|
<< Atgal
POETINIO VIEŠNAMIO GALAS
Žiemos poezija. Vilniaus mokytojų namų leidinys: sudarė Benediktas
Januševičius ir Juozas Žitkauskas. 2001. 187 psl.
Jeigu šalta, susikišk į šikną kaltą - taip mes rimuodavom vaikystės
žiemomis ir nežinojom, kad būsime poetais, tik tada dar nesupratom, jog
gyvenime nekinta tik metų laikai. Žiema praeina, žiema neužtruko, bet
kuo ji man kitokia, kad rašau apie ją? Normaliems, skubantiems kiekvieną
dieną į darbą žmonėms - niekuo. Poetams? Poetams jų sielų L'inverno
sugulė į apšerkšnijusį, naują, dar niekad neregėtą almanachą
pavadinimu "Žiemos poezija". Kas tai per sušalusių smegenų
konservantas, paklausite jūs? Neee - tai ne konservantas, atsakau jums, tai
nuostabios senio besmegenio kančios pavogus nosį - taip, manyčiau, reikėjo
pavadinti šią knygą, gal ir skaitytojų daugiau atsirastų. Ir nereikia
šniurkščioti, mykti apie tai , kad mūsų niekas nepastebi, kaip vaitoja
kultūriniai žliumbikai. Pasakysiu tvirtai, kad nėr ką pastebėt. Blogiau
nebūna. Paskubomis atrinkta antrarūšė publika ir abėcėlės tvarka suštampuota
į amžinos grafomanijos ledą. Žinoma, kartais išdygsta ir čia
originalus daigelis, bet jis ko gero (ko blogo) nenustelbia bendro labai žemo
lygio pašalo. "Žiema" manau ir etimologiškai, ir istoriškai
geriausiai atspindi mūsų poezijos krizę. Manyčiau, tai galėtų būti
unikalus dokumentas, liudijantis posovietinį mūsiškės poezijos sąstingį.
Sudarytojai net nesuvokė, kad sulesiojo nepaneigiamus įkalčius lietuviškojo
Perception of Poetry bankroto bylai. Reikia pripažinti, kad kituose
almanachuose ("Poetinio Druskininkų Rudens", "Poezijos
Pavasario") mus gelbsti aibė svetimšalių autorių, kurie pagyvina
bendrą kontekstą. Šičia gi vien tik sava literatūrinė mafija, tiksliau
išsireiškus - žemiausi jos sluoksniai: visokie lyrikos killeriai, žagintojai,
duobkasiai, karstadirbiai, balzamuotojai ir nekrofilai. Todėl skaitydamas
šią knygą tikrai lieki ant ledo sušalusių gruzinų išraiška veide:
negi mes taip blogai rašom? Įžymesni poetai nelabai drįso veltis į šią
aferą. Ir tikrai, almanache nėra nei vieno nors šiek tiek didingesnio rašytojo.
Ei, editoriai,o kur Bložė, Kajokas, Patackas, Venclova,
Grajauskas?
Netgi Geda , kuris taip mėgsta kišti savo nosį ir ten, kur
reikia, ir ten, kur nereikia, nepasirašė duoti šiam leidiniui savo eilėraščių.
Turbūt nenorėjo gulėti vienam grabe su visais tais pamėlynavusiais
literatūriniais lavonais.
Net Parulskio nėra, nors jį mačiau šios knygos pristatymo renginiuose,
vykusiuose Mokytojų namuose.Ko jis ten atėjo? Gal labai sušalo, o gal
vienatvė užspaudė, pasiilgo vyrukas dėmesio ir meilės - nežinau, tačiau
tai visiškai nesvarbu, nes ne apie jį noriu pakalbėti. Aš manau,
dabartinį mūsų poezijos žanro dekadansą lemia ne prasti kūriniai, bet
daug svarbesnės priežastys, būtent, kad parašyti juos darosi vis
sunkiau, o įžymūs senieji klasikiniai kūriniai nebeatrodo tokie geri
kaipo anksčiau. Nedaugelis jų ištvėrė skaitytojo patiriamo nuobodulio
katastrofą. Laikai taip staigiai pasikeitė, atsivėrė naujos ,
atsklidusios iš laisvo pasaulio erdvės, ir mes pasimetėme, įpratę
medituoti savo kompaktiškoje melancholinėje Litchuienijoje. Laikas
mus aplenkė ir apgavo. Kultūroje visada kitaip nei ekonomikoje. Visi tikėjosi,
kad greitai gyvensime geriau, o iš tikrųjų laisve iš pradžių
patogiausia ir greičiausia pasinaudoti menininkams. Ar mes tai supratom -
žinoma, kad ne
Laukiam, kol bus geriau, o tik po to, kai sotūs pilvai
gurgės ir ozonuos orą kilmingo maisto bezdalais, imsime ir pradėsime
gerai rašyti. Vargu bau
Kažkaip peršasi išvada, jog atėjo mūsų
poezijai galas
Lietuvių lyrika pasirenka savižudišką mirties saldumą.
Pagaliau! Visą šimtmetį besitęsianti lietuvių kalba parašytos poezijos
komedija baigėsi. Be reikalo caras atšaukė spaudos draudimą, vis tiek
nieko gero nebuvo parašyta. Pasirodo, ar spaudžia, ar nespaudžia -
smegenys lieka tokie patys - sušalę. Dabar, kai nereikia ezopine šnekta išdūrinėti
glavlito cenzorių, belieka tik mėgautis pasenusio kalbinio viešnamio
malonumais ir pūsti tą pačią atgyvenusią melodiją, o po to girtis:
esam geriausi pasaulyje. Šūdas! Taigi - mūsų poezija mirė. Ji pavargo
nuo jūsų visų,eiliakaliai, ei, prabuskit, seniai besmegeniai, ar girdit,
žudikai, pavargo!? Jai No Moore
Tačiau šis reiškinys yra neišvengiamas
ir neturėtų numušti autoriams ūpo. Mano manymu eilėrasčio žanras dar
galutinai neišsibaigė, tik yra atsidūręs paskutinėje stadijoje - šiandien
jis išgyvena temų ir naujų priemonių trūkumą ir rašytojas šias
problemas gali nugalėti naudodamas tik rinktinės kokybės ingredientus. Ar
taip bus padaryta - parodys laikas
Dabar
apie tekstus. Iš visų sušalusių smegenų eilėraščių išsiskiria tik
vienas, poeto iš Klaipėdos darbas "Sniego
kasimas"( 39 psl.). Tai tiesiog ekshibicionistinio infantilizmo
viršūnė. Minėtas perpūstas jūros vėjo rašeiva, pasirodo,
laisvalaikiu ne tik mėgsta siūti, adyti, teplioti, karpyti, bet dar ir
sniegą kasa. Pagirtina! Šis architektas sukonstravo kryžiažodį, kurį
turbūt išspręstų tik klientūra, gulėjusi Vasaros 5, bet kadangi
dauguma poetų ten "ilsėjosi", tai manyčiau T.S.B pataikė į dešimtuką.
Specialiosios tarnybos specialiai man pranešė, kad jis savo šalčio
pakastais smegenais sumąstė, jog tai geriausias kūrinys per visą lietuvių
lyrikos istoriją. O lalaaa! Bet aš jums gerbiamieji pasakysiu - eiliūraštis
turėtų vadintis ne "Sniego kasimas" , o "By
. tampymas
pagal vieną Sigito Gedos posmelį", štai šitą: Kol anie
masturbavos, mergos nukasė sniegą po langu.
Na matot S.G taip pat rašo apie žiemą ir kaip turbūt nusižvengę
supratote - visai neblogai rašo, tik gaila jo ten nėra. Bet nenusiminkit,
maloningieji skaitytojai, jei rinkinys jus nuvils (o aš visiškai įsitikinęs,
kad taip ir bus) - darykit, vaikai, taip, kaip tėvelis daro. Jei eilėraštis
nepatinka, giliai įtraukęs pūlių iš nosies, spjaunu ant jo ir užverčiu
knygą. Ir taip vis toliau ir toliau. Kadangi žiemą beveik visi serga
sloga - sunkumų piešti savo ląstelėmis neturėtų būti. Žinokit,
atvertus tokiu būdu paskaitytą knygą, atsiranda unikalūs piešinėliai,
tiesiog gyvas abstraktaus poetinio meno performansas: "Uždenk raides,
nes nosis užgulus visai
" Aš nežinau, kaip jūsų knygos,
gerbiamieji, bet mano - visa sulipus. Nei vieno eilėraštuko nepagailėjau,
net verkia iš skausmo širdis. Ką padarysi - toks gyvenimas. Bet kai
atversiu ir imsiu sklaidyti leidinį, ach, kokios obstrukcijos sužaliuos -
štai kur teksto ir tapybos sintezė. Bodyarto klasika. Tikriausi
Postmodernizmo ats - pindesiai lietuvių literatūroje. Valio, valio,
valio ir dar tris kartus valio! Bet kokią gi prasmę turi amžini plepalai
apie pamatų krizę, apie kultūrinių sluoksnių katastrofą, kurią
pakelti mums bus taip neapsakomai sunku, jei neperskaitysite bent vieno eilėraščio?
Paskaitykit. Na, o jei po to vis dėlto nuspręsit atlikti mano
rekomenduojamą nepaklusnumo poezijai aktą ir išeikvosite visus lapus -
nenusiminkit, greitai bus išleistas "Poezijos pavasaris", tuomet
vėl galėsim paeksperimentuoti su kokiais nors skysčiais. Geriausia
pasaulio poezija tikrai verta to. Tad iki kitų performansų.
Literat-urologas MARKAS PIZNARSKIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|