderniame“ ir „kultūringame“ pasaulyje. Taigi kalbėsiu tik apie tai.
       Kita vertus, kam gi veltui aušinti burną. Iš karto išduosiu visiems gerai žinomą paslaptį – šis žmogus jaučiasi nekaip, baisiai nekaip. Ir kuo įdėmiau skaitai A.Sprauniaus knygelę, tuo aiškiau tą supranti. Beveik visuose „Letos pliažų saulėtų“ eilėraščiuose galima įžvelgti aštrią priešpriešą tarp žmogaus prigimties ir sociumo vertybių, tarp gyvenimo realybės ir literatūros, vienu žodžiu, tarp gamtos ir kultūros. Būtent iš šių nesutaikomų prieštaravimų ir gimsta paradoksalus šiuolaikinis žmogus – jis gyvena lyg ir pragare, tačiau visiškai to nepastebi. Jam atrodo, jog jis ramiai sau ilsisi „saulėtuose Letos pliažuose“ (Leta – tai tokia upė, panaši į Nemuną, chi-chi-chi).

       Kultūra prieš gamtą
       Pirmiausia reikia atsiversti 67-ąjį knygos puslapį ir perskaityti tiesų bei šviesų eilėraščio pavadinimą: „Kultūrai susidaužus su gamta pažyra plunksnos ir pasklinda kibirkštys“. Tai vargšas karvelis neapskaičiavo skrydžio trajektorijos ir netyčia žiebė į kaktą vargšui gatvės praeiviui. Einame toliau. Kitame eilėraštyje po miesto parką bevaikštinėjančius žmones žudo voverė žudikė, dar kitame – troleibusą tvatina mažas opeliukas, o dar dar kitame – „baime, klasta ir žudynėmis“ paupyje visus valdo nusenęs volkswagenas. Čia tai bent konfliktai! Chi-chi-chi! Sodoma ir Gomora!
       Tačiau nekreipkime per daug didelio dėmesio į A.Sprauniaus bravūrą ir pakalbėkime rimčiau. Štai žmonių priedermė per tiek amžių turėjo puikiai pažinti save, susitaikyti su savo prigimtimi. Tačiau kur tau! Žmonės laiko save išskirtine gamtos dalimi, karūnuoja save pasaulio viešpačiais, trokšta pažaboti savo agresyvumą (eilėraštis „Agresyvią gamtą pažabot nelengva bet reikia“, 51 psl.), įveikti savo savanaudišką prigimtį („Lupikautojų elegija“, 104 psl.), su šaknimis išrauti savo gyvuliškus instinktus („Šunys ir jų šeimininkai“, 39 psl.). Ir kaip jūs manote, kas yra tas rimbas, kuris laukinį žvėrį paverčia romiu ėriuku? Kultūra! Ta pati kultūra – monstras (chi-chi-chi!), kuris apsiputojęs nuolat vapa apie totalią žmogaus laisvę, ir kuris, įsismelkęs į žmogaus vidų, jo lūpomis ištaria griežtą „Ne!“ Kultūringam piliečiui nedera spoksot į šikančią gulbę („Šikanti“, 42 psl.), nedera ropštis per muziejaus tvorą – „sielose savo ir valstybėje dera išmintingai harmonijos siekiant tvarkytis“ („Dera“, 53 psl.).
       Kultūra sukuria (nori sukurti!) vienmatę tikrovę, taip užvaldančią, apsupančią žmogų, kad šis galų gale ima baisiai šlykštėtis ir niekinti visą šią aplinką („Šleikštulys“, 111 psl.). Jį pykina ir vimdo, žmogus nustemba: iš kur visa tai? Ir ieško išsigelbėjimo:
                                    keista tačiau kultūra
                                    įveikė prigimtį
                                    sakote pagelbėtų meilė
                                    tikėjimas ir prasmė?
                                    gali būti tik iš pradžių
                                    susitarkime ką žodžiai
                                    šie reiškia ar
                                    yra turinys...
                                                („Šleikštulys“, 111 psl.)

       Literatūra prieš tikrovę
       Vieni svarbiausių „kulturträger'ių“ yra menininkai, tame tarpe ir rašytojai bei poetai, žodžiu, žodžio meistrai. Jie atsirado iš senovės žynių, magų, burtininkų luomo, dabartiniame „niekuo netikinčiame“ pasaulyje jie atstoja kunigus bei mokytojus, kai kurie literatūros korifėjai (Homeras, Dante, Goethe...) virto šventaisiais, jų kūriniai dažnai cituojami lyg šventraščiai. Esmė štai kur: šie „žodžio meistrai“ nuolat kuria mitus, išgalvoja idealius savo pasaulius, kurie neigia juos pačius ir visus kitus supančią realybę. Paklausite, kodėl jie taip daro? Chi-chi-chi. Ogi kad gyventi būtų „geriau“...
       Bet grįžkime prie A.Sprauniaus. Jis teisingai pastebi, jog „gyvent geriau“ tampa tada, kai atšiauri, agresyvi tikrovė dirbtinai sužmoginama, supaprastinama ir nuglaistoma. Štai „kosmoso bobulė juodoji skylė“ ima keiktis lyg vežikas („Poezija viską sužmoginanti“, 61 psl.), animacinis slibinas išrėžia oficialią prakalbą vietos gyventojams („Animacinis slibinas“, 65 psl.), vėliava spjauna į viską ir nebeplevėsuoja („Vasario nepastovumai“, 44 psl.).
       Autorius eina dar toliau. „Nemarius“ literatūros kūrinius, tuos „tikrovės mitus“ (juose vaizduojama netikra tikrovė!) jis dar kartą supaprastina, įvelka į banalų šios dienos aktualijų rūbą, juos demitologizuoja. Garsusis Odisėjas tampa paprastu biču, atvažiavusiu pailsėti prie ežero ir slapta nusimasturbuoti („Nausikaja ir Odisėjas“, 12 psl.), Ozyris panašus į stamantrų, tvirtastrėnį uniformuotą policininką, patinkantį vyrams („jam patiko policininkai...“, 10 psl.), Orfėjas – pagirių ar narkotikų bado kamuojamas jaunuolis, rytais skubantis į darbą („Rytas“, 80 psl.), „Makbeto“ herojų kančios prilyginamos išmesto turgaus maišelio skundui („Maišelio mirtis“, 24 psl.), biblinė Abelio ir Kaino istorija – ne kas kita, kaip paprastas korupcijos skandalas: „abelis lindo į subinę viešpačiui“ („Specialistams sumaniems“, 28 psl.).
       A.Spraunius gražiai ir ciniškai nuvainikuoja mesianistinę literatūros paskirtį, jis įsitinęs, kad grožis pasaulio niekada neišgelbėjo ir neišgelbės. Atvirkščiai, literatūra ir apskritai kultūra, iškraipo tikrovę ir dažnai netgi pati trukdo gyventi – pvz., literatas, „kultūringas“ žmogus elementarioje frazėje „pasidulkinti nori?“ bando įžvelgti intonaciją, morfemas ir visokias kalbines struktūras („moteris kviečianti...“, 35 psl.).
       Tai ką gi daryti vargšams poetams? (Sprauniau, Sprauniau, kodėl gi rašai? Chi-chi-chi). Ogi nieko – rašyti toliau!
                                    dauginantis šekspyrams
                                    servantesams donelaičiams
                                    dešimtims dievų įsakymų
                                    (...)
                                    pirmyn poezija poezija
                                    greičiau vikriau poezija
                                    mikliau išradingiau ieškok
                                    poezija poezija kur netradiciniai
                                    sprendimai kaip visi
                                    poezija – daugiau poezijos
                                                („Daugiau poezijos“, 82 psl.)

       Sociumas prieš žmogų
       Dar viena visiems gerai žinoma vieša paslaptis – sociumas ryja žmogų. Visuomenėje žmogaus nebelieka, jis tampa pareigūnu, kokio nors socialinio sluoksnio atstovu, kažkieno „tiksline auditorija“, žodžiu, niekinga, niekam neįdomia „ląstele“. Taip buvo ir bus. Tačiau baisiausia, kad ši „ląstelė“ net nebando kovoti prieš tokį individus traiškantį gremėzdišką mechanizmą, ji savo noru tiesiog pulte puola tarp smagračių, kiša galvą, tiesiog prašyte prašosi: „Sutrėkškit man smegenis, maldauju!“ Chi-chi-chi...
       Ir pažiūrėkite su kokiu sadistiniu malonumu A.Spraunius kalba apie tokį žmogų - daiktą tarp daiktų, turintį vardą ir pavardę: savo prekinius ženklus. Autorius nuosekliai išvardija ir nuosekliai išsityčioja iš visų šiuolaikinio žmogaus troškimų bei siekių, virtusių kultais, kuriuos jam įdiegė „modernios visuomenės“ propagandos mašina. Tai meilės kultas – „palmolive myli tave“ („Mylintieji“, 76 psl.), turto kultas – „va žmogus nedurnas taip reikia tvarkytis“ („Pašlovinimas pridėtinės vertės“, 57 psl.), išskirtinio gyvenimo būdo kultas – „išsiskaičiuokime kad būtume very important people“ („VIP“, 73 psl.), judėjimo į priekį kultas – „tavo kelias tiesus šimto dvidešimties ritmu per minutę“ („Techno“, 78 psl.), komunikavimo kultas - „komandinio žaidimo fanatikas paslaugus šiuolaikiškas visur visaip viskam visas su viskuo“ („tiesiog – nebuvo...“, 94 psl.), valstybės kultas („Tautinės spalvos arba nacionalinis koloritas“, 68 psl.), kelionių kultas („Keliaujančiųjų“, 26 psl.), gyvenimo tempo kultas („Lenktynių pabaiga“, 20 psl.). Kultas, kultas, kultas...
       Tai štai kiek tų kultų! Net pavargau juos skaičiuodamas... Mane, aišku, žiauriai užknisa, kad A.Sprauniaus knygelė išėjo tokia „sociali“. Bet turbūt toks jau tas šiuolaikinis žmogus. Asmenybė! Savitas individas, kalbantis laikraščių antraštėmis, reklaminių šūkių nuotrupomis, televizijos žvaigždžių posakiais... Chi-chi-chi! Jis gal jau laimingas (jau išgirdo šį faktą per radiją...), gal išskėstomis rankomis jos dar laukia, nes laimė – „naujas projektas, dauginamas iš rūmų į rūmus“ („Dar žavi“, 110 psl.).
       Pabaigai – ateities (gal dabarties?) vaizdelis iš eilėraščio „Sesuo metonimija“ (124 psl.):
                                    aplinkui – kiek akys užmatė -
                                    plytėjo švarus, kultūringas
                                    landšaftas. – kaip toli
                                    nukeliavome... – nustebusi
                                    apsidairė. – o dabar
                                    ryšys ar įmanomas? – staiga
                                    pakeitė kalbą, žvelgė tiesiai,
                                    šypsodama į mane. – vargu... -
       (Beje, tas mano „chi-chi-chi“ – tai apsauginė reakcija į mane apėmusį siaubą, kai pirmąkart išvydau nuogą karalių ir pliką jo pimpaliuką...)
 

       Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt