“nenuoširdžiai Jūsų – Grajauskas“

       Gintaras Grajauskas. Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems.
       Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. 123 p.

       Pagaliau Gintaras Grajauskas plačiajai Lietuvos visuomenei parašė vadovėlį. Tačiau jo nelydi jokių institucijų (Švietimo ir mokslo ar Kultūros ministerijos) tvirtinimai bei rekomendacijos skaitytojams. Vadovėlio palaiminimu galima laikyti nebent tai, jog jį padėjo išleisti Kultūros ministerija. Tačiau kokiai žmonių ar individų kategorijai skirtas šis vadovėlis? Į tai autorius atsako gana abstrakčiai: pradedantiesiems. Kokiems pradedantiesiems? Pradedantiesiems lankyti mokyklą, rašyti, mokytis vairuoti, važiuoti dviračiu, skaityti, apdirbti metalą ar medį? Aiškiau pasidaro perskaičius pilną knygos pavadinimą: Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems. Tuomet pasidaro aišku, jog vadovėlis skirtas pradedantiesiems istorikams, tiems, kurie pradeda studijuoti istoriją, o ne aukštąją matematiką ar literatūrą. Tačiau stebina vienas dalykas: istorijos vadovėlis parašytas poezijos žanre. Istorijos ir poezijos sintezė. Ne poezijos ir istorijos.
       Apie ką gi šitas vadovėlis? Į tai G. Grajauskas atsako pirmajame eilėraštyje:

       apie ką visa tai? apie vikrųjį driežą,
       nuvilnijusį rankų gyvaplaukiais
       apie du gurkšnius šiltos degtinės
       ant įkaitusių akmenų

       <...>
       apie sklidinus moterų indus, žemdirbystę
       ir vyriškus įnagius

       <...>

       ir, žinoma, kaip visada: tūkstantį,
       tūkstantįkart apie nieką. (p. 7)

       Jau pirmajame eilėraštyje prasimuša klasikinė erotika: „apie sklidinus moterų indus, žemdirbystę / ir vyriškus įnagius“. Ir tai ne vienintelė vieta vadovėlyje, kurioje kalbama apie seksą. Gana grubiai išsireiškiama eilėraštyje „Mylimės užsimerkę“: „staiga pamatau: tamsoj / barškinas du skeletai“ (p. 85). Tačiau jau kitame eilėraštyje išsiveržia tradicinė erotika: „<...> aš ir jauna indė, / susigūžusi ties metro žiotimis <...> droviai / perbraukia lūpas – ir nebeištveria, / puola į glėbį savo indui // (ir aš vos išlaikau pusiausvyrą)“ (p. 90). Indas simbolizuoja falą. Indė gali būti ne tik indė, bet švedė, rusė, šveicarė ar lietuvė. Visoms joms reikalingas indas. Didaktiniame eilėraštyje atskleidžiama visa seksologijos esmė: „<...> nes jeigu inkši negavęs, ar manai, / kad už inkštimą kas duoda, <...> jei labai prašydinsies, vėlgi / negerai: nusibos ir nueis, <...> gavai bučkį į skruostą / ir nenorėk daugiau // nespausk, nes supyks ir / neduos suvisam.“ (p. 52). Nuo penktosios knygos G. Grajausko poezija darosi erotikuota.
       G. Grajauskas yra didaktikas ne tik rašydamas apie seksą: davimą – nedavimą, bet ir apie kitus dalykus. Pvz.: „Nesisupk ant kėdės, / verčiau pasiklausyk apie kiklopą“ (p. 37); „matai mes neturim karaliaus / mes renkame parlamentą / kišame tokias korteles į tokį plyšį / taip, ir tu galėsi, kai užaugsi“ (p. 61); „bet aš nesakau, kad nieko nėra / (kaip kad sako tamsybininkai) // yra begalinė daugybė // taškelių“ (p. 63); „įdėmiai klausykitės: jei norite / būti laimingi, šypsokitės“ (p. 73).
       Ši G. Grajausko eilėraščių knyga yra apie viską „ir, žinoma, kaip visada: tūkstantį, / tūkstantįkart apie nieką“ (p. 7). Šiame pasakyme prasimuša dvelksmas iš Rytų: knygą galima palyginti su daosizmo esme. Dao yra visur, bet tuo pačiu ir niekur; Dao yra viskas, bet ir niekas; Dao yra ir jo nėra. Taip ir su G. Grajausko knyga, kuri yra apie viską, bet tuo pat metu ir apie nieką.
       Penktoji G. Grajausko knyga, jį padaro kultine Lietuvos literatūros asmenybe. Kodėl kultine? Nejaugi atsirado kokia nors Grajaus sekta, kurios pasekėjai išsijuosę garbina šį poetą? Gal ir atsirado, o gal ir ne. Jei atsirado, tai veikia kokiame tamsiame pogrindyje šalia žvakių šviesos ir bulvių maišo. Tačiau G. Grajausko kultinės asmenybės esmė atsiskleidžia jo paties tekstuose: „o jau man tai visų geriausia, nes aš ir esu / visų geriausias, negi ne, ne kitaip“ (p. 16); „o ką aš daugiau galiu, aš, / 66-ųjų metų laidos portatyvinis / radijo imtuvėlis“ (p. 17); „...esu daug vertesnis už jį, / iš kito, iš gerojo molio“ (p. 19); „nenuoširdžiai Jūsų – Grajauskas“ (p. 21); „ir pasakė man / trys karaliai: / tu būsi kūdikėlis“ (p. 31).
       Autorius turi vienuolika išskirtinių skaitytojų, kuriems dedikuojamas vienas eilėraštis: jis skirtas jiems ir apie juos (p. 50). Kas tie išskirtiniai skaitytojai? Laurynas, Arūnas, Marijus, Valiucha, Kmituolis, Sigitas, Antanas, Ričardas, Donaldas, Fedia ir Kieša.
       Eilėraštyje „Poezijos skaitymai“ pašiepiami poetai, kurie sugeba gerai intonaciškai perskaityti savo kūrinius: „išraiškingu balsu, intonaciškai teisingai, / iš anksto pasižymėjęs raudonu pieštuku / loginius kirčius: gabus, bjaurybė...“ (p. 22). Ir tai dar ne pabaiga: „bet tu tik paklausyk jo: rodos, ir pats / tuoj pravirks nuo gražumo // pats sau ir varpas, ir kunigas, / ir visa bažnyčia // o pačiame kampelyje / tyli bažnyčios pelė: / eilėraštis“ (p. 22).
       Kaip pataria G. Grajauskas esant situacijai, kai meilužė apsimeta tavęs nepastebinti ar nepažįstanti: „griebk jai už subinės: / bent pasilinksminsi“ (p. 38). Tai jaunystė – kvailystė, branda – patvirkimas. Tačiau kas belieka senstant? Apie tai atsakymo sulaukiame jau sekančiame eilėraštyje: „sendamas / vis labiau ir labiau / vertino / dvasinį grožį“ (p. 39).
       Šiais laikais ir poezijos knyga nebeapsieina be užuominų apie internetą, tačiau „įdomiausia jog internetas / yra Niekur // mes ten turime / savo adresus“ (p. 67).
       Eilėraštis „Mikrobangos“ labai siejasi su eilėraščiu „iešpats dievas“. Mikrobangos lyginamos su bezdalais ir pasiūloma įsivaizduoti „kaip pasklinda tos bangos // kaip smelkiasi per viską kiaurai / ir iškepa tau kiaušinienę“ (p. 57). Eilėraštyje „iešpats dievas“ prieinama sofistinės išvados: „...visai galimas daiktas / jog iešpats dievas yra / mikrobangos // ir kepa mums kiaušinienę“ (p. 69).
       Dar du eilėraščiai turi tiesioginių sąsajų su trečiosios dalies paskutiniuoju eilėraščiu. Eilėraštyje „Kineskopas“ konstatuojamas faktas apie televizorių: „tas daiktas į kurį žiūrime / vadinasi kineskopas“ (p. 63). Eilėraštyje „SAT 1“ kosminiai palydovai palyginami su Eifelio bokštu: „(tai tarsi tokie skraidantys / eifelio bokštai)“ (p. 59). Visa tai sujungiama į kitą eilėraštį: „kaipgi didingas yra tavo kineskopas... / ...kaipgi didingi yra skraidantys eifelio bokštai...“ (p. 74).
       G. Grajauskas ignoruoja biblinę patirtį – Ekleziasto išmintį: „taip tik atrodo, kad aplinkui / nieko nėra, vien tuštybių tuštybė // („tuštybių tuštybė“ arba / „viskas yra dūmai“ sako / tiktai tamsybininkai)“ (p. 57). Ekleziastas prilyginamas tamsybininkui. Tačiau sąsajos su tamsybininkais čia nesibaigia. Jie išlenda ir kitur, kalbant apie kineskopą, bei jo suteikiamus malonumus ir siaubus: „nėra ten nei džiunglių, nei potvynių / anei zombių su zeimeriais // bet aš nesakau, kad nieko nėra / (kaip kad sako tamsybininkai) // yra begalinė daugybė // taškelių“ (p. 63). Dūmai nėra niekas, jie taip pat susideda iš daugybės taškelių – atomų.
       Savo penktąja knyga G. Grajauskas įrodo, jeigu turi tokį tikslą, jog yra nuoširdus. Pirmasis nuoširdumo požymis jau matosi knygos viršelyje, kuriame panaudotas Arūno Mėčiaus piešinys „Mūsų laikų herojai“. Jis labai gerai atitinka paties autoriaus knygos koncepciją. Piešinyje parodyti barbarai (vyras ir moteris) – reikia suprasti jog seksas Niekur nedingo – su šiuolaikiniais technikos pasiekimais: satelitine antena, kuriai signalus siunčia „skraidantys eifelio bokštai“, kompiuteriu (loptopu), kuriuo galime pasiekti internetą, kuris „yra Niekur“, siurbliu, mobiliuoju telefonu, sadomazochistiniais seksualinių žaidimų įnagiais bei kitais technikos rakandais.
       Antrasis nuoširdumo požymis randamas geriausiame autoriaus eilėraštyje „Nuoširdumas“. Tai, mano manymu, pats geriausias eilėraštis jo kūryboje, kurį noriu pacituoti visą:

       jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs,
       tiek daug nekalbėtumėm apie nuoširdumą

       apskritai kalbėtumėm mažiau
       ar visai tylėtume

       jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs,
       sakytumėm „nenuoširdžiai užjaučiu“

       arba „nenuoširdžiausiai linkėjimai“.
       „nenuoširdžiai Jūsų –
                                      Grajauskas“

       apskritai kalbėtume daug mažiau

       lakoniškai

       neklausinėtumėm: kaip gyveni, kaip sekasi
       klaustumėm tiesiai, kaip sekasi mirti?

       Ir nuoširdžiai atsakytumėm: ačiū, gerai. (p. 21)

       Šiame eilėraštyje G. Grajauskas – nuoširdus iki kaulų smegenų, širdies gelmių. Kodėl gi jis toks? Ar dėl širdgėlos „o ko manęs niekas nemyli!“ (p. 81)? Galbūt, bet ne tik dėl to. Tai kas dar? Tiesiog autorius yra pilnas gyvenimiškos patirties, kuri atsiskleidžia jo knygoje, ir kulminaciją pasiekia eilėraštyje „Nuoširdumas“. Juk jeigu autorius kada nors nebūtų buvęs nenuoširdus, nebūtų supratęs kas yra nuoširdumas, ir eilėraštis apie nuoširdumą nebūtų išvydęs spaustuvės dažų.
       Todėl G. Grajauskas būdamas iki galo nuoširdus su savo skaitytoju ir tėškia jam tiesiai į akis: „nenuoširdžiai Jūsų – Grajauskas“ (p. 21).

       DAINIUS SOBECKIS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt