Kalbos ir pasaulio griuvėsiai

       Samuel Beckett. Molojus. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos l-kla, 2004.

       Kritikai Samuelio Becketto romaną „Molojus“ (tai pirmoji trilogijos knyga) vadina parodija, farsu, ir parodijuojamas šiuo atveju yra vadinamasis kelio romanas. Herojus, tiksliau, antiherojus (beje, ir pats romanas vadinamas antiromanu) Molojus sėdi savo motinos kambaryje ir rašo ataskaitą apie savo kelionę pas motiną, o kažkas vis ateina ir paima prirašytus lapus. Galima nesunkiai nuspėti, kad tai dar ir romanas apie patį rašymą arba, kaip vėliau paaiškėja, apie antipasakojimą.
       Taigi Molojus, visiškai senas, sukriošęs žmogus, pasakoja, kaip jis dviračiu keliavo pas motiną. „Važiavo dviračiu“ būtų netikslu sakyti, nes tas dviratis be grandinės, keliautojo viena koja apskritai nesilanksto, o kita koja irgi ne kažin kokios būklės, ir dar prie dviračio pririšti ramentai, be kurių Molojus negali pajudėti iš vietos. Vaizdas ne iš maloniųjų. Molojus ne tik antiherojus, jis – superantiherojus, nes yra ir apgailėtinas, ir juokingas, ir dar, nors kartais ganėtinai išmintingas, jo samprotavimai dažniau primena bepročio vapėjimą.
       Taip keliaudamas jis patenka į policiją, vėliau partrenkia moters šunį, kurį ji vedė pas veterinarą, kad šis jį pribaigtų, ta proga Molojus šiek tiek laiko pagyvena pas tą moterį, paskui – lygiai taip pat, nežinia kiek laiko praėjus – vėl leidžiasi kelionėn, nuolatos nuklysdamas į prisiminimus, kurie ir reiškia jo praėjusį gyvenimą: „Būtent ramiai sau pūdamas aš ir prisimenu tą ilgai trukusį neaiškų jausmą, kuris ir buvo mano gyvenimas, ir jį teisiu, kaip yra pasakyta, kad Dievas mus nuteis, ir aš darau tai nemažiau įžūliai“.
       Įžūlumo Molojui netrūksta: pavyzdžiui, matematiką, kuria gėrisi kaip būdu pažinti save, jis naudoja skaičiuodamas savo pirstelėjimus arba leidžiasi į painius ir ilgus skaičiavimus, galvodamas apie jūros akmenukų išdėstymą savo keturiose kišenėse, kad galėtų juos čiulpti paeiliui, nesusipainiodamas ir neįsidėdamas to paties akmenuko antrą sykį, kol jam dar nebus atėjęs laikas. Nors visas šis samprotavimas apie akmenukus baigiasi sprendimu išmesti juos visus. Dar įžūlesni Molojaus pasakojimai, susiję su seksu: kaip ir dera antiherojui, jo intymus gyvenimas taip pat yra antipatiškas ir, švelniai tariant, pasibjaurėtinas, nes vienintelė jo meilė buvo reumato susukta senė. „Dėl savo reumatizmo ji persilenkdavo per kampinę sofą, ir aš įsmigdavau į ją iš užpakalio. Tai buvo vienintelė padėtis, kurią ji galėjo ištverti dėl savo reumato. Man tai atrodė natūralu, nes mačiau, kaip šitai daro šunys, ir nustebau, kai ji man paslapčiom pasakė, kad galima tai padaryti ir kitaip. Kažin ką būtent ji tuo norėjo pasakyti. Gal šiaip ar taip ji įkišdavo mane į savo užpakalinę angą. Man šitaip buvo absoliučiai vis vien, nors jūs tuo abejojate. Bet argi tai tikroji meilė, užpakalinėje angoje? Štai kas man kelia nerimą. Negi aš niekad taip ir nesu patyręs meilės?“ Galiausiai Molojus ima spėlioti, kad ši plokščia moteriškė galėjusi būti netgi vyras ir savo apmąstymus apie meilę baigia daugeliui vyrų aktualia išvada: „Tarpas tarp nykščio ir smiliaus teikia nepalyginamai daugiau malonumo“.
       Ir jau visas padorumo ribas Molojus peržengia retkarčiais užsimindamas apie savo motiną, „apie tą, kuri išleido mane į pasaulį pro savo šiknos skylę, jeigu gerai prisimenu. Pirmasis sušiktumo pojūtis“. Motina, beje, jam niekuo nesiskiria nuo tos pačios reumato kankinamos senės (ir kitų senų sudžiūvusių našlių), ir čia, matyt, rastų sau medžiagos froidizmo mėgėjai. Kad ir kaip būtų, Molojaus pasaulis absoliučiai dehumanizuotas, verksmas ir juokas, tai yra bet kokia jausmų išraiškos forma jam panaši į kinų raštą, meilė, artimumas, užuojauta, intymumas, viskas, kas būdinga žmogui, jam visiškai svetima arba nesuprantama.
       Antroji romano dalis atrodytų tam tikra prasme priešingybė pirmajai, nors jos pasakotojas, agentas Žakas Moranas, taip pat pačioje pradžioje prabyla apie ataskaitą, kuri, kaip vėliau sužinosime, bus apie to paties „pabaisos“ Molojaus paieškas ir drauge taip pat apie kelionę. Kelio tema išlieka, pasakotojo gyvenimo prisiminimų diskursas taip pat. Moranas, iš pradžių atrodęs ganėtinai padorus pilietis, lankantis bažnyčią, turintis tarnaitę, sūnų, vištų ir net bičių, knygos pabaigoje veik nebeatpažįstamas: keliaudamas jis patiria tokią transformaciją, kad galiausiai jau galime spėlioti, ar tik prieš mūsų akis ne tas pats pirmosios dalies antiherojus Molojus (kuris, beje, irgi užsimena turėjęs sūnų, užsimena ir apie tarnaitę, abiejose dalyse minimi ir dviratis, ir kojų luošumas). Ar tokiu būdu rašytojas siūlo interpretacijos variantą, kad persekiotojas ir jo auka iš esmės niekuo nesiskiria, ar vis dėlto tai tas pats personažas, galbūt ne taip ir svarbu, bet kompozicijos žiedas užsidaro, ir vėl knygą galima skaityti iš naujo.
       Romaną skaityti sunku, ir ne dėl to, kad jame būtų nesaikingai eksploatuojami bjaurieji žmogaus prigimties aspektai – vadinamasis naratyvas, sklandus ir logiškas pasakojimas čia visiškai ir, be abejo, sąmoningai sugriautas. Ir jeigu S. Beckettas apsiribotų vien farso, parodijos žanro galimybėmis, knyga būtų visiškai nepakenčiama, kratinys, ir tiek.
       Dabar, po romano pasirodymo praėjus daugiau nei pusšimčiui metų, gal jau nederėtų S. Becketto formos naujovių vadinti revoliucingomis, tačiau čia jau mūsų vėluojančios literatūros, kultūros ir gal net sąmonės problema. Pirmiausia – įspūdingas erdvės ir laiko atsisakymas: čia nerasime peizažų, gatvių, miestų aprašymo, čia, kaip ir garsiausioje pjesėje „Belaukiant Godo“, pagrindinė dekoracija – kelias, kurį supa kažkokios dykros, krūmai ar griuvėsiai, o laikas – nenumaldomas, neatšaukiamas žmogaus sruvimas mirties link. Kad ir kur keliautų žmogus, vienintelis kelionės tikslas – mirtis. Šią nuvalkiotą, banalią mintį S. Beckettas plėtoja per visą romaną ir padidina ją iki metafizinio spengesio. Nesinorėtų šių kategorijų S. Becketto kūryboje aiškinti vien socialiniu aspektu, bet jam, dalyvavusiam Prancūzijos pasipriešinimo judėjime, patyrusiam persekiojimo, nesaugumo, nevilties išgyvenimų, karas akivaizdžiai padarė stiprų įspūdį, ir ta slogi, bet kokius kontūrus ir žmogiškumą praradusi jo kūrybos erdvė paveldėta, ko gero, ir iš ten.
       Beje, rašytojui pavyko sukurti ir ilgiausiai trunkantį (iš esmės – per visą romaną) oksimoroną, turiu galvoje absurdo išmintį. Būtų galima prirankioti daug ir labai taikliai žmogaus psichologiją, jo sutrikimą, jo nesugebėjimą vykusiai prisitaikyti šiame pasaulyje apibūdinančių Molojaus samprotavimų, pavyzdžiui, toks, kuris labiausiai susijęs su kelio tema: „Manyje visada buvo du pajacai, tarp kitų, tasai, kuris nenori nieko kito, tik pasilikti ten, kur yra, ir tas, kuris įsivaizduoja, kad tolėliau bus truputį geriau“; humoro krislų – „mano kojos nelanksčios kaip teisingumas“ arba ir vadinamųjų būtiškųjų klausimų, pavyzdžiui, mirties tema: „Neatmečiau galimybės, kad kaip būsena ji galėtų būti dar baisesnė už gyvenimą“, ir t. t.
       Užsiminiau, kad tai romanas ir apie rašymą – veikėjų klaidžiojimą neapibrėžtoje erdvėje ir visiškai išskydusiame laike lygia dalimi atspindi ir pasakojimo maniera (čia S. Beckettas pasistūmėjo gerokai toliau nei A. Camus), mintys nuolat trūkinėja, šokinėja nuo vienų objektų, jeigu juos taip galima pavadinti, prie kitų, pasakotojas nuolat prieštarauja sau ir, vos pradėjęs rišlesnį pasakojimą, čia pat jį griauna, antraeiliai personažai atsiranda nežinia iš kur, lygiai taip pat nežinia kur ir pranyksta, o rezultatas visą laiką tas pats – visiškas suirimas, nykuma, absurdas. Rašytojas, – ir tai tikrai nėra taip paprasta, – nuolat griaudamas pasakojimą, vis dėlto sukuria jį, jis nepasakoja apie absurdą, jis pačią kalbą, kaip pagrindinę žmonių tarpusavio komunikacijos priemonę, paverčia absurdu. Jeigu griaunami gyvenimo, pasaulio egzistavimo dėsniai, tai griaunami ir pasakojimo apie tai dėsniai, kalbos, romano dėsniai. Tiesa, kartais toks blaškymasis užknisa, bet visuma vis dėlto įspūdinga. Iš viso šio, atrodytų, itin fragmentiško koliažo galima susidaryti labai aiškų, nors ir nemalonų įspūdį – žmogaus kelias, dvasinė ir juslinė patirtis, gyvenimo kelionė su visais jos nuotykiais, svarbiais įvykiais, mintimis, jausmais tėra apgailėtinas kratinys, neturintis nei prasmės, nei tikslo. Tai matyti ir pačioje romano teksto struktūroje: atskiri, mažyčiai segmentai yra ir logiški, ir informatyvūs, tačiau su kitais segmentais jie neturi ryšio, ryšiai sąmoningai nutraukti, ir tokios kalbos akivaizdoje darosi kiek nejauku, kaip galėtų būti nejauku žmogui pasaulyje, kuriame nebėra jokių aiškesnių ryšių tarp žmonių, kur visiškai nebepasitikima nei Dievu, nei įstatymais, galiausiai nei savo klausa, nei rega, nei kitomis juslėmis. „Keista, aš nemėgstu žmonių ir nemėgstu gyvūnų. O Dievas jau pradeda man kelti pasibjaurėjimą“. Tokia nuostata artima prancūzų egzistencialistų deklaracijoms apie žmogaus vienišą, bet vis dėlto orią laikyseną būties absurdiškumo akivaizdoje, tačiau S. Becketto veikėjai nebepasikliauja net ir orumu, o jų laikysena - šliaužiojantis, chameleoniškas, suskretęs, sukriošęs, žmogaus vardo nebevertas subjektas.
       Dylanas Thomas, rašydamas apie vieną S. Becketto romano herojų, sakė, kad jis „strutis-individas masinės gamybos dykumoje“. Šis apibūdinimas tiktų ir pačiam S. Beckettui, o jo sukurta literatūra tikrai negali būti masinė, nes ji itin nemaloni, didaktinė plačiąja prasme, kelianti siaubą, primenanti elementarią, bet labai norimą kuo giliau ir kuo toliau nustumti tiesą – nieko bjauresnio pasaulyje už žmogų nėra. Ne, vis dėlto yra – tik jis pats gali tai suvokti ir apie tai pasakyti.

       Sigitas Parulskis

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt