Išrinktieji arba Kodėl nesu išrinktosios kultūros dalis

       Taip. Pagaliau sulaukėme tikrosios kultūros apraiškos. Tos jos apraiškos, kuri galop visiems (tiems, kurie dar tuo abejoja) įrodytų, jog kultūra yra ne kas kita, kaip socialinis produktas. Kad ji – prostitutė, kurią nuolat mergina politikos dėdės. Ji – laisvo elgesio moteris, nuolat vėtoma ir mėtoma, perkama ir parduodama.
       Pagaliau sulaukėme tikrojo (atvirai bei vulgariai reklaminio) bandymo populiarinti šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Mūsų Lietuvos Kultūros ministerijos dukrai – VšĮ „Lietuviškos knygos” – buvo įsakyta bet kokia kaina gerai pasiruošti Baltijos knygų mugei plius tarptautinei Vilniaus knygų mugei. Surengti dar vieną reality show, kurio metu būčiau patenkinta ir aš – žiūrovė, ir jie – renginio organizatoriai (pelno siekėjai).
       Vėl dar kartą turėsiu grūstis pro žmonių minią, ieškodama taip trokštamos knygos, turėsiu stebėti pakampėse išsimėčiusių mūsų rašytojų prisistatymus, skirtus (vėl primenu) ne mums, o kažkokiai tarptautinei rinkai.
       Vėl būsiu statistė, prabalsavusi už vieną ar kitą tautinės kultūros atstovą (-ę). Vėl jausiuosi ne visavertė kultūros pasaulio gyventoja, o niekinga telefono aparato maigytoja, kurios balsas į Dangų (LR Kultūros ministeriją) neina.
       Kadangi savo pagiežos daugiau nebegaliu slėpti, pasakysiu viską, ką galvoju apie tokius konkursus, tokius renginius bei jų dalyvius.

      
       V.Braziūno nuotr.

       Premijos kaip hemorojus – anksčiau ar vėliau visos subinės jas gauna. J.Ivanauskaitės kūryba, betampanti šventu lietuvių literatūros karvės tešmeniu, vos ne nacionaline vertybe, yra realiausia pretendentė. Jos paskutinių metų produktyvumas ir šlovė tiesiog stulbina, tačiau nereikia užmiršti, jog J.Ivanauskaitė niekada nebuvo laikoma rimta rašytoja. Tik šiais metais, kai ji išleido eilėraščių rinkinį – LRS langai džiaugsmingai jai mirktelėjo. Tačiau problemos tos pačios – jos niekur nedingo. Ji taip ir liko bulvarinio popso rašeiva, orientalistinio supermarketo estetikos skleidėja ir viešnamių muzikos dirigentė.
       Bet tai yra tik žodžiai, paviršius, psichologinės nesąmonės. Esmė kitur. Rašymo metu, jei pasakotojas labai stiprus, jis gali užčiuopti gyvenimo tiesą ir užkonservuoti ją lyg džiną butelyje savo kūrinyje. Problema atsiranda, kai siužetas ima gęsti, prarasti energiją, mirti: tada jį silpnas kūrėjas atskiedžia vandeniu, paleidžia, kad lengviau pavirstų skaitalu. Jei autorius prisitaiko ir siužetas miršta, esmė pabėga iš kūrinio ir blogis išsiveržia į laisvę.
       J.Ivanauskaitės romanų lėkštumas ir neišbaigtumas, neurotiški veikėjai visada atstovaudavo tik gyvenimo paviršių. Visas stilius – liguistos depresijos kamuojamos sielos atspindys, kaip ir herojai, skleidžiantys nusivylimą, baimę, netikėjimą, klampinantys egzistenciją į pasyvią monotoniją. Matyt J.Ivanauskaitės viduje glūdintis vyras (nes kiekvienos rašančios moters viduje jis tūno) be galo kamuoja Jurgos sielą. Rekomenduočiau pasikeisti lytį.
       S.Parulskio atsiradimas lietuvių literatūroje panašus į tragikomediją. O tai mane džiugino ir stebino visada, net šiuo metu. Kadangi visi lietuvių poetai buvo, tiesą sakant, pasyvūs, silpni, negražūs, mažaūgiai, visaip kaip (durnyno pagalba ar kitokiomis medicininėmis, net chirurginėmis priemonėmis) išsigelbėję nuo tarnybos tarybinėje armijoje, bet širdyje besijaučiantys nepilnaverčiai, nes esi juk ne vyras, jei netarnavai. O čia lyg griaustinis iš giedro dangaus nukrito tikras vyras! Iš stuomens ir iš liemens. Ir tarnavęs ne kokiam ten stroibate, bet (o Jėzau!) desante. Galintis ne tik apsiginti, bet ir draugą apginti, net moterį! Na ir prasidėjo. Iš pradžių sudrėko visas mūsų filologynas, vos tik Sigitas peržengė jo slenkstį. Laimės kūdikis! Man visada patiko jo drąsūs, novatoriški eilėraščiai, žymiai stipresni ir už autobiografiškai dienoraštinę prozą. Bet atsitiko taip, jog baigęs savo kaip poeto kelią (turbūt aiškiai viską supratęs), S.Parulskis užsidėjo latentinio homoseksualisto kaukę ir ėmė rašyti esė. Ir pataikė į dešimtuką. S.Parulskio personažas, cituojant Valery Solanas, yra vyras, visiškas egocentrikas, užspęstas savyje, nesugebantis empatiškai tapatintis su kitais, mylėti, draugauti, jausti prieraišumą ir švelnumą. Jis yra aklinai izoliuotas vienetas, negalintis su niekuo užmegzti ryšio. Jis reaguoja tik instinktais, ne smegenimis; jo protiniai gebėjimai tėra įrankis, skirtas jo reikmių ir potraukių tenkinimui… Pisdomo peristaltikos iš karto ėmė džiaugsmingai traukuliuoti. Jis tapo savas! Pasipylė premijos, stipendijos, vertimai, šlovė.
       O su šlove Lietuvoje, brangieji, dar didesnis paradoksas, nes neužtenka būti žinomam tik tarp savų – yra dar vartotojiška liaudis. Šlovė dažnai ne visai susijusi su kūryba. Pavyzdžiui, S.Geda išgarsėjo ne dėl savo eilėraščių, bet dėl „Velnio nuotakos” libreto, V.Kernagio „Baltojo nieko” dainelių ir A.Mamontovo dainos apie varnelę. Jis greičiausiai išliks tik dėl šitų infantiliškų tekstų.
       J.Ivanauskaitė išgarsėjo valkataudama po Tibetą, rengdama akcijas už visokį free Tibetą, lyg koks Landsbergis. Vėlesnį pijarą jai sukūrė leidykla „Tyto alba”, gan gudriai sužaidusi tautiniais kompleksais. Kompleksuota lietuvių liaudis (amžinai svajodama perskaityti lietuvišką prozos šedevrą!) po Frankfurto mugės puolė pirkti atseit pasaulinio lygio rašytoją. Deja, neišdegė. Tokių rašančių bobų kaip J.Ivanauskaitė pasaulyje milijonai. O ant filogenetinės nostalgijos toli nuvažiuosi tik Lietuvoje.
       S.Parulskio gi šlovė užaugo teatro užkulisiuose. Kadangi lietuviai yra teatro maniakai, tai S.Parulskio tandemas su O.Koršunovu atnešė daug šlovės, o visą kitą padarė, pasakyčiau, greičiau ne tautiniai, o tam tikros kartos kompleksai. Dabartinių keturiasdešimtmečių kompleksai. Nepilnaverčiai, dažniausiai užaugę nepilnose sovietinėse šeimose, atitrūkę nuo šaknų, patyrę tėvų ir sistemos tironiją, seksualiai nepatenkinti, turintys suicidinių polinkių, nekenčiantys savęs ir viso pasaulio megalomanai. Jiems reikėjo savų stabų, atsvaros taško, kad nesijaustų it musės prieš žiemą – jaunystė jau baigėsi, artėja klimaksas, o nėra į ką atsiremti. Be to, jie po truputį pradėjo imti valdžią ministerijose, redakcijose, televizijose, radijose ir versluose. Ir štai S.Parulskis jau didis prozininkas, ir J.Ivanauskaitė geniali rašytoja, ir H.Kunčius romanistas-postmodernistas, ir jau galima lyg ant trijų banginių laikyti savo išplerusią ištižėlių kartą. Konkuruoti su seniais. Kokia laimė!
       Dar iš tų pačių – Gintaras Beresnevičius. Jis ir atrodo, ir rašo kaip zombis. Tiesiog rašanti somnombuliška ranka, ir viskas.
       Kitas jo gyvenimo bei kūrybos bruožas yra šarlatanizmas. Lietuvoje trūksta universalių talentų. Dažniausiai viską nulemia specializacija. G.Beresnevičius pabandė būti viskuo (mokslininku, menininku) ir tapo niekuo. Nei geras mitologas, nei geras rašytojas. Jaučiasi, jog tos abi sielos pusės labai trukdo viena kitai dirbti. Jei tai mokslinis kūrinys, tai jame prikišta meninės kūrybos bruožų, jei grožinės literatūros – pseudomokslinės informacijos. Kad sėkmingai jungtum mokslą su menu, reikia turėti bent jau Leonardo da Vincio smegenis. Turint tik sukirmijusius pusrutulius ir sąmonę, užgožtą pasąmonės, išeina briedosnevičius. Tačiau G. Beresnevičius nėra libidinis iškrypėlis, kaip visi kiti čia aprašinėjami, jis – mentalinis ligonis. Universalus karys. Zombis. Ir šitą savybę, manyčiau, galėtų gan sėkmingai išnaudoti rašydamas poeziją.
       Kitas iš tų pačių keturiasdešimtmečių Kęstutis Navakas – tikras Kaunietis, ten ir gyvena. Beje, iš penkių pretendentų – trys kauniečiai, vienas mužikas ir viena vilnietė. Tačiau kaunietis pats savaime nėra blogis. Laiku susipratęs kaunietis ir pabėgęs į Vilnių yra gėris. Blogis – tai pasilikęs Kaune ir taip sužlugdęs savo talentą kaunietis. Kęstutis Navakas apskritai yra poetinio įvaizdžio kopija. Simuliakras. Jis Vilniuje taip ir vadinamas – Kauno Marčėnu. Įgudęs salonų liūtas, išlepintas, visada būnantis dėmesio centre, jis balansuoja ant stilingo kičo ašmenų ir dažniausiai tinka tik estradinių balių vedimui. Bet parapijinės kultūros miestui, kur gyvenama praeities ekskrementų ieškojimu, to užtenka. Todėl ir dvokia. Su savo stilizuotais dienoraščiais „Gero gyvenimo kronikomis” toli nenukeliausi, nes kam įdomu tai, kas vyko Kaune. Kam? Dienoraštis – grafomanijos atmaina. Juos rašo neturintys gabumų prozai. Kita vertus, lindimas į užpakalį Vilniaus esteblišmentui gali ir padėti, nes kuo giliau strutis kiša galvą į smėlį, tuo aukščiau iškyla užpakalis. Sėkmės, Kęstuti.
       Dar viena buvusi kaunietė Laura Sintija Černiauskaitė – kažkoks nesusipratimas šiame penketuke. Ji per jauna, dar neturinti nei trisdešimties, dar nieko ypatingo neparašiusi, ji visiškai niekam nežinoma, niekuo negarsi, gal tik tuo, jog rusai Maskvoje pastatė jos pjesę. Na ir kas? Ką tai keičia? Proza gan iškrypėliška, nuobodi. Jau dabar aišku, kad niekada nebus populiari tarp paprastos liaudies, o ir tarp tų pačių rašytojų. Mergina turbūt labai trokšta šiltų jausmų, kad kompensuotų savo nykų ir skurdų gyvenimą, bet negauna jų ir todėl rašo. Todėl ir personažai panašūs išeina. Gal ir galima būtų ją pamilti, bet vėlgi tas jos protas ir talentas stabdo.
       Sakau – vyrui mylėti protingą moterį (kaip pasakė Ch.Baudelaire) yra homoseksualisto malonumas. Nes miegi su protu, t.y vyru. Iš esmės lietuviška literatūrinė aplinka yra košmariška dėl animos ir animus vaidmenų pasikeitimo. Vyrai dažniausiai yra moteriški, moterys – vyriškos. Todėl nėra nei gražių moterų, nei protingų vyrų. Dažniausiai moterų gerbėjos yra moterys, o vyrų – vyrai. Dar negirdėjau, kad kūrėjui vyrui patiktų kūrėja moteris. Su moterimis yra šiek tiek sudėtingiau, nes mūsų nėra per daug…
       Taigi kaip pakeisti beviltišką lietuvių prozos situaciją, nežinau. Kita vertus, reikalauti iš lietuvių geros prozos yra neprotinga. Nes labusas jau genetiškai yra poetinės sielos. O poetinė siela yra tingi. Proza reikalauja analitinių smegenų, sunkaus kasdieninio darbo, o ne išsituštinimo, kaip kad daro poetai. Kažkada J.Cocteau yra prasitaręs: poetas yra tas, kuris rašo nebūdamas rašytoju. Taigi išeitų, kad rašytojas apskritai yra ne menininkas, o juodadarbis, dirbantis kiekvieną dieną nuo 8 iki 8.
       Lietuvius reikia genetiškai selekcionuoti. Kai tautietis turi ne visai lietuviškų genų, jis ima geriau rašyti. Prisiminkim J.Kunčiną. J.Ivanauskaitę irgi. Reikia stengtis hibridizuoti lietuvių genofondą, nes tikras lietuvis yra negabus nei prozai, nei kinui. Kitas žingsnis būtų –
       kiekviename rašytojuje glūdintį homoseksualistą išlaisvinti, ištempti į paviršių, kad žmogus atsipalaiduotų, atsikratytų įtampos, nurimtų, necenzūruotų savo vaizduotės ir sugebėtų pilnavertiškai mylėti. Pradžiai to turėtų užtekti.

       Ona Dundinaitienė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt