O Jėzau Marija!

       Visi mes, krikščionys ar ne, daugiau ar mažiau prisimename 10 Dievo įsakymų. Esame girdėję apie skaistyklą, dangų ir pragarą, spėliojame, kas mūsų laukia po mirties, jei šių įsakymų laikysimės arba nesilaikysime. Esame skaitę apie inkviziciją, mirtinus prakeikimus, raganų medžiokles bei anatemas, todėl, išvydę sutanotą stovylą, dažnai nevalingai ištraukiame iš kišenių rankas, imame šnekėti tyliau arba visai nutylame, ir, gink Dieve, nesikeikiame ir neburnojame. Visi mes žinome antrąjį Dievo įsakymą: „Netark Dievo vardo be reikalo“.
       Ką reiškia šis įsakymas? Katalikų maldynėlis aiškina: „Nusikalstame, jei lengvabūdiškai, juokais ar iš įpročio nuolat kartojame šventus vardus ir posakius“.¹ Vyskupams antrina ir žinomas lietuvių poetas S.Geda (reikia atvirai prisipažinti, kad būtent jo frazė ir išprovokavo šio straipsnio atsiradimą): „Tie, kurie mėgdžioja šventraščius, imituoja, vagia iš jų, – tie turėtų būti baudžiami“.²
       Lyg ir viskas aišku. Tačiau pažiūrėkime, kokie yra tie „šventieji vardai ir posakiai“, ką reiškia „iš įpročio juos kartoti“, kaip galima „mėgdžioti šventraščius“, „juos imituoti“ ir „iš jų vogti“.

       1. Koks Dievo vardas Senajame Testamente?
       Pirmasis Dievo vardą sužinojo pranašas Mozė. Dievas pats apreiškė savo vardą, pasirodęs jam degančio krūmo liepsnoje. Kai Mozė pasiteiravo jo vardo, šis atsakė: „Tu taip kalbėsi izraeliečiams: „Aš Esu atsiuntė mane pas jus“ (Iš 3,14). „Aš Esu“ – tai visiems gerai žinomas vardas Jahvė, Senajame Testamente minimas daugiau kaip 6800 kartų. Į lietuvių kalbą hebrajiškas žodis Jahveh verčiamas „Jis yra“ arba „Aš esu“ (kai Dievas kalba pats apie save). Biblijoje lietuvių kalba Jahveh keičiamas žodžiu „Viešpats“ ir visada rašomas tik didžiosiomis raidėmis – VIEŠPATS.
       Iš pagarbos šiam Dievo vardui žydai ilgainiui jo net nebetarė, vietoj jo ir šiandien vartojamas žodis Adonai (Pr 15,2). Adonai į lietuvių kalbą verčiamas taip pat, kaip ir Jahveh, – „Viešpats“, tačiau rašomas ne visomis, o tik pirmąja didžiąja raide. Šis Dievo vardas ST minimas daugiau kaip 300 kartų.
       Elohistiniuose Penkiaknygės šaltiniuose Dievas vadinamas El arba Elohim (Pr 46,3). Žodis Elohim semitų kalba reiškia „Galybės“, į lietuvių kalbą jis verčiamas žodžiais „Visagalis Dievas“ arba tiesiog „Dievas“. Biblijoje dažnai sutinkami ir sudurtiniai Dievo vardai, prasidedantys El. Tai El-Eljon (Pr 14,19) - „Dievas Aukščiausiasis“, El-Šaddai (Pr 17,1) – „Dievas Visagalis“, El-Olam (Pr 21,33) – „Dievas Amžinasis“, El-Gibbor (Iz 8,9) – „Galybių Dievas“, El-Roi (Pr 16,13) – „Matymo Dievas“.
       Kadangi Penkiaknygė yra sudėtinis veikalas, kilęs iš keleto šaltinių, tai Dievo vardas kartais rašomas ir keliais žodžiais, pvz., Jahveh Elohim (Pr 2,4) – „VIEŠPATS Dievas“, Adonai Jahveh (Pr 15,2) – „VIEŠPATS Dievas“, El Elohim Jahveh (Joz 22,22) – „Dievų Dievas VIEŠPATS“.
       Kaip matome, Senajame Testamente Dievas vadinamas įvairiais skirtingais vardais, nors dabar įprasta jį vadinti Jahve – TUO, KURIS YRA (VIEŠPAČIU). Beje, nuo 16 a. paplito ir klaidingas, iškraipytas VIEŠPATIES vardas – Jehova.

       2. Kaip Senajame Testamente baudžiama už piktžodžiavimą?
       Senojo Testamento VIEŠPATS – pats paslaptingiausias Dievas. Beveik niekas nėra matęs jo veido, į jį pažvelgęs žmogus iš karto kristų negyvas („Tu mums kalbėk, o mes klausysime, – sakė jie Mozei, – tenekalba mums Dievas, kad nenumirtume!“ (Iš 20, 19). Mozė, kalbėdamas su VIEŠPAČIU, užsidengdavo akis rankomis (Iš 3,6), o VIEŠPATS, paprašytas pasirodyti, parodydavo tik savo nugarą (Iš 33,20-23).
       Ne taip paprasta sužinoti ir jo vardą. Dievo vardo klausė Jokūbas, tačiau atsakymo nesulaukė („Tuomet Jokūbas prašė: „Prašyčiau pasakyti man savo vardą“. Anas atsakė: „Kam gi klausi mano vardo?“ (Pr 32, 30), jo teiravosi ir Manoahas, Samsono tėvas, tačiau Dievas per angelą jam atsakė: „Kam klausi mano vardo? Jis yra nuostabus!“ (Ts 13, 17).
       VIEŠPATS – visagalis ir negailestingas Dievas. Penkiaknygėje (ypač Kunigų knygoje) surašyti šimtai įsakymų, už kurių nesilaikymą laukia žiauri bausmė. Ypač negailestingai baudžiama už piktžodžiavimą: „Kas piktžodžiautų VIEŠPATIES vardui, bus nubaustas mirtimi. Visa bendrija užmuš piktžodžiautoją akmenimis. Ateivis ar krašto gyventojas, piktžodžiaujantis (Dievo) vardui, turi būti užmuštas“ (Kun 24, 16).

       3. Kaip Naujajame Testamente vadinamas Jėzus?
       Tikrasis Jėzaus vardas – Jehošua (arba Ješua, dar kitaip – Hošea). Tai hebrajiškas žodis, reiškiantis: „VIEŠPATS išgano“. Į graikų kalbą vardas Jehošua buvo išverstas kaip Iesus, iš pastarojo ir kilo sulietuvintas vardas Jėzus.
       Kristus – tai ne kitas Jėzaus vardas ar jo pavardė, o titulas. Tai hebrajiško žodžio Mašiah (liet. „Pateptasis“) graikiškas atitikmuo – Christos.
       Įdomus faktas, kad Senajame Testamente (Jozuės knygoje) plačiai aprašyto Mozės įpėdinio Jozuės hebrajiškas vardas irgi toks pats kaip Jėzaus – Jehošua. Skirtingi lietuviški šio vardo vertimai – Jėzus ir Jozuė – atsirado turbūt tik dėl to, kad krikščionių Dievo sūnus labiau skirtųsi nuo žydų tautos karvedžio. Beje, Kristumi (Mesiju) buvo vadinamas ne vien Jėzus. Šis titulas dažnai buvo suteikiamas įvairiems Senojo Testamento pranašams, aukščiausiems žydų kunigams bei pareigūnams, ilgainiui jis tapo karaliaus, kilusio iš Dovydo dinastijos, titulu. Pavyzdžiui, Kristumi Dovydas pavadina Saulių (1 Sam 26, 9).
       Keturiose visuotinai priimtose krikščionių Evangelijose Jėzus be savo vardo bei titulo dar vadinamas Viešpačiu, Dievo sūnumi, Žmogaus sūnumi, Dovydo sūnumi, Aukščiausiojo sūnumi, Mokytoju, Žydų karaliumi. Atrodytų, kad viskas aišku: būtent šių Dievo vardų ir negalima tarti be reikalo – piktžodžiauti. Tačiau ne viskas taip paprasta.

       4. Ką reiškia piktžodžiauti?
       Sumaištį sukelia tai, kad Viešpačiu Naujajame Testamente vadinamas Jėzus Viešpačiu vadina ir savo Dievą Tėvą. Palyginkime:

       Jėzus, būdamas žydas, be abejonės tiki VIEŠPAČIU (pagal NT – Dievu Tėvu), tačiau savo tėvynainiams, teigiantiems: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą – Dievą“ (Jn 8,41), jis atsako:
       „Jūsų tėvas – velnias,
       ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas.
       Jis nuo pat pradžios buvo
       galvažudys
       ir niekuomet nesilaikė tiesos, –
       jame ir nėra buvę tiesos.
       Skleisdamas melą,
       jis kalba, kas jam sava,
       nes jis melagis ir melo tėvas.“ (Jn 8,44)
       Šis prieštaravimas tarp žydų VIEŠPATIES ir Naujojo Testamento Viešpačių – Dievo Sūnaus ir Dievo Tėvo – buvo išspręstas priėmus miglotą krikščionybės dogmą apie Šventąją Trejybę. Tačiau taip ir liko neaišku, kokio vardo negalima tarti be reikalo – Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ar Šventosios Dvasios. Jėzus sako: „Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimąjame gyvenime. (...) Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“ (Mt 12,32-37), tačiau čia pat jis pavadina save Viešpačiu (ir netgi VIEŠPAČIU!).

       5. Ar nepiktžodžiavo pats Jėzus?
       Šiandien, nuo krikščioniškos eros pradžios praėjus daug amžių, žodžių junginys „Viešpats Jėzus Kristus“ mums atrodo įprastas ir savaime suprantamas. Tačiau paties Jėzaus laikais toks posakis visiems žydams (ir ne tik jiems!) be abejonės skambėjo šventvagiškai.
       Taip, Senojo Testamento požiūriu Jėzų galima apkaltinti piktžodžiavimu. Prieš paskutinįjį teismą Jėzus aplinkui jį esantiems žydams meta įžūlų akibrokštą - tiesiai ir šviesiai save pavadina VIEŠPAČIU, tai yra Jahve! Apie save jis sako: „Aš Esu“. Palyginkime senąjį ir Naująjį testamentus.
       Senasis Testamentas:
       „Tai Aš, – aš esu VIEŠPATS,
       be manęs, kito gelbėtojo nėra.
       Aš pats apreiškiau, aš pats gelbėjau,
       aš pats paskelbiau,
       o ne koks svetimas jūsų dievas –
       jūs mano liudytojai.
       Aš esu Dievas,
       amžinai Tas pats!“ (Iz 43,11-13)

       Naujasis Testamentas:
       „Tada žydai jam sakė“ „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“
       Jėzus tarė:
       „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
       pirmiau, negu gimė Abraomas,
       Aš Esu!“ (Jn 8,57-58)
       Arba:
       „Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo sūnus?“ O jis atsakė: „Taip yra, kaip sakote: „Aš Esu!“ (Lk 22,70)
       Taigi, vadovaujantis Senojo Testamento raide, už tokius žodžius Jėzus turėjo būti tuoj pat užmuštas – užmėtytas akmenimis.

       6. Kaip piktžodžiaujame mes?
       Kiekvieną dieną mes girdime ir sakome žodžius, įprastus mūsų ausiai ir lūpoms: „o, žaltys, jis mane apgavo“, „iš tavęs padarė atpirkimo ožį“, „šis sprendimas tikrai saliamoniškas“, „eik tu, judošiau“, „jam jau amen“, „perėjau kryžiaus kelius“, „erode, ką padarei“, „jėzau marija, kas dabar bus“... Tačiau juk šie posakiai šiaip ar taip yra kilę iš Šventojo Rašto. Juos tardami, kaip sakė poetas S.Geda, mes norom nenorom „mėgdžiojame šventraščius, juos imituojame, iš jų vagiame“, todėl „turėtume būti baudžiami“. Ką gi, tokia jau mūsų dalia...
       O kaipgi yra su pačiais poetais – plunksnos meistrais, kurie privalo branginti ir puoselėti žodį daug labiau negu mes, paprasti „šnekantieji“. Pažiūrėkim, kaipgi jie laikosi įsakymo „Netark Dievo vardo be reikalo“, ar nenusikalsta, ar ne per dažnai kartoja šventus vardus ir posakius.
       Turėdamas daug gražaus laisvo laiko ėmiau ir perverčiau visas lietuviškos poezijos knygas, kurios tik pakliuvo po ranka. Ir štai ką suskaičiavau:

       Štai tokie nediduko empirinio tyrimėlio rezultatai...
       Šis tyrimėlis nieku gyvu nepretenduoja į išsamią religinių poezijos provaizdžių studiją, nieku gyvu nenoriu ir teigti, kad visi šie iškilūs lietuvių poetai be reikalo mini Dievo vardą ar piktžodžiauja, kad, pavyzdžiui, S.Geda „vagia iš šventraščių“ dešimt kartų daugiau, negu G.Grajauskas. Gink Dieve... Pats bijodamas būti apkaltintas burnojimu prieš Ką nors, nepateiksiu jokių savo išvadų. Pateiksiu tik dviejų žmonių – rumuno E.Ciorano ir lietuvio A.Škėmos – mintis, kalbančias beveik apie tą patį.
       Emile'is Michelis Cioranas: „Pasiekęs monologo ribą, tolimą vienatvės pakraštį, išrandi – nesant kito pašnekovo – Dievą, aukščiausią dialogo dingstį. Kol jį įvardijate, jūsų pamišimas yra gerai užmaskuotas... ir viskas jums leidžiama. Tikras tikintysis sunkiai atskiriamas nuo kvailio; bet jo beprotybė yra legali, leista; jis baigtų gyvenimą beprotnamyje, jei jo nukrypimai būtų be jokio tikėjimo. Bet Dievas juos uždengia, padaro teisėtais. Užkariautojo išdidumas blanksta šalia į Kūrėją besikreipiančio pamaldžiojo pagyrų. Kaip jis gali tiek išdrįsti? Ir kaip kuklumas gali būti šventyklų dorybė, jei kokia sena iškaršėlė įsivaizduoją Begalybę esant sau prieinamą, o jos malda pakyla iki tokio įžūlumo, į kurį niekad nepretendavo nė vienas tironas?“⁵
       Antanas Škėma: „Pakanka įterpti Dievo, Marijos ar kurio šventojo vardą, pakanka Nemuno arba Šiluvos, kad rašinys sušvytėtų Dievo arba tėvynės meilės prasmingumu, o jo autorius būtų įjungtas į sąjūdžio narius ir taptų pasaulėžiūriniu rašytoju, absoliučios tiesos reiškėju“.⁶

       7. Kaip piktžodžiavau aš pats?
       Šiame tekste 25 kartus citavau Šventąjį Raštą ir 163 kartus paminėjau Dievo vardą. Ir visai be reikalo... Atleiskit man, žmonės.

       ¹ – „Visada su Dievu“, maldynėlis, LTSR Vyskupijų Ordinarų Kolegijos leidinys, Vilnius, Kaunas, 1977. (Atgal >>>)
       ² – Sigitas Geda „Šventraščiai ir poetai“, „Šiaurės Atėnai“, Nr.16 (650), 2003 m. balandžio 26 d. (Atgal >>>)
       ³ – Dievas, Jis, Sutvėrėjas, Tėvas, Aukščiausiasis, Kūrėjas, Visagalis, Esantysis... (Atgal >>>)
       ⁴ – Velykų avinėlis, Prisikėlimas, Betliejus, Erodas, kryžius, Kalėdos... (Atgal >>>)
       ⁵ – Emile'is Michelis Cioranas „Žlugimo mokslas“, 1949 m. (Atgal >>>)
       ⁶ – Antanas Škėma „Mirštąs literatūrinis sąjūdis“, 1955 m. (Atgal >>>)

       Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt